Iš neįtikėtino apie Nadeždą, Eženą, save
Nadežda buvo įsitikinusi, (kaip, beje, ir Potjė), kad senukas,
išlaisvinęs juos iš zoologijos sodo nelaisvės, yra Dziedulis Pranas, kurio
galvoje nemažai laiko, kai abi jos krebžda. Tačiau tuomet, įsikūrimo pradžioje,
apie galvą nebūta nė minties. Tai buvo pasaulis, apie kurį negalėjusios
pasakyti nei kur jis prasideda, nei kur baigiasi. Atrodė, kad būtimi jis labai panašus į tą, kurį, būdamos
pririštos, matė ir stebėjo iš zoologijos sodo: ir čia, kaip ten dienas su jų
šviesa keičia naktys, degindamos žvaigždes, kaip žvakes. Ir čia žemiau
žvaigždynų, tingulio apimtas, ganosi mėnulis. Nors abi papūgos Dievo sutverto
pasaulio nedaug mačiusio, tačiau neblogai suvokė jo realumą. Joms nebuvo sunku
suvokti, jog vienur ošia miškai, kitur, susitelkę į ežerus, upes, jūras,
vandenynus tyvuliuoja, gaudžia, skandina vandenys. Ir žmonės, žmonės...
Susibūrę į valstybes, tautas, į miestus, važiuoja, plaukia, skrenda, eina,
juda, kruta... Ir kur tik jų nepamatysi? Kur jų nėra? Lipę į dangų kalnais,
dabar kuria kosminius būstus ir gyvena už Žemės traukos ribų...
Bet tai už Žemės traukos ribų, o čia?..
Išgirdusios, kad jos kažkieno įkurdintos Dziedulio galvoje, abi net myžčiojo kvatodamos ir netikėdamos nei tokiu nauju savo būstu, nei mokėdamos suprasti, kad dar esama tokių nesąmonių.
— Reikia būti visišku psichu, nuolatiniu palatos nr. 6 gyventoju, jog patikėtum, kad į galvą galima įmesti kad ir mažmožį. Sakykim, skruzdę. O čia... cha-cha-cha, — kvatojosi storesniu balsu kalbanti, — įmetė papūgą.
— Tai kad ne vieną įmetė, o dvi.
— Pasakoja niekus ir mokslinius darbus kuria. Cha – cha - cha!
O Dziedulis?
Aš irgi negreit suvokiau, kad galvoje atsirado papūgos. Tačiau atėjo laikas, kai parašė:
Išgirdęs galvoje papūgas, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų ten gyvenimą išgirs artimesni tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės ginkdie žada man psichiatrinę ligoninę. Kol kas apsieita be jos, tačiau toks gyvenimas neretai priartėja prie trečio brolio, kuomet kiti du jo broliai protingi, o jis — kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“, — daugsyk prašiau, bet jos įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota – kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, Jonu iš Giškabūdžio, teta Santa, su knyga Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų grožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista ar- ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.
— Net labai keista, — sakau pats sau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Garantijų, kad taip neatsitiks — ogi jokių. Atrodė, jau pripratau laukti iš jų papūgiškų siurprizų, tačiau vis dėlto ne „Internacionalo“ giedojimo. Tačiau aukštybių siųsti dievai menkai paiso, ko žmogus nori ar nenori.
Tokie užrašai jau nemenkai apdulkę, bet tikėtina, kad vis dažniau reikės imtis valytojo darbo, kilnoti juos, ieškoti, skaitinėti ir pykti, jog anuo metu pašykštėjęs jiems didesnio dėmesio, matyt, tikint kad yra dalykų, kurie ir be rašalo ar pieštuko atsimintini.
— Pasaulis atsimins, pasaulis atsimins, — patikino kažkuri ir tuomet pirmą kartą išgirdau, papūgos dainavimą savo galvoje. Padainavo tik pirmąsias dvi jo eilutės. Man pasirodė, kad balsas labiau vyriškas, negu antrosios, todėl instinktyviai, nesąmoningai dainorių pavadinau „Internacionalo“ autoriaus Eženo Potjė vardu. Neišsilaikiau ne šyptelėjęs:
— Na, dabar giedok, internacionaliste, — palinkėjau suprasdamas, kad kažkas negero atsitinka mano psichikoje. Tačiau norėjosi būti išmintingu ir nepalikti bevarde kitos papūgos, kurios balsas aukštesnis, labiau moteriškas. Irgi daug neteko galvoti, kad ją pavadinčiau Nadežda Konstantinovna. Ir tik vėliau suvokiau, jog tai Vladimiro Lenino žmonos Krupskaja vardas ir tėvavardis.
Jau visai smagu ir lengva pasidarė.
„O kodėl man nepadėjus Eženui giedoti? —
plačiai žvelgiau į ryto šviesą, šitaip prisipažindamas, kad nuo iš aukštybių skirtos lemties nepabėgsiu. Tai nereiškė, kad nerūpėjo prakalbinti ją. Priešingai. Atrodė, kad protingiau pačiam ateiti prie jos ir glaustytis kaip katinui, kad ir su Eženu Potjė giedant Internacionalą. Bet viena bėda — ne bėda. Dar nepražiojęs burnos išgirdau, kaip tokį ketinimą aplenkia karieta. Važiavo šauniai: smagiai, jaunai į asfaltą ciksėjo jos žirgų kanopulės, dardėjo jos ratai, bet ne blogiau atrodėi ir dainininkų choras su jo balsingu solistu:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiavo karieta
Parvežt dangun į balių.
Choras:
Dzingul dzingul — kojomis į priekį.
Dzingul dzingul — ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.
— Karieta... Iš kur ji? Kaip ji čia? Tiesiog nuostabi. O solistas irgi o – cho – cho! — pirmas prasižiojo nusistebėti Eženas, bet balsas pritrenktas netikėtumo, girgždėjo, šnypštė. .
— O choras argi ne „o- cho – cho“? — negarsiau atsiliepė Nadežda Konstantinovna, — kuri, kaip ir Eženas Potjė dar nebuvo girdėję juos šitaip vadinančius. Tiesiog buvo papūgos, nežinojusios gyvenamosios vietos ir net nepamaniusios, kad jos reikia ieškoti Dziedulio galvoje... O solistas buvo vertas aplodismentų, kaip ir visas karietos choras.
Kai nusipelniau kiek geriau
Paulausko Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias —
Kviečiu visus į šventę.
Choras:
Dzingul dzingul— kojomis į priekį.
Dzingul dzingul — ačiū už gėles.
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.
Bet tai už Žemės traukos ribų, o čia?..
Išgirdusios, kad jos kažkieno įkurdintos Dziedulio galvoje, abi net myžčiojo kvatodamos ir netikėdamos nei tokiu nauju savo būstu, nei mokėdamos suprasti, kad dar esama tokių nesąmonių.
— Reikia būti visišku psichu, nuolatiniu palatos nr. 6 gyventoju, jog patikėtum, kad į galvą galima įmesti kad ir mažmožį. Sakykim, skruzdę. O čia... cha-cha-cha, — kvatojosi storesniu balsu kalbanti, — įmetė papūgą.
— Tai kad ne vieną įmetė, o dvi.
— Pasakoja niekus ir mokslinius darbus kuria. Cha – cha - cha!
O Dziedulis?
Aš irgi negreit suvokiau, kad galvoje atsirado papūgos. Tačiau atėjo laikas, kai parašė:
Išgirdęs galvoje papūgas, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų ten gyvenimą išgirs artimesni tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės ginkdie žada man psichiatrinę ligoninę. Kol kas apsieita be jos, tačiau toks gyvenimas neretai priartėja prie trečio brolio, kuomet kiti du jo broliai protingi, o jis — kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“, — daugsyk prašiau, bet jos įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota – kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, Jonu iš Giškabūdžio, teta Santa, su knyga Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų grožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista ar- ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.
— Net labai keista, — sakau pats sau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Garantijų, kad taip neatsitiks — ogi jokių. Atrodė, jau pripratau laukti iš jų papūgiškų siurprizų, tačiau vis dėlto ne „Internacionalo“ giedojimo. Tačiau aukštybių siųsti dievai menkai paiso, ko žmogus nori ar nenori.
Tokie užrašai jau nemenkai apdulkę, bet tikėtina, kad vis dažniau reikės imtis valytojo darbo, kilnoti juos, ieškoti, skaitinėti ir pykti, jog anuo metu pašykštėjęs jiems didesnio dėmesio, matyt, tikint kad yra dalykų, kurie ir be rašalo ar pieštuko atsimintini.
— Pasaulis atsimins, pasaulis atsimins, — patikino kažkuri ir tuomet pirmą kartą išgirdau, papūgos dainavimą savo galvoje. Padainavo tik pirmąsias dvi jo eilutės. Man pasirodė, kad balsas labiau vyriškas, negu antrosios, todėl instinktyviai, nesąmoningai dainorių pavadinau „Internacionalo“ autoriaus Eženo Potjė vardu. Neišsilaikiau ne šyptelėjęs:
— Na, dabar giedok, internacionaliste, — palinkėjau suprasdamas, kad kažkas negero atsitinka mano psichikoje. Tačiau norėjosi būti išmintingu ir nepalikti bevarde kitos papūgos, kurios balsas aukštesnis, labiau moteriškas. Irgi daug neteko galvoti, kad ją pavadinčiau Nadežda Konstantinovna. Ir tik vėliau suvokiau, jog tai Vladimiro Lenino žmonos Krupskaja vardas ir tėvavardis.
Jau visai smagu ir lengva pasidarė.
„O kodėl man nepadėjus Eženui giedoti? —
plačiai žvelgiau į ryto šviesą, šitaip prisipažindamas, kad nuo iš aukštybių skirtos lemties nepabėgsiu. Tai nereiškė, kad nerūpėjo prakalbinti ją. Priešingai. Atrodė, kad protingiau pačiam ateiti prie jos ir glaustytis kaip katinui, kad ir su Eženu Potjė giedant Internacionalą. Bet viena bėda — ne bėda. Dar nepražiojęs burnos išgirdau, kaip tokį ketinimą aplenkia karieta. Važiavo šauniai: smagiai, jaunai į asfaltą ciksėjo jos žirgų kanopulės, dardėjo jos ratai, bet ne blogiau atrodėi ir dainininkų choras su jo balsingu solistu:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiavo karieta
Parvežt dangun į balių.
Choras:
Dzingul dzingul — kojomis į priekį.
Dzingul dzingul — ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.
— Karieta... Iš kur ji? Kaip ji čia? Tiesiog nuostabi. O solistas irgi o – cho – cho! — pirmas prasižiojo nusistebėti Eženas, bet balsas pritrenktas netikėtumo, girgždėjo, šnypštė. .
— O choras argi ne „o- cho – cho“? — negarsiau atsiliepė Nadežda Konstantinovna, — kuri, kaip ir Eženas Potjė dar nebuvo girdėję juos šitaip vadinančius. Tiesiog buvo papūgos, nežinojusios gyvenamosios vietos ir net nepamaniusios, kad jos reikia ieškoti Dziedulio galvoje... O solistas buvo vertas aplodismentų, kaip ir visas karietos choras.
Kai nusipelniau kiek geriau
Paulausko Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias —
Kviečiu visus į šventę.
Choras:
Dzingul dzingul— kojomis į priekį.
Dzingul dzingul — ačiū už gėles.
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.
2013-12-16
19:53
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą