Turbūt reikėtų geriau suklusti, atidžiau įsiklausyti, nes suprantu, kad galvoje daugiau judėjimo. Atrodo, kad prasideda dalykai, panašūs į atsiminimus. Jau netrumpas laikas, kai jie ten lyg išnykę, o dabar... it genelis tai ten, tai šen pastuksena ir tose vietose, žiū, jau kažkas pradeda žaliuoti, augti. Jau atsimenu, kaip į mano būtį įslinko ypatos. Tas laikas neartimas, bet štai ir jis jau atželia, atsiveria vaizdais, kad nori — nenori, miela ar — ne, bet jie kaupiasi į didesnę panoramą ir darosi įdomu pasižiūrėti į patį save. Jau atsimenu, kodėl taip atsitikę, kad netikėtai apsireiškusias personas įpratau vadinti ypatomis, nors jokiuose žodynuose taip jas įvardijant nesu girdėjęs. O ar kažkur yra pilietis, pasu ar kitu dokumentu liudijantis Ypatos pavardę (ar vardą), deja, irgi nežinau, tačiau tikra, kad asmeniškai man Ypata yra žmogaus pavidalu apsireiškusi būtybė, atliekanti kitokios būties siųstojo misiją. Mielai tuo netikėčiau, bet kad ir kaip besistengiu, tačiau taip padaryti neįmanoma: atsimenu jį ne kaip nupieštą paveikslėlį ar literatūrinį personažą; atsimenu kaip ypatingesnę personą, kuomet neradęs jam geresnio pavadinimo, įvardijau: Ypata. Tuomet nebuvo net minties, jog dar kada teksią susitikti, bet ne šiaip gi pastebėta, kad žmogus planuoja, o dievas juokiasi: su juo, taigi Ypata, ne tik ne kartą susitikta, bet nemažai ir pakeliauta. Todėl spalio 4 dienos kalendoriaus lapelyje, suradęs nupieštą lygtį, ne netyčia padūmojau, ar nebuvo anksčiau manęs į šią kupė užklydęs Ypata, jau žinojęs, kad čia atsirasiu kaip jos gyventojas. Tai bene stipriausioji jo gebėjimų ypatybė — žinoti, kas bus ateityje. Tegu netolimoje, bet vis dėlto aplenkiant esamą laiką bent keliomis dienomis į priekį. O kaip dailininko niekuomet jo nežinojau, kaip matematiko irgi — ne, todėl nebuvo priežasties manyti, kad lygtį 088 (+XXIX) =75 kalendoriaus lapelyje nupiešęs Ypata. Kita vertus, neabejojau, kad nupieštoje lygtyje po lygybės ženklu įrašytas skaičius 75 negalėjęs užimti jo proto. Neprisimenu, kad būtų kada domėjęsis kieno nors mirties, gimimo ar kitokio pobūdžio proginiais jubiliejais. Nebuvo minties ir apie tai, kad Ypata galėjęs parašu priminti apie balių: esą, kada į balių kviesi? Tačiau pamanydavau, kad jeigu ryžčiausi septyniasdešimt penkerių metų sukakties puotai, Ypata pasiliktų tarp tų, kurių išeičiau ieškoti kad ir tolimiausiais keliais. Kad ir pėsčias, beje. Ir šit regiu, kaip plačiai prasivėrė kupė durys ir jų properšoje subaltavo storoko žmogaus fizionomija. — Nepykite, pone, — pratarė, — kad nepasibeldžiu. Sanitarai į palatas ateina be įspėjimų. Jaučiuosi kaip jos dalis. Kaip girdite, net kalbanti. Ir nesvarbu apie ką, ir nesvarbu, ar pats suprantu, ką kalbu, — padavęs sveikinimuisi ranką kalbėjo it senam pažįstamui, neužmiršęs padeklamuoti:
O kai tyliu, tai, žinoma, tyliu.
Bet,et tai nereiškia, kad negirdžiu.
Net priešingai —
Toks jausmas,
Kad pasaulį savyje nešu,
Netgi ne vieną,
O bent du:
Vienas galvoj,
Kitas širdy.
Galbūt ir trečias dar kažkur,
Trejybei reikalingas.
— Poetas?
— Poetas, pone, kaip suprantu, jūs. O aš sanitaras. Bet va toks: ateinu nepasibeldęs ir deklamuoju eilėraščius, nedaug paisydamas, ar ką suprantu, bet darbas, kaip sakoma, žmogų giria ir jam reikia aukotis, kaip tėvynei. Tai viena, o kita – pradedu suvokti, kad vis mažiau ir mažiau panaudojame smegenų potencialą, kad jie paliekami be mankštos...
Sužiurome vienas į kitą akimis — mėlynakis jis, dangų nešiojantis akyse.
— Gal galėtum pasakyti, ką ši kupė glaudė iki manęs, - paklausiau, neatitraukdamas akių.
— Irgi pamišėlį. Tokia jau jos dalia. Vaizdavosi, kad miestą įkūręs. Šklėrius. Bet kur kas tokį matęs? Jokie daktarai neatsimena. Geografija, regis, taip pat.
Ištraukiau suskaudusį delną iš balto žmogaus tvirtos saujos, bet pasilikome stovėti priešpriešiais ir arti.
— Sakot, Šklėrių miestą įkūręs?
— Taip sakė. Dainuodavo irgi puikiai. Bet, deja, visuomet tik vieną ir tą pačią giesmę. O jūs, pone, už kokius nuopelnus? — dabar jau manęs pasiteiravo sanitaras.
— Ar į kupė?
— Antonas Čechovas ją vadino palata
— Jis irgi čia gyvenęs?
— Ateidavo, kaip gydytojas. Na, o kas jus lankys, net nežinau. Bet be priežiūros neliksite. Tikrai.
— Ačiū.
— Ne man dėkokite, o konduktoriui Anuprui. Neatsiveria, bet suprantu, kad pradėjo abejoti, ar tikrai jis Anupras. Ar jis, ko gero, ne Kazys. Grigas Kazys, tavo motinos brolis, o vadinasi, ir tavo dėdė.
Atatupstas atsitraukiau atgal ir dribau užpakaliu anksčiau sėdėtoje vietoje. O sanitaras, girdžiu, dainuoja:
Žemė kėlė žolę,
Žolė kėlė rasą,
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė – žirgą.
— Matote kaip, pone. Tai jo daina. Giesme vadino. Dabar ji jau ir mano. Tegu ją ir ne taip dainuoju, kaip pamišėlis, bet dainuoju. Gera, kad pažinau jį ir netrumpai bendravau, — pakalbėjo ir vėl:
Žirgas kėlė balną,
Balnas kėlė raitą,
Raitas kėlė kepurėlę
Senai motinėlei, —
Ir sudunksėjo bėgių sandūrose traukinio ratai: raitas kėlė kepurėlę \\ raitas kėlė kepurėlę \\ senai motinėlei.
Sanitaras išėjo neatsisveikinęs. Netaręs nei „iki“, nei „sudie“, bet tai tik paryškino nuorodą, jog jis yra dalis šios kupė. O aš paėmiau žąsies plunksną, bakstelėjau ja į grandine pritvirtintą rašalinę: rašysiu, reikia..
.Pelėda
2013-11-04 08:55:31
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą