SAUSIS, 14

Sausis 2011
teka 08:35
leidžiasi 16:20
ilgumas 07.45

Priešpilnis
9 mėnulio diena


Šiandien -7°C / -3°C, nepastoviai debesuota
Rytoj -10°C / -4°C, truputį pasnigs

14
PENKTADIENIS
Feliksas Teodozijus Auksė Hilarijus Laimis Lilija


Kas pinigus mėgsta, tas tiesos nekenčia

Dienos citata
Varžėsi, kirtosi kilnūs ir bjaurūs, garbingi ir visai negarbingi žemėje dalykai. Matykime visą tiesą. Tą naktį tėvynė turėjo būti išduota, nestigo pabūgusių ir norinčių gelbėtis pavieniui, buvo besiviliančių, kad užpuolikas jų pasigailės ir dar paskirs iš naujo užkariautos provincijos valdytojais.
Seime vykusiame iškilmingame Sausio 13-osios minėjime sakė europarlamentaras V.Landsbergis



2. Savijauta ne geriausia,

tačiau ne tokia, kai net žmonai atrodė, kad mano nuotaiką labiausiai įtaigoja nekantrus noras greičiau paimti į rankas išleistą poezijos knygelę. Kažkodėl lyg užmiršo, kad jeigu ne dukros ir ne ji, nei toks, nei joks kitoks laukimas niekuomet manęs nebūtų trikdęs. Vidinis apie knygos leidybą irgi vengė kalbėti ir, kaip suprantu, dėl tos pačios priežasties – taip atsitikę, kad mudu negebėjome pasakyti, kuriam mudviejų priklauso daugelio eilėraščių autorystė. Būvavo atveju, kai ilgai tikėjęs, kad eilėraštis priklauso man, netikėtai sužinodavau, kad, deja, tai tik iliuzija, o jo dvasioje kur kas daugiau Vidinio, negu manęs. Sieloje darydavosi niauru, kad apvoginėju artimiausią bičiulį, kuris, beje, gerai tai žino, bet geravališkai šypsosi, šmaikštauja ir net puoseli tik gal jam vienam žinomus regėjimus.
- Girdėjau, Vidinis skambino? Ar kas atsitiko?
- Laukia, kad parvažiuotumei. Į Naujininkus.
- O Viešpatie, ir vėl Naujininkai. Jaučiu, kad jie ten mane ir palaidos.
- Ar ne tas pats, kur tai bus? Va, panosėje Visi Šventieji, o po jų Vėlinės. Geresnio meto tokioms žinioms iš Anapilio gauti lyg nebūna. Nepraleisk progos.
- Gerai, gerai, - atšovė ir įnirtingai pradėjo mosuoti šluota.
Per tą visą rudenio laiką, kaip pradeda kristi medžių lapai, tai bene darbingiausias darbo įrankis. Du - tris, o būna, kad ir daugiau kartų perdien manoji apvaikščioja su šluota visą sodą. Atrodo, numestas pageltęs medžio lapas jai teikia bausmę, kurią priima atlaidžiai, nepykdama, o paskui net pasidžiaugia, jog pavargusi taip, kad net kaulus skauda.
- Tu kur? –klausia, grįžtelėjusi per petį.
- Ė, ten!- mosteliu ranka, - greitai grįšiu.
- Parink gilių, gal dar rasi kokią.
Žmona beveik visuomet nuspėja mano sumanytas išvykas. Taip ir šį kartą. Dar neišlipęs iš lovos sumąsčiau nueiti prie Balsių arba kitaip - Kryžiokų ežero. Jis labai arti, kaip ir viskas, kas šitame Vilniaus pakraštyje gražu. Tai ežeras, kad nepaisant kaip dažnai jį lankytumei, niekuomet neatrodo, kad nuobodu ar įgriso, kad sielą reikėtų užimti kažkuo kitu. Galbūt todėl, kad ir to „kito“ čia irgi nemažai. Šįkart susiruošiau nueiti prie ąžuolo. Tai ne nauja, nes ne pirmas kartas, kai baigdamas sodo sezoną, ateinu pas jį lyg atsisveikinti, o pastaraisiais metais būtinai su eilėraščiu, kurį taisinėdamas jau rašau tris –keturis metus ir žinau, kad niekuomet nesugebėsiu parašyti.
- Sakiau, motin, kad šiemet mano ąžuolas be gilių.
- Akinius pasiimki.
Ėjau lėtai, užsimiršęs ir galvoje, atrodė, nieko nėra, kas kilstelėtų dvasią. Ir vis dėlto, artėdamas prie ąžuolo išgirdau savyje jo muziką ir net pasinorėjo, kad ir Vidinis išgirstų.

Čia galima prisiekti akmeniu.
Ir vandeniu.
Ir ąžuolų šaknim giliom.
Išaugome ne kur,
O čia -
išaugom Lietuvoj.
Perkūnui meldėmės,
Žaibų strėlėm švytruojant dangų
Ir buvom peržegnoti - BŪTI!

Lietuvių žeme,
Nelabai svarbu man
Kunigaikščių kartos -
Kiek buvo jų,
Kiek būti žada.
Vanduo šaltiniais dar iš žemės teka
Ir vaikšto ąžuolai šaknim,
Paglostę gilų sniegą – amžių kaulus.
Eiliniai parneša man Žalgirį namo
Iš ąžuolų šaknų
Ir deimantui sunokti reikalingos gilumos.
Eiliniai miršta
Arba grįžta, pergalėmis nešini.
Eiliniai ir lietuvio paskirtį ir vardą
Man dovanoja, paprašydami išsaugot tai.

Ir prisiekiu aš akmeniu,
Ir vandeniu,
Ir ąžuolų šaknim giliom-
Mane augino Dievas čia
Aš - Dievą auginu.
Ar priesaikoje gali būti
Dar kas nors svarbiau?

Eiliniai knygomis nepažymėti
Eiliniai mėtosi nesurastom žvaigždėm..

(„Prie Kryžiokų ežero“, 2007-11-22)

- Galingas tu, seni, oi galinga! Kad visa Lietuva tokia!- sustojęs pakalbėjau, linkėdamas stiprybės ir jau kažkodėl atrodė, kad gal neverta save išbrukti iš sąrašo tų, kas jau negeba padaryti kažką reikalingo. Jaučiau, kaip į sielą įsidvelkia sapnuojantis girios ošimas.
- Sapnuojantis?
- Taip, sapnuojantis,- pakartojau man naujai suvoktą girios būseną ir, prisėdęs įprastoje vietoje, pagalvojau, kad yra labai jautrių dalykų, kurie kažkodėl nepaliečia mūsų sąmonės supratimu. Regis, pirmą kartą taip jautriai pajaučiau, kad giria gali sapnuoti ir buvo įdomu jau tai, kad staiga šitai suvokiu. O jeigu...
- Ką - jeigu?
- Nieko. Sakau, įdomu būtų žinoti, kokius sapnus sapnuoja ši giria su mano ąžuolu. Arba, kad tik ir vienas ąžuolas.
- Kalbink eilėraštį, kalbink. Nepalik jo negyvo, nepalik...