SAUSIS, 03

Sausis 2011
teka 08:42
leidžiasi 16:04
ilgumas 07.22

Delčia (dylantis)
28 mėnulio diena

Šiandien -11°C / -5°C, pasnigs
Rytoj -9°C / -6°C, gali pasnigti

3
PIRMADIENIS
Genovaitė Viltautas Vyda Vida

Visiems dantų neuždarysi

Dienos citata
didelė dalis tautiečių gyvena Lietuvos SSR idilėje. Tai kolektyvinė amnezija arba atmetimas visko, kas susiję su nepritekliais, tuščiomis parduotuvių lentynomis, deficitinių prekių talonais, tūkstantines eiles būstui gauti ar automobiliui įsigyti, jau nekalbant apie žodžio laisvę ar teisę rinkti ir pasirinkti.
Apžvalgininkas Česlovas Iškauskas apie nostalgiją sovietiniams laikams
****************************************************************
**************************************



16. Vakaras

Varnas Golius buvo atkaklus. Tą neblogai žinojau iš ankstesnių laikų, tačiau šį kartą jam nenusileidau. Atrodė, kad stipriausi koziriai jo rankose ir bus taip, kaip jis panoręs. Kita vertus, net netikslu sakyti, kad tie koziriai tai jo užgaidos, norai. Neabejodami tikėjome, kad Šventajai geriau reikalingi Šklėriai su jų grynu oru, negu Vilniaus Naujininkai, kur miesto dvokalų netgi daugiau, negu kituose Vilniaus rajonuose. Ir tai pirmiausia todėl, kad šalia ne tik automobilių aplinkkelis, bet ir aerouostas.
- O ponia, nesu išalkęs. Varnas ir danguje būdamas sugeba pasimaitinti, tai viena, - gynėsi Golius nuo Leokadijos vaišių, - Kita gi, greičiau ir lengviau parskrisime į Šklėrius. Kelias ne ypatingai tolimas, bet šįkart bus sunkesnis, negu įprasta.
- Kodėl – „negu įprasta?“- nesunkiai supratau Goliaus ketinimą pasiimti su savimi ir Šventąją.- Jeigu manai, kad pasiimsi Šventąją, tai ne, o - ne, mielas Goliau. Šklėriai nepabėgs. O manyti, kad tik nuo jų oro ji atsigaus - irgi labai nerimta. Ne, Goliau. Gerbiu, myliu, pasitikiu tavimi, bet šis atvejis ne iš tų, kad galėtum čia pasilikti ir būti ramūs be Šventosios. Pagaliau gi – ne gydytojas.
- Tai ką? Ant šios palangės ir laikysime ją?
- Kodėl - ant palangės? Liūdna, kad tik dabar suvokiame, kas atsitiko, bet Šklėriai ne ką daugiau, kaip palangė.
- Ar, pone Vidini, irgi taip manai? Ir jūs A, B ir Jotai?
- Am! - sulojo Kandžius nepatenkintas, kad varnas nepasidomėjo, ką jis manąs, bet jautėsi, kad jis ryžtingai palaiko mane. Tačiau Vidinis ir raidžių trijulė buvo atsargūs. Žinojo, kaip šauniai Golius sugyvena su Šventąja ir toks buvimas vienas šalia kito prilygsta vaistams. Ne vienas nedrįsome manyti, kad bet kuris galėtume Šventajai atstoti varną Golių.
- Manau, tamsta, kad nereikia skubėti į kelionę, - tarė orusis Jotas. Šklėrių sodžiaus stogai juk ne lašiniais dengti. Nematau priežasties, kuri galėtų sutrukdyti pabūti čia dieną, kitą ar daugiau. O kad Jūs. Goliau, jai labai reikalingas, tai - o! - taip, dėl to jokių abejonių nėra. Kviečiu priimti tokį pasiūlymą. Netgi prašau.
- Smagu, Goliau, būtų iš tavęs išgirdus tariant – „taip!“- pasakė Leokadija.- O stalas jau paruošas. Ateik, Goliau!
- Ačiū, ponia, - padėkojo Golius. Ir jau lyg sau, lyg visiems: - O Šklėrių jam labai reikia. Labai. Bet garantuoti, kad jie būtent tas vaistas, kuris jai padės, deja, negaliu garantuoti. Išties, nesu gydytojas. Ir jeigu atsitiktų bėda būnant jai Šklėriuose su manimi, aš irgi tuomet neištverčiau. - Užšoko ant palangės, suplasnojo stipriai mušdamas sparnu į sparną ir nurimęs paprašė raidės B:
- Na, išdykėle, sugalvok, kad būtų linksmiau.
- O vardai Goliau, nemanyk, kad man sielos neskauda. Dar kaip! Ten toks vakaras, kad... Nemanau, kad galėtų taip būti. Maniau, kad gerai padaryta, jog „Eilėraščio sėja“ neįsileido jo pas save į knygelę, bet dabar galvoju kitaip. Atsitinka nuotaikoje taip, kad ir tokie eilėraščiai jai labai reikalingi. O juk ir kiekviena diena būtinai su vakaru,- labai rimtai pasakų raidė B , o netrukus jau girdėjome:

Nemoku pasakų skaityti;
Jos knygose dabar man lyg negyvos -
Net raganos - ne raganos,
Našlaitės - ne našlaitės
Užpusto vakarą raidėm iš knygų,
Neradus žinomos kadais šalies.


Ir Dievas žino, kas čia kaltas!
Gal taip, kad pats jau vakaras esu;
Išdžiūvo ašaros
Ir netgi baimės-
Nei verkti moku,
Nei bijot galiu.
Pavargo laukti uždarytos karalaitės
Aukštuose bokštuose pilių...
Dar pasagų rūdim žirgai sužvengia,
Bet raitelis jų - vakaras
Be pentinų.
(„Vakaras“, 2008-02-21)
- Gerai, ponai. Tokių pasimatymų niekuomet neužmiršdavau ir niekuomet jų nepavargdavau. O kad vakaras, tai iš tikrųjų. Savimi jį irgi jau gerai jaučiu. Hm, suprantu, kad daug eilėraščių nesutilpo išleistoje pirmoje dziedulio knygoje. Manau, kad Šventajai tai irgi buvo staigmena.
- Taip nesakykite, girdi, knyga dziedulio. Ji gal labiau dėdės Vidinio, negu dziedulio, bet...paaiškinimai dabar jau nedaug padės. Kitas dalykas, kad, regis, Šventoji dar nežinojo, kaip atrodanti „“Eilėraščio sėja“.


Po užmerktų akių vokais

Argi sakiau,
Kad aklas akimis
Kuomet jas nunešu į naktį?
Kartu su žvaigždėmis užspaudžiu po vokais,
Net Paukščių takas
Ima skaudžiai nerimauti...

Galbūt nemanė,
Kad yra dalia,
Kuri net šitokią galybę
Ima į nelaisvę,
O aš taip pat
Net nežinau, deja –
Iš kur ten, po vokais, erdvė tokia,
Kad net neskauda.
Gyvena žmonės, saulė,
Debesys ir lietūs,
Padangę brauko mėlyni žaibai -
Ir gieda vyturiai,
Surankioję giesmes poetų,
Jų daug,
Bet nedaugiau,
Negu reikėtų...

Po užmerktų akių vokais
Įsiveržia gyvenimas į sielą
Net Paukščių takas -
Dieve, jam padėk! -
Ir ten it danguje išlieka..