2.Tebūnie knyga

                                                                     

  Kai Kandžius dar šunelis

1939 – 2019

Nežinojau ką pasakyti 

  
  

    – Cogito ergu sum, – ne pirmą kartą išgirstu Kandžių. 
   Žodžių trijulė man  žinoma  ir tikiu, kad  jų tikrasis  savininkas yra Dekartas (mąstau, vadinasi

Kovas, 2016,          21 PIRMADIENIS

 egzistuoju). Panūdau užsimerkti, nes jau egzistuoju įnikau Savęsp ertmėje atsirandančius dalykus apžvelgti atidžiau. Galbūt net įtikėjęs, kad lašelis po lašelio persimetu gyventi į šitą erdvę. Ji man darosi vis labiau sava ir suprantu, kad ji niekuomet man nebuvo visai nežinoma, nes daug kas būtent iš jos atsinešta į pasaulį, kurį Dievas tvėręs per šešias dienas. Beje, šitaip parašęs žinau, kad būsiu parodytas kaip, neva, leptelėjęs nemenką kvailystę, bet – ar reikia skubėti vertinti? Iš tiesų sakau, kad ir anksčiau neabejojau, kad daug kas iš Savęsp atnešta į paveikslus, knygas, pasakas, dainas, eilėraščius... Tačiau, bet, o, vis dėlto neskubėkime. Pasak Servito ir Birutės Gugų: dramblio, Pranuci, neapžiosi, neprarysi; jį reikia valgyti po truputį, valgyti kąsneliais. 
  Taigi užsimerkiau... 
   Kai sunkiai įsivaizduojamos arba net  neįsivaizduojamos   tiesos  sužiūri į akis, kai jų negali  atsikratyti ir esi priverstas kalbėti apie buvusio šuns sumanymą persitvarkyti į žmogų,  o  die, kaip  tai nepaprasta savijautoje, bet... gyvenimas dėl to nesidaro kitoks. Jau be nusistebėjimų įpratau dairytis ir po Savęsp. Užsimirštu jame  ir nelabai paisau atsiminti, kur esu su savo raštais  – ten, kur laikas matuojamas Grigaliaus  kalendoriumi,  ar Savęsp, kur jis nelabai rūpi ir dvasiniai vaizdai protingai persimeta  į atvaizdus, regėjimus, mistiką, kur jiems  nesunku  būti visur ir visokiais pavidalais. Bent pats manau, kad  jau  išmokau Savęsp surasti  po užmerktų  akių vokais ir, atėjus ten,  būti jo piliečiu. Jau nėra  reikalo įtaigoti save, kad gal  ne taip suprantu, kai  reikėtų. Taip,  žinau, tokia  tiesa  neįtikėtina. Ji netgi, sakyčiau  perauga supratimą, kai netgi neišmokus ją įtikėti, o prisieina apie ją kalbėti, eiti dėl  jos į viešumą ir  prisiimti  patyčias. Net  nenusistebėčiau, jeigu ir  popiežius Pranciškaus nebūtų palankus. Matyt, yra valia, kuri  pasiryžusi ir nuo kryžiaus kalbėti į kryžių. Mano daliai tenka  nedaug, bet žinok, kad kreipiuosi į Aukščiausią Esatį Tavyje.

Aukščiausioji Esatis                     Tavyje Kas JI? Iš kur išgirsta?

  – Tu jau čia Kandžiau? –  klausiu  buvusio šuns.

  – Ar reikia stebėtis? 
  – Nesistebiu. Džiaugiuosi, kad įnikai mokytis kitų kalbų. 
  – Posakius, dzieduli, lotyniškus posakius gliaudau: ultra posse nemo obligatur (niekas neįpareigotas tai, ko negalima) 
  – O kaklaraištį pasirišti išmokai? 
  – Ai, dzieduli, šioje erdvėje reikalingiau būti toks, koks esi. Čia kitokiu būti nepriimta. Esi toks, tai ir būk juo. Argi nežinai?
  – Betgi  tavęs labai prašiau ir prašau. Sakiau, kad jis mums reikalingas ne dėl šios erdvės. 

        Kandžius atsiduso it verčiamas ant savęs Puntuką užsikelti. Vėl, prisiminęs save kaip šunį, ir unkštė, ir amsėjo, kad tik neversčiau jo pertvarkyti būties, sukauptos per penkiolika šuns gyvenimo metų. Tačiau man regėjosi, kad šaukštai po pietų. Ne dėl klounados kažkokios galybės padaryta, kad Kandžiaus organizmas persitvarkytų į žmogų. Kita vertus, ne mano sumanyta, ne mano pasapnuota, kad kažkur toli, kitoje šalyje ar nežinia  kur, atsisagstęs,  atsilapojęs švarką, vaikštau miesto gatvėmis su įaugusiu ties krūtine Kandžiumi. Kuomet tokią žinią išgirdau iš Dainos K., šypsojausi ir nežinojau, ką jai pasatyti. Betgi ar reikėjo stengtis, jeigu ir pats žinau, kad kokių tik sapnų nesusapnuojama. Ir toks, kaip šis, atrodė vienas keistesnių, bet vis dėlto – tik sapnas. Tačiau būtent  tuomet  ir atsitiko, ko jau nepavadinsi sapnu. 
 

  – Kandžiau, girdi, ką Daina pasakoja. Gal atsimeni, kur mudu  buvome ir kaip atrodėme. Ateik. Kur dingęs?  – Ir tai vėlgi pirmas kartas, kai pašauktas ateiti, Kandžius visu kūnu atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepaskubėdamas drabnais (smulkiais) žingsneliais atėjo prie manęs. 
  – Sapnai, dzieduli, visuomet  pranašiški. Tik ar kas iš  žmonių juos supranta? Aš irgi  tik dabar ryžtuosi  pasirodyt,  kad  sugebu ne tik šuniu būti. Sakoma, gera vieta laisva nebūna. Pažiūrėsim, kaip man seksis. 
  – Bet aš turbūt užsimerkęs, vėl po Savęsp bastausi, o į galvą papūgos sugrįžo? 
  – Ne, dzieduli. Dabar tu neužsimerkęs. Girdi tai, ką ir matai: mane, savo Kandžiuką, Kandžių, savo šunį, –  pasakė jis, o atsigręžęs  į Dainą, irgi: – Prašau, paliudyk dzieduliui, kad yra kaip yra. 
  – Taip,  taip, Kandžiau, – atsiliepė Daina. –  Liudiju. Tai šventa  tiesa,  tai yra tai, kas akivaizdu, bet neįtikėtina. Tačiau tik pradžioje taip. Tik pradžioje neįtikėtina. 
  O Kandžius  ir vėl man: 
  – Džiaugiamasi, kad  beždžionė padovanojo žmogų ir kažkodėl  nematoma, kad labai netobulą. Tikiuosi, dzieduli, kad man pavyks geriau. O akys tavo atviros atviros... Kelk prie krūtinės. Glausk. Dešimt kilogramų sveriu. 
  – Ir loti moki? 
  – Moku. Bet ne laukinis gi. Kai labai reikia. Kai prisieina gintis nuo laukinių. 
  Paėmiau Kandžių, kėliau prie krūtinės, o jis ir vėl: 
  – O eilėraštis tavo, dzieduli puikus. Nebijok, kai prie kryžiaus kals. Nereikia būti Kristumi, kad nebijotumei savęs. 
  Apie kas jis? – nemokėjau suprasti jo, tačiau pagalbos paprašyti neprireikė.

  – Dzieduli, Kandžius kalba apie tavo eilėraštį, - pasakė  Daina

  – Ar dar vis nesuprantamai kalbu? – sunerimo Kandžius, – Taip, taip, kalbu apie eilėraštį:

Vis moko, moko 
Ir eilėraštį rašyti moko 
Lyg kam kitam skaudėtų už mane. 
Štai ta kelionė, kai sutikęs žmogų 
Bijausi pažinties ir, Dieve gink, užuojautos 
Labiau negu akmens. 

  – Aš skaitysiu tavo (ar Poe) eilėraščius ir mokysiuosi juos suprasti sąžiningai. Kad ir jie patys, ir aplinkiniai žinotų, kam jie reikalingi, iš  kokių paskatų atsiranda. Ir nereikia, dzieduli, nereikia va taip: 

Nuleidęs galvą, 
Nueinu nelyg nematęs. 

  Čia  priėjo dar kažkas (turbūt Kindzulis): 
  – Eilėraštis, dzieduli, toks, kad būtų dar geresnių. Gerai, kad skauda dėl jo, bet vis dėlto jis pagirtas tarp moterų. Kita vertus, Jėzus irgi  buvo prikaltas, o ne pats prisikalė. Mes esam būtent čia, kur atsiradusi valia perkurti žmogų. Tačiau  kodėl tokio ryžto imasi Kandžius, imasi šuo, tarkime, kad bent kol kas to nežino ir Kindzulis.. 

O akmenys jau iš po kojų 
Prašo, kalba į akis: 
– Tik neskubėkite, tik atsargiau, 
Kad vėl dėl pasekmių 
Nebūtume kalti...

1. Tebūnie knyga (pertvarka)

Tėviškės ( Šklėriuose) kiemas

 (1939 - 2019)

  Tai buvo nauja

  – O aš rašau knygą...
  – Ką? Knygą?
  – Ar lietuviškai nesupranti? Rašau knygą. Kad pasijuoktų. Kad  pajuoktų, nepatikėtų. Kad pavydėtų. Tačiau tai darau visų akivaizdoje. Te mokosi, kaip reikia rašyti geras knygas, šunie... Oi! – pagaliau žioptelėjau susivokęs, kad mudviejų padėtis kardinaliai pasikeitusi, – Oi...

      Kandžius, pritūpęs  priešpriešiais, rudomis, nemirksinčiomis  akimis žiūrėjo man į veidą. Kokios jos gilios, a? Jo akys. Švarios kaip dangaus lašas. Ir drėgnos kaip ankstyvas gražiai išaušusio pavasario rytas. Kokios jos patiklios, a? Kandžiaus  akys. Šiltos. Ištikimos. Ir kas pasakys, ko reikia, kad jos tokios būtų. Ir ko reikia, kad visa tai persimestų į mane?  Kaip? Kokiu  būdu? Kokių dievų galia taip sukauptą dvasios turtą įmanoma perteikti į  mane? Ko reikia, kad visa tai taip jautriai pajaustum?

   O Kandžiau!  Kandžiau! Mielas mano bičiuli. Matyt, tik vienas ir težinai, kaip labai  man  norisi kilstelėti tave aukščiau. Ir petys į petį, žingsnis į žingsni, išeiti į pasalį, parodyti jam tave, koks iš  tiesų tikras, gražus esi. Ne, ne... Jau ne šuva tu man, ne...

   Kandžius nenuleidžia akių. Ištiesiu  delną,  dedu  jam  ant  galvos. Kalbu:
      – Atsiprašau, mielas  Kandžiau. Iš tikrųjų dar neseniai 

Atsiprašymas Kandžiui: nepyk, brolau...

(turėtum atsiminti) tu šuo, šunelis, bet šiandieną tu Kandžius ir mudu vienas į kitą labai panašūs. Nepyk, brolau, kad šunimi  pavadinau. Netyčia. Tai įpročio reikalas.
  – Nepyk ir tu, jeigu pasirodys, kad man loti smagiau. Kad ir iš įpročio, – atsiliepė Kandžius, sėsdamasis į šalimai prie stalo pastatytą fotelį. Tai buvo, kai tikėtasi išgirsti geros būsimos knygos gerą pradžią. Pats sau buvau ją skaitęs kelis kartus, bet tik sau. Dabar vaizdas atrodė kilnesnis. Iš dviejų – manęs ir Kandžiaus – publikos  nesukurpsi, bet tai daugiskaita; buvome du, dviese. 

   – Pats skaitysi, ar man? – jaučiau pareigą paklausti.  Mudviejų kalba irgi dvasių  išnešiota, išausta ar kitaip  sumegzta,  bet tikra. Labai tikra 

    – Na jau! Kažkada paskaitysiu ir aš, bet ne dabar. O jeigu beklausydamas snūstelėčiau, tai irgi budink, – giliau ir patogiau fotelyje būti įsitaisė Kandžius. – Kai šuo, kai vakar ir visąlaik, specialiai ateidavau pasiklausyti tavo skaitymų, kad miegas būtų prasmingesnis. Snūduriuoju ar  miegu ir sapnuoju ką skaitai 

Snūduriuoja ar miega ir sapnuoja, ką skaitau

  
 Sapnuoja, ką skaitau? Betgi tai prabanga,– pamąsčiau imdamas į rankas būsimos knygos įvadinį tekstą. Kaip čia taip atsitikę, kad apie tokį turtą tik dabar išgirstu.
  – O gal tu miegok ir sapnuok, a? – palaukęs valandėlę abejodamas teiravausi. – Tik kaip sužinoti, ką tu sapnuoji? Ar tikrai tai, ką skaitau?
  – Manau, kad tai, ką skaitai.
  – Manai ar žinai?
  Kandžius  neiškart  atsiliepė.

  – Niekuomet apie tai negalvojau. Nebuvo svarbu žinoti iš kokių paskatų formavosi sapnų turinys – pamąstęs pakalbėjo kaip apie įprastą dalyką Kandžius. – Tingu buvo ar gal neatrodė prasminga gaišti laiką, kapstantis smegenyse dėl žinojimo neesminių dalykų..
  Tai buvo nauja, ko nežinojau apie Kandžių, kaip buvusį šunį. Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. Tiesa, kol kas tik spėlione, tik įtarimu, tik nuojauta, tačiau pajaučiau, kad netikėtai atsiranda proga plačiau pasidairyti po dvasinio pobūdžio būtį (egzistenciją). Atrodė, kad šis  fiziškai neapčiuopiamas dalykas tarsi pats rodo iniciatyvą, rodo pastangas materializuotis, išsivystyti, subręsti  į reiškinį, kai darosi labiau akivaizdu, kaip žodis tampa kūnu. Ir atvirkščiai: kai kūnas vėl sugrįžta į žodį. Dėl tuomet  dar nesuvoktų priežasčių man labai pasinorėjo, kad Kandžius greičiau užmigtų. Todėl delsiau, tempiau laiką kaip gumą, vis laukdamas, kol jis tai padarys ir iš savęs siunčiau bebalsį prašymą: užmik, Kandžiau,  užmik, bičiuli. Galbūt šis tavo miegas visą likusį mudviejų gyvenimą keis.. Užmik, miegok, brolau. Per visą gyvenimą tik šuo, šuo, šuo ir  vis dėlto... pagaliau... prisikėlimas. Iš šuns į žmogaus  apraišką kaip į dangų 
  Tekstas, paruoštas skaitymui, nedidelis, bet tikėjau, kad tai labiausiai įsimintinas, kokį kada turėjau prieš akis. Pagaliau paregiu, kad  Kandžiaus  ausys  aplepo – aha, .užsnūdo. Tekstą skaičiau irgi taip lyg nemokėčiau kvėpuoti.
  

 ,                                   Labas,

Tekstas ir jo skaitovai: aš

  Tai aš, Pranas, dažniau Pranuciu vadinamas. 
  – Žinok: jei esi dzūkas, tai ir būki juo. Ar Marcinkonių – Druskininkų kraštų šiliniuose, ar Vilniaus Naujininkuose ir Balsiuose. Šaukinyje – irgi. –  atrodytų, seniai, gal jau prieš šimtą metų, pakalbėjo Algirdas Kratulis, tuomet dirbęs „Kalba Vilniaus“  savaitraščio vyr. redaktoriumi. Kažin, kur jis dabar? O aš va dar vis būnu. Ir Vilniuje, ir Dzūkijos šiliniuose, ir šaukinyje, ir, žinoma, Savęsp., Čia man  jaukiausia,  saugiausia. Ir jeigu dar pagiedu, tai tik iš čia: 

Sakyčiau, nesistenk, 
neužgesinsi jos. 
Ji visata, Savęsp vardu, 
ji tai, ko iki pakraštėlių nežinau – 
tiesiausia  linija į begalybę skuodžia, 
palikus kūną nuošalėje 
kaip laikrodį ant sienos laikas. 
Čia daug nežinomo, tačiau 
neskubinu į piešinėlį įsisprausti. 
Dažnai svarbiau paklausti 
ir nežinot iš kur atėjęs, kur eini. 

   

Tekstas ir jo skaitovai: Kandžius

Atsikvėpiau. It pauzė  atsirado,bet nustebti nesuspėjau, kai išgirdau lyg  turguje būčiau dėl kažko susiderėjęs:

   – Na, gerai, gerai. Pabūsiu ir tavimi, Pranuci, – iš sapno atsiliepė Kandžius ir netrukus skaitė žodžius lyg jie būtų sulesioti iš mano teksto ir nunešti į jo burną.

Ji visata, ji – visada 
Savęsp vardu. 
Jos būsenas vis rankioju ir medyje, ir akmeny, 
 terankioju Visur, 
ir žodyje –  taip pat. 

  Smagu, kad Savęsp būdamas, ir ten išgirstu mane pašaukiantį Pranuciu. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirstu, kai mane šaukia Pranu, Pranciškumi ar Františeku. 
  Va toks šis mano pasisveikinimas, mano „Labas“. Iš tikrųjų manau, kad  jeigu dar gebu į kažką parodyti, kažką įdomaus pamatyti, tai tik dairydamasis po Savęsp. Beje, kokia šiandien diena pagal Grigaliaus kalendorių? Tačiau neabejoju, kad labiau reikšminga ir nuostabu, jog esu, nes Savęsp erdvėje tai reiškia, kad ir būsiu. 
                  --------------------------------------
     – Tu buvai persikūnijęs į mane? – paklausiau vos pajautęs atsibudusį Kandžių.
     – Truputį sapnavau.
     – Tu taip manai?
     – O kaip man kitaip manyti? Sapnavau. Panašiai kaip tada, kai aš dar šuo. Pasitaikydavo, kai sapne juo nebūnu. Pasitaikydavo, kai savo vietoje tave, Pranuci, mačiau...
    Taip, taip... Ko tik nepasitaiko  žmogaus  gyvenime. Šįsyk galbūt  abudu  mudu snustelėjome, – pamaniau, tačiau su Kandžiumi savo pamanymu  nepasidalijau.Jeigu ir taip, vis tiek  buvo gera manyti, kad šventas darbas  prasidėjo.

16. Po Savęsp (4)

                 Kai liga nepagydoma 

  Atrodytų, kad niekas neverčia taip mąstyti, kaip mąstau, tačiau šis procesas išsiliejo ir man nepavyksta jo sulaikyti. Baugu? Nesakau, kad – ne, tačiau baigiau, kad nežinai, kaip ilgai taip bus? Ar neatsitiks taip, kai susitaikius su tokiu (nauju) savimi,  kažkas ir vėl nepatvenks mąstymų tėkmės, nepakels jos potvyniu ir tuomet  –  ką  bedaryti? Ar ir vėl, atsiradus toli nuo krantų, plūduriuoti tikintis, kol jie priartės ir būsi jų priglaustas, būsi išganytas.
  Kelintą kartą taip?
  Šį kartą jau atrodė, kad save kaip šieno kupetą sukrovęs į vežimą, parvažiavau namo. Iki kiemo vartų beliko nedaug ir galima pašaukti:
  – Petrai, atidaryk.
  Petras krustelėjo, sušmėkščiojo taip pasirodydamas, kad  jis yra, bet vartai pasiliko uždaryti.
  – Atidaryk. Aš rašau knygą.
Matyt, pagalvojo: aha, dar rašo. Tegu, tegu... Tačiau tokį knygos „rašymą“ pats sau  aiškinausi labai ne taip, o savo aplinkos žmonėms patikėjusiems, kad ją rašau kaip įprasta, irgi atviresnis ir pasakau panašiai kaip, pavyzdžiui, Mintautei:
  –Tai nerimtai, Mintaute. Rašau, kad, ot, pirštais pabaksnočiau į klaviatūrą ir neužmirščiau abėcėlės. Kartu tai užsiėmimas stebėti save saulėlaidoje“
  – O iš tiesų? –  vėl iš smegenų paklausia lyg būtų Kindzulis priėjęs. Jo neieškau, nesidairau, nes suprantu, kad tai jau aš pats savęs teiraujuosi ir tai darau iš kitos būties. Iš Savęsp.
  Kas ji (ar jis)?
  Buvo laikas, kai Vidiniui taip kalbėjau:
  – Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp (i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė įrašo eilutė: savęsp (i) prv. psn. prie savęs, į save. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Sapnuose ją ir dabar pasapnuoju
  – Manau, kad supratai, jog tas savęsp reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį, – pasiteiravo.
  – Tačiau aš nepatikėjau, Vidini, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį neva „prieveiksmį“ reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
  – Taip, taip,  skaičiau ir net atsimenu, –  pasakė tuomet  Vidinis ir padeklamavo eilėraščio „Šalis Savęspi“ paskutinį  posmą:

Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus,
Žmogaus būtyj kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės...

  Tai buvo laikas, kai dar bent truputį tikėjau, kad, ko gero, galėčiau parašyti knygą. Kaip Vidinis taip ir aš anuo metu mėgau savo eilėraščius panešioti mintyse. Prisiėjus atsimeni tą, kuris tai progai reikalingas ir girdi kai jis išsipasakoja nesibaimindamas, ar kam patinka, ar – ne. Man šis patikęs. Ir dabar jį išgirstu be užrašų:

Štai ji, Savęspi!
Žodynas neužmiršęs jos,
Nors iš toli atėjus – iš toliau nei raidė.
Ji man kaip didelė valstybė, kaip šalis,
Gyventi į kurią įkėlė
Dievas ir lopšys..

Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų

  Buvo 2010 metų laplritis, kai istorikas ir rašytojas Agricola, išgirdęs tai, palepino mane:
  – Pranuci, daraisi  patriotas. Sveikintina.
  Neprisimenu, kaip tuomet jam atsiliepiau, tačiau dabar norėčiau, kad težinotų bent tiek: iš tikrųjų, mielas žmogau, darausi tos Savęsp būties patriotas, vis didesniu savęs  kiekiu pereidamas į ją.   Tai viena. Kitas man nemenkiau svarbus dalykas, kad ir dabar, kad ir  netyčia pasakęs, jog rašau knygą, esu neįgalus sumeluoti. Rašau savimi. Rašau ir tuomet, kai nei popierius, nei rašalas, nei spausdinimo mašinėlė ar  kitoks raštininko instrumentas  tokiame procese nedalyvauja. Maža to. Manau, kad ir visi kiti, kas net nepagalvoja apie savo  knygą, vis dėlto rašo ją.
  – Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęsp pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ne tave, o mane būtų ištikusi amnezija, – prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis ir kilstelėjęs akis į mano akis: – Kaip beįvardintume, visgi tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęsp.
  Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
  – Ai, Vidini, – mostelėjau ranka. – Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
  – Sunkiau?
  – Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti: Pranucis sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį visuomet esu ligonis. Apie tave taip nepasakysi.

15. Kelionėse po Savęsp

Nežinojau ką pasakyti 
  
  – Cogito ergu sum, – ne pirmą kartą išgirstu Kandžių. 
  Žodžių trijulė man žinoma ir tikiu, kad jų tikrasis savininkas yra  Dekartas (mąstau, vadinasi, egzistuoju). Panūdau užsimerkti, nes jau įnikau Savęsp ertmėje atsirandančius dalykus apžvelgti atidžiau. Galbūt net įtikėjęs, kad lašelis po lašelio persimetu gyventi į šitą erdvę. Ji man darosi vis labiau sava ir suprantu, kad ji man niekuomet nebuvo visai nežinoma, nes daug ko būtent iš jos atsinešta į pasaulį, kurį Dievas tvėręs per šešias dienas. Beje, šitaip parašęs žinau, kad būsiu parodytas kaip, neva, leptelėjęs nemenką kvailystę, bet – ar reikia skubėti vertinti? Sakau gi, kad ir anksčiau neabejojau, kad daug ko iš Savęsp atnešta į paveikslus, knygas, pasakas, dainas, eilėraščius. Tačiau, bet, o, vis dėlto neskubėkime. Pasak Servito ir Birutės Gugų: dramblio, Pranuci, neapžiosi, neprarysi; jį reikia valgyti po truputį, valgyti kąsneliais. 
  Taigi užsimerkiau... 
  – Tu jau čia, Kandžiau? 
  – Ar reikia stebėtis? 
  – Nesistebiu. Džiaugiuosi, kad įnikai mokytis kitų kalbų. 
  – Posakius, Pranuci, lotyniškus posakius gliaudau: ultra posse nemo obligatur (niekas neįpareigotas tai, ko negalima) 
  – O kaklaraištį pasirišti išmokai? 
  – Ai, Pranuci,  šioje erdvėje reikalingiau būti toks, koks esi. Čia kitokiam būti nepriimta. Esi toks, tai ir būk juo. 
  – Betgi  tavęs labai prašiau ir prašau. Sakiau, kad jis mums reikalingas ne dėl šios erdvės. 
  Kandžius atsiduso it verčiamas ant savęs Puntuką užsikelti. Vėl, prisiminęs save kaip šunį, ir unkštė, ir amsėjo, kad tik neversčiau jo pertvarkyti būties, sukauptos per penkiolika šuns gyvenimo metų. Tačiau man regėjosi, kad šaukštai po pietų. Ne dėl klounados kažkokios galybės padaryta, kad Kandžiaus organizmas persitvarkytų į žmogų. Kita vertus, ne mano sumanyta, ne mano pasapnuota, kad kažkur toli, kitoje šalyje, atsilapojęs švarką, vaikštau miesto gatvėmis su įaugusiu ties krūtine Kandžiumi. Kuomet tokią žinią išgirdau iš Dainos K., šypsojausi ir nežinojau, ką jai pasatyti. Betgi ar reikėjo stengtis, jeigu ir pats žinau, kad kokių tik sapnų nesusapnuojama. Ir toks, kaip šis, atrodė vienas keistesnių, bet vis dėlto – tik sapnas. Tačiau būtent  tuomet  ir atsitiko, ko jau nepavadinsi sapnu. 
  – Kandžiau, girdi, ką Daina pasakoja. Gal atsimeni, kur mudu  buvome ir kaip atrodėme. Ateik. Kur dingęs?  – Ir tai vėlgi pirmas kartas, kai pašauktas ateiti, Kandžius visu kūnu atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepaskubėdamas drabnais (smulkiais) žingsneliais atėjo prie manęs. 
  – Sapnai, dzieduli, visuomet  pranašiški. Tik ar kas iš  žmonių juos supranta? Aš irgi  tik dabar ryžtuosi  pasirodyt,  kad  sugebu ne tik šuniu būti. Sakoma, gera vieta laisva nebūna. Pažiūrėsim, kaip man seksis. 
  – Bet aš turbūt užsimerkęs, o į galvą papūgos sugrįžo? 
  – Ne, dzieduli. Dabar tu neužsimerkęs. Girdi tai, ką ir matai: mane, savo Kandžiuką, Kandžių, savo šunį, –  pasakė jis, o atsigręžęs  į Dainą, irgi: – Prašau, paliudyk dzieduliui, kad yra kaip yra. 
  – Taip,  taip, Kandžiau, – atsiliepė Daina. –  Liudiju. Tai šventa  tiesa,  tai yra tai, kas akivaizdu, bet neįtikėtina. Tačiau tik pradžioje taip. 
  O Kandžius  ir vėl man: 
  – Džiaugiamasi, kad  beždžionė padovanojo žmogų ir kažkodėl  nematoma, kad labai netobulą. Tikiuosi, dzieduli, kad man pavyks geriau. O akys tavo atviros atviros... Kelk prie krūtinės. Glausk. Dešimt kilogramų sveriu. 
  – Ir loti moki? 
  – Moku. Bet ne laukinis gi. Kai labai reikia. Kai prisieina gintis nuo laukinių. 
  Paėmiau Kandžių, kėliau prie krūtinės, o jis ir vėl: 
  – O eilėraštis tavo, dzieduli puikus. Nebijok, kai prie kryžiaus kals. Nereikia būti Kristumi, kad nebijotumei savęs. 
  Apie kas jis? – nemokėjęs suprasti jo, akimis paprašiau paramos Dainos. Ji gi kaipmat suprato ir paaiškino atviru tekstu: 

Vis moko, moko 
Ir eilėraštį rašyti moko 
Lyg kam kitam skaudėtų už mane. 
Štai ta kelionė, kai sutikęs žmogų 
Bijausi pažinties ir, Dieve gink, užuojautos 
Labiau negu akmens. 

  – Aš skaitysiu tavo (ar Poe) eilėraščius ir mokysiuosi juos suprasti sąžiningai. Kad ir jie patys, ir aplinkiniai žinotų, kam jie reikalingi, iš  kokių paskatų atsiranda. Ir nereikia, dzieduli, nereikia va taip: 

Nuleidęs galvą, 
Nueinu nelyg nematęs. 

  Čia  priėjo dar kažkas (turbūt Kindzulis): 
  – Tavo (ar Poe) eilėraštis, dzieduli, toks, kad būtų dar geresnių. Gerai, kad skauda dėl jo, bet vis dėlto jis pagirtas tarp moterų. Kita vertus, Jėzus irgi  buvo prikaltas, o ne pats prisikalė. Mes esam būtent čia, kur atsiradusi valia perkurti žmogų. Tačiau  kodėl tokio ryžto imasi Kandžius, imasi šuo, tarkime, kad bent kol kas to nežino ir Kindzulis.. 

O akmenys jau iš po kojų 
Prašo, kalba į akis: 
– Tik neskubėkite, tik atsargiau, 
Kad vėl dėl pasekmių 
Nebūtume kalti...

14. Kelionėse po Savęsp

        14. Tai buvo nauja

 – O aš rašau knygą...
  – Ką? Knygą?
  – Ar lietuviškai nesupranti? Rašau knygą. Kad pasijuoktų. Kad  pajuoktų, nepatikėtų. Kad pavydėtų. Tačiau tai darau visų akivaizdoje. Te mokosi, kaip reikia rašyti geras knygas, šunie... O! – žioptelėjau atsiminęs, kad mudviejų padėtis kardinaliai pasikeitusi: – Atsiprašau, mielas Kandžiau. Iš tikrųjų, dar vakar (turėtum atsiminti) tu šuo, šunelis, bet taip vakar. Šiandieną tu Kandžius ir mudu vienas į kitą labai panašūs. Nepyk, brolau, kad šunimi  pavadinau. Netyčia. Tai įpročio reikalas.
  – Nepyk ir tu, jeigu pasirodys, kad man loti smagiau. Kad ir iš įpročio, – atsiliepė Kandžius, sėsdamasis į šalimai prie stalo pastatytą fotelį. Tai buvo pirmas kartas, kai tikėtasi išgirsti geros būsimos knygos gerą pradžią. Pats sau buvau ją skaitęs kelis kartus, bet tik sau. Dabar vaizdas atrodė kilnesnis. Iš dviejų – manęs ir Kandžiaus – publikos  nesukurpsi, bet tai daugiskaita; buvome du, dviese.
  – Pats skaitysi, ar man? – jaučiau pareigą paklausti.
  – Na jau! Kažkada paskaitysiu ir aš, bet ne dabar. O jeigu beklausydamas snūstelėčiau, tai irgi budink, – giliau ir patogiau fotelyje būti įsitaisė Kandžius. – Kai šuo, kai vakar ir visąlaik, specialiai ateidavau pasiklausyti tavo skaitymų, kad miegas būtų prasmingesnis. Miegu ir sapnuoju, ką skaitai.
  Sapnuoja, ką skaitau? Betgi tai prabanga, – pamąsčiau imdamas į rankas tekstą. Kaip čia taip atsitikę, kad pirmą kartą apie tokį turtą  girdžiu.
  – O gal tu miegok ir sapnuok, a? Tik kaip sužinoti, ką tu sapnuoji? Ar tikrai tai, ką skaitau?
  – Manau, kad tai, ką skaitai.
  – Manai ar žinai?
  – Nebuvo svarbu žinoti iš kokių paskatų formavosi sapnų turinys – pakalbėjo kaip apie įprastą dalyką Kandžius. – Tingu buvo ar gal neatrodė prasminga gaišti laiką, kapstantis smegenyse dėl tokio žinojimo.
  Tai buvo nauja, ko nežinojau apie Kandžių, kaip buvusį šunį. Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. Tiesa, kol kas tik spėlione, tik įtarimu, tik nuojauta, tačiau pajaučiau, kad netikėtai atsiranda proga plačiau pasidairyti po dvasinio pobūdžio būtį (egzistenciją). Atrodė, kad šis  fiziškai neapčiuopiamas dalykas tarsi pats rodo iniciatyvą, rodo pastangas materializuotis, išsivystyti, subręsti  į reiškinį, kai žodis tampa kūnu. Ir  atvirkščiai: kai kūnas vėl sugrįžta į žodį. Dėl tuomet  dar nesuvoktų priežasčių man labai pasinorėjo, kad Kandžius greičiau užmigtų. Todėl delsiau, tempiau laiką kaip gumą, vis laukdamas, kol jis tai padarys ir iš savęs siunčiau bebalsį prašymą: užmik, Kandžiau,  užmik, bičiuli. Galbūt šis tavo miegas visą likusį mudviejų gyvenimą keis.. Užmik, miegok, brolau. Per visą gyvenimą tik šuo, šuo, šuo ir  vis dėlto... pagaliau... prisikėlimas... Užmik. 
  Tekstas, paruoštas skaitymui, nedidelis, bet tikiu, kad tai labiausiai įsimintinas, kokį kada turėjau prieš akis. Pagaliau sulaukęs, kada Kandžiaus ausys aplepo, tekstą skaičiau irgi taip lyg nemokėčiau kvėpuoti.

Labas. 
  Tai aš, Pranas, dažniau Pranuciu vadinamas. 
  – Žinok: jei esi dzūkas, tai ir būki juo. Ar Marcinkonių – Druskininkų kraštų šiliniuose, ar Vilniaus Naujininkuose ir Balsiuose. Šaukinyje – irgi. –  atrodytų, seniai, gal jau prieš šimtą metų, pakalbėjo Algirdas Kratulis, tuomet dirbęs „Kalba Vilniaus“  savaitraščio vyr. redaktoriumi. Kažin, kur jis dabar? O aš va dar vis būnu. Ir Vilniuje, ir Dzūkijos šiliniuose, ir šaukinyje, ir, žinoma, Savęsp., Čia man  jaukiausia,  saugiausia. Ir jeigu dar pagiedu, tai tik iš čia: 

Sakyčiau, nesistenk, 
neužgesinsi jos. 
Ji visata, Savęsp vardu, 
ji tai, ko iki pakraštėlių nežinau – 
tiesiausia  linija į begalybę skuodžia, 
palikus kūną nuošalėje 
kaip laikrodį ant sienos laikas. 
Čia daug nežinomo, tačiau 
neskubinu į piešinėlį įsisprausti. 
Dažnai svarbiau paklausti 
ir nežinot iš kur atėjęs, kur eini. 

Atsikvėpiau. It pauzė atsirado, bet nustebti nesuspėjau, kai išgirdau lyg  turguje būčiau dėl kažko susiderėjęs:
  – Na, gerai, gerai. Pabūsiu ir tavimi, Pranuci, – iš sapno atsiliepė Kandžius ir netrukus skaitė žodžius lyg jie būtų sulesioti iš mano teksto ir nunešti į jo burną.

Ji visata, ji – visada 
Savęsp vardu. 
Jos būsenas vis rankioju ir medyje, ir akmeny, 
 terankioju Visur, 
ir žodyje –  taip pat. 

  Smagu, kad Savęsp būdamas, ir ten išgirstu mane pašaukiantį Pranuciu. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirstu, kai mane šaukia Pranu, Pranciškumi ar Františeku. 
  Va toks šis mano pasisveikinimas, mano „Labas“. Iš tikrųjų manau, kad  jeigu dar gebu į kažką parodyti, kažką įdomaus pamatyti, tai tik dairydamasis po Savęsp. Beje, kokia šiandien diena pagal Grigaliaus kalendorių? Tačiau neabejoju, kad labiau reikšminga ir nuostabu, jog esu, nes Savęsp erdvėje tai reiškia, kad ir būsiu. 

  – Tu buvai persikūnijęs į mane? – paklausiau vos pajautęs atsibudusį Kandžių.
  – Truputį sapnavau.
  – Tu taip manai?
  – O kaip man kitaip manyti? Sapnavau. Panašiai kaip tada, kai aš dar šuo. Pasitaikydavo, kai sapne juo nebūnu. Pasitaikydavo, kai savo vietoje tave, Pranuci, mačiau...

Pelėda

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-03-07 15:51:01

Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais, ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. 

Viena iš tokių erdvių – pasikalbėjimas-sapnas.
Kas sapnuoja, kas gyvuoja, aiškiau nušviečia  šios transpersonalinės apžvalgos baigiamasis dialogas.

Man irgi pasitaiko prisijungti prie panašių sferų, tai dabar lyg girdėjau, kaip per miegus Kandžius murmėjo (o gal regėjau kažkur kitur?), kad Poe intarpai labai pažįstami.
Viskas vėl draugėj: iš karietos į palėpę, palėpėj paveikslas su išplaukusiu rėmu, užtat privažiuoja fotelis, į kurį sėda Kandžius, ir lydint Pro bei Poe giesmėms prasideda kosminė kelionė po ir už Savęsp.