Tepasidaro knyga (1)

   

 Geriau  anksčiau...  

Buvo gerokai po Visų Šventų, po Vėlinių. Danguje dar švietė Šaulio žvaigždynas, tačiau gyvenome  Naujųjų  laukimu. Su Vidiniu tai darėme, atvertę  2014 metų ruošiamo kalendoriaus sausio mėnesio kelių dienų tekstus, būtent: sausio 1, 5, 15  ir 29. Truputį kvaila, juolab, kad kalendorius neparengtas,  o tik tie keli užrašai, žymėję  mums reikšmingas datas, kurias atvertėme dar nesulaukę Ožiaragio:

   — Geriau anksčiau, Pranuci, negu vėliau — prisimenu, kurį tai sykį pratarė Vidinis, tačiau tai nebuvo pagyrimų vertas proto  proveržis: kartu su artėjančiais Naujaisiais metais artinosi ir jubiliejai, į kuriuos neįmanoma numoti ranka, tarus: et, te užsimiršta jie. Ir nesmagiausia buvo laukti savosios 75 metų sukakties. Bet kam ją parduosi? Imtų kas dykai, irgi mielai atiduotum. Tokių neatsiranda ir neprotingiausia ieškoti panašaus profilio kvailių žinant, kad jų nėra. Tačiau mudviejų su Vidiniu lemtyje šis jubiliejus, visuomenėje vadinamas auksiniu žmogaus gyvenimo jubiliejumi, turėjo nemenką išskirtinumą: jis mudviejų nepančiojo. Priešingai, jis įsakmiai paliepė (ar stumtelėjo), kaupiant jėgas, telktis į vienetą ir tai, kas dar galima padaryti, daryti ČIA, nepaisant kur būtume — traukinyje,  karietoje, kosmose —  ir daryt DABAR, nedelsiant, nelaukiant rytojaus, kuris gali (ir turi teisę) pas mudu neateiti.

   — Atrodo, kad  pasiliksime ir be „ Lietuvio kalendoriaus“, po, matyt, nesmagių pamąstymų, nedrąsaus, susigužusio žmogaus balsu pasakė Vidinis, bet po minutės išsitiesė, išsitempė: —  O ne! Taip negali būti, taip nebus, — kaip tada įsimenu Vidinio žodžius ir girdžiu klausiant: — Ar žinai, Pranuci, ką reiškia laukti rytojaus manant, kad jis bus geresnis? Ar žinai? — Ir jau  pats atsakė:— Tai reiškia, Pranuci, laukti išsikvėpiančio savęs.

   — Ar tik dabar tai sužinojai? Kažin, ar nepavėlinai?

   — Kaip čia taip? Kur mudu tiek metų buvome? Kur bastėmės? O jeigu kažkur ir buvome, kuo tai galime paliudyti? — it negirdėjo manęs Vidinis, bet šie dalykai rūpėjo ir man.

   — Kažkur tikriausiai buvome,— tariau. — O kur? Reikėjo atsiminti, betgi pats žinai, kaip su tą  atmintimi. Ponia  Amnezija savo darbą padarė taip, kad, regis, tik pagirti ją reikia. Taip ir padaryčiau, bet liežuvis neklauso.

   — Iš tiesų taip manai, kad esame šū... vietoej? Negi? —  it suklusęs, teiraudamasis, bet tuojau ir vėl ryžtingai: — Ne, ne!  Mes dar žiesimės, dar lipdysime, kaip molis. Kartu, Pranuci, kartu lipdysime. Ir kalendorių atversime. Būtent tą, apie kurį nemenkai pakalbėta, tačiau dėl to jis neatsirado nei toks, kokį suprantu aš, net toks, į kokį tu rodai.  

   Taip išgirsti iš Vidinio nesitikėta, kadangi paskutiniu laikui jis atkakliai atsisakydavo veltis į bet kokį mudviejų bendrą darbą — ar tai būtų poezijos, ar prozos kūrinėlis, ar dar kas. Ir šit girdžiu, kad atsiminė ir prakalbo apie sumanymą  pabandyti išleisti kalendorių, turintį pretenziją savo atsiradimu pagerbti Danutės Balsytės – Lideikienės leisto „Lietuvio kalendoriaus“ tradiciją. Vidinis it ne tas, it jį kažkas sparčiai keičia, kad nori nenori, o prisimeni Salomėjos Nėries: iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės... Darėsi net piktas pajautęs, kad vis dar mintyse maketuojamą kalendorių atsisakau pavadinti „Lietuvio kalendoriumi“.

   — Kodėl, Pranuci?

   — Todėl, Vidini, kad mums geriau apsieiti be tokio įvardijimo. Girdėk: „Lietuvio kalendorius" yra vienintelė Lietuvos istorijoje nuteista ir sudeginta knyga.

  — Girdėjau, Pranuci. Taip, girdėjau iš jo sudarytojos ir leidėjos  Danutės Balsytės - Lydeikienės lūpų.   

  — Tai va. Aš, pavyzdžiui, neturiu tiek drąsos, kad patikėčiau, jog iš jo pelenų pakils feniksas. Neaiškinu, kodėl taip kalbu. Ne vaikas ir pats supranti, kad nevalia užimti vietą blogesne bažnyčia, negu buvusi prieš ją.

   — O! tai neteisybė. Tavo burnoje bilda tauškalas. Mums pakanka parodyti vietą, kurioje sudeginta bažnyčia. O tokiam tikslui, tokiai statybai pakanka kad ir koplyčios.

   — Tarkim, esi teisus: užtektų ir koplyčios. Bet vėlgi net ir abu sudėjus į krūvą, nesu įsitikinęs, kad mudviejų pakaks koplyčios  statybai. Aš jau — ne, Vidini, tuo neįsitikinęs. Baikime svajones  apie „Lietuvio kalendorių“ ir prašykime dievų, prašykime Danutės Balsytės –  Lideikienės, kad neišsikvėptume kuklesniam savo kalendoriui paruošti, tačiau kuriame irgi jaustųsi, girdėtųsi lietuvio dvasia. To lietuvio, kuris kažkada iš kažkur atėjo čia ir išliko būti. Nuo tų neatmenamų laikų jis visuomet vietinis. Per jį teka visos upės, iš jo išauga ir ošia visos girios, visi akmenys sugulę ant jo... Ir lai ant tokio kalendoriaus pirmo lapelio, iškeliant trispalvę, tebūnie parašyta: 

2014, sausis

Saulė teka 08:42; leidžiasi 16:02; d. ilgumas 07.20

Jaunatis;  0 mėnulio diena

                                         1

TREČIADIENIS

Mečislovas Arvaidas  Eufrozija  Eufrozina Mečys

Naujieji metai

Lietuvos vėliavos diena

Ožiaragis (2013.12.22 – 2014 01.20) - Arklys - 1 / 01

(1)

             Be vėjo plevėsuoji man.

          Na taip, šiandieną Vėliavos diena,

          Bet...  o! Trispalve,

          Maištauja mintys galvoje —

          Juk man tu ir naktim dienoji,

          Net ir tada,

          Kai dar manęs nedaug,

          O tėvas pro kalėjimų grotas

          Ir Vilniuje, ir Gardine

          Į Lietuvą kaip Dievą ėjo,

          Vis pakelėm paglostydamas nokstančius rugius.

          Gera tu man, gera,

          Ir skaudanti, kaip Lietuvos buvimas

          Ties nebūtim, ties praraja.

   Dėl tokio įrašo ir taip įkeltos vėliavos ginčių nebuvo. Reikšminga ir tai, kad sutarėme metų dienas į kalendorių įkeldinti netaupant popieriaus, kuomet  kiekvienai dienai skiriama tik po atskiro popieriaus lapelio puslapį. Tai irgi Vidinio idėja, kuriai mielai pritariau, nes protingiau manyti, kad ne laikas dėl kalendorių, o priešingai: kalendoriai dėl laiko. Buvo įspūdingą girdėti, kad Danutė Balsytė į sudegintą  „Lietuvio  kalendorių“ rodė kaip knygą. Taip pat nesunkiai su Vidiniu sutarėme būti kantresniems ir palaukti, kol mūsų konstruojamo  kalendoriaus pavadinimas savaime atsiras. Tačiau nesmagu buvo, kai perskaitęs vėliava papuošta eilėraštį, Vidinis pratarė:

   — Tikėjausi, kad sugebėsi geriau.

   Patylėjau. O galėjau netylėti, nes visą laiką, net atkakliai nenorėdamas pripažinti, jaučiau, kad nemaža dalis jo savijautos kažkokiu  būdu persimeta į mane: gera jam — gera ir man, bloga jam — ne kaip ir man. Nuo jo dvasinės būklės nemenka dalimi priklausė mano poezijos sveikata. Net atrodė, kad turiu  didesnę teisę priekaištauti jam dėl mano kūrybinėje autobiografijoje nesamų bent kelių poezijos ir prozos knygų. Ne syki keliausi parašyti tai vieną, tai kitą, tačiau vos įsibėgėjus, motoras pradėdavo čiaudėti, kosėti, strigti, greitis nykti, dusti ir galop tekdavo prisipažinti eilinę nesėkmę. Tačiau nepaisant patirtų fiasko, iki pat Naujų metų išvakarių, vis dar nesirįžau atsisakyti  tokio ketinimo. O nedrįsdamas rodyti į save, rodžiau į Aukščiausiąjį: esą, besistengiančiam ir Dievas padeda.    

  — Dievas, žinoma, visuomet padės, — neprieštaravo Vidinis,— Galbūt sveikata, dar kitaip, bet už tave molio ar cemento nemaišys, akmenų neskaldys. Klausyk,— staiga it prisiminė ir pats nutilo, tačiau tik trumpam, o atkutęs: — Ko tyli, Pranuci? Sakiau, reikėjo tik išgirsk jį ir prašau:

   Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas — pirmoji diena

   — Ha! — žioptelėjau.— Sakai, pasidarė pirmoji diena. Bet jis apie  pasaulio pirmąją dieną. Netgi ne Jis, o Biblija taip žino.

   — „Tepasidaro knyga“. Štai ką iš Dievo girdžiu. Parašyki stambiomis raidėmis šiuo du žodžius, prilipink juos ant krūvos popierių. Pamatysi, kaip tai gražu ir prasminga:

Tepasidaro knyga