Traukinys kitaip (12)

         Virvių vaidinimas prie   

                 „Durnių laivo“    

 

    Nadežda pakėlė sparnus: skrisiu, ieškosiu,  surasiu, bet jie buvo sunkūs. Net nenujautė, kad jos, papūgos, sparnai galėtų būti tokie, it išlieti iš švino. . Ir suplasnojus jais, į dangų nepakeltų. „Ech, Eženai... Eženai Potjė, kur tu? — skaudžiai atsiduso. Žengė žingsnį, kitą, dar, dar... Jie nedideli, taigi papūgos žingsniai. Oi, kiek jų daug prireiktų, nueinant bet kiek tolesnį kelią. Bet ar neprireikia? 
  — Ech, Eženai, — pasigavo atodūsį aidas, pagausindamas sau repertuarą, o Nadežda netyčia, instinktyviai grįžtelėjusi atgal pamatė, kad palikusi knygą, iš kurios perskaitytas sakinys, dar vis nerimauja aidėdamas po apylinkę kartu su „velnio tuzinu“: tryliktoji,  tryliktoji... Vėl kilstelėjo sparnus, bet pakilti skrydžiui jėgų nebuvo. Pėstute sugrįžusi, rado knygą užverstą, o iš jos viršelio dviem kaminais dūmino laivas. Gerklę graužiantys ir akmens anglimis dvokiantys dūmai aukštai ir tirštai, it  norėdami užgesinti šviesą, kilo į padangę, o niauriame, murziname fone baltai, linksmai švietės kapitono vardas ir pavardė:

   VYTAUTAS PETKEVIČIUS 
   —Tai bent! — žioptelėjo Nadežda. 
   — Kas tave stebina, gražuole. Laivo nemačiusi? Jo kapitono nepažįsti? — išgirdo ji, bet kaip atsakyti, nesumanė. Dar neseniai knygą laikė ant kelių,  skaitė iš tryliktojo jos puslapio. Atrodė, kas čia neįprasto. Bet jau tuomet prireikė nusistebėti, išgirdus jos perskaitytų žodžių aidesį. Iki šiol nerimsta it kažko ieškodami ar reklamuodamiesi. Gal todėl ir atsitiko taip, kad nežvilgterėjusi į knygos viršelį, nepasidomėjusi, kas jos autorius. 
  — Dar nenubudai? Nemanyk, kad sapnuoji. Ten buvo leidžiama, net skatinama sapnuoti, o čia... Čia ne taip, ne taip. Turėtum suvokti, Nadežda, kad revoliucijų laike ir sapnuose poilsio nebūna. 
  — Žinai mano vardą? O aš net nematau tavęs. Nematomas.      
  —Ir tavo vardą, ir Potjė  žinau. O kad  nematomas, tai ne yda. Nematomų pasaulis kur kas galingesnis ir įvairesnis. Nuo Dievo iki  tuštumos. Bet, sakyk, kur šleivoji? Eženo ieškai? 
  —Taip, pone, žinai ir Potjė vardą. O tai irgi neįmanoma, kadangi esame tik papūgos... Potjė  taip pat juk.  
  — Na taip, Potjė taip pat. Bet smagu, kad dalyvaujate eksperimente ir — bent kol kas — sėkmingai. Ir šį kartą sugebėjote nubusti ir, prašau, esate liudininkė... 
  — Atsiprašau, — mašinaliai nutraukė Nematomo šnekėjimą Nadežda, — ar taip kalbate tik apie mane, ar apie mudu. 
  — Pabūk kantresnė, gražuole. Žinoma, kad ir  apie Eženą Potjė. Taigi, esi liudininkė, kaip kas galvoje atrodo ne per mintį, suvokimą, o tiesiog plika akimi. Žiūri ir matai, turi ausis - ir jos girdi. Taip juk? 
  — Kad akys mato, ausys girdi, tai ne stebuklas, bet... bet kai atsimeni, jog tokie dalykai vyksta galvoje,  patikėk Nematonas: papūgai jie beveik neįkandamas riešutas. 
  — Va, va, beveik neįkandamas, — pasiskubino atsiliept balsas ir dar raiškiau pakartojo žodelį beveik. — Tai labai esminga, — tarė ir aiškino, kad, girdi, ir moksluose priimta manyti, kad žmogaus galva yra performuota beždžionės galva: — Girdi, Nadežda? Bet jeigu esi bažnytininkė, tai tuomet supraski, kad ji panaši į Dievo galvą, nes vis dėlto pasakyta: 
  Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą; 
  Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė; 
  Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę. 
  — Oi, — atsiduso Nadežda, — oi, knygos viršelyje nupieštas DURNIŲ LAIVAS vis tik piešinys, nuotrauka, paveikslas, o čia... 
  — O čia  jis gyvas: plaukia ir šaukia. Ir žinai kas  dar, gražuole, labai  svarbu? Klausiu, ar žinai? 
  — Kas? 
  — Kol nors vienas kvailys yra anapus dziedulio galvos, laivas nerūdija, — pasakė jau nepaisydamas, ką sako arba toks sakymas, neradus  lygiaverčio pašnekovo, jam darėsi  nuobodus. Juolab, kad bekalbant panūdo padovanoti Nadeždai siurprizą, būtent atmintį apie  jos ir Eženo vergovę.      
  — O žinai, — tarė, — kad prasideda Bobų vasara.  Gaila tik, kad iki šiol kažkodėl nepamanyta, kad tai puiki proga dovanoms. Vyrams gal – ne, bet moterims — labai.  Sakyk, kokias dovanos norėtum gauti iš manęs? Kad surasčiau Eženą Potjė? 
  — Pakaktų žinoti, kad jis yra, kad gyvas. 
  — Nesielvartauk dėl to Nadežda. Mielai padovanosiu atmintį apie vergovę. Gal net  linksmai.    
  Ūktelėjo laivas, kaminais išmesdamas dar  daugiau dūmų. 
  — Pradėkim nuo vaidinimo. Vis dėlto prasideda Bobų vasara. 
  Tik vėliau Nadežda susigodojo apie kokį vaidinimą prašnekęs Nematomas. Iki reginio jau buvo netoli, kuomet pamatė artėjančias nesuprantamos išvaizdos būtybes. Galima buvo numanyti, kad jų sandaroje panaudotos virvės, tačiau patikėti, kad būtent  taip, atrodė tolygu „Durnių laivui“ — jos šliaužė, rangėsi kaip žalčiai ar gyvatės, bet nepaprasčiausia buvo matyti, kai jos susiveja į  įvairių formų figūras ir pakyla nuo žemės žmonių ir gyvūnų atvaizdais. 
    — Žiūrėk ir trūks — plyš, įveikdama užmarštį,    bandyk atsiminti, — Nadeždai pasakė Nematomas, o pats pradėjo deklamuoti. Bet taip, kad po kiekvieno žodžio pasilikdavo netrumpa tylos pauzė. Prailgdavo sulaukti ištariant sekantį. Ir taip po kiekvieno žodžio, net ir tuomet, kai jame tik viena raidė.  

    Pasiėmiau bitę į saują
    Ir uždengiau sauja kita
    Nelaisvėje bitė gyvena
    Ar žino, rainoji
    Kodėl ir už — ką?
  
  Nadežda klausėsi lėto deklamavimo, nesunkiai suvokdama kiekvieną ištartą žodį ir turėdama laiko apmąstyti kone paliepimu atrodantį patarimą trūks plyš atsiminti Tai jai netrukdė matyti vis arčiau prišliaužantį vaidinimą. Tylus jis, kaip bebalsis, neįgarsintas kinas, tik vaizdai, bet jie „vejami“ taip, kad atrodo, jog du talentingi dailininkai  juos taupiai ir talentingai piešia, kad papūgai Nadeždai būtų kuo geriau, kad galėtų kažką  svarbaus atsiminti. Ir šit paregėjusi taip „‚nupieštą“ moterį ir vaiką, tikriausiai jos sūnų, Nadežda  kilstelėjo į viršų antakius. 
  „Betgi, — toptelėjo jos galvoje, — betgi tai tikra, tai yra tai, kas būta ar galėję būti Tada, kai ji su Potjė pririštos zoologijos sode. Taip, taip, moters ir vaiko vaizdas  iš ten“ — neabejojo savo atmintimi Nadeža it net žiojosi pranešti, kad ji atsimena, tačiau Nematomas dar vis deklamavo:  

    Nežino, nežino rainoji
    Kam reikia va taip ir už ką,
    O sodai pavasariu ošia
    Žydėjimu svaigsta gamta...
 
  Prišliaužiantis vaidinimas buvo taip arti, kad  atrodė įšliaužė į sceną. Ir jau viskas buvo iš tikro, kaip vaidiniame, kuomet gyvenimas perkeliamas į  sceną.  Bet ši kartą scenoje buvo dvi papūgos, kurios nebandė dėtis  tikromis – buvo personažai ir regėjosi, kad joms svarbu, jog neduokdie žiūrovas  jų nepriimti, kaip tikras. Abejų atvaizdai „numegzti“ iš virvių. Atsirado kalba. 
  — Ir taip, — tarė pirmoji ir it dirigentė batuta mostelėjo sparnu. Ir išgirdo Nadežda ne tik „Internacionalą“, bet atpažįsta ir Eženo Potjė balsą. O ta, diriguojanti, ar ne ji? 

    Pirmyn, vergai nužemintieji,
    Išalkusi minia, pirmyn!

  Ir pertraukusi giedojimą: 
  — Jau kiek laiko, kai laisvėje, o jos nejaučiu, —  pasiskundė dainininkas. — Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos. 
  — Kiek beatsimeni? Ir aš taip: kiek beatsimenu. Bet tam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt! — atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt — atkirpo mano. Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai, kur skristi — netoli nuskrisi. 
  — Taigi, taigi! Kai žinai, kas tik per sprindį nuo nosies, toli nenuskrisi. Arba nuskrisi nežinia kur. Tačiau laimė kaip ir nelaimė - viena nevaikšto. Ir va, gyvenam.
  Ir vėl kibo į „Internacionalą“.

    Pirmyn, vergai nužemintieji...

  — Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt — nukirpo, čirkšt dar kartą — ir abi laisvos. 

    Pasaulį seną išardysim,
    Iš pačių pamatų ir tuo
    Naujai pasaulį atstatysim

  — O kas jis, kuris čirkšt, žagt? Tas senukas... 
  — Kas sužinos, kas jis, jei neįsiminėme ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt - žagt, žagt-čirkšt. Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos nepririštos, bet lankytojų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi  manimi? Negalės, nes ten jau mūsų nėra. 
  — Stop! Aš, regis, moku skaityti. 
  — Moki skaityti!? O! tai jau kitas paveikslas, kita scena, — pasakė dirigentė ir Nadežda matė, kaip mikliai scenos papūgos išyra į virveles ir tvarkingai susiviję į kamuoliukus, parituoja prie jos kojų.  
  „Dieve, negi ir vėl nelaisvė, — pašiurpsta Nadežda,   

  — Pažįstu jau... pažinau ir savo virvę, ir Eženo. Negi ir vėl? “

2013-12-14 06:18

Traukinys kitaip (11)

                  Po sprogimo

  

  Ilgą laiką ir Eženui, ir Nadežai neparūpę, kas atsitikę, kad jie atskirti. Gyvena ir nekvaršina galvų, kad yra taip, nes užmiršę, kad neseniai būta kitaip – gyveno kartu, giedojo  „Internacionalą“, šnabždėjosi su dzieduliu ir buvo laisvi jo galvoje būti, kur panorę. Tik vėliau, liovęsis čiaudėti, Eženas susigriebė, kad kažkas įvykę, ko jis nežino ir dabar gyvena tokį abejingą aplinkai ir savo reikmėms gyvenimą. Net ir Nadežda dingo taip, lyg jos niekuomet nebuvo. Ir ką? Ogi nieko. Štai esi pats, tai ko norėti daugiau? Kvėpuoji ir to pakanka.
  Nubusdama iš užmaršties, panašiai iš naujo save atrado ir Nadeža. Pradėjusi atsiminti, dar ilgą laiką nejautė poreikio žinoti, kaip ji ir kokioje aplinkoje atrodžiusi anksčiau. Sąmonė aušo, budo neskubėdama ir nenorėdama įsileisti bent  kiek daugiau atminties. Nebuvo Potjė, ir nereikėjo, net ir pati sau nerūpėjusi: suprato, kad esanti ir tai buvo tiek, kiek reikia — snūduriuoja gyvendama, gyvena snūduriuodama. Kaip, beje, ir Eženas – nebuvo „Internacionalo“ ir nereikėjo. Abu tingiai kas sau žvalgėsi po aplinką ir, kaip sakoma — sotūs ir laimingi. Nei vienam laikrodžiai ir kalendoriai nebuvo reikalingi: svarbiausia būti. Todėl tik paspėlioti galima, kada Nadeždai ūktelėjo laivas, kai pamačiusi prie savęs pamestą knygą, įsispoksojo žiūrėti į skaičių 13, žymintį atverstą jos puslapį.
  — Betgi, betgi 13, — tingiai abejingai ištarė, ilgai neatitraukdama nuo jo akių it prisotindama energetika, tačiau „velnio tuzinui“ to nereikėjo. Kilstelėjusi akis į puslapio viršų, Nadežda tingiu, mieguistu balsu perskaitė: Bet kur išnyko V. Kudirkos irJ. Basanavičiau tradicijas puoselėjusi inteligentija, tautos sąžinė ir protas?  Sakinys jai atrodęs tuščias, beprasmis, neįdomus. Pakėlė knygą ir, padėjusi sau ant kelių, užspaudė jį viršeliais, net nežvilgtelėjusi, kas yra sakinio, o vadinasi, ir knygos autorius. Pasirąžė, pažiovavo ir taikėsi sugrįžti atgal į snūduriuojančios Nadeždos  būseną, bet tai pasidarė neįmanoma: išgirdo, kaip pradėjo aidėti. Ir čia, ir ten, ir toliau. Visa aplinka pildėsi aidesiu, nuolat kartodama skaičių 13 ir Nadeždos perskaitytą sakinį, neretai suplėšytą į dalis ar sumontuotas į  jungtis:Kur išnyko? Inteligentija kur? Jonai, Vincai, kur, kur, kur... Bet  gausiausiai ir garsiausiai aidėjo „velnio tuzino“ skaičius: trylika, trylika...  Ką tik taip skaniai snūduriuojanti Nadežda dingo it vėjelio pūstelėta, o jos vietą užėmė kita, beveik užmiršta, tačiau dabar atsigaunanti ir gerokai pastabesnė, kuri kartu su Potjė įsigudrino atsirasti dziedulio galvoje, pasilikti ten ir jos protą įkalbėti nesipykti su papūgomis. Nežinojo tada savo vardo Nadežda, nežinojo ir Potjė – buvo dvi zoologijos sodo papūgos, atsitiktinai išgirdusios:
  — Papūgos, sūneli, tavo galvoje. Papūgos čiauška – krebžda, vėjams švilpaujat. Būna taip, būna... O kaip jos ten atrodo? Va, pažiūrėk. Labai panašios, — kalbėjo motina sūnui ir smagiai rodė į prie medžio pririštas papūgas. Ir abu buvo smagūs, buvo laimingi.
  — Papūgos, sūneli, tavo galvoje, papūgos, — neiškentė nesučiauškusi artimiausioji, o jai tuoj pat  storesniu balsu pritarė antroji:
  — Papūgos, sūneli, tavo galvoje, papūgos, — ir pirmą kartą ryžosi padainuoti:

  Debout! les damnés de la terre
  Debout! les forçats de la faim

  Tai buvo tiek, kiek mokėjo, tačiau pasisekimas nepaprastas: praeiviai, atidėję skubius reikalus, telkėsi prie motinos su sūnumi ir dviejų papūgų. Iš artimesnių sodo pašalių rinkosi poilsiautojai — knietėjo bent sužinoti, koks nutikimas taip greitai buria žmones į telkinį.
  Bet tai TADA, kai priežastis tokio sujudimo aiški, nekėlė abejonių. O DABAR?...
  — Eženai, kur tu? — atsiminusi Potjė ir apieškojusi akimis artimiausias prieigas, sunerimo Nadežda: — Eženai, ar girdi? — šaukė ji, nepraverdama burnos, šaukė savimi, siela, intuicija. Jau žinojo, kad galvos pasaulyje tokio pobūdžio paieškos veiksmingesnės ir todėl tikėjosi, kad ir pati atsišaukiantį Potjė geriausiai išgirs savo siela.
  Eženas, atsitokėdamas iš užmaršties, jau irgi kistelėjo keliais laipteliais, irgi žvalgė aplinką, atidžiausias grabaliodamasis aplinkui save ir taip ieškodamas „juodosios dėžės„. Net patikėjo, kad jos nėra ir nebus, kad įvyko neįtikėtinas dalykas. Jo ausys apkurtintos, o jis pats įsitikinęs, kad galvą stipriu trenksmu krestelėjusi „juodoji dėžė“.
  Krapštinėdamasis po ją, Eženas suvokė, koks nemenkas turtas sukrautas „juodojoje“. Ne, ne bet kam jis turtas, tačiau galbūt jis brangus ne tik dzieduliui, kuris nepatingėtų pėsčiomis utėlę geležinkelio bėgiais iš Šklėrių nuvaryti į Maskvą, kad tik galėtų iš ten sugrįžti Radijo karieta. Kad ir brangus auksas, bet „juodosios“ vertė jam nepalyginamai didesnė. Tai todėl, kad joje sukaupta galimybė gyventi dar vieną tapatų gyvenimą.
  Eženas virpo, vaizduodamasis dziedulį lopšyje, o šalia savęs supančią lopšį Nadeždą. Tačiau jo neapleido ir aukštesnė mintis, būtent kad konkrečios personos gyvenimą gali pakartoti bet kuri kita, panorusi tapti dziedulio personažu. Gerai tai ar ne, Eženas Potjė apie tai nemąstė, bet galvos atradimuose jautėsi Kolumbas... Cristaforo Colombo, atradusiu ir Europos civilizacijai padovanojusiu Ameriką.
  Iš štai Cristaforo Colombo it prie kryžiaus, po kuriuo kaip Atlantida nugrimzdusi, išnykusi jo Amerika.   
  „Kodėl taip, a? Ir kaip galėję taip būt, jeigu net papūgoms neblogai žinoma, kad „juodųjų dėžių“ paskirtis net ugnyje nesudegti, nesudužti nukritus iš didelių aukščių.. O čia? Kodėl taip, a? Koks kvailys ryžęsis šioje dėžėje įmontuoti sprogmenį?" — juodai mąstė Eženas Potjė, slysdamas įsivaizduojamo kryžiaus kambliu iki jo skersinio...

Traukinys kitaip (10)

                                                                                                                           
                         Dėl Potjė meistrysčių

  Ndežda, pašnibždėjusi prašymą, kad pabarčiau Potjė už jo meistrystes, pasijautė nejaukiai. Jai atrodė, kad šitokiu būdu ji pasakiusi daugiau nei reikėjo. Tiesiog netikėjo, kad man nekils ūpas konkrečiau sužinoti apie kokias Potjė meistrystes ji kalbėjusi, nes kai žinai, kad jos vyksta galvoje, tai tik gerokai išprotėjęs tokios galvos nešiotojas nepasirūpintų sužinoti apie jas. Tenka, deja, prisipažinti, kad tokie dalykai man neparūpo. Galbūt todėl, kad tai padaryti neleido galimybės – smegenų sukrėtimas buvo stiprus ir daug arterijų, daug materijos prarado būdingą funkcionavimą, negebėdamos suformuoti reikalingus normaliam žmogui supratimus. Man pakako žinoti, kad papūgos sugrįžo ir, pagiedojusios „Internacionalo“ priedainį, vėl krebžda, vėl gyvena, vėl yra galvos įnamiai.
   Nadežda ir Potjė stengėsi pailsėti ir tarėsi, kad tai sąžiningai daro, tačiau kai po poilsį krebžda, šiugžda, barbena, net bilsnoja kad ir nemateriali, tačiau gyva, labai judri dvasinė būtis, žadinanti atsiminimus ar verčianti iš naujo apmąstyti jau  atrodytų gerai įsisąmonintas tiesas, tai poilsiui laiko nelieka.
   — Ar manai, Nadežda, kad nematau, kaip labai pasikeitusi? Sukritusi iki pat kaulų. Tai kad nors negeltų, o juk gelia, peršti, niežti, kai regisi, kad jau ir kūno nėra, tik oda palikusi — prisėdęs arčiau Nadeždos, užjaučiamai pakalbėjo Potjė.
   Nadežda panašios Potjė kalbos nebuvo girdėjusi. Užuojautų ji vengė ir nenorėjo, tačiau Potjė žodžių nuoširdumas pasirodė esąs ir jai reikalingas. Atgręžė veidą jo pusėn ir laukė, ką pasakys daugiau.
   — Esi pernelyg teisinga papūga. Pernelyg,— kurtesniu balsu pasakė Potjė. Pakrapštinėjęs galvą,nuleido ją žemiau ir vėl:
   — Visuomet žinojau, kad esi teisinga, kaip ir atlaidi, bet, kaip girdi, apie tai tik dabar sakau. O žinojau juk, galėjau anksčiau.
   — Betgi aš bolševikė. Bolševikų partijai priklausau.
   — Na taip. Kad jai priklausai argi nuginčysi? Tai netgi savaime suprantama. Man irgi smagu girdėti, kaip tu su partija giedi „Internacionalą“. Bet va klausimėlis: ką pasakytum sužinojusi, kad esu jo autorius?
   — Tu jo autorius? Potjė?
   — Eženas Potjė, — tarė jis, pakeldamas galvą ir  tikėdamasis pamatyti tokiu prisipažinimu sukeltą nuostabą Nadeždos akyse. Bet jos akys buvo linksmos, o sakomi žodžiai krito į kitą orbitą; buvo rimti ir solidūs.
   — Kadangi darbas pogrindyje man ne naujiena, tai ir vardą žinojau, Eženai Potjė. Bet šit jaučiu, kad praeina noras  jį dainuoti, taigi „Internacionalą“. 
   — Kad tave kur! Mokyk, kaip stipriau nusikeikti. Taip kaip rusai, prancūzai nemoka.
   — Išmoks, — patikino Nadežda ir suskato pasidairyti taip plačiai, kad net delną pridėjo prie akių.   
   — Bjauriu regėti, kiek daug čia visur visokiausio šlamšto prikišta. Na pažiūrėk, pažiūrėk,— ragino ji Eženą.
   — Tu nori pasakyti, kad...
   — Kad leidžiu tau, mielas Eženai, vadinti save Nadia. Bet tik kasdienybėje, tik tuomet, kai esme dviese. Supranti? Kitais atvejais esu Nadežda, o ypatingais atvejais, kokių šioje galvoje dar nepasitaikė ir neatrodo, kad greitai pasitaikys, esu Nadežda Konstatinovna.
   — Maniau, Katiuša, kad šiandien galėsime  pailsėti, bet ... negirk dienos be vakaro.
   — Išties, negirk, — sutiko Nadia ir kaip anksčiau, vėl delnu pridengė akis, kad regėjimas nuslystu kuo toliau: — Šlamštą, šiukšlynus, žinoma, reikia išmėžti,— tarė,— bet pažiūrėk, kokia gausa brangių turtų čia sukaupta. Sukaupta ir užmiršta.

   Kardas kirto — ir skyrė kelią į priekį,
   Bet neturime Iliados.
   Kardas lūžo — ir kelias atgal pasuko,
   O neturime Odisėjos.
   Bet nemunėliais vingiavo dainos,
   Ir turime Dainavą.*

    — Čia taip dziedulis?
   — Tu ką? Juokauji?
   — Betgi dziedulis irgi rimuoja. Ir netgi poezijos knygą išleidęs. Berods, „Eilėraščio sėjos“ pavadinimu. Tik nemanau, oi nemanau, nemanau, kad po sprogimo atsimena. Tačiau dabar — bent kol kas — neduok Viešpatie jam sužinoti dėl ko taip? kodėl taip atsitikę? Ir, žinoma, ačiū Visagaliui, kad traukinio jam nepagailėjo ir jame kupė, — pakalbėjo Eženas ir slinktelėjęs arčiau Nadios bemaž kuždėdamas tęsė, kad atkurti sproginu nuniokota dziedulio galvos smegenų veiklą jis vilčių kaip ir neturi, tačiau atsirado noras tikėti stebuklais: — O, Nadia, kaip būtų nuostabu, jeigu pasirodytų, kad krestelėti dziedulio smegenys išplečia savo veiklą, kad sprogimas jiems buvo reikalingas: atsiranda daugiau judėjimo, veiklos įvairovės, jie darosi imlesni. Kad ir netyčia, per atsitiktinumą, bet jų kvalifikacija neginčijamai pagerėjusi. Ar suvoki, ką kalbu?  Nagi pasistenk, Nadia, Labai prašau.
   — Prašai, kad patikėčiau į stebuklą?
   Potjė atsiduso.
   — Sakai, kad patikėčiau į stebuklą. O aš iš tiesų jau mąstau apie šalį, kurią lemtis per daug metų padovanoja tik vienam kitam. Kaip, tarkim, Babai Vangai, kaip Mišeliui Nostradamui, kaip...
 — Kaip dzieduliui Pranui (Pelėdai), — perėmė kalbą į savo burną Nadia, — o, vadinasi,  būnant jo galvoje, ir mudviem: Nadeždai Konstantinovnai ir Eženui Potjė. Dieve mano, ko tik nebūna materijoje, kuomet ji nemirtinga, — giliai atsiduso Nadia, — Ko tik nebūna, kad jau dėl to ir juoktis nesinori.
   Spalio pradžios rytas, pradėjęs nokinti Bobų vasarą, dar ankstus. Dangumi atitrūkę toli vienas nuo kito yrėsi permatomi debesys. Yrėsi ir iro it demonstruodami, kad savo būtyje ir materija nuolat ieško įvairovės – šiandieną taip, o ryt jau kitaip. Ir būna, kuomet atrodo, kad ji išnyksta, pereina į nieką, kaip šie debesys. Bet dėl to tiesa, sukaupta energijos tvermės dėsnyje, neišnyksta.
  Nadežda ir Potjė nesižvalgė po debesis, nepaisė, kaip sukoncentruotas pasaulis jo formulėse. Jis  buvo jiems toks, kokį jautė ir koks buvo čia pat. Dabar Potjė jį priėmė per Nadeždos atodūsį: [i]Dieve mano.[/i] Žinojo, kad ir juokas yra įvairiarūšis.
  — Suprantu, kad ir nejuokaudama, o juokaujate, Nadia. Liūdnai. O aš jau ir juoktis norėdamas, bet nesugebu. Rimtai manau, kad mums reikia būti atidiems ir pasekti, kas vyksta traukinio kupė nr. 1939., kartu stebint, kokie procesai vyksta dziedulio galvoja. Linkęs matyti, kad ir  traukinys, ir dainuojantis sanitaras, ir spalio 4 d. naujas varduvininkas Dzyvas sumeistruoti čia ir pasiųsti ten. Supranti, Nadia, apie ką aš?
   — Neturėjo boba bėdos, tai nusipirko paršelį.       
   —  Vargo yra, bet apie bėdą, Nadia, dar ne laikas kalbėti. Paršelis kruta, nusidavė ėdrus ir gali būti, kad išaugs į tikrą kiaulę. Džiaugsis boba, tokią išauginusi...
   — Galėtų pradėti džiaugtis jau dabar,— atsiliepė Nadia ir padvejojusi: — O jeigu atvirai, Eženai, aš ne tik  pasimetusi, bet ir baili pasidariau. Nepyk, bet prašiau, kad dziedulis tave pabartų. Ne kaip papūgą, o kaip anarchistą.
   — O ką jis gali mums padaryti? Nemanau, kad  imtųsi pats sau galvą daužyti, bandydamas mus  kaip  nors iš jos iškrapštyti. Žinoma, pasitaiko bepročių. Kiti su virvę ją pririša prie medžio šakos, bet rodant į dziedulį, tikimybė bemaž prilygsta  nuliui.
   — Kvailių, Eženai, yra visur. Net ir čia.
   — Suprantu, Nadia, bet gal nerodyk bent i tą, kuris arčiausiai tavęs, - šyptelėjęs pasakė Eženas ir keldamasis: — Ech jeigu tu žinotum, kaip man knietėjo žvilgtelėti į „juodąją skrynią“. Bet ji, bjaurybė, sprogo. Atrodė, neįmanomas dalykas, bet sprogo. Norėjosi, kad  kuo geriau, bet... dziedulis traukinyje.
  — Galėję būti kur kas  blogau..
  — Taip. Galėjo, bet šit dabar yra taip, ko mes nežinome.
--------------
   * E. Mieželaitis

Traukinys kitaip (9)

                             Rėmelis tuneliui

   Reikia labai gerai įsiklausyti, kad išgirsčiau praeinančius pro kupė nr.1939 traukinio keleivius. Juos dažniau išgirsdavau iš burnos garsų— tariant žodžius, pašvilpaujant, kosėjant, atsikrenkščiant ir geroki rečiau iš jų žingsnių aidesio. Traukinio keleiviai mokėjo vaikščioti tyliai, net ir senių lazdos nebumbsėjo remdamosi į vagono grindis, tačiau —  bent kol kas — jie man nebuvo įdomūs: buvau įsitikinęs, kad dažniausiai juos sutikęs, sveikinęsis, šnekučiavęs, ginčijęsis ar atsargai tapšnojęs per pečius. Svarbu buvo jausti, kad esi ir nedaug rūpėję, kada ir kaip čia atsiradęs. Supranti, kad kol judi, tai tik į rytojų. Nebuvau įsitikinęs, kad kažkas iš keleivių stengęsis grįžtelėti ir atsiminęs pabandyti pajudėti priešinga  kryptimi — į vakar. Šia prasme filosofija man neatrodė tiksli, jog, esą, senatvėje  daugiau laiko  skiriama nugyventų metų vertinimui ir apmąstymui.  

   O dabar?

   Šioje kupė laikas tarsi atgijo, sužadindamas poreikį jį matuoti ne tik viena kryptimi, bet net pjaustyt kaip duoną riekėmis. Ne tuoj pat, bet greitai pasijutau, kad laikas žmogų peni. Kaip duonai jam, žinoma, burnos pražioti nereikia, nereikia, kad jį pro gerklę kištum į skrandį, bet...

   Mintys maišėsi, plakėsi, glaudės viena prie kitos. Jokios rikiuotės, jokios tvarkos. Ir ūmai pasijutau, kad norėčiau pabūti vienas, visai vienas, galbūt net grįžti į sapnuotą akliną duobę ir išžvalgyti ją, nebijodamas tokios atskirties su bet kuo, net su  traukiniu ir suprasdamas, kad nieko dėl nieko neatsitinka.

   Man jau prireikė vis žvilgtelėti į kupė išorinę sieną su ant jos padėtu Didžiosios nasturtės raudonu žiedu. Keista ją matyti laisvai besilaikančią, juolab, kad žemiau ant staliuko padėta rašalinė pritvirtinta nemenka grandinę, o kyšanti iš jos ertmės žąsies  plunksna irgi teikia nepatirtą jauseną. Prireikė atsiminti nugirstus, mano galva, gan taiklius žodžius, kuriuos išgirdau iš konduktoriaus  Anupro Taigi, pakilnojo iš rašalinės paimtą žąsies plunksną ir  atidžiai į ją  išsižiūrėdamas:

   — Gerai pasaulio pastebėta, girdi,  senovėje žąsies plunksna rašėme auksines mintis, dabar gi auksine plunksna rašome žąsies mintis.  

  — Ką? — švystelėjau akimis, pakeldamas  antakius.

  Bet taip išgirsti Anupo žodžiai dabar nedaug ką sakė , netgi jo  beveik  įsakmus paliepimas:

   — Išmesk iš galvos Izraelį. Lyg jo nebūtų. Pasidairyk, ir greit pamatysi, koks nemenkas ponas.  Vien kupė ko verta. O plunksną rinkis pats —

gali rašyti žąsies, gali rašyti auksine arba pakaitomis. O Izraeliu nei sau, nei kitiems galvos nekvaršink...

   Ir elgiausi kaip pasakyta, nes iš tiesų, nebuvo laiko kažką daugiau atsiminti, o juolab suprasti mįslėmis kalbėtus žodžius. Mano dėmesys susitelkė ant tos pat, taigi išorinės kupė sienos atsiradęs rėmas. Kurį laiką spoksojau tylėdamas, tačiau nesumąstęs nieko protingiau,  tariau:

  — Dzyvai, išdaigininke, prisipažink, kad tai tavo numeris. Tikras cirkininkas esi. Iš kur tai?  Ir kam  šie rėmai skirti. Kalendoriaus lapeliui?

   Dzyvas neatsiliepė.

   Nežinia kaip atsiradęs ant sienos rėmas buvo  apvalios formos, išpuoštas ornamentais ir įspūdingas atsiveriančioje kiaurymėje gilia tuštuma. Suprantu kaip nesunku, parodant į kiaurymę ir  tuštumą  ištari, kad sviestas sviestuotas. Bet čia  šios dvi sąvokos raiškesni savarankiškai: susitekusios (ar susikaupusios) tarp skritulio formos  rėmų slydo kaip į tuneli, ir slydo gilai, toli, nepalikdamos jame ne lašelio tamsos. Neabejojau, kas savo išvaizda jis tapatus ar kone tapatus duobei, kurioje buvau užsikasęs. Nors visiška  belangė, nors ji aklina, tačiau šviesa laikėsi, švietė, nebuvo užgesinta. Ir šit dabar it įrėminta. Tačiau prisipažinti šitokį dalyką man atrodė baisu. Nesinorėjo, kad pasirodęs dainuojantis sanitaras paplotų per pečius ir pasidžiaugtų:

  — Ačiūdie, palata ir vėl kaip palata, gyva ir, vadinasi, darbo bus. Ir, žinoma, dainų taip pat.

   — Dzyvai, atsiliepk, krustelėk, pavaikščioki  šešėliu bent sienos krašteliu, — mintyse prašiau pašaukiau naują dienos varduvininką ir priekaištavau: — Tai jau, Dzyvai, ne triukai. Ne išdaigos ir aš nežinau, kaip tai įvardinti.

   Galvoje tyliai, atsargiai it kažko sergėdamosi sujudo papūgos Nadežta ir Potjė.

  — Dzieduli... O, dzieduli, toks pasaulis. Kupė jis truputį kitoks, negu Šklėriuose, bet pamatytum, kaip jis atrodo tavo galvoje. Oi, oi!— neiškentė nusistebėjusi Nadežda. — Suprask, dzieduli, kad ilgą laiką niekaip negalėję tavęs surasti dėl tokios betvarkės. O išgirdę, kad esi, jau nenorėjome patikėti, kad tu.

 — Nenorėjom, dzieduli. Nes ko čia tik nesutiksi.  

Čia tiek visko, tiek daug visko, kad... Mes su Nadežda dabar irgi ilsimės. Kartu su  prisiminimai. Ir įspūdžiais.

   — Dzieduli, pabark Potjė, kad jis mažiau meistrautų, — į kitą ausį pakuždėjo Nadežda. — Geras, mielas jis, bet prancūzas ir anarchistas. Supranti? Tik ne dabar, ne dabar...  

   Vėl apsikabinau akimis ornamentais išpuoštą apvalų rėmą, stengdamasis jo erdve nuslysti kuo toliau...Taip, labai panašu į tunelį, bet koks beprotis  jo gale sumanytų žvalgytis šviesos? Bet ir pasilikti, nereaguojat į tokį apsireiškimą, irgi neįmanoma. Instinktyviai pakėliau nuo sienos nasturtės žiedą, paėmiau vienintelį kupė esantį spalio 4 d. kalendoriaus lapelį, norėdamas pasitikrinti, ar kokiu nors būdu neišsitrynė naujausio varduvininko Dzyvo vardas. Ne, neišsitrynė, bet dabar jau ir man pasirodė, kad varduvininkų sąraše yra daug dieviškos galios, kurioje išskirtiniu AŠ reiškiasi  šv. Pranciškus.

Traukinys kitaip (8)

                            Kupe su Dzyvu 

   Šviesa iš kalendoriaus lapelio  nesiliovė švietusi ir jau žinojau, kad galiu bet ką kviesti parodyti į ją kaip stebuklą, bet tokio poreikio nebuvo. O tai, ką žvalgydamosi po kupė matė akys, atrodė, kad mato tik dalį to, kas čia yra ir ką galima, ar net reikia pamatyt. Vėl, kaip jau ne sykį, prisiminė konduktoriaus žodžiai: Augink ją, augink, žmogau. Kokią išauginsi, tokią turėsi. Ilgam, neilgam — kas pasakys? Bet tikra, žmogau, kad šios rūšies patalpos traukinyje turi neįprastą savybę augti, keistis, paklusti valiai. 

  „Žinoma, — galėjau tuomet pritarti, — laužysi — sulaužysi, plėšysi — suplėšysi, deginsi — sudeginsi. Žmogaus valiai daug kas paklūsta, — bet pasigodojo, kad gal ne taip supratau, ką sako konduktorius, knietint sulaukti prisipažinimo, kad jis ne Anupras, o  dėdė Kazys. Nebuvo sunku jo mintį apie valiai paklūstančius daiktus  argumentuoti ir kitaip, būtent, kad pagal kažkieno valią ne tik išnyksta, bet ir atsiranda visi daiktai. Štai kad ir šį kupė. Tačiau išsišvietus kalendoriaus lapeliui konduktoriaus žodžiai įgavo kitokią prasmę. Labai kitokią, kuomet net kupė po kojomis gali pajausti  pasapnuotą duobę ir neabejoti, kad kalendoriaus šviesa yra tos pačios prigimties, yra tapati anai šviesai. Pagaliau gi ne iš tuščio puodo ir mintis įrašyti lapelyje  naują varduvininką. Ir ar galima buvo manyti, kad atsitiks taip, kaip atsitiko? 

  — Dėkoju, Pranuci. Niekam ne paslaptis, kiek daug pasaulyje žmonės apturi dyvų, tačiau nei vienam į galvą netopteli mintis nors vieną turėti kalendoriuje. Ir štai pagaliau — Dzyvas. 

  Atrodo, kad  tai išgirdęs turėjau nustebti. Nors truputį, bet — ne. 

  — Kas tu? 

  — Ne iš mergelių darželio. Bet man dabar smagu atlape nešioti šitą gėle. Matei ją daug  kartų. Ir savo darže, beje. Bet ar pastebėjai  jos grožį? Prisipažink, kad ne. Manau, kad  net  nežinai, kaip ji vadinama. Na kaip? 

  Tik dabar pamatau, kad nežinia iš kur ant  sienos nukritęs žmogaus šešėlis, o jo švarko atlape įsegtas gyvas, atrodytų, tik ką nuskintas gėlės raudonas žiedas.  

  Instinktyviai paieškau žmogaus, bet, pasirodo, neteisus Josifas Visarionovičius, kad, girdi, nėra žmogaus — nėra problemos. Žmogaus nebuvo; buvo jo šešėlis, pasipuošęs krūtinę gyvos gėlės žiedu ir keliais žaliais jos lapeliais, išvaikščiotais gyslelėmis it baltais takeliais. 

  — Manęs klausi? Bet iš tikrųjų, deja, nežinau, — prisipažinau, kaip per išpintį. 

  — O dainuot  moki? 

  „Va, va, ir vėl kažkas prasideda“, — pagalvojau. Šešėlis buvo jautrus. Bet irgi kitaip. Judinau ranką — jis nereagavo, krutinau galvą — jis taip pat — ne, mirksėjau akimis — šešėlyje jos nemirksėdamos žiūrėjo į mane ir negebėjau suprasti, ar tokios jos pašaipios, ar smalsios. Bet vos padūmojau,  kad kažkas ne taip. Nedelsdamas atsiliepė. 

  — Tu jau beveik žinai, Pranuci, kas tas  K a ž k a s?  O gėlės vardas Didžioji nasturtė, bet ją galima išgirsti ir kitaip: 

  Ateik, mergyte, pavasarėly 

  Kai dyvai žydės močiutės darže. 

    — Tavo  vardas Dyvas? 

    — Kalendoriuje parašei, kad Dzyvas. Labai patinka, Pranuci. Matai, nuo to šviesos kupė nesumažėjo, o mano paties akyse jos net daugiau. 

  

  O tai dzyvai, dzidzi dzyvai buvo 

  Ir ušalo ežers vasarėlėj, — 

vėl uždainavo šešėlis. 

  — Taip, Dzyvai, net pats nežinau, kaip tai atsitiko, bet parašiau, — tariau šešėliui, o nusileidęs giliau į save, jau iš Savęsp ir be balso, tik pamąstydamas: Bet gal tik atrodo taip, kad nežinau. Jau ilgokas laikas, kai iš galvos, net nekrapštelėjusios atsisveikinimui, buvo dingusios papūgos Nadežda ir Potjė, bet šit vos įėjęs į kupė išgirdau, kad krebžda. Argi ne dyvas? Tai nuostabus dalykas, tai stebuklas ir nors labai keista, gal net nesuprantama, bet tikėk — netikėk, o pačiam sau meluoti nesinori.  Išgirdęs Nadeždą ir Potjė, pasijutau, kad su jų sugrįžimu atėjo permainų metas — kad gebu ne tik „Internacionalą“ giedoti, bet gebu ir į gerklę kibti bet kam. Supranti? 

  Šešėlis pradėjo vaikščioti kupė sienomis — nuo vienos, ant kitos, vėl atgal it ieškodamas kažko. Tačiau regėjosi, jog ne dėl to, kad žvalgytųsi, kas kur kupė padėta. Kartu su juo kupė sienas išvaikščiojo ir ant krūtinės nešiojamas Didžiosios nasturtės žiedas. Ir šit regiu, kai stabtelėjęs, nusegė žiedą iš švarko atlapo ir paliko jį kaboti ant išorinės sienos. Vieną. Kai ugnies liepsnelę. 

  — Mano supratimu, geresnės vietos — bent kol kas — kalendoriui nėra. Kaip manai, Pranuci? Sakyčiau, kad ši geriausia. 

  — Bet ir kalendoriaus nėra. Tik jo lapelis. Ant  delno telpa. 

  — Taip. Bet jame pirmą kartą kaip varduvininkas įrašytas Dzyvas. O, kokia  didelė erdvė. Tik pagalvok, tik pamąstyk. Ir ją reikia įkelti į kalendorių kaip paveikslą.  Kaip tai padaryti, nežinau, bet... bet šioje  erdvėje net ir Vatikanas varduvininkas kartu su popiežiumi Pranciškumi. Taip juk? — galiausiai mano nuomonės papašė šešėlis, o nesulaukęs greitesnio atsakymo, patikino, kad nuo jo nepasislėpsiu net ir nusileidęs į Savęsp. 

  — Nesislepiu nuo tavęs, Dzyvai. Bet kuomet nusileidžiu giliau į Savęsp, jaučiuosi natūralesnis. Ot, klausei, ar moku dainuoti. Kai nusileidžiu giliau, kai pasijaučiu esąs Savęsp erdvėje, atrodo, kad moku. Ne  taip, kaip Virgilijus Noreika, bet... Betgi paklausyk. 

Čia šešėlis ant sienos. 
Nebijoki, žmogau —
Vaikšto mirusių sielos, 
Tyli žodžiais dangaus. 
Jis toks geras, mažytis —
Jo nebauskim tamsa. 
Už langų ima švisti 
Neatėjus žiema. 
O ugnelė kūrenas —
Šilta, gera, ramu. 
Snaudžia kaminas senas, 
Dūmai kvepia mišku. 
O tave aš mylėsiu, 
Gal tu mano sūnus? 
Ir malda palydėsiu 
Į Aukščiausio namus. 
Neskubėki, šešėli, 
Grįžt iš žemės dalios. 
Pailsėki, pabūki 
Tu prie savo mamos. 
Verpsiu šiltą tau šalį 
Iš vienatvės dienų 
Ir numirus, sūneli, 
Aš tave auginu. 
  
  — O toliau? 
  — Toliau? Bet, regis, kad viskas. Ar aš kažką užmiršau? 
  Šešėlis neskubėjo atsiliepti. Pasimuistė, pasirąžė, pavaikščiojo po sieną, o sugrįžęs  prie gėlės žiedo, prisėdo prie jo kaip žėruojančios žarijos ar plazdančios nedidukės liepsnelės ir:  

Iš žvaigždės spindulėlis 
Ir lemtis – iš žvaigždės. 
Klauso žodžių šešėlis 
Šilumoj prie ugnies.
Ir labai patikėjo, 
Kad mamos jis sūnus. 
Mažas, mažas šešėlis 
Lanko ilgesiu mus...

Traukinys kitaip (7)

Didžioji nasturtė

Naujas varduvininkas spalio ketvirtojoje

  

   — Ema tavo dukra? — pasisukęs veidu į mane, dar kartą pabandė klausti Jonas, bet balsas išsilydė burnoje, o pravėrus ją, tik dūmelis garavo. Aš irgi nemokėjau suvokti, kad šviečiant kalendoriaus lapeliui, kupė atsirado kažkas naujo, neįprasto, negirdėto. Kupė erdvė persimainė, prisipildydama būtos tikrovės turiniu. Kaip Jono burnoje balsas, panašiai taip išsilydė kupė ir dosniai „garino“, sakytum, dokumentinio kino kadrus.
   — Pagaliau vėl saulė. Sveikas drūtas, Pranuci, — sveikinasi teta Santa iš po juodo vienuolės rūbo, kuris negeba slėpti jos moteriško žavesio ir malšinti vyrišką trauką bent prisiliesti prie jo. Turint kad ir vieną tokią vienuolę bažnyčioje, vyriškosios giminės dėmesys altoriui apnyksta, bet bažnyčioje gaiviau, šviesiau.
   — O aš tau pasiunčiau karveliuką, — sako visų galų meistras Viktoras, „karveliuku“ pavadinęs išleistą knygą „Esmė“.
   — Taip, taip, Viktorai. Ačiū. Jis jau lesioja iš mano rankų. Ir net mėgdžioja „Esmės“ redaktorę Sandrą Kungytę - Naunčikienę, esą: rašytojo vardo jis nusipelnė.
   Beje, tarp kitų Viktoro darbų yra nemažai puošniai išdrožtų kryžių. Tačiau ar jie dėl to lengvesni — kažin, nes va, girdžiu, kad ir Laura lyg skundžiasi:
   — Nešu, sunkiai nešu savo kryžių. Ir nors kartais pamirštu, kaip gera gyventi, paskui staiga vėl atsimenu, — sako bibliotekininkė ir apsižvalgiusi teiraujasi, iš kur čia tiek šviesos?
   Dokumentinio kino kadras užkliūva, stabteli, bet Laura žvalgosi, ieško priežasties: 
   — Bet šita šviesai... Na, nežinau kokia. Ne saulės, ne žvaigždės, ne...
   — Ir, žinoma, ne mėnulio, — tariu Laurai, kuri pasireiškia tik kaip praeivė, nes Emos ir Jono iš Griškabūdžio laikysena, jų išvaizda neskatina stabtelėti ilgesniam pašnekesiui, tačiau man ji, kaip ir kiti praeiviai, tokia, kad nors griebk už rankos ir stabdyk, kaip ir kiekvieną kitą praeinantį. Net ir tuomet, kai jie gerokai nutolsta, dar vis puikiai juos matau ir nesistebiu, kad šitaip atsitinka, nes žinau, kad šit  k a i p   š v e n t ų j ų  paveikslai šviečiasi   k a l e n d o r i a u s     l a p e l i s, kurio šviesa įkvėpta kitokiomis galimybėmis, negu saulės, žvaigždės, mėnulio, negu, tarkim, užkurto Joninių laužo ar amžinybei uždegtos žvakės. Bet kaip tai įtikinamai pasakyti? Ir kam pasakyti, jeigu manoma, kad dar nedaug turime taip smegenimis subrendusių piliečių, gebančių priimti šitokią tiesą?
   — Tai va, Jonai iš Griškabūdžio, pasakyk mano tėvužiui, ką daug kartų jam sakiusi, pasakyk, — užsispyrusiai reikalauja Ema.
   — Ką jam pasakyti, Ema? Apie ką tu kalbi? — atsigauna šnektai Jonas iš Griškabūdžio, nors jo galvoje vis dar nesiliauna skambinti: Ema dziedulio duktė? Ir bumbt it bažnyčios varpas: nejau? nejau?  Bet netrukus bumt kitas: O kodėl – ne? O kodėl – ne?
   — Nežinai ką jam pasakyti? — neperdėtai stebisi Ema. —Taigi išgirsk dar kartą ir atsimink kaip „Tėve mūsų“, kaip žegnonę, — taria ji, nežinia kodėl prilaikydama Joną, bet lyg pabijojusi, kad neatsitiktų, kaip užrašyta: žegnonėm ir ražančium išbaidė iš vežimo katę, o kita ranka priartindama mane prie jo. Ir jau truputį žemesniu balsu, jau taip it skaitytų mintinai išmoktą naujausią savo eilėraštį:
   Tėve, žinok, kad 75 yra svarus amžius, bet Izraelyje žmonės tik ima bruzdėti — keliauti ir gyventi sau. Ten vidurkis 95 -100. Girdi? Ten vidurkis prišliaužia prie  šimto. Nagi pakartok, ką tau sakau.
   — Dukra, nebūk akiplėša. Jis jau seniai ne amnezija; jis varnėnas, špokas, šnekutis.
   — Šnekorius, tėve, Šnekorius jis, bet kai svarbu pasakyti, kas reikia, tai tyli. Todėl ir prašau, kad nepatingėtų kalbėti, jog tau, tėve, reikalingas Izraelis. Nejau nežinom, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Jeigu taip neatsitiks, tai Izraelį, kaip savo ausis matysi.
   —Ji teisi, Jonai, — ištariau, bet tuo šnekta ir pasibaigė. Dokumentinio kino kadrai dingo. Matyt todėl, kad neatsargiai krustelėjus, suvirpo iš kalendoriaus lapelio skleidžiama šviesa ir aš pasibijojau, kad ji neišnyktų, nes supratau, žinojau, kaip labai ji man reikalinga, taigi šviesa, į kurią kažkas ateina jau iš būto laiko.
   Po kupė grindimis dunksėjo traukinio ratai.
   Šviesa išliko, o aš jau pradėjau įtarti, kad ji man pažįstama, kad galiu ją atsiminti.
   „O, ne! ne!. Bent jau dabar — ne“ — prašau, sakau, jaučiu suvokdamas, kad vėl reikėtų sugrįžti į sapnuotą duobę, kurioje aklinai užsikasęs. Dabar jau tektų įstrigti joje ir kaboti, kuomet žemai po kojomis — dugnas, aukštai viršum galvos — smėliu užklota dangtis. Laimingas tik tuo, kad duobės sienos tvirtos kaip šulinio rentinys ir kad kažkada, kai dar jaunas, įgijęs nemenką patirtį išsliuogti iš tokių gilumų. Kitokio pasirinkimo, beje, ir nebūna: arba, surinkus sveikatą iki paskutinio jos lašelio, išsliuogti į viršų, į dienos šviesą, arba, pritrūkęs jos, atpalaiduoji raumenis ir garmi į dugno tamsą. O štai sapno duobėje ir dugnas švietė. Ir atsimena, kaip pagaliau viršum galvos išgirstu žmones. Kalba. Belieka tik kažkokių būdu prasimušti pro smėlio dangtį. Nesunku numanyti, kad duobė gali būti uždengta kapo kauburiu. Bet argi tai svarbu, kai jau girdi, kad žmonės kalba. Gal poteriauja, gal gieda...
(...) Galvoje pakrebžda ir išgirsti Nadeždą ir Potjė:
         

          Tai jau yr paskutinė
          Sprendžiamoji kova...

   Priešais akis, nuo staliuko viršaus, šviečia kalendorius lapelis su varduvininkų sąrašu:

                                   4
                          PENKTADIENIS
           Pranciškus Mąstautas Eivydė Pranas

ir jo šviesa vaikšto po traukinio kupė, smelkiasi į sąmonę, plėtojasi į visas puses, kaip mano supratime, kosmosas, nežinatis savyje ramybės, šviečiasi, kaip šventųjų paveikslai, kaip dyvai...

   — Turbūt norėjai pasakyti, kd šviečiasi, kaip Dievas— kažkas pakužda į ausį, bandydamas apsaugoti nuo apsirikimo, bet šį kartą neklystu:
   — Ne, ne. Šviečiasi kaip dyvai, — ir paskubu į kalendoriaus lapelį įrašyti naują varduvininką, būtent: Dzyvą. Suprantu, kaip tai rizikinga, bet... bijai vilko — neik į mišką.

Pelėda

2013-11-10 15:18:51

Traukinys kitaip (6)

          Šviesa iš kalendoriaus lapelio

 

  Dešinėje staliuko pusėje, kertėje tarp sienų, šalia lango įtaisyta trikampio formos lentyna, kur prikaišiota knygų, sąsiuvinių, bloknotų, segtuvų... Nebuvo sunku atsikelti, pakiloti jos mantą, paneršti susirandant prireikusio užrašams popieriaus, bet dar lengviau buvo kita puse atversti spalio 4 d. lapelį; jis tuščias, galima rašyti.
   Nuleidau ant jo žąsies plunksną, pavilginta rašalu ir matau, kaip paskui ja pasilieka žodis, kitas,  matau. kaip jie susirikiuoja į sakinį, sakinius. Lyg ir skubu laukdamas, kada išvysiu užrašant konduktoriaus Anupro vardą. Šį kartą man nesinorėjo jo šaukti dėde Kaziu ir manyti, kad esame giminės. Sielą nudegino sanitaro pasakyti žodžiai, jog, esą, būtent jis parūpino man kupė, kurią Antonas Čechovas vadinęs palata.
   Žinia gi, kad prieš mane joje gyvenęs pamišėlis, irgi nemenkiau atgrasi, nors ją saldino išgirstas miesto įvardijimas – Šklėriai.
   Kaip čia taip? — negebėjau susivokti. — Dėdė ir... še, sūnėnai, tau dovanų. Špygą panosėje būtų lengviau apuostyti O dabar? Vėl jaučiuosi it sugrąžintas į susapnuotą duobę ir tikiu, kad sapnai pildosi net traukinyje. Ir vėl atsimenu, kai pasėmęs kastuvu žemės, aklinai užsikasu duobėje. Gilu kaip šulinyje. Įsispyręs kojomis ir nugarą į jos kaip rentinį sienas, pasispirdamas rankomis sliuogiu į viršų – o gal, gal dar kažkaip pavyks išsikapstyti.
— Užsikasti save? Betgi ar gali taip būti? Ką panašaus ar bendro turi mano padėtis duobėje su padėtimi kupė? — bandau suvokti ir tai padaryti nesunku. Niekas manęs už liežuvio netraukė įtikinėti konduktorių, kad jis ne Anupras, kad tai netikras jo vardas, kad...
Žąsies plunksna tarp pirštų neišsilaiko. Slysta. Prie pirštų jos, kaip rašalinės prie stalo, grandine neprirakinsi. Atsargiai ją padedu atgal. Parašyta nedaug, o į tekstą nei Anupro, nei dėdės Kazio vardai neparašyti.
   Daug kas jaučiamės žinantys, kaip atrodžiusi viena Ivano Denisovičiaus diena. Kad ir aš. Bet ar žinau kaip atrodžiusi bent viena mano diena? Tiesiogine prasme: kokia ji galvoje? kaip atrodo sieloje? kokius parėdus dėvi mintys? Štai kad ir dabar — kaip susivokti, kur aš: ar traukinio kupė, ar jo palatoje? Kaip?
   — Iš tiesų, kaip? — kažkas pakrebžda galvoje, bet tai man nesutruko, atrodo, kad net balsu tariu: ir netiesa, kad, esą, pats sau duobės neišsikasi. Pats išsikasiau, pats ir užsikasu.
   — UžsikasI ar užsikasEI? — vėl galvoje.
   Neatsiliepiu. It nepaisau, bet suprantu, kad kažko geresnio dar tikiuosi. Antraip — argi sliuogčiau taip atkakliau nuo duobės dugno link jos viršaus, nors jis irgi it kamščiu užkištas smėliu. Sapnai, sapnai! Gal nekalbėkime apie viltį, kaip kvailių motiną.
   — Manai, kad protingiau kalbėti apie skęstantį, kuris ir už šaudo griebiasi?
   Neskubėdamas atsiverčiu kitą kalendoriaus lapelio pusę ir žinau, kad niekuomet dar taip atidžiai nežiūrėjome vienas į kitą, kaip šį kartą. Jis savo profiliu į mane, aš savo – į jį. Ir jeigu tai haliucinacijos tebūnie jos šventos: kalendoriuos lapelis švietėsi. Tyliai, neskubėdamas, labai panašiai kaip anuomet Švenčiausios Marijos paveikslas, kuomet liko parašyta:

Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
                nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.

Tiek metų rėmuose!
Ir visą laiką ta pati:
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyti.

Ir pasakiau,
          ištiesdamas rankas
                           į liūdintį paveikslą:
— Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!
Ir leisk man panešioti savo sūnų.
Erdvės nedaug,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks —
Galėsi grįžt atgal.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos pluoštelį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukti.
(„Švietėsi“)

  Negalvojau, kada tai atsitikę, bet žinojau, kad tokius dalykus reikia žinoti, atsiminti. Ir nepatikėti jų saugoti tik atminčiai. Smagu pasidarė, gera. Kaip Alisei stebuklų šalyje. Jaučiau, kad besišviečiant lapeliui, jos šviesoje ir atmintis išsiblaivė, įsišvietė. Po ją jau vaikščioja man pažįstami žmonės, su kuriais aš ten irgi laisvas kaip stepių čigonas.
   Pamatęs Joną iš Griškabūdžio, sakau:
   — Va, yra, esi tai ir būk.
   Neilgai tylėjęs ir rankose it glamžydamas kepurę, kurios niekuomet neturėjo:
   — Norėjau, Pranuci, perskaityti tavo knygelę. Kaip ji ten, taigi pavadinta? „Eilėraščio sėja“? Bet pasklaidžiau, pavarčiau ir kaip perskaitęs. Ačiū.
   Priėjusi Ema vėlgi:
   — O! suvalkieti, tu, regisi, pažįstamas su mano tėčiu. Pasakyk jam, ką daug kartų sakiusi. Na gi, pasakyk. Prašau.
   — Tu jo dukra? — pratarė Jonas iš Giškabūdžio ir jo rankų krutulys sustingo, užniemo.

Traukinys kitaip (5)

              

     Pašnekesys su  dainuojančiu sanitaru

   Turbūt reikėtų geriau suklusti, atidžiau įsiklausyti, nes suprantu, kad galvoje daugiau judėjimo. Atrodo, kad prasideda dalykai, panašūs į atsiminimus. Jau netrumpas laikas, kai jie ten lyg išnykę, o dabar... it genelis tai ten, tai šen pastuksena ir tose vietose, žiū, jau kažkas pradeda žaliuoti, augti. Jau atsimenu, kaip į mano būtį įslinko ypatos. Tas laikas neartimas, bet štai ir jis jau atželia, atsiveria vaizdais, kad nori — nenori, miela ar — ne, bet jie kaupiasi į didesnę panoramą ir darosi įdomu pasižiūrėti į patį save. Jau atsimenu, kodėl taip atsitikę, kad netikėtai apsireiškusias personas įpratau vadinti ypatomis, nors jokiuose žodynuose taip jas įvardijant nesu girdėjęs. O ar kažkur yra pilietis, pasu ar kitu dokumentu liudijantis Ypatos pavardę (ar vardą), deja, irgi nežinau, tačiau tikra, kad asmeniškai man Ypata yra žmogaus pavidalu apsireiškusi būtybė, atliekanti kitokios būties siųstojo misiją. Mielai tuo netikėčiau, bet kad ir kaip besistengiu, tačiau taip padaryti neįmanoma: atsimenu jį ne kaip nupieštą paveikslėlį ar literatūrinį personažą; atsimenu kaip ypatingesnę personą, kuomet neradęs jam geresnio pavadinimo, įvardijau: Ypata. Tuomet nebuvo net minties, jog dar kada teksią susitikti, bet ne šiaip gi pastebėta, kad žmogus planuoja, o dievas juokiasi: su juo, taigi Ypata, ne tik ne kartą susitikta, bet nemažai ir pakeliauta. Todėl spalio 4 dienos kalendoriaus lapelyje, suradęs nupieštą lygtį, ne netyčia padūmojau, ar nebuvo anksčiau manęs į šią kupė užklydęs Ypata, jau žinojęs, kad čia atsirasiu kaip jos gyventojas. Tai bene stipriausioji jo gebėjimų ypatybė — žinoti, kas bus ateityje. Tegu netolimoje, bet vis dėlto aplenkiant esamą laiką bent keliomis dienomis į priekį. O kaip dailininko niekuomet jo nežinojau, kaip matematiko irgi — ne, todėl nebuvo priežasties manyti, kad lygtį 088 (+XXIX) =75 kalendoriaus lapelyje nupiešęs Ypata. Kita vertus, neabejojau, kad nupieštoje lygtyje po lygybės ženklu įrašytas skaičius 75 negalėjęs užimti jo proto. Neprisimenu, kad būtų kada domėjęsis kieno nors mirties, gimimo ar kitokio pobūdžio proginiais jubiliejais. Nebuvo minties ir apie tai, kad Ypata galėjęs parašu priminti apie balių: esą, kada į balių kviesi? Tačiau pamanydavau, kad jeigu ryžčiausi septyniasdešimt penkerių metų sukakties puotai, Ypata pasiliktų tarp tų, kurių išeičiau ieškoti kad ir tolimiausiais keliais. Kad ir pėsčias, beje. Ir šit regiu, kaip plačiai prasivėrė kupė durys ir jų properšoje subaltavo storoko žmogaus fizionomija.   — Nepykite, pone, — pratarė, — kad nepasibeldžiu. Sanitarai į palatas ateina be įspėjimų. Jaučiuosi kaip jos dalis. Kaip girdite, net kalbanti. Ir nesvarbu apie ką, ir nesvarbu, ar pats suprantu, ką kalbu, — padavęs sveikinimuisi ranką kalbėjo it senam pažįstamui, neužmiršęs padeklamuoti:

   O kai tyliu, tai, žinoma, tyliu. 
   Bet,et tai nereiškia, kad negirdžiu.
   Net priešingai —
   Toks jausmas,
   Kad pasaulį savyje nešu,
   Netgi ne vieną, 
   O bent du:
   Vienas galvoj,
   Kitas širdy.
   Galbūt ir trečias dar kažkur,
   Trejybei reikalingas.
      — Poetas?  
      — Poetas, pone, kaip suprantu, jūs. O aš sanitaras. Bet va toks: ateinu nepasibeldęs ir deklamuoju eilėraščius, nedaug paisydamas, ar ką suprantu, bet darbas, kaip sakoma, žmogų giria ir jam reikia aukotis, kaip tėvynei. Tai viena, o kita – pradedu suvokti, kad vis mažiau ir mažiau panaudojame smegenų potencialą, kad jie paliekami be mankštos...
   Sužiurome vienas į kitą akimis — mėlynakis jis, dangų nešiojantis akyse.  
    — Gal galėtum pasakyti, ką ši kupė glaudė iki manęs, - paklausiau, neatitraukdamas akių.   
    — Irgi pamišėlį. Tokia jau jos dalia. Vaizdavosi, kad miestą įkūręs. Šklėrius. Bet kur kas tokį matęs? Jokie daktarai neatsimena. Geografija, regis, taip pat.
   Ištraukiau suskaudusį delną iš balto žmogaus tvirtos saujos, bet pasilikome stovėti priešpriešiais ir arti.
    — Sakot, Šklėrių miestą įkūręs? 
    — Taip sakė. Dainuodavo irgi puikiai. Bet, deja, visuomet tik vieną ir tą pačią giesmę. O jūs, pone, už kokius nuopelnus? — dabar jau manęs pasiteiravo sanitaras.
    — Ar į kupė?
    — Antonas Čechovas ją vadino palata
    — Jis irgi čia gyvenęs?
    — Ateidavo, kaip gydytojas. Na, o kas jus lankys, net nežinau. Bet be priežiūros neliksite. Tikrai.
    — Ačiū.  
    — Ne man dėkokite, o konduktoriui Anuprui. Neatsiveria, bet suprantu, kad pradėjo abejoti, ar tikrai jis Anupras. Ar jis, ko gero, ne Kazys. Grigas Kazys, tavo motinos brolis, o vadinasi, ir tavo dėdė.
   Atatupstas atsitraukiau atgal ir dribau užpakaliu anksčiau sėdėtoje vietoje. O sanitaras, girdžiu, dainuoja:
                           Žemė kėlė žolę,
                           Žolė kėlė rasą,
                           Rasa kėlė pasagėlę,
                           Pasagėlė – žirgą.
    — Matote kaip, pone. Tai jo daina. Giesme vadino. Dabar ji jau ir mano. Tegu ją ir ne taip dainuoju, kaip pamišėlis, bet dainuoju. Gera, kad pažinau jį ir netrumpai bendravau, — pakalbėjo ir vėl:

                          Žirgas kėlė balną,
                          Balnas kėlė raitą,
                          Raitas kėlė kepurėlę
                          Senai motinėlei, —   
               Ir sudunksėjo bėgių sandūrose traukinio ratai: raitas kėlė kepurėlę \\ raitas kėlė kepurėlę \\ senai motinėlei.
     Sanitaras išėjo neatsisveikinęs. Netaręs nei „iki“, nei „sudie“, bet tai tik paryškino nuorodą, jog jis yra dalis šios kupė. O aš paėmiau žąsies plunksną, bakstelėjau ja į grandine pritvirtintą rašalinę: rašysiu, reikia..
.Pelėda
2013-11-04 08:55:31

Traukiny kitaip (4)

             

       Spalio 4-osios lapelis

      Savijauta tokia, jog visko turiu tiek daug,  kad nors aiktelėk: Viešpatie, kam reikia daugiau, negu reikia! O sugrįžusios iš pradingimo papūgos  Nadežda ir Potjė nenutyla; pasakoja ir pasakoja. Daugiau Nadežda, kad net nesuvokiu, kur jos yra Galvoje? Mano? Potjė irgi nedaug atsilieka, bet jam svarbiau pasergėti, kad patikėčiau, jog yra taip, kaip buvo, kaip patyrė. Todėl jo kalboje pasigirsta it įtaigos, akcentai, it apibendrinimai, charakteristikos, kurias sugeba įterpti net ir į Nadeždos pasakojimus.
  — Tai, ką patyrėme, ir patys dar nežinome. Mums net  atrodo, kad savo nutikimus protingiau kalbėti kaip fantazijos dalykus, bet tai ne fantazija, dzieduli.
  — O! jeigu  žinotumėt, ką matėme, tai ir dangaus su dievais, kaip ir pragaro su velniais ateitumėt paieškoti čia.
  — Kur ČIA, Potjė?
  — Kur? kur? Savo galvoje, dzieduli, — neužtrukęs įvardija adresą Potjė, o po kupė grindimis dunksi traukinio ratai: turtingas dziedulis, turtingas dziedulis...  
  — Aha. Net labai turtingas. Garbė dievui, dar su kelnėmis, bet jau be kalendoriaus. Netrukus ir jų nereikės. Ir be kelnių būsiu turtingas, — pašaipiai atsiliepiu, bet ironija  netiksli, nes besiraižydamas pamatau, kad prie kupė durų pakabintas lapelis. Išeinančiam pro duris, tai visuomet kliuvinys jo akims, tačiau man pro jas išeiti dar neteko. Pirmąkart keliu užpakalį nuo suolo, pirmąkart nuo kupė staliuko einu link durų, pirmąkart prireikia judėti, tvarkant kažkokius savo reikalus. Įsiminė konduktoriaus: augink ją, žmogau. Kokią išauginsi, tokią turėsi. Net nepamaniau, kaip dažnai man teksią prisiminti taip pirmą kartą pasakytus konduktoriaus žodžius ir bent mintyse dėkoti, kad jie buvo pasakyti. Taip tardamas kalbėjo apie kupė, kuri, kaip žinia, irgi daiktavardžių sąraše, nors...
  — Ką – nooors?
  — Kupė, esė, Portjė, — jų nelinksniuoju. Gyvena kaip vieną kartą išgirsta ir argi dėlto kam bloga?
  O kalendoriaus būta nedaug — viso labo nedidelio formato (12x9 cm.) vienas lapelis, tačiau vien matyti jį buvo nepaprastai gera. Kabinau ant ausų akinius, keliausi nuo staliuko ir ėjau iš jo išgirst, kaip įvardintas esamasis laikas. Beje, ėjau atsargiai, lyg bijodamas įkristi į atsiversiančią po kojomis duobę. Juokinga? Galbūt. Va, ir pats dabar šypteliu, nors sapnas neišsitrynęs; jis it atspaudas įsigėręs į atmintį, į visą Savęsp, o ir supratimas toks, kad kažkur, gal po kupė grindimis duobė atsiradusi netgi anksčiau manęs, bet ji protingai užmaskuota traukinio tarnautojų, galbūt net konduktoriaus Anupro, jeigu, žinoma, jis ne dėdė Kazys. Bet ir būnant su duobe vienoje  kupė, gyvenimas neapkarsta; įpratau ir nereikėjo stengtis atsiminti protingų patarimų, kad, girdi, saugokis pats, tai ir dievas pasaugos. Na, o anas laikas, kai pirmą kartą atvėriau šios kupė duris, pagal kalendoriaus lapelį atrodęs taip:

    2013 spalis

  Saulė teka 07: 24,
  leidžiasi 18: 51
  Dienos ilgumas 11. 27
  Delčia (dylantis)
  29 mėnulio diena

  Šiandien 2°C / 9°C, debesuota su pragiedruliais
  Rytoj 2°C / 10°C, giedra
   
            4
    PENKTADIENIS
  Pranciškus Mąstautas Eivydė Pranas
  Pasaulinė gyvūnijos diena, šv. Pranciškus
  Gyvenimas be žmonos - kaip daržas be tvoros
  Svarstyklės (09. 23-10. 22) - Gyvatė - 277 / 40,

  Šis tekstas atspausdintas smulkiu (drabnu) šriftu. Atrodo, lyg norėta sutaupyti popieriaus kitiems užrašams, nes tuoj po jo it laivelis masyviais skaičiais „įplaukusi“ lygtis, kurioje nežinai nei kiek nežinomųjų, nei kaip juos ieškoti. Išvaizda jos nelabai įprasta, nes lygtis užrašyta dailininko teptuku:

                    088 (+XXIX) =75

  Žiūriu į ją, užmiršdamas ankstesnius potyrius, net ir papūgas Nadeždą su Potjė. Atrodo, kad nutilo. Galvoje ramu, tuščia. Ir negirdžiu, kad traukinio ratai dunksėtų: turtingas dzieduls, turtingas dziedulis... Ir jau kone įsitikinęs, kad šioje, atsiprašant, „lygtyje“ nei vieno žinomojo. O vis dėlto gera, jog pagaliau žinau, kad pro kupė langą įšviečia Spalio 4-oji. Net suprantu, kad ir traukinyje toks žinojimas man reikalingos.
  Pakėliau nuo sienos lapelį, o jis nei prisegtas, nei prilipdytas. It kosmose – kur ką padedi, kaip padedi, taip ir lieka. Ir prisinešęs arčiau akių perskaitau paskutinį jo įrašą:
  „Betgi velnias tave griebtų, nubusk, Pranuci. O tai slankioji po traukinį kaip bedantės burnos kramtoma duonos pluta.. Atrodo, kad savo pažadus prarijai anksčiau. Kada į balių kviesi? „
  „Į balių? Į kokį balių? „ — raukiu kaktą, bet tai  jau užtrunka neilgai, kai lygties nežinomieji prisipildo gyvastimi.

2013-11-01 06:28