Traukinys kitaip (2)

     

   Pasimatymas duobėje

   Po kupė nesidairiau. Nerūpėjo atlikti, kad ir greitą žvalgybą. Erdvė talpi, bet ne tokia, kad, pasak konduktoriaus, nors baseiną statyk, jūrą įsileisk. Per plotį nuo durų iki lango, užleisto languota kaip šachmatų lenta užuolaida, gal pora metrų su trupučiu. Per ilgumą bent dvigubai matas didesnis. Vos konduktoriui išėjus, tuoj sunkus it bulvių maišas, sėdausi ant suolo, panašaus į senovės laikų pasoginį kuparį ir alkūnėmis užgriuvau staliuką. Panašioje savijautoje jau buvau įpratęs galvą padėti ant trikampiu sulenktos rankos taip, kad jos kairysis smilkinys tvinkčiotų į delną, o rankos pirštai galėtų pavaikščioti po viršugalvį panašiai kaip armonikieriaus po savo instrumento klavišus. Net nepastebėjau, kuomet toks įprotis atsirado, tačiau jis nemenkai gelbsti, kai pasilikęs vienas, panoriu susivokti aplinkoje. Žinojau, kad man ruošiama nauja kupė, bet tai nerūpėjo — po traukinį slankiojau, kur pakliūva ir neatrodė, kad kas draustų. Gal todėl, kad pats draudimas atrodęs neįprastai — tiesiog negalėdavau ateiti, kur panoręs, kaip kad negaliu įlipti į dangų. Ir tai atrodė labai natūralu: būni tik ten, kur leista. Ir be jokių užraktų, o dabar...
   Pramerkiu akį ir matau, kaip čia, ant kupė staliuko, prie rankų alkūnių, numestas platus ir stiprus jūreiviškos išvaizdos diržas su prisegtais dvejais raktais ir varine sagtimi, ant kurios masyviai įsprausti plaukiantys vandenys ir inkaras. „Negi čia taip ilgai užtruksiu“— pamaniau, bet toks vaizdas greit nusistelbė, nes pamačiau neseniai —gal prieš dieną, kitą, gal prieš kelias — sapne matytą duobę. Mačiau atsimindamas, bet dabar ji atrodžiusi reikšmingesnė. Duobės vaizdas gyvas, kaip ne iš atsiminimų. Net pakeliu galvą nuo rankos delno, žvalgausi it norėdamas suvokti, ar šioje kupė užtektų vietos įsprausti atmintyje matomą duobę. Atsimena ir konduktoriaus: ilgam ar neilgam čia — kas pasakys? Bet tikra, žmogau, kad šios rūšies patalpos traukinyje turi neįprastą savybę augti, keistis, paklusti valiai. O ši talpi, nors baseiną statyk, jūrą įsileisk. Argi ne?
  Ausys užspringsta spengiančia tyla. Klausausi jos ir bijau, kad ilgai neužtrukčiau dar sykį matydamas save susapnuoto duobėje. Vieno. Kaip prieš dieną ar kelias. Net pačiam sau norisi meluoti, kad, ko gero, man nepavyksta atsiminti viso sapno, kad gal dalis jo neatsiveria, nes tuoj po jo esu parašęs:

... jau neišeina būt kitaip.
Čia, pakraštėly Lietuvos,
Net neaidi bažnytiniai varpai.
Atrodo, išdejavo savo.

Žiūriu pro lietų.
Kaip gyvena — nematau,
Tačiau matau
Kaip neseniai gyveno,
Kai medis ten
Namais po sodžių aidi
Ir prausiasi rytai gaidžių giesmėm.
Nežino dar,
Kad būsiu jam praeivis,
Nemokantis į tėviškę pareit.

Jau neišeina būt kitaip.

   Akyse miglojasi.
   Vėl palinkstu ant staliuko ir sugražinu galvą parymoti ant rankos delno, girdėdamas kaip godžiai pulsuoja smilkinys.
   — O gal? — tariu vienąkart.
   — Ką gal? — atsiliepiu kitu kartu ir, neišgirdęs greito atsakymo, raginu:— Sakyk, ką gal? Ar manai, kad kartu su Šklėrių sodžiumi tau joje būtų geriau? Laimingesnis būtum?
   — Baik!—tariu trečią kartą.— Bet savijauta tokia, kad iš duobės dar vis neišėjęs, nes niekaip neatsimenu, kad tai būčiau padaręs. Bet, Dieve mano, kokia ji nuostabiai švari, kad net gėda, — pradedu pusbalsiu kalbėti su savimi.
   — Sakai, gėda?
   — Turbūt joks sapnininkas duobės negiria. O vis panašiai arba net taip: esą, blogas ženklas ją, taigi, duobę kasti. Aš vis kasiau, nors jau buvau įsikasęs į ją giliai kaip šulinyje. Arba vėl: įkristi į duobę irgi, neduok Dieve, koks blogas ženklas. Netmatyti duobę prieš save niekam nelinkiu, nors pranašystėse toks reginys liudija, kad taip pasapnavęs žmogus, jo tykančio pavojaus gali išvengti. Bet ir be sapnų apie duobę daug dalykų pasakyta pradedant reikšmingu:nekask kitam duobės, nes pats įkrisi.
   — Kitam, kaip suprantu, nekasei. Pats sau.
   — Atrodo, kad pats sau. Mano duobė nebuvo kažkieno iškasta. Žinojau, kad tai mano paties netrumpo gyvenimo darbas. Lyg ir galima tarti, kad į šitaip iškastą duobę talpinasi visas gyvenimas. Paskutinis įsimintinas sapno epizodas irgi paliudija, kad iš to, kas jau buvo, niekas nedings. Bent duobės pavidalu. Yra ne taip kaip yra, o yra visuomet kaip jau buvo, buvę, nes ir laikrodžio sekundžių tiksėjimas atiduoda tave praeičiai, būtam laikui. Taigi, praeičiai, būtam laikui,— pakartoju, stengdamasi neužmiršti šmėstelėjusios minties.
   Suprantu, kad kalbuosi su savimi, kad ir šį karta tylus, susikaupęs mąstymas persimetė į dialogo formą — atrodė, kad šitaip apglostant reiškinius jie darosi suprantamesni, po juos neršti patogiau, tačiau šį kartą dialogas gavosi garsesnis, negu atsitikdavo kitais kartais. Dar norėjosi tikėti, kad susapnuotą duobę protingiausia suprasti kaip nugyventą laiką. Šonai it šulinio rentiniai, it ištemptos stygos — atrodo, prisiliesi ir suskambės. Štai mesteliu dar vieną kastuvą smėlio į viršų, ir stebiu, kaip ji aklinai užsidarė. Žemė ne tik duobės dugnu po kojomis, ji taip pat dugnu ir viršum galvos, užgesinusiu paskutinę dangaus skiautelę. Vadinasi netiesa, kad „gyvam duobės nėra“, kad „gyvas į žemę nelįsi“. Ši duobė būtent tokia, kai ji turi ne tik dugną, bet ir uždengta žeme viršų.   Ausyse vėl suspengia. Dialogas su savimi aprimsta, bet suprantu, kad darbas nebaigtas, kad specialiai kratausi atsiminti save duobėje, kuomet ji be dangaus ir kuomet reikia - gal eilėraščiu, gal kitaip parodyti:
Štai ta vieta,
Iš kur išeinančiam
Kreivų kelių nebūna.

Traukinys kitaip (1)

                   
                           Kupė nr.1939

   — Augink ją, augink, žmogau. Kokią išauginsi, tokią turėsi. Ilgam, neilgam — kas pasakys? Bet tikra, žmogau, kad  šios rūšies patalpos traukinyje turi neįprastą savybę augti, keistis, paklusti valiai,—pradaręs traukinio kupė duris kalbėjo konduktorius Izidorius: — O ir talpi, nors baseiną statyk, jūrą įsileisk. Argi ne? Kad ir Baltiją.

   — Sakyk, dėdė, kada prisipažinsi, kad ne joks esi Anupras, o Kazys. Suprantu, kad gali būti labai panašių žmonių ir čia, traukinyje, bet jau tave matau savo prigimtimi, matau žmogumi iš Šklėrių, kurį išnešiojo tavo sesers Stefanijos, arba, kaip priimta ten sakyti — Stepos įsčiose. Kodėl vengi ar bijai savo vardo ir mudviejų giminystės? Esi man dėdė. Tikras.

   — Daug kartų sakiau: baik niekus kliedėti. Irgi mat sūnėnas!  

   — Vadink seserėnu. Nuo to teisybės nei padaugės, nei sumažės.

   — Užteks, kad patikėjau, jog esi Pranas, kartais net Pranucu pavadinu. Na, o  dabar še raktai ir marš į savo naują būstą. Ir, žinoma, neužmiršk, kad jį galima auginti.

   — Raktai? Nuo kupė? Ar manai, dėde, kad galėčiau pats pasislėpti, ar ką kitą paslėpti, jais užrakinėdamas? — pratariau susidomėjęs, galbūt todėl, kad į galvą tuoj toptelėjo lyg atmintis, kad esu juos matęs. Taigi, raktus. Ir ne taip seniai, tačiau vaizdas neskubėjo išsišviesti, kaip ir konduktorius neskubėjo duoti raktus. Kažkodėl panūdo juos prisegti prie diržo. Jau įėjus mudviem į kupė ir jam prisėdus prie  staliuko, neskubdamas prisegė mažesnį, bet  jis irgi pakankamo dydžio, kad nesinorėtų saugoti ir nešiotis kišenėse, o  antrasis raktas tiesiog masyvus, kad, regis, galėtumei juo vinis kaip plaktuku kalti. Diržas irgi toks, kad jo neįmanoma sudėvėti per visą žmogaus gyvenimą — man jis labiausiai priminė karinę jūreivio tarnybą, kai diržas su prisegtu prie jo kinžalu buvo esmine uniformos dalimi.

   — Na, va, lyg ir taip, kaip reikia. Tokiuose  dalykuose ir menkniekiai  svarbūs ir jų užmiršti nereikėtų. Bet kas be ko, pasitaiko visaip, — prisegęs prie diržo raktus ir rankove pavalydamas diržo sagtį, pasakė konduktorius ir mestelėjo man savo dovanas.

   — Kaip paliepsite elgtis? Kaip su amunicija ar talismanu?.

   — Svarbiausia nesusireikšmink ir neįsivaizduok esąs Šv. Petras. Nemanau, kad taip galėtų atsitikti, bet sakau — ko gi tik nebūna? Kad ir traukinyje. Giliausią duobę žmogus iškasa pats sau. Pats.  

   „Duobę?“ Jis pasakė „duobę“,— trenkė į atmintį kaip elektra, jog kurį laiką aptemo akyse — neregėjau nei konduktoriaus, nei kupė, nejaučiau savo rankose laikomo diržo su prisegtais raktais ir pavalyta varine sagtimi. Taip trukti ilgai neturėjo, bet laiko supratimas pajautose buvo gerokai prailgintas, kuomet ir trumpoje akimirkoje sutelpa daug, o į smegeninę suspėjama atnešti ir sudėlioti ilgam vartojimui atsiradusius naujus daiktavardžius. Atsitokėjęs įtariau, kad konduktorius specialiai neišsiduoda matęs ir pajautęs tokią mano būseną; sugebėjo pasilikti, kaip iki  tol — ramus, neskubus, kuomet  jis man geriausiai atsimena, kaip dėdė Kazys, vienas iš motinos brolių, išnešiotas prie Skersbalės „numestos“  titnaginės. Atsimenu ten jį suradęs savo vaikystėje, atsimenu iš ten jį iškeliaujantį, kuomet  tokios palydėtuvės jau man buvo įprastos, o reikalai tokie, kuomet  jie atrodę esantys svarbesni, negu būtinybė išlaukti, kol išeinantys bus peržegnoti kryžiais Šklėrių kapinėse.

  — Jeigu daugiau, Pranuci, nieko neužmiršau, tai šį rytmetį tiek ir reikėjo konduktoriui Anuprui nuveikti. Dairykis, apsiprask... Manau, kad čia visa  ko turi daugiau, negu bent kada turėjęs. Bet, žinoma, niekas  neskubės į rankas paduoti. Jau pasistenk pats...

   Susitikome akimis ir patylėjome, o paskui:

   - Pavargau, dėde. Net ir traukinyje. Man regisi, kad šis nuovargis ir  net  savijauta  tapatūs, kuomet aš duobėje. Tik švyst... išmetu dar vieną kastuvą smėlio aukštai viršum galvos ir jau tiek jo pakako, kad juo duobė aklinai užsidarytų...

Tepasidaro knyga... (6)

Radijo senasis pastatas

             Atsiminimų  štrichai

     — Jaučiu, kad  norėtumei parašyti man skirtą eilėraštį. Nuojautos kartais klysta ir vyrai jomis rečiau pasitiki, bet aš tiesiog nenoriu tokia nuojauta nepatikėti.

     — Tau?  Eilėraštį? O! teta Santa, kad ir norėčiau, turbūt nedrįsčiau. Nekaip man baigiasi su eilėraščiais, kuriuos parašęs  kam nors skiriu. O jeigu tai darau gimtadienio proga,  geruoju  niekuomet nesibaigia.

     — Kodėl gimtadienio? Nebūtina. Va, sėdime abu ant  skrynios. Ar kuris galėjome žinoti, kad taip bus? Neatrodo. Tačiau man norisi palepinti žmogaus nuojautą. Jos kažkodėl apeinamos, o juk gali būti, kad jos, ypatingai poezijoje turi didžią vertę. Bet  jeigu manai, kad aš apie  tai dažnai pamanydavau, padūmodavau, tai  tikrai – ne. Sakyk, kam prireikė šioje geležimi  apkaustytoje skrynioje užrakinti mano svajones, o  man  prirakinti  prie jos.

     — Gal ir galima to paklausti, bet tik ne manęs. Pats atsiradęs pasakyčiau, jei žinočiau.   

     — Suprantu, jaučiu, gal net žinau, kaip labai  tau rūpi  „Dženė“. Jau tiek metų, kai be jos, o vis it prirakintas. Ir taip, matyt, išliks iki kryželio. To, kuris jau ant karsto padedamas. Net pagalvoju, kad gal šioje  skrynioje ir tavo godos.

     Pasukau veidu galvą į ją, girdėdamas jos sutirštėjusį kvėpavimą, bet ji savo galvą palenkė žemiau.

     — Ne, nežiūrėk į mano akis. Ten dabar drumzlina, krapnoja  lietus. Nežiūrėk. Jos apnuodys tavo nuotaiką.

     — Man jau pakanaka to džiaugsmo, kurį  patyriau iki šios  minutės. Jausenoje dar  vis jaučiuosi it būčiau „Dženės“ pasostėje. Tačiau žinau, kad mano daliai čia jau niekas  nepriklauso. Tai, kas  čia vyksta, irgi  be manęs, ko negalėčiau, beje, pasakyti apie  tave, teta Santa. Net apie Vidinį. Taip,teta Santa, esi teisi — tavo grandinės bus  sunkios. O  dėl  mano  godų, kad  gal  jos uždarytos skrynioje kartu  su tavo  svajonėmis, tai ne — svajonė  nera pastovus substratas ir  amžinybei nepriklauso. Jau negebėčiau antrą  kartą praeit  keliu, kuri išvaikščiojau po „Dženės“ žlugimo, realybėje jos  nikuomet nesutikės. Tik  įtaigose, vaizdiniuose, fantazijose, apsimetinėjimuose.

     — Ne, mielas vežėjau. Taip tik sakai. Iš tikrųju eisi, nors ir tiki,kad tai kasdien darosi vis labiau neįmanoma, bet argi tai  ne  turtas. Net jeigu ne tu, ne Vaisietas, o štai aš padainuosiu:

Širdis svajinga pasiilgo

Kelionės — pasakos gražios

Karieta seną pasikinkė,

Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos.

    — Voooo! —išgiedojo Tomas Vaisieta. Vo! Puiki daina. Ją per  mišias galima bažnyčioje vietoje giesmių dainuoti. O man   dabar net sarmata prisiminti kaip kračiausi jos teksto. Nagi, maniau, vežėjas  ir ... su lyrika. Botagu, vadžiomis  besirūpintų, o ne poezija.

     —Nori dainuoti, prašau,  dainuok. Bet netrukdyk, — pavijo Tomą į nuošalę teta Santa.— Geroms dainoms net ir Dievo ausys neužkimštos.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia

Tikėt žvaigžde, tikėt svaja,

Tik apkabinsiu savo laiką

Ir tą, kurs buvo prieš mane.

     — Ačiū, teta Santa. Neretai šią dainą išgirstu, bet ji man ta, kuri reikalinga visam gyvenimui.

     — Mūsų laukia konferencij, neužmirškime poni,— išgirdau  Ypatą ir  tai man buvo naujie.

     —Taip, taip, mūsų dar laukia ir ir konferencija,— pasakė ir  teta Santa, atsikeldama nuo skrynios. — Bet skubėti nereikia,  suspėsime palengva,— pasakė it visiems, kas buvome arčiau  jos, o man dar pasamprotauta: —Šiek tiek mąsčiau, ar ji reikalinga, ar ne, bet joje  nors pasirodysime  vieni kitiems, ne iš tikrųjų, kai pamąstai tai regi,  kad kaip dainoje: „yra pasaulyje   dalykų / labai tikrų, bet daug  ir – ne“. Netikrų reikėtų  atsikratyti, nors... gal tik taip  atrodo, — pasakė teta  Santa, ir atsiminusi: — Bet , vežėjau, nesulaukiu pažado, kad parašysi man skirtą eilėraštį.

— Buvo toks laikas, teta Santa, kai turėdamas galvoje  eilėraštį, nežinodavau, ar jis mano, ar.... Vidinio. Dabar štai prisimenu šį laiką ir rimtai  mąstau, ar padoru žadėti neatsiklausius jo. Savijautoje daug kas it sugrįžę iš anų laikų. O kolektyviniai  eilėraščiai, kad ir dviejų autorių, jie vis dėlto  praranda  dovanos nuoširdumo skonį.

     — Neišsisukinėk, vežėjau...

     — Buvęs vežėjau... Būčiau dėkingas, jeigu galėtume apsieiti  be pažado. Bent  jau nepamenu, kad prieš 20 metų tai mane būtų rūpėję. Prisimenu, laikiau rankose Herbačiausko „Erškėčių vainiką“ ir..

     — Minutėlę, buvęs vežėjau... Minutėlę,— it gyvsidabris sujudo teta Santa, — Ką laikei rankose? Erškėčių vainiką?

     — Taip pavadinta Juozapo Albino Herbačiausko knygelė. Ne šiaip ją laikiau. Man vis buvo baisu, kad kas nors nepaklaustų, kodėl sumanęs karieta važiuoti į  praeitį.  Ko ten žadu ieškoti? Ir Tomui, beje, liudijau,kad toks klausimas man svarbiausias Taigi, ko ieškai,vežėjau. Širdies? Žmogaus širdies ? „Tik, prašau, nesijuok, Tomai ir nemanyki, kad senis išprotėjo.“

     — Jau tuomet save vadinai seniu?  Prieš  dvidešimt  metų?

     — Tomas  nesijuokė, Esą, pats žino, kad mūsų bandymas —  ne pirmas. Ir pradėjo it skaitydamas: „Tautos širdies vis ieškau ir ieškau. Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau; nuo pat pradžios vargingo gyvenimo mano Tautos  širdies  vis ieškau ir iešau, bet niekur negaliu  jos atrasti. Ir taip einu per svietą ir, ir  svajoju, ir  svajoju  apie  Tautos širdi‘.

     — Sakai, kad taip  citavęs  Tomas  Vaisieta, bet girdžiu, kad ir pats kaip Vaisieta. Gal ne taup įspūdingai, artistiškai, bet  įtikinamai.

    — Ačiū. Teisybė, kaip ją bepasakytum, ji dėl to tokios savo savybės nepraranda, — pasakiau, pajausdamas, kad  krūtinėje pasidaro ankšta ir ten pritrūksta laisvesniam  kvėpavimui  oro. Priėjau prie nedidelio langelio ir atidariau jį į mieto erdvę  .

    Jautėme šaltuką. Išgirdome Konarskio gatvės ryto gyvastį — važiavo  automobiliai, po žmonių žingsniais aidėjo šaligatviai, tačiau ir automobilių, ir miestelėnų ne kažin kiek: buvo šeštadienis ir miestas dirbo labai sumažintais apsisukimais. Ši erdvė Vilniuje neblogai pažįstama, juolab, kad  šį kartą ir ji kaip prieš  dvidešimt metų, kartu su senuoju Radijo ir televizijos pastatu, kur trečiame aukšte pro 519 kabineto langą neretai pasižiūrėdavau, kaip tą valandą atrodantis miestas ar tikėdamasis išgirsti, kaip sužvengia žirgas Igaga.

     — Atsiminimai? — vienu žodžiu paklausė teta Santa.   

     Nežinau, kodėl taip,  bet jai:

     — Regis jau sakiau, kad neklausk dabar, neklausk rytoj ir  niekuomet  neklausk, ar neįgrysta būt vienam, kai manyje  tiek  daug  velnių ir trupinėlis Dievo.,...

     Atsiliepė tuoj pat:
     — Norėčiau kelią tau padovanot // išaustą iš švelnios žolės // su trupučiu aštrių ražienų. — Patylėjo, o paskui lyg  atsiprašinėdama: — Nežinau, kaip pavyko, bet  stengiausi, kad būtų kaip tada, kaip 1994 metų žiemą,  sausio 15 d. Labai  atsiprašau, jeigu kas ne taip, bet geriau padaryti neįstengiau. Supranti? Neįstengiau, vežėjau...

     — Buvęs vežėjau...

     — Sakau, kad geriau neįstengiau. O  „geriau“ reiškia, dar  arčiau priartėti prie būtos praeityje realybės. Ačiū Šešiasdešimt Septintai iš Biblijos. Ji daug padėjo, tačiau dar kažkas padeda, bet  - kas? Nekalbu apie Vidinį. Yra dar kažkas., Ir neleisk,  dieve, kad tai būtu  užrakinta  skrynioje kartu  su moters svajonėmis.

     Gerai prisiminiau, kaip apie šį laiką prieš  dvidešimt metų į „Dženės“ dienoraštį rašiau:

     „Važiuosim. Ne mes, tai kiti. Kol dar turime tikinčių žmonių, kad gėlė žydi ne sau, kad žvaigždė šviečia irgi ne  sau, tol šis pasaulis dar Dievo rankose. Ir todėl Radijo karieta  tegu bus it mažas gabalėlis  molio, iš kurio lipdant tai vieną  tai kitą žmogaus figūrėlę, staiga atsimintume dėl kokio Adomo Dievas kūrė pasaulį...“

     Pakalęs ranką, pamačiau joje botagą. Nedaug mąstęs  paleidau jį iš rankos už lango, nenorėdamas išgirsti, kad  jis atsitrenks į Konarskio gatvės Vilniuje grindini.

     — Labas, mielas Praneli. Dėkoju už tokį mielą sveikinimą, už tokius gražius žodžius.Pagydė mano sielą.Nuoširdus AČIŪ. Seniai  tai buvo, bet atsimenu.

     — Janina ,tu čia? Kaip čia atsiradusi...

     — Sunkiau tarti, kaip galima būtų neatsirasti,— pasakė  Janina ir atidžiai sužiuro į tetą Santą. 

Tepasidaro knyga... (5)

     Tetos Santos skrynia

 Būna ir taip, kuomet laiko daug, tačiau jo nesimato, sutelpa į trumpas akimirkas ir nesinori tikėti, kaip nepameluodami jį seikėja laikrodžiai. Jautriai atrodė ryto susitikimai karietos pasostėje ir neprisimenu, kad vienu metu joje tilptų tiek nemažai žmonių, kurie būtų taip reikalingi vieni kitiems. Bet kaip suspėti prie kiekvieno laiku ateiti, pasisveikinti, kažką pasakyti? Buvo nesmagu, kad dar neprieinu prie vienuolės  tetos Santos ir  gal dar nesmagiau, kad nekaip nustebau ją čia pamatęs. Buvo apsiglėbusį Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą ir tai abejoms joms labai tiko – nereikėjo  bažnyčios, kad  jaustumeis kaip joje.  Pabandžius nueit pas jas, kelią pastojo Tomas Vaisieta, vaidindamas žiupsnelį, turėtą „Dženės“  karietoje prieš dvidešimt  metų:

     — Ten sustabdai karietą, priklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių  atsigeri vandens, kuris iš čia jau nutekėjęs prieš 100 ar daugiau metų.

      Nestabtelėti, nematyti, neišgirsti buvo neįmanoma, nes tokia realybė, atėjusi po tiek metų, regisi, daro  didesnį įspūdį, negu fantazijos. Ypatingai  tiems, kas šią realybę patyrėme ir dabar tereikėjo  tik  atsiminti  ir šypsotis. O  aš net įeinu į vaidinimą. 

     — Arba antai, Tomai, žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių degančia žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pasikviečia nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar  jie iš toli? Iš kurio Lietuvos krašto jo svečiai?

     O Tomas vėl kaip tada, nepaisydamas, kad jo žodžiai krenta į kitą laiką, kitą dirvą, o žmonės,  kuriuo kalbina ir tie — ne tie: labiau sugrubę, nučiuožinėti laiko, primiršę rašyba dailyraščiu.

     — Mieli , ar jūs tam žmogui, žiūrėdami  į akis,  pasakytumėte  teisybę, kad atvažiavote iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas Algirdas Brazauskas. Tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės, taigi yra pragaro  velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti  kunigą, kad pašventintų piktų  dvasių apsėstus jo namus.  

     — Taip tada, Tomai, prieš dvidešimt. O dabar ir Brazausko nėra. Nebent pasiėmę kapą iš  Antakalnio kapinių  galėtume nuvežti. Bet kuo? Kai ir „Dženės“ nėra. Po penkerių – šešerių metų reikėtų jos žlugino  sukaktį prisiminti, bet kartu su dar atsimenančiais jos žlugimą.

     — Tai kad nedaug iš to naudos. Visi žino, kad žlugo, nėra, bet – bet kodėl ir kaip tai įvyko iki šiai dienai ne ką žinom. Sako, dingo kaip į vandenį. Bet po vandeniu ieškodami dar kažką  surandame, o „Dženės“  atveju – nedrąsu taip kalbėti.

     — Palaukit, palaukit, mielieji. Gerai, kad užsiminėm. Kažkas kažkur pasirodo — yra. Ot, ir  aš  netikėtai suradau išrašą iš vežėjo dienoraščio. Kaip, nuo kada  jis pas mane, ne ką galiu pasakyti, bet prašau: yra toks. Ir užrašas, beje, mano paties rašysena.  Vežėjau, ar tu, Vidini, sakau, paimkite ir savo akimis perskaitykite.

    Tomo popierėlyje buvo parašyta:

 
  „Tomas nežinojo, kaip dreba kinkos vežėjo, abejojant, ar tikrai pagaliau atsirado žmogus, kuris pasakys: važiuojam. Buvo— nebuvo, rasim — nerasim , vis tiek važiuojam

    Tomas dar nežinojo, kad sėsis  į karietą, iš kurios reikės pasakoti ir apie  save.

   Jau daug nuomonių buvau girdėjęs dėl karietos ir ačiū, kad  dažniau nebuvo geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau: ateis  ta diena, ateis. Juk mato Dievas, kad  karieta važiuoja  ieškoti žmogaus širdies.

  Čia parašiau „karieta važiuoja“ ir tai teisybė todėl, kad jos važiavimas prasidėjo mintyse. Maža kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui – ugnis. Ji jau negalėjo užgęsti, kol iš galvos karieta išvažiuos į gyvenimą. Taip, taip, karieta iš galvos — į gyvenimą.“

    

     — Toliau? Net ir data nepažymėta,— sugrąžinau  atgal apgeltusį raštą, suspėjęs pagalvoti, kad  nepaisant, kaip ilgai ieškot bet ko apie pirmąją  karietą,  o vis dėlto  nelauktai atsiranda nežinomi radiniai.

     — Datos galėję ir nebūti. Kita vertus, aš persirašiau,  nusirašiau tik tai, kas man buvo įdomu ar reikalinga. Kitą ką  nusirašyti man,  matyt, nebuvo reikalinga. Kaip ir data.

     — Taip, Tomai, žinau, kad buvo pradėtas rašyti toks  dienoraštis. Atviras, tikintis, kad kada nors ateityje padės  atsiminimams, o gal ir  atskirai knygelei atsirasti. Bet gi seniai pasakyta, kad viltis — kvailių  motina.

     — Gal taip nekalbėkime, be jos būtų nūdnu, neįdomu, — paprieštaravo Vaisieta, bet man knietėjo pasilabinti ir bent truputį šnektelėti su kitais, tačiau šį kartą Tomas  buvo atkaklesni, negu jį atsiminiau  karietoje iš ano laiko. Dabar jis netikėtai pasakė apie skolą man: — Pasiruošęs  sugrąžinti ją. Ir tuoj  pat, nedelsiant, - pažadėjo jis, o kažkas į rankas padavė  botagą.

     — Nesupratau, Tomai..

     — Gerai,  eik. Laiko turime. Numanau, beje,  kad ir proga  bus geresnė.

     — Kartais  labai  nedaug reikia žmogui, kad  jis būtų tikresnis, artimesnis savo vidinei  esmei, — kalbėjo Vidiniui teta  Santa, pirmą kartą  mane pamačiusi  su botagu rankoje: – Tinka. Labai netgi. Galgi net labiau negi  man šita skrynia.

    Tik dabar pamačiau visaip išgražintą skrynią, anksčiau žmonėse vadintą pastogine. Tačiau dėmesio ji netraukė – kažkada puošnūs jos raštai išblukę, aptrinti, dabar pasidarė it puiki maskuotė apkausčiusiai ją geležiai ir pakabintoms kelioms spynoms. Labiau regėjosi, kad  ji atlieka patogios sėdynės paskirtį  – kad ir dviese sėdėtum, o šonais vienas į kitą nereikia trintis.

     — Ar nenusitaikiusi, teta  Santa, pasostėje išsiugdyti celę.  Bet stop,— pakėliau akis į jos veidą: – Šį skrynia tavo?

     — Stebiesi, vežėjau? Aš irgi.

     — Joje  užrakinta tetos Santos knyga. Stipriai užrakinta,— pasakė Šešiasdešimt Septintoji.

     — Tokios prabangos „Dženės“ pasostės erdvėje neturėjome. Buvo pasostė  ir didžioji lemties  dovana — jos erdvė. Kodėl ją dabar reikia  atsiminti su apkaustyta geležimi skrynia ir spynomis?

     — Gal kad knygos toks vardas „ Užrakintos  moters svajos“,- vėl nelinksmai tarė Šešiasdešimt   Septintoji.

     Vėl  sužiurai  vienuolei į akis, o jos  gilios gilios,bet  jos peizažas  šį kartą neatrodė linksmas. Aprodė, ką viršum jo pakibęs debesis krapnoja  liūdesio lietutį. Neatrodė, kad  dėl to ištvintų Noė laikų potvynis, bet tikėtis greitos giedros irgi atrodė, kad neprotinga.

     — Tavo  akimis tai  skrynia. o aš  jaučiuosi  prie  jos prirakinta. Kaip vergė. Grandinės ant rankų, grandinės ant kojų. Atleisk, kad pasakysiu, kaip nereikia : Kristui prireikė nešti kryžių, o man  štai šitą skrynią.

     — Bet kaip taip atsitinka?

     — O kaip atsitiko su „Džene“? — paklausė Vidinis ir pasąmprotavo: —Raginami,  kiekviename žingsnyje raginami priimti priklausomybės dalią, bet  spardomės. Tačiau kitaip turbūt ir neįmanoma, jeigu nesiskundžiama proto stoka.

     — Prisėskim,  vežėjau,— lengvai prisilietė alkūnės tetą Santa :— Kaip ten bus, dar pamatysime, o  dabar tenka, kad ir  atsidusus, bet pasakyti, kaip yra: vis dėlto tai Radijo karieta.

     Nelabai  paisėme, kad  aplinkui mus jau speičiasi ir kiti sugarmėję į pasostę žmones, vieni turbūt žinodami, kiti norėdami  išgirsti apie „Dženę“, o Tomas Vaisieta, atsiradęs šalia, irgi:

    — Bėda, tikra bėda, kai  atsiranda  karieta. Prisimenu, dar „Dženėje“ apšilti  nespėjau , o tu  jau kiši nežinia kokį rašalą ir vis: dainuok, Tomai,  dainuok, Vaisieta. Ne todėl nedainavau, kad tingėjau. Tiesiog  negebėjau, bet, ačiū die,  greit išmokau. Ir dabar suprantu, kaip tai puiku. Net kažkodėl  atrodo, kad  geresnės progos jau nereikia, kad  įvykdyčiau tavo prašymą kad ir po dvidešimties metų, — pasakė Tomas ir neva it laikydamas rankose vadžias, o priešais save matydamas žirgą Igagą. Truktelėjo ir: — taip, yra  pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar ne.  

Yra pasaulyje dalykų

Labai tikrų, bet  daug  ir – ne

Lyg atmintis apie jaunystę

Galvoj  girgždena  karieta

     — Prisimenu, tuomet  spardžiaus ir priekaištavau, esą, palauk, palauk  žmogau. Ar supranti, ką  paistai: galvoj  girgždena karieta? Tuomet buvau tikras, kad nors nemažai  gyvenimo  matęs, bet patikėti, kad  gali būti tokia galva, na, negebėjau suprasti. Sakiau: patikėk, vežėjau, bet tokios galvos  dar neteko matyti. Prisimeni?

    — Atrodo, Tomai. Atsakiau, regis, taip: „na, kam taip? Štai ta galva. Tai vežėjo galva.  Ir aš galiu žegnotis, kad  joje  tikrai girgždena. O ir niekas kitas, tik ji, tik „Dženė“

— Niekas kitas, o tik karieta? Radijo? Ha, ha! Ką  gi, jeigu  girgždena, ta  aš neturiu teisės nepatikėti, Dabar daug  kam galvoje girgždena, - atsiliepė  anais žodžiai Tomas ir  pridūrė: - Kaip, beje, ir dabar.

Su pasaka išauga  vaikas

Ir  jo širdelėje gražu

Kad žvaigždės nekrenta, o laikos

Viršum naktelių ir aušrų