Dėl Potjė meistrysčių
Ndežda, pašnibždėjusi prašymą, kad pabarčiau Potjė už jo meistrystes, pasijautė nejaukiai. Jai atrodė, kad šitokiu būdu ji pasakiusi daugiau nei reikėjo. Tiesiog netikėjo, kad man nekils ūpas konkrečiau sužinoti apie kokias Potjė meistrystes ji kalbėjusi, nes kai žinai, kad jos vyksta galvoje, tai tik gerokai išprotėjęs tokios galvos nešiotojas nepasirūpintų sužinoti apie jas. Tenka, deja, prisipažinti, kad tokie dalykai man neparūpo. Galbūt todėl, kad tai padaryti neleido galimybės – smegenų sukrėtimas buvo stiprus ir daug arterijų, daug materijos prarado būdingą funkcionavimą, negebėdamos suformuoti reikalingus normaliam žmogui supratimus. Man pakako žinoti, kad papūgos sugrįžo ir, pagiedojusios „Internacionalo“ priedainį, vėl krebžda, vėl gyvena, vėl yra galvos įnamiai.
Nadežda ir Potjė stengėsi pailsėti ir tarėsi, kad tai sąžiningai daro, tačiau kai po poilsį krebžda, šiugžda, barbena, net bilsnoja kad ir nemateriali, tačiau gyva, labai judri dvasinė būtis, žadinanti atsiminimus ar verčianti iš naujo apmąstyti jau atrodytų gerai įsisąmonintas tiesas, tai poilsiui laiko nelieka.
— Ar manai, Nadežda, kad nematau, kaip labai pasikeitusi? Sukritusi iki pat kaulų. Tai kad nors negeltų, o juk gelia, peršti, niežti, kai regisi, kad jau ir kūno nėra, tik oda palikusi — prisėdęs arčiau Nadeždos, užjaučiamai pakalbėjo Potjė.
Nadežda panašios Potjė kalbos nebuvo girdėjusi. Užuojautų ji vengė ir nenorėjo, tačiau Potjė žodžių nuoširdumas pasirodė esąs ir jai reikalingas. Atgręžė veidą jo pusėn ir laukė, ką pasakys daugiau.
— Esi pernelyg teisinga papūga. Pernelyg,— kurtesniu balsu pasakė Potjė. Pakrapštinėjęs galvą,nuleido ją žemiau ir vėl:
— Visuomet žinojau, kad esi teisinga, kaip ir atlaidi, bet, kaip girdi, apie tai tik dabar sakau. O žinojau juk, galėjau anksčiau.
— Betgi aš bolševikė. Bolševikų partijai priklausau.
— Na taip. Kad jai priklausai argi nuginčysi? Tai netgi savaime suprantama. Man irgi smagu girdėti, kaip tu su partija giedi „Internacionalą“. Bet va klausimėlis: ką pasakytum sužinojusi, kad esu jo autorius?
— Tu jo autorius? Potjė?
— Eženas Potjė, — tarė jis, pakeldamas galvą ir tikėdamasis pamatyti tokiu prisipažinimu sukeltą nuostabą Nadeždos akyse. Bet jos akys buvo linksmos, o sakomi žodžiai krito į kitą orbitą; buvo rimti ir solidūs.
— Kadangi darbas pogrindyje man ne naujiena, tai ir vardą žinojau, Eženai Potjė. Bet šit jaučiu, kad praeina noras jį dainuoti, taigi „Internacionalą“.
— Kad tave kur! Mokyk, kaip stipriau nusikeikti. Taip kaip rusai, prancūzai nemoka.
— Išmoks, — patikino Nadežda ir suskato pasidairyti taip plačiai, kad net delną pridėjo prie akių.
— Bjauriu regėti, kiek daug čia visur visokiausio šlamšto prikišta. Na pažiūrėk, pažiūrėk,— ragino ji Eženą.
— Tu nori pasakyti, kad...
— Kad leidžiu tau, mielas Eženai, vadinti save Nadia. Bet tik kasdienybėje, tik tuomet, kai esme dviese. Supranti? Kitais atvejais esu Nadežda, o ypatingais atvejais, kokių šioje galvoje dar nepasitaikė ir neatrodo, kad greitai pasitaikys, esu Nadežda Konstatinovna.
— Maniau, Katiuša, kad šiandien galėsime pailsėti, bet ... negirk dienos be vakaro.
— Išties, negirk, — sutiko Nadia ir kaip anksčiau, vėl delnu pridengė akis, kad regėjimas nuslystu kuo toliau: — Šlamštą, šiukšlynus, žinoma, reikia išmėžti,— tarė,— bet pažiūrėk, kokia gausa brangių turtų čia sukaupta. Sukaupta ir užmiršta.
Kardas kirto — ir skyrė kelią į priekį,
Bet neturime Iliados.
Kardas lūžo — ir kelias atgal pasuko,
O neturime Odisėjos.
Bet nemunėliais vingiavo dainos,
Ir turime Dainavą.*
— Čia taip dziedulis?
— Tu ką? Juokauji?
— Betgi dziedulis irgi rimuoja. Ir netgi poezijos knygą išleidęs. Berods, „Eilėraščio sėjos“ pavadinimu. Tik nemanau, oi nemanau, nemanau, kad po sprogimo atsimena. Tačiau dabar — bent kol kas — neduok Viešpatie jam sužinoti dėl ko taip? kodėl taip atsitikę? Ir, žinoma, ačiū Visagaliui, kad traukinio jam nepagailėjo ir jame kupė, — pakalbėjo Eženas ir slinktelėjęs arčiau Nadios bemaž kuždėdamas tęsė, kad atkurti sproginu nuniokota dziedulio galvos smegenų veiklą jis vilčių kaip ir neturi, tačiau atsirado noras tikėti stebuklais: — O, Nadia, kaip būtų nuostabu, jeigu pasirodytų, kad krestelėti dziedulio smegenys išplečia savo veiklą, kad sprogimas jiems buvo reikalingas: atsiranda daugiau judėjimo, veiklos įvairovės, jie darosi imlesni. Kad ir netyčia, per atsitiktinumą, bet jų kvalifikacija neginčijamai pagerėjusi. Ar suvoki, ką kalbu? Nagi pasistenk, Nadia, Labai prašau.
— Prašai, kad patikėčiau į stebuklą?
Potjė atsiduso.
— Sakai, kad patikėčiau į stebuklą. O aš iš tiesų jau mąstau apie šalį, kurią lemtis per daug metų padovanoja tik vienam kitam. Kaip, tarkim, Babai Vangai, kaip Mišeliui Nostradamui, kaip...
— Kaip dzieduliui Pranui (Pelėdai), — perėmė kalbą į savo burną Nadia, — o, vadinasi, būnant jo galvoje, ir mudviem: Nadeždai Konstantinovnai ir Eženui Potjė. Dieve mano, ko tik nebūna materijoje, kuomet ji nemirtinga, — giliai atsiduso Nadia, — Ko tik nebūna, kad jau dėl to ir juoktis nesinori.
Spalio pradžios rytas, pradėjęs nokinti Bobų vasarą, dar ankstus. Dangumi atitrūkę toli vienas nuo kito yrėsi permatomi debesys. Yrėsi ir iro it demonstruodami, kad savo būtyje ir materija nuolat ieško įvairovės – šiandieną taip, o ryt jau kitaip. Ir būna, kuomet atrodo, kad ji išnyksta, pereina į nieką, kaip šie debesys. Bet dėl to tiesa, sukaupta energijos tvermės dėsnyje, neišnyksta.
Nadežda ir Potjė nesižvalgė po debesis, nepaisė, kaip sukoncentruotas pasaulis jo formulėse. Jis buvo jiems toks, kokį jautė ir koks buvo čia pat. Dabar Potjė jį priėmė per Nadeždos atodūsį: [i]Dieve mano.[/i] Žinojo, kad ir juokas yra įvairiarūšis.
— Suprantu, kad ir nejuokaudama, o juokaujate, Nadia. Liūdnai. O aš jau ir juoktis norėdamas, bet nesugebu. Rimtai manau, kad mums reikia būti atidiems ir pasekti, kas vyksta traukinio kupė nr. 1939., kartu stebint, kokie procesai vyksta dziedulio galvoja. Linkęs matyti, kad ir traukinys, ir dainuojantis sanitaras, ir spalio 4 d. naujas varduvininkas Dzyvas sumeistruoti čia ir pasiųsti ten. Supranti, Nadia, apie ką aš?
— Neturėjo boba bėdos, tai nusipirko paršelį.
— Vargo yra, bet apie bėdą, Nadia, dar ne laikas kalbėti. Paršelis kruta, nusidavė ėdrus ir gali būti, kad išaugs į tikrą kiaulę. Džiaugsis boba, tokią išauginusi...
— Galėtų pradėti džiaugtis jau dabar,— atsiliepė Nadia ir padvejojusi: — O jeigu atvirai, Eženai, aš ne tik pasimetusi, bet ir baili pasidariau. Nepyk, bet prašiau, kad dziedulis tave pabartų. Ne kaip papūgą, o kaip anarchistą.
— O ką jis gali mums padaryti? Nemanau, kad imtųsi pats sau galvą daužyti, bandydamas mus kaip nors iš jos iškrapštyti. Žinoma, pasitaiko bepročių. Kiti su virvę ją pririša prie medžio šakos, bet rodant į dziedulį, tikimybė bemaž prilygsta nuliui.
— Kvailių, Eženai, yra visur. Net ir čia.
— Suprantu, Nadia, bet gal nerodyk bent i tą, kuris arčiausiai tavęs, - šyptelėjęs pasakė Eženas ir keldamasis: — Ech jeigu tu žinotum, kaip man knietėjo žvilgtelėti į „juodąją skrynią“. Bet ji, bjaurybė, sprogo. Atrodė, neįmanomas dalykas, bet sprogo. Norėjosi, kad kuo geriau, bet... dziedulis traukinyje.
— Galėję būti kur kas blogau..
— Taip. Galėjo, bet šit dabar yra taip, ko mes nežinome.
--------------
* E. Mieželaitis
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą