Pelėdos uoksas

Prano Karlono kūryba

SAUSIS, 18

Linas Balsys

Sausis 2011
teka 08:31
leidžiasi 16:27
ilgumas 07.56

Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena


Šiandien 0°C / 2°C, krituliai
Rytoj -2°C / -1°C, truputį pasnigs

18
ANTRADIENIS
Gedgaudas Jogailė Liberta Jolita


Po savo stogu visaip patogu

Dienos citata
Matrioška iš tų laikų yra kiekviename namelyje. Jei dar gyvenote Sovietų Sąjungoje, čia kaip simbolis toks gražus, jaukus. Jei mes "triūbas" kažkokias statome prie "Lietuvos energijos" (dabar LESTO būstinė) ir kažkokias nesąmones prie Seimo, tai tikriausiai matrioška papuoš miestą labiau nei tie statiniai. Teigė Lietuvos rusų sąjungos atstovas V.Gorelčenka

L.Balsys:
CŽV kalėjimų tyrimas - pamoka, kad VSD negali tapti valstybe valstybėje

******************************************************
*********************************


4. Asta ir Daina

į Naujininkus užsuko trumpai, bet svarbiai valandėlei, abi žinodamos, kad kitaip nebus – knygelė bus tokia, kaip ji sumaketuota ir atiduota „Petro ofseto“ spaustuvei. Toks sprendimas nebuvo joms lengvas, tačiau žinojo, kad pernelyg įkyrus kartojimasis, o ypatingai poezijoje, yra jos menkos kokybės reikšmingas ženklas. Visais atvejais geriau mažiau, negu daug, tačiau dar blogiau, jog ir tas eilėraščių pluoštelis, kuris paliktas spaustuvėje, taip pat kokybe, deja, nepasižymi. Tai „vietinės reikšmės“ poezija, asmeniškai dziedulio ir jo gimtųjų Šklėrių, nors toks teiginys ne be išlygų – seserys nutuokė, kad prie šio peizažo reikia pridėti ir dėdę Vidinį, bet šis buvo kategoriškas sakydamas, jog jo poezija dar neišnešiota ir jeigu ji bus- tai labai negreitai. Tuomet pirmą kartą prakalbo, kad jo mintis labiau užima ne poezijos tekstai, bet filosofinės spėlionės apie tai, kokią dievo dalelytę reikalinga turėti savo sieloje, kad žmogus su žmogumi per didelius atstumus gebėtų susikalbėti nuojautomis, neabejodamas jų tiesa. Buvo įsitikinęs, kad, anot jo „dvasios telefonai“ yra daugelyje biologinių organizmų ir kažkodėl nesuprantama, kaip atsitikę, kad labai retam žmogui pasiseka surasti, kurioje smegenų (ar ne smegenų) ląstelėje jie padėti. Tuomet Vidinis taip:
- O va mudviem su dzieduliu kartais pasiseka taip pasišnekėti. Keista, žinoma, kad tik poezijos diapazono bangomis. Kada tai atsitikę? Ė, net neklauskite, nors tai irgi įdomu, bet seniai, galbūt prieš šimtą metų, kai dar dziedulis lopšyje. Apie tai parašyta:

Kai reikia žvelgt į praeitį toli
Ir atsimint
Iš kur Vidinis atsiradęs -
Sugirgžda durys
Ir lopšys
Išeina vaikščioti po namą:
Pirmyn – atgal,
Pirmyn - atgal.

- Poetas gal? -
Girdžiu svetingą balsą.
- Kad - ne!
Net nežinau
Su kuo jį valgo – geria.

Sekmadienio varpų malda
Garsiau už lūpas kalba,
Bet šit į sielą pažvelgė dangus -
Platybė begalybėje sutilpo:
- Dar mažas,
Bet esi žmogus
Ir Dievas pasiuntė tau sargą.

- O Dieve, dėkui tau,
Bet man svarbu žinoti sargo vardą,
Kad susirasčiau jį
Vienintelį tarp angelų,
Kuris štai dangumi
Į mano lopšį kalba.

- O gal geriau kartu
Nuo šiandien ir per amžius?.

- Norėčiau būti išdidžiu.
Vien angelo man truputį per maža.
Jeigu galėtumei dar būt draugu -
Prašau!
Gaili kasdien ateiti pas mane.
O jeigu ne-
Aš pats tave lankysiu.

... Pirmyn – atgal,
Pirmyn – atgal,
Mažytėm amplitudėm supasi lopšys.
Norėčiau šitą kelią jo
Būtim savąja pakartoti.
Na, o kol kas dar vis
Pirmyn!..
(„Pasivaikščiojimai -1“)

- Bet, dėdė, Vidini, šio eilėraščio nesu nei redagavusi, nei skaičiusi, - pasakė Asta, o Daina irgi įtikinamai pareiškė, kad jo anksčiau nežinojusi.
- Beje, patys tiksliai nežinome, kada pirmą kartą susitikę. Šis eilėraštis, sakytume, vienas paieškos fragmentas. Tačiau užrašytas irgi dziedulio. Jis sako, neatsimena šio mudviejų susitikima, tačiau aš – puikiai. Tai spręskite, mielosios moteriukės, kam priklauso šis eilėraštis - man ar dzieduliui?
- Tai kolektyvinis darbas, - nedelsė atsakyti Asta. - Be jūsų atminties tėtis nebūtį gebėjęs taip ar kitaip užrašyti...
- Kai toks telefonas yra, bent kas gali paskambinti, suteikdamas ar tokių, ar išsamesnių, ar kitokių žinių. Ir todėl geriau būkime neturtingi, bet teisingi - visų eilėraščių autorystė priklauso tam, kas juos kažkur surado, iškėlė, o svarbiausia, kas aprašė ir padėjo ant popieriaus tokia forma. O tai padarė jųdviejų tėvulis. O ką būtent iš jo užrašytų tekstų dėsite į knygelę, tai geriausia būtų, kad pasitelktumėte redaktorių nuovoką..
- Ir vis dėlto...
- Ir vis dėlto pasakiau, moteriškės, kas man reikėjo pasakyti. Manau, beje, kad įtikinamai pasakiau, kadangi daug kartų apie tai kalbėjome su Šventąja, be kurios net ir užrašyti tekstai nežinia kur būtų klajoję, o bent jų dauguma – prapuolę. Tekstų lig šios dienos dar ieškome ir, ačiū die, dar surandame. Beveik neįtikėtina.
-Na, taip, tikrai, kad neįtikėtina,- paslaugiai atsiliepė Daina.- Net mano pranašavimai kažkodėl apsilenkia su tokia būtimi, kuri galbūt žmoguje, galbūt pasaulyje, galbūt dievuose, kaip, sakysim, Baba. Su juo Indijoje buvau susitikusi, todėl ir tariu būtent jo vardą – Baba.
- Tai tiek, kas atrodo reikėję jums pasakyti, - tarė Vidinis, ir lyg atsimindamas:- Tik nemanykite, moteriškės, kad man asmeniškai nerūpi dziedulio knygos leidybos dalykai. Tačiau mano nuopelnai ir rūpesčiai kur kas didesni jo raštų paieškos ir išsaugojimo darbe. Žinoma, ir čia mane aplenkia Šventoji, kuri net pabandė peršokti save pačią. Bet tai kita tema. Ir tas dalykas, regis, jai labai pakenkė. Suredaguotą, gatavą knygą a r kūrinį ji dar nepajėgi gimdyti. Per anksti, dar nesubrendusi, tačiau, mat, ir po Šventosios protelį kipšai, matyt, sugeba pasiausti.
- Ar kas bloga atsitiko, dėde Vidini?
-Nesiskundžia, bet jaučiu, kad... Na, pažiūrėsim, kaip ten, bet nuojauta ne kokia.
2011-01-18 13:37

0 komentarai (-ų):