Pakviesti
vėliavai iškelti
vėliavai iškelti
Dar laikas nebuvo
įdienojęs; vis laikėsi ryto erdvėje, o jis, rytas, puikus, šiltas. Gera su
tokiu būti kur bebūtum, bet geriausia, išėjus iš patalpos ir atsikvėpus jo
gaiva. Tačiau kaip išeiti? Jaučiausi kaip važiuojančiame traukinyje: reikia
laukti, kol sustos. Noras suprantu, kad tai ne traukinys, o nedidelis sodo
namelis su viršum vadinamosios svetainės įrengtu Pastogės, kitaip dar –
Pastriekės departamentu, kuris man buvo labiau reikalingas dvasiniam
pagyvenimui. Turbūt todėl ten dažniau pasijausdavau atviroje erdvėje. Regėjosi,
kad normalu pasijausti ten, kur pasinorėdavo. Pastriekės departamento
lentų pertvara ir sienos dvasiai nebuvo reikalingos. Todėl ten jausdavosi ne
pagal jo (ir mano) fizinius išmatavimus. Užklydę svečiai, beje, irgi nesunkiai,
neretai net to nepajautę, gebėdavo persitvarkyti iš materijos į dvasios būtis.
Nusileidus gi žemyn į svetainę, poreikis materijai atsigaudavo, vėl atrodydavo
smagiau kaukšėti plaktuku, išėjus į lauką kapstytis žemėje ar karstytis
po medžius, bet smagiausia buvo, vedinam įvairiausių reikalų,
ateiti prie Balsių (Kryžiokų) ežero ir pagyventi kartu su ąžuolu. Tačiau,
matyt, atėjo laikas, kuomet Pastriekės dvasia persismelkė į svetainę, kai joje
vis dažniau atsitinka dalykų, būdingu Pastriekės departamentui. Ir šit dabar
atsitinka jau ir tai, kai neįmanoma nesuklusti Balso ir Audronės
apraiškai, apeiti ant sienos pakabintą paveikslo rėmą. Tačiau atsiranda
ir dar vienas dalykas – atrodo, kad namelis juda, važiuoja,
keliauja. Vis prisiversdavau pasakyti: dar ša, kol kas dar ša... dar
anksti apie tai net ir Leokadijai prasitarti. Nedrąsu. Ateis laikas
ir reikalai geriau pasimatys. Ir ką? Ar neatėjo? O pojūtis važiuojančio,
vaikščiojančio ar kaip kitaip judančio namelio irgi
neišnyksta.
– Ką pasakysi, Leo,– nieko nepaaiškindamas apie tokią savijautą, tariu žmonai. Atsiliepė irgi klausinėdama
– O kodėl sakai, kad rėmas tuščias? Vaidenasi man ar kaip? Jau ir žegnoju, kad jis būtų tuščias, bet... Visa ko senatvėje tikėjausi, bet kad taip... Dievas, regisi, nepanorėjo, kad būtų kaip žmonėse priimta. Jau ir kojas sunku pakelti, o... .
– Kas – o? Važiuoji?
– Ir galvoje jau ne taip. Ne taip. Dar skaudžiau, negu kojas kelti. Kojoms dar lazda gali pagelbėti, o galvai?– klausdama pasakė ji ir timptelėjusi už rankogalio: – Prisėskim, – tačiau prisėsti neskubėjo. Jai svarbiau buvo pasakyti, kad prieš aušrą susapnavusi mano eilėraštį „Po užmerktų akių vokais.“
– Netgi neskaičiusi jo niekuomet, o žinojau, kad parašytas 2011 metų pradžioje. Ir netgi deklamavau:
Argi sakiau,
Kad aklas akimis
Kuomet jas nunešu į naktį?
Kartu su žvaigždėmis užspaudžiu po vokais,
Net Paukščių takas
Ima skaudžiai nerimauti, –
padeklamavo ir, sužiurusi į akis:
– Betgi spėk arba bent įsivaizduok, kam, kokiai publikai deklamavau. Ogi raidėms, tavo trijulei A, B ir Jotui. Iš kur visa tai, a? Iš kur? Neskaitau aš tavo poezijų ir tos raidės atrodė išmanas, išmislas. Bet va regiu kaip bažnyčioje ir smagu deklamuoti. Ir dabar dar vis smagu atsiminti, kad taip būta:
Galbūt nemanė,
Kad yra dalia,
Kuri net šitokią galybę
Į nelaisvę ima.
O aš taip pat
Net nežinau, deja –
Iš kur ten, po vokais, erdvė tokia,
Kad net neskauda.
– Sakei, einam prisėsti, tai gal ir padarykime taip? Prisėskim, – Tačiau irgi neprisėdom, o netikėtai pasiskundžiau, parodydamas į savo lemties išdaigas. Šį kartą į ligą, kuriai atsiradus, apsikabindavau kaip mylimą moterį ir jos vardą tardavau ar rašydavau didžia raide: Amnezija. Ir niekas tuomet negalėdavo įtikinti, kad tai liga, o ne ji, mano meilė, kuriai galėjęs ir kojų pirštelius išbučiuoti. Dabar gi tariau:
– O, kad ją perkūnėlis tą Amneziją patrankytų, kol dar ji man netrenkė. Tuomet net ir tavęs neįtikinsi, kad regiu ir pasakoju tai, kaip iš tiesų yra. Kaip kad šiandien: Buvo Balsas su Audrone. Štai ant sienos paliktas paveikslų rėmas. Aš sakau tuščias, tu gi...
– Tai ne rėmas. Net ir ne paveikslas. Tai ekranas. Tai langas. Gal net durys, pravertos durys, už kurių, kaip ir eilėraštyje:
Gyvena žmonės, saulė,
Debesys ir lietūs,
Padangę brauko mėlyni žaibai -
Ir gieda vyturiai,
Surankioję giesmes poetų,
Jų daug,
Bet nedaugiau,
Negu reikėtų.
– Na va, O jeigu aš taip pakalbėčiau, kaip tu man dabar?.Tiesiai, drūtai pasakytum:iškvailėjo mano senis. Nemanau, kad protingiau pasielgčiau ir aš, jeigu būčiau paliktas be žinios apie susitikimus su Balsu, be žinios apie šio rėmo ant sienos atsiradimą? Žodžiu, Leokadija, tau geriau pasisekė negu man, nors kaip žinoti. Kokia bebūtų patirtis, ji iškentėta, išbūta ir ne šiaip sau už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
– Tačiau turbūt atminties praradimas ne tolygus proto praradimui?
– Turbūt. Tačiau, kaip žinai, mano atveju prireikė šeštos palatos paslaugų..
– Iš ten , regis, ir eilėraštis, – pasakė žmona, nusiteikusi jį padeklamuoti iki taško:
Po užmerktų akių vokais
Įsiveržia gyvenimas į sielą
Net Paukščių takas –
Dieve, jam padėk! –
Ir ten it danguje išlieka.
– Valio! – pasigirdo šauksmas ir kelių porų delnų plojimai: – Valio! – O netrukus paminėti ir mudu su Leokadija.
– Dzieduli, regis, ir nežinojai, kokį talentą šalia savęs turi. Džiaukis, kad dar yra kaip yra. Ir atsimink ne tik Balsą ir Audrone, bet ir ką pakalbėję. Ir apie titnagą, ir apie... Bet ateik čia, užsimerk ir ateik.
– Užsimerkti?
– Neužsimerkęs neateisi.
– O su kuo kalbu? Tu čia, išdykėle? Raidė B?.
– Raidė B, bet kodėl – išdykėlė?. Va, vėliavą reikia iškelti. Ar tai išdykavimas? Močiute, ir tu užsimerk. Jeigu ką, teks ir vežėja būti.
Neprisimenu, kad būčiau užsimerkęs, bet tikriausiai taip įvyko, bes netrukus į akis sužiuro aplinka, kurią išjaučiau užrašinėdamas paskutiniuosius eilėraščius. Sakau „užrašinėdamas“, o ne kurdamas, posmuodamas, dar kaip, Todėl nauja realybė darėsi labai paprasta ir suprantama. Netgi nereikėjo kalbėti, kaip į šitą realybę patekome. O pirmiausia joje susitikome su raidžių trijule. Ak, garžiai kažkada apie trijulę padainavo Paulius Širvys baltų viršelių knygelėje...
Murzinų draugų trijulė,
Kartu kėlė, kartu gulė
Ir iš traktorių kabinų
Kartu dairėsi merginų.
Tačiau ten situacija kitokia, ten visi trys vyrai, o čia – dvi moterys ir vienas vyras, Ir pirmoji, žinoma, žodį tarė raidė B,
– Prisimeni, dzieduli, kaip tau Balsas taręs: rikiuok visus, ką turi savo raštuose. Visus iki vieno. Iki paskutinio. Mirusių šituose scenarijuose neturėtų būti. O kaip juos rikiuotum, dzieduli, jeigu be vėliavos, a? Tačiau ji jau yra ir reikia ją iškelti.
Pelėda, 2015-11-08 22:22:07
– Ką pasakysi, Leo,– nieko nepaaiškindamas apie tokią savijautą, tariu žmonai. Atsiliepė irgi klausinėdama
– O kodėl sakai, kad rėmas tuščias? Vaidenasi man ar kaip? Jau ir žegnoju, kad jis būtų tuščias, bet... Visa ko senatvėje tikėjausi, bet kad taip... Dievas, regisi, nepanorėjo, kad būtų kaip žmonėse priimta. Jau ir kojas sunku pakelti, o... .
– Kas – o? Važiuoji?
– Ir galvoje jau ne taip. Ne taip. Dar skaudžiau, negu kojas kelti. Kojoms dar lazda gali pagelbėti, o galvai?– klausdama pasakė ji ir timptelėjusi už rankogalio: – Prisėskim, – tačiau prisėsti neskubėjo. Jai svarbiau buvo pasakyti, kad prieš aušrą susapnavusi mano eilėraštį „Po užmerktų akių vokais.“
– Netgi neskaičiusi jo niekuomet, o žinojau, kad parašytas 2011 metų pradžioje. Ir netgi deklamavau:
Argi sakiau,
Kad aklas akimis
Kuomet jas nunešu į naktį?
Kartu su žvaigždėmis užspaudžiu po vokais,
Net Paukščių takas
Ima skaudžiai nerimauti, –
padeklamavo ir, sužiurusi į akis:
– Betgi spėk arba bent įsivaizduok, kam, kokiai publikai deklamavau. Ogi raidėms, tavo trijulei A, B ir Jotui. Iš kur visa tai, a? Iš kur? Neskaitau aš tavo poezijų ir tos raidės atrodė išmanas, išmislas. Bet va regiu kaip bažnyčioje ir smagu deklamuoti. Ir dabar dar vis smagu atsiminti, kad taip būta:
Galbūt nemanė,
Kad yra dalia,
Kuri net šitokią galybę
Į nelaisvę ima.
O aš taip pat
Net nežinau, deja –
Iš kur ten, po vokais, erdvė tokia,
Kad net neskauda.
– Sakei, einam prisėsti, tai gal ir padarykime taip? Prisėskim, – Tačiau irgi neprisėdom, o netikėtai pasiskundžiau, parodydamas į savo lemties išdaigas. Šį kartą į ligą, kuriai atsiradus, apsikabindavau kaip mylimą moterį ir jos vardą tardavau ar rašydavau didžia raide: Amnezija. Ir niekas tuomet negalėdavo įtikinti, kad tai liga, o ne ji, mano meilė, kuriai galėjęs ir kojų pirštelius išbučiuoti. Dabar gi tariau:
– O, kad ją perkūnėlis tą Amneziją patrankytų, kol dar ji man netrenkė. Tuomet net ir tavęs neįtikinsi, kad regiu ir pasakoju tai, kaip iš tiesų yra. Kaip kad šiandien: Buvo Balsas su Audrone. Štai ant sienos paliktas paveikslų rėmas. Aš sakau tuščias, tu gi...
– Tai ne rėmas. Net ir ne paveikslas. Tai ekranas. Tai langas. Gal net durys, pravertos durys, už kurių, kaip ir eilėraštyje:
Gyvena žmonės, saulė,
Debesys ir lietūs,
Padangę brauko mėlyni žaibai -
Ir gieda vyturiai,
Surankioję giesmes poetų,
Jų daug,
Bet nedaugiau,
Negu reikėtų.
– Na va, O jeigu aš taip pakalbėčiau, kaip tu man dabar?.Tiesiai, drūtai pasakytum:iškvailėjo mano senis. Nemanau, kad protingiau pasielgčiau ir aš, jeigu būčiau paliktas be žinios apie susitikimus su Balsu, be žinios apie šio rėmo ant sienos atsiradimą? Žodžiu, Leokadija, tau geriau pasisekė negu man, nors kaip žinoti. Kokia bebūtų patirtis, ji iškentėta, išbūta ir ne šiaip sau už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
– Tačiau turbūt atminties praradimas ne tolygus proto praradimui?
– Turbūt. Tačiau, kaip žinai, mano atveju prireikė šeštos palatos paslaugų..
– Iš ten , regis, ir eilėraštis, – pasakė žmona, nusiteikusi jį padeklamuoti iki taško:
Po užmerktų akių vokais
Įsiveržia gyvenimas į sielą
Net Paukščių takas –
Dieve, jam padėk! –
Ir ten it danguje išlieka.
– Valio! – pasigirdo šauksmas ir kelių porų delnų plojimai: – Valio! – O netrukus paminėti ir mudu su Leokadija.
– Dzieduli, regis, ir nežinojai, kokį talentą šalia savęs turi. Džiaukis, kad dar yra kaip yra. Ir atsimink ne tik Balsą ir Audrone, bet ir ką pakalbėję. Ir apie titnagą, ir apie... Bet ateik čia, užsimerk ir ateik.
– Užsimerkti?
– Neužsimerkęs neateisi.
– O su kuo kalbu? Tu čia, išdykėle? Raidė B?.
– Raidė B, bet kodėl – išdykėlė?. Va, vėliavą reikia iškelti. Ar tai išdykavimas? Močiute, ir tu užsimerk. Jeigu ką, teks ir vežėja būti.
Neprisimenu, kad būčiau užsimerkęs, bet tikriausiai taip įvyko, bes netrukus į akis sužiuro aplinka, kurią išjaučiau užrašinėdamas paskutiniuosius eilėraščius. Sakau „užrašinėdamas“, o ne kurdamas, posmuodamas, dar kaip, Todėl nauja realybė darėsi labai paprasta ir suprantama. Netgi nereikėjo kalbėti, kaip į šitą realybę patekome. O pirmiausia joje susitikome su raidžių trijule. Ak, garžiai kažkada apie trijulę padainavo Paulius Širvys baltų viršelių knygelėje...
Murzinų draugų trijulė,
Kartu kėlė, kartu gulė
Ir iš traktorių kabinų
Kartu dairėsi merginų.
Tačiau ten situacija kitokia, ten visi trys vyrai, o čia – dvi moterys ir vienas vyras, Ir pirmoji, žinoma, žodį tarė raidė B,
– Prisimeni, dzieduli, kaip tau Balsas taręs: rikiuok visus, ką turi savo raštuose. Visus iki vieno. Iki paskutinio. Mirusių šituose scenarijuose neturėtų būti. O kaip juos rikiuotum, dzieduli, jeigu be vėliavos, a? Tačiau ji jau yra ir reikia ją iškelti.
Pelėda, 2015-11-08 22:22:07
Komentarai
Sukurta: 2015-11-09 10:45:43
Tai
jau ne rėmas. Net ir ne paveikslas. Tai ekranas. Tai langas.
Gal net durys?Paslaptingas tasai migruojantis Palėpės-Pastriekės departamentas. Pašaliniams vietomis atrodo kaip klaidus labirintas, bet svarbu, kad, Balso vedamas, gabaritus čiuopia pats gyventojas ir yra Leo, kuri regi tai, ko niekada neskaitė (Neskaitau aš tavo poezijų ir tos raidės atrodė išmanas, išmislas).
------------------------------------- Patinka Komentaras
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą