SAUSIS, 22

Sausis 2011
teka 08:27
leidžiasi 16:35
ilgumas 08.08

Pilnatis
17 mėnulio diena

22
ŠEŠTADIENIS
Anastazas Gaudentas Vincentas Aušrius Skaistė Džiugas Vincas

Geriau žvirblis saujoje, nekaip sakalas danguje

Dienos citata
Tuo metu buvo svarstomas klausimas dėl paramos „Žalgiriui“ ir pasisakinėjo visi tarybos nariai ir darėsi sau piarą. Ar tikrai reikia klausyti tokių tekstų? Ar tikrai reikia klausyti, kaip kiekvienas prisiekinėja meilę „Žalgiriui“? (...). Kuomet visi nori pasirodyti prieš žiniasklaidą, tikrai nemanau, kad reikia klausyti tokių kalbų.
Sakė Kauno m. tarybos posėdžio metu kompiuteriu pokerį žaidęs Darbo frakcijos atstovas G.J.Furmanavičius
********************************
***************************



6.Piktų - gerų žodžių

buvo daugiau, tačiau po truputį jie aušo, lyginosi, švietėsi. Ne pirmas sykis taip, nes dvikovose grūdinosi ir senieji Aleksandro Diuma muškietininkai. Daug kas manė, kad B nusiteikusi romaną „Trys muškietininkai“ išmokti mintinai. Nesikratė jo ir Jotas, užtat raidė A neretai juodu pašiepdavusi, esą, ar reikia stengtis, jeigu akivaizdu, jog autoriaus ir varde, ir pavardėje, ir jo romano pavadinime neįsileista nei J. nei B. Ir, girdi, ačiū dievui, nes tai būtų labai sukliudę Diuma autoritetui ir jo geriausiam kūriniui. Ir dar kartą „ačiū“, bet šį kartą ne dievui, o jai, raidei A, kad ji,
neretai apsiliedama devintu prakaitu, sugebėjo būti visur ir iškentė beprotiškai sunkų kūrybinį darbą.
- Nesigirk, nesigirk, sesul. Kai musė įkrenta į barščius, ji nesako, kad sriubą virė, - mokėdavo atsiliepti B ir kažką pacituodavo, tačiau citatos jos burnoje iš „Trijų muškietininkų“ visuomet it saldumynas, kurio pačiulpti nesidrovėdavo bet kuriuo dienos metu ir bet kokioje kompanijoje. Tačiau citatai ji ruošdavosi ir iš išorės visuomet tai atrodydavo vienodai - dešinės rankas smailiu pasigremždavo dešinį paausį ir klausydavo, kaip čeža ausies būgnelyje. Visos svetainės esybės ją gerai žinojo ir suvokė, kuo tai pasibaigs eilinį kartą - laukė citatos iš „Trijų muškietininkų“, tačiau, regis, pirmą kartą suklydo. Raidė B vėl atsirado prie redaktorių sugrąžintų rankraščių ir panašiai kaip anąsyk, iš jų šūsnies pasiėmė lapą, permetė akimis raštą ir Šventajai:
- Jeigu suklysiu, pataisyk mane, gerai?
- Netikiu, kad suklystum. Kas žino, kas nežino, o mudvi žinome, kaip neretai esame paskaitinėję dziedulį.
- Nesu tikra, bet, duok dzievuliau, kad taip, tačiau eilėraštis pasitaikė, kuris man irgi stringa gerklėje. Tai va:

Nutilo žodžiai...
Lyg ugnim
Būtų paleidę juos.
O žodžių tų,
Kai tyli jie –gailiuos.

Tai kur esi,
O žodi tikras,
Kurį karais,
Nelaisve
Ir badu
Ne kartą priešai baudė?

Baust baudė, bet laimėti neįstengė.
Girdi? Šaukiu tave,
TĖVYNĘ...

Arba kodėl neišgirstu, kaip plaka
Ir žadina viltis
Jaunystės žodis - MEILĖ?
Kodėl pritilo žodis - PAREIGA?
Kodėl ausų nedrasko žodis – DUONA?

Galbūt atokvėpis ar šventė manyje,
O gal baisiau?
Kai žodžiai šie prityla Žmoguje
Tai sako, kad iš jo
Nedaug žmogaus belikę
(„ Nedaug žmogaus“ 2008-01-15)

- Perskaitė ir neįtikėtinai droviai vėl pažvelgė Šventosios pusėm. Vėl sušvyturiavo, sumirksėjo įvairiaspalvių šviesų žiburėliai.
- Puiku, - pasakė,- žodis žodin, kaip dziedulio parašyta.
- Kažin, ar tikrai jo vieno? - pusbalsiu suabejojo raidė B, o Daina:
- Geriau būtumei pacitavusi kažką iš „Trijų muškietininkų. Beje, specialiai rinkais šį eilėraštį?
- Rinkausi? Kištelėjau ranką į tavo nešulį, o jis pats į rankas.
- Nežinau, nežinau, bet nujaučiu, kad čia kažkur kažkas giliau pakasta. Sakyki, Bė, o jeigu būtumei citavusi iš „Trijų muškietininkų, tai ką būtent?
- Tokios minties nebuvo, bet iš tikrųjų kažkodėl peršėjo prisiminti trijų muškietininkų vardus
- Būtent? Gal taip, kaip jie atrodo citatoje...
„Galima įsivaizduoti, koks didelis buvo mūsų džiaugsmas, kai sklaidydami šį rankraštį, paskutinę mūsų viltį, dvidešimtame puslapyje aptikome Ato vardą, dvidešimt septintame – Porto ir trisdešimt pirmame – Aramio.“
- Taip, - atsiduso Daina, - jeigu kas suprantate, kodėl raidei B taip knietėjo šita citata, lenkiu galvą. Negi todėl, kad šituos dziedulio rankraščius prilygina „Grafo de La Fero atsiminimams“? Ne, ne, taip tikrai negali būti. Tuos atsiminimus jau seniai visas pasaulis skaito kaip Aleksandro Diuma „Tris muškietininkus“, o čia... Atleisk, mieloji B, jau ir man galva suskaudo nuo tavo siurprizų. Kada gi subręsi rimtam gyvenimui?