Migloti Jis ir Ji
Jau
neprisieina manyti, kad kažkas ypatinga atsitinka ar atsitiks mano
gyvenime. Regisi, kad viskas jau buvę ir dabar reikia nueiti paskutinius
žingsnius. Tačiau ir žingsnių nebeliko arba, tarkim, jie tokie neeiklūs, kad
tenka juos prilyginti šliaužimui.
– Šliaužiu, broleliai, šliaužiu,– atsiliepiu į paraginimus paskubinti savo užsiėmimus, bet tas, kuris man dar vis atrodo svarbus, yra būtent toks, kad neverčia skubėti. Sumanęs iš naujo perskaityti save, net to nenorėdamas pajaučiu, koks „visoks“ dvasioje esu – nuo piemens, nuo vėjavaikio Šklėrių sodžiaus apylinkių laukuose iki sugebančio susikaupti prie užrašų ir, perskaitant juos, nepasigailėti savęs jokiems priekaištams. Tačiau tai nereiškia, kad ir senatvėje žmogus nelaukia kažkokių malonių. Ir šliauždamas per 77 dar vis viliuosi atgauti, atrodytų, negrįžtamai prarastą karietą. Ir nėra didesnės bėdos, o kartu ir geresnės vilties, kai išgirstu ją, kad ir savyje. Šis rugpjūčio pabaigos priešaušris, išgirdus jame sužvengusį Ygagą, jau vien todėl esti dangaus dovana, tačiau be mįslių irgi neapsieita.
Atpažinti priešaušryje išgirsta vyro balsą nebuvo sunku. Sunkiau atrodė atsiminti moters balsą, nors irgi pažįstamas, girdėtas netgi dažniau negu vyro, bet jis man nekėlė baimių, o anas... Daug kartų po įvairius sąsiuvinius aprašinėjęs pirmą su juo susitikimą, bet kažkodėl niekuomet neatrodė, kad taip daryti nereikia. Dyka. Netgi ir dabar, kai aną tekstą atsimenu mintinai. Tačiau šitas kartas pirmas toks, kai išgirstu: kinkyk karietą. Sakau, imk karietą, vežėjau, ir titnagą į ją dėk. Netikėjau ir aš, kad sugrįš ji pas tave.
O! koks virpstas! Koks persimetimas per galvą! Skaitau, lyginu ir beveik nesinori patikėti, kad taip buvo. O buvo. Jau ir dešimtmetis, kai buvo. Jau sugebu tai atsiminti, kaip jis tada, pirmą kartą, tačiau galima ir užrašuose perskaityti:
DAR prieš gaidgaidysę išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
– Kas buvo – buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Tačiau ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir kokį veidrodį paimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones karieta.
– Kas buvo, seni, buvo, karieta sugriuvo, – į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame pasaulyje vienutėliai.
– O Dieve, Dieve, - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutvėrimo pirmąją dieną.
Nelinksmas, liūdnas tekstas, o dabar? Parašytą kartą, o kaip kirviu įkirsta.
Atsivertęs 2018 metų lietuvio kalendorių rugpjūčio 21 d. puslapyje parašiau: Girdėjau Ygagą. Deja, tik girdėjau. Palieptas Balso eisiu ieškoti titnago. Ta va kokios šios dienos priešaušrio kai kurios tokelės. Kažin, ar atsiversiu šį užrašą po pustrečių metų, bet norėčiau. Ir nuostabu būtų, jeigu tai atsitiktų Radijo karietoje.
Nusileidus iš Pastriekės departamento pusryčių Leokadija papriekaištavo;
– Visą naktį kuiteisi. Nemiega užpuolė?
– Ne visą naktį, bet kuičiausi. Tačiau aš gal net mažiausia. Nežinau, kodėl čia taip, kas tam priežastis. Ir Ygaga žvengė.
– O dangau! Ir vėl Ygaga. Kada jis tau nežvengia?
– Taip. Jo niekada neužmiršau, bet šį kartą girdėjau. Žvengė. Beje, Leo, pas mus kažkada buvo nemenkas titnagas. Kažin, kur jis dabar?
– Kas, kas? Titnagas? Titnaginę sėsi? Didesnės už tą. kuri prie Margionių - Šklėrių Skersbalės turbūt nėra ir nebus.
– Toks jis vienas. Kažkaip primiršau jį, o teiraujasi, kur padėjau. Girdi, ji reiklia laikyti ir, kaip suprantu, ne bent kur o „ prie savęs“. Taip ir užsiliko jo sakymas: imk, karietą, vežėjau, ir titnagą į ją dėk.
– Kokią karietą? – nesuprato Leokadija
– Tą pačią, mam, tą pačią, kurios taip laukiau. Dabar, beje, irgi. Tik tyliai, netriukšmaudamas, bet vis dar laukiu. Ir tu tai žinai.
– Valgyk, – kone paliepė žmona, –.Ir aš nuo tavo laukimo pavargau. Kada tai baigsis, a?
– Tai jo balsas. Apie jį rašiau. Daug kartų rašiau. Tiek rašiau, kad ir rašyti, ir skaityti nereikia. Jau smegenų rievėse atmintimi užsirašė. Taip, ir šį parytį vėl jis. Aš jį Balsu vadinu, nes nė karto nemačiau, tik girdžiu. Tačiau ir pats šį kartą prasitarė, kad mano raštuose jis yra. Tekstas man nelengvas. Tačiau juo žymiu atminties atsigavimo pradžią: irgi rugpjūčio pabaiga, bet jis iš 2002 metų.
Tuo metu iš tarpdurio į vidų įėjo dviejų žmonių siluetai. Jie „migloti“, bet akivaizdu, kad tai vyras ir moteris. Vyras tvirto, kresno, drūtos sudėjimo, o moteris trapi, lengvutė, sakytum, nendrelė. Ir va, vėl tas pats balsas, beje, su ano teksto citata gerklėje.
– Ir vis dėlto, kas buvo - buvo, Radijo karieta pražuvo. Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl Radijo karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
Taip atsitiko, kad nenustebau netikėtų svečių pasirodymu namelio svetainėje. Tačiau šiek tiek tyla užtruko. O po jos ramiai ištariau:
– O sako, kad Dievo nėra.
– Dar sako, kad ir velnio, šėtono nėra. O kur jiems dingti, a? Kur? – pasakė vyro siluetas ir jau Leokadijai, – Nepykite, ponia, kad mes nepasibeldę įšliaužiame į jūsų būtį.
– Žegnotis ar ką daryti? – atsiliepė ji.
– Svarbiausia, nepykite. Su Audrone pasitarę sugrįžome, kad ir miglotais, tačiau natūralesniais pavidalais. Duokite ranką, ponia, noriu ją pabučiuoti. Esam žmonės Dvasioje, tas tiesa, bet žmonės.
– Pasimečiau, nežinau ką daryti. Betgi prašom toliau nuo durų. Prie stalo prašom. Kuo turim, tuo pamylėsim.
– Audrone, ar pastebi, – vėl šneka vyras, – kaip labai judvi su ponia Leokadija panašios. Ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių...
– Betgi ir judu su vežėju tokiais matmenimis, regis, vienas kitam nenusileidžiate: ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių.- atsiliepė miglota viešnia.
– Taip manai? Na gal, gal, bet nesitrukdykime šitais reikalais, o tiesiai šviesiai: taip, vežėjau, esu tas pats Balsas, tave kalbinęs prieš trylika metų. Taip, taip, vežėjau, kaip ir dabar, tuomet irgi rugpjūtis, irgi einantis į savo pabaigą. Tik skausmo tuomet daugiau: atėjau po karietos žlugimo, atėjau gerokai vėliau po įvykio, nes skubėti nebuvo prasmės, kai Amnezijos glėbys tokį vyrą laiko. Tačiau ne dėl to nemeilus buvau. Priežastį jau iškabėjom.
– Vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrams ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O tu neatlyžai.
– Nors ir prilaikomas Amnezijos, tu gerai tai atsimeni ir mano priekaištus užrašei nepriekaištingai. Ot, kad ir toks gabaliukas: Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti...
Va, tuomet it spyruoklė į šurmulį pakilo ir Audronė:
.– Ne, ne!... Tegu tai man daliai bus, – pasakė ji ir priminė jau užmirštą Archilochą: .
O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties!
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai!
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei per daug dėl džiaugsmo džiūgauk,
neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok.
– Oi, kaip man miela deklamuoti šias Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam. Tačiau gal ir man, a? Mielas vežėjau, regisi, tai irgi žinai. Bent turėtum žinoti.
– Turėčiau žinoti? Man irgi regisi, kad, kad... – tačiau ūmai pakeitęs kryptį, pasakiau priešingai: – Ne, ne. Atsiprašau. Tačiau ją irgi vadinome Audrone, o jos pavardė – Meilutytė. Dieve duok jai dangaus karalystę, o jeigu įmanoma, tai karietą taip pat. Suprantu, kad Radijo karieta man dar vis gyva, nepasiduodanti tik todėl, kad ją taip gražiai puošė, dabino ir išpustė, išprausė būtent ji, būtent Audronė Meilutytė. Negalėdavome mes išvažiuoti bent kaip. Dabar net manau, kad gal...
– Kas „gal“? – sukluso Audronė
– Kad jeigu ne šita migla, kuri dabar tave gaubia, aš pamatyčiau ją, režisierę Audronę Meilutytę.
– Šliaužiu, broleliai, šliaužiu,– atsiliepiu į paraginimus paskubinti savo užsiėmimus, bet tas, kuris man dar vis atrodo svarbus, yra būtent toks, kad neverčia skubėti. Sumanęs iš naujo perskaityti save, net to nenorėdamas pajaučiu, koks „visoks“ dvasioje esu – nuo piemens, nuo vėjavaikio Šklėrių sodžiaus apylinkių laukuose iki sugebančio susikaupti prie užrašų ir, perskaitant juos, nepasigailėti savęs jokiems priekaištams. Tačiau tai nereiškia, kad ir senatvėje žmogus nelaukia kažkokių malonių. Ir šliauždamas per 77 dar vis viliuosi atgauti, atrodytų, negrįžtamai prarastą karietą. Ir nėra didesnės bėdos, o kartu ir geresnės vilties, kai išgirstu ją, kad ir savyje. Šis rugpjūčio pabaigos priešaušris, išgirdus jame sužvengusį Ygagą, jau vien todėl esti dangaus dovana, tačiau be mįslių irgi neapsieita.
Atpažinti priešaušryje išgirsta vyro balsą nebuvo sunku. Sunkiau atrodė atsiminti moters balsą, nors irgi pažįstamas, girdėtas netgi dažniau negu vyro, bet jis man nekėlė baimių, o anas... Daug kartų po įvairius sąsiuvinius aprašinėjęs pirmą su juo susitikimą, bet kažkodėl niekuomet neatrodė, kad taip daryti nereikia. Dyka. Netgi ir dabar, kai aną tekstą atsimenu mintinai. Tačiau šitas kartas pirmas toks, kai išgirstu: kinkyk karietą. Sakau, imk karietą, vežėjau, ir titnagą į ją dėk. Netikėjau ir aš, kad sugrįš ji pas tave.
O! koks virpstas! Koks persimetimas per galvą! Skaitau, lyginu ir beveik nesinori patikėti, kad taip buvo. O buvo. Jau ir dešimtmetis, kai buvo. Jau sugebu tai atsiminti, kaip jis tada, pirmą kartą, tačiau galima ir užrašuose perskaityti:
DAR prieš gaidgaidysę išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
– Kas buvo – buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Tačiau ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir kokį veidrodį paimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones karieta.
– Kas buvo, seni, buvo, karieta sugriuvo, – į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame pasaulyje vienutėliai.
– O Dieve, Dieve, - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutvėrimo pirmąją dieną.
Nelinksmas, liūdnas tekstas, o dabar? Parašytą kartą, o kaip kirviu įkirsta.
Atsivertęs 2018 metų lietuvio kalendorių rugpjūčio 21 d. puslapyje parašiau: Girdėjau Ygagą. Deja, tik girdėjau. Palieptas Balso eisiu ieškoti titnago. Ta va kokios šios dienos priešaušrio kai kurios tokelės. Kažin, ar atsiversiu šį užrašą po pustrečių metų, bet norėčiau. Ir nuostabu būtų, jeigu tai atsitiktų Radijo karietoje.
Nusileidus iš Pastriekės departamento pusryčių Leokadija papriekaištavo;
– Visą naktį kuiteisi. Nemiega užpuolė?
– Ne visą naktį, bet kuičiausi. Tačiau aš gal net mažiausia. Nežinau, kodėl čia taip, kas tam priežastis. Ir Ygaga žvengė.
– O dangau! Ir vėl Ygaga. Kada jis tau nežvengia?
– Taip. Jo niekada neužmiršau, bet šį kartą girdėjau. Žvengė. Beje, Leo, pas mus kažkada buvo nemenkas titnagas. Kažin, kur jis dabar?
– Kas, kas? Titnagas? Titnaginę sėsi? Didesnės už tą. kuri prie Margionių - Šklėrių Skersbalės turbūt nėra ir nebus.
– Toks jis vienas. Kažkaip primiršau jį, o teiraujasi, kur padėjau. Girdi, ji reiklia laikyti ir, kaip suprantu, ne bent kur o „ prie savęs“. Taip ir užsiliko jo sakymas: imk, karietą, vežėjau, ir titnagą į ją dėk.
– Kokią karietą? – nesuprato Leokadija
– Tą pačią, mam, tą pačią, kurios taip laukiau. Dabar, beje, irgi. Tik tyliai, netriukšmaudamas, bet vis dar laukiu. Ir tu tai žinai.
– Valgyk, – kone paliepė žmona, –.Ir aš nuo tavo laukimo pavargau. Kada tai baigsis, a?
– Tai jo balsas. Apie jį rašiau. Daug kartų rašiau. Tiek rašiau, kad ir rašyti, ir skaityti nereikia. Jau smegenų rievėse atmintimi užsirašė. Taip, ir šį parytį vėl jis. Aš jį Balsu vadinu, nes nė karto nemačiau, tik girdžiu. Tačiau ir pats šį kartą prasitarė, kad mano raštuose jis yra. Tekstas man nelengvas. Tačiau juo žymiu atminties atsigavimo pradžią: irgi rugpjūčio pabaiga, bet jis iš 2002 metų.
Tuo metu iš tarpdurio į vidų įėjo dviejų žmonių siluetai. Jie „migloti“, bet akivaizdu, kad tai vyras ir moteris. Vyras tvirto, kresno, drūtos sudėjimo, o moteris trapi, lengvutė, sakytum, nendrelė. Ir va, vėl tas pats balsas, beje, su ano teksto citata gerklėje.
– Ir vis dėlto, kas buvo - buvo, Radijo karieta pražuvo. Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl Radijo karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
Taip atsitiko, kad nenustebau netikėtų svečių pasirodymu namelio svetainėje. Tačiau šiek tiek tyla užtruko. O po jos ramiai ištariau:
– O sako, kad Dievo nėra.
– Dar sako, kad ir velnio, šėtono nėra. O kur jiems dingti, a? Kur? – pasakė vyro siluetas ir jau Leokadijai, – Nepykite, ponia, kad mes nepasibeldę įšliaužiame į jūsų būtį.
– Žegnotis ar ką daryti? – atsiliepė ji.
– Svarbiausia, nepykite. Su Audrone pasitarę sugrįžome, kad ir miglotais, tačiau natūralesniais pavidalais. Duokite ranką, ponia, noriu ją pabučiuoti. Esam žmonės Dvasioje, tas tiesa, bet žmonės.
– Pasimečiau, nežinau ką daryti. Betgi prašom toliau nuo durų. Prie stalo prašom. Kuo turim, tuo pamylėsim.
– Audrone, ar pastebi, – vėl šneka vyras, – kaip labai judvi su ponia Leokadija panašios. Ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių...
– Betgi ir judu su vežėju tokiais matmenimis, regis, vienas kitam nenusileidžiate: ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių.- atsiliepė miglota viešnia.
– Taip manai? Na gal, gal, bet nesitrukdykime šitais reikalais, o tiesiai šviesiai: taip, vežėjau, esu tas pats Balsas, tave kalbinęs prieš trylika metų. Taip, taip, vežėjau, kaip ir dabar, tuomet irgi rugpjūtis, irgi einantis į savo pabaigą. Tik skausmo tuomet daugiau: atėjau po karietos žlugimo, atėjau gerokai vėliau po įvykio, nes skubėti nebuvo prasmės, kai Amnezijos glėbys tokį vyrą laiko. Tačiau ne dėl to nemeilus buvau. Priežastį jau iškabėjom.
– Vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrams ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O tu neatlyžai.
– Nors ir prilaikomas Amnezijos, tu gerai tai atsimeni ir mano priekaištus užrašei nepriekaištingai. Ot, kad ir toks gabaliukas: Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti...
Va, tuomet it spyruoklė į šurmulį pakilo ir Audronė:
.– Ne, ne!... Tegu tai man daliai bus, – pasakė ji ir priminė jau užmirštą Archilochą: .
O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties!
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai!
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei per daug dėl džiaugsmo džiūgauk,
neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok.
– Oi, kaip man miela deklamuoti šias Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam. Tačiau gal ir man, a? Mielas vežėjau, regisi, tai irgi žinai. Bent turėtum žinoti.
– Turėčiau žinoti? Man irgi regisi, kad, kad... – tačiau ūmai pakeitęs kryptį, pasakiau priešingai: – Ne, ne. Atsiprašau. Tačiau ją irgi vadinome Audrone, o jos pavardė – Meilutytė. Dieve duok jai dangaus karalystę, o jeigu įmanoma, tai karietą taip pat. Suprantu, kad Radijo karieta man dar vis gyva, nepasiduodanti tik todėl, kad ją taip gražiai puošė, dabino ir išpustė, išprausė būtent ji, būtent Audronė Meilutytė. Negalėdavome mes išvažiuoti bent kaip. Dabar net manau, kad gal...
– Kas „gal“? – sukluso Audronė
– Kad jeigu ne šita migla, kuri dabar tave gaubia, aš pamatyčiau ją, režisierę Audronę Meilutytę.
Sukurta: 2015-10-22 19:49:57
Sumanęs
iš naujo perskaityti save, gali nuklysti į tokius tolius, kad niekas
nesupras. Visgi mintis kai kur iš tolių išnyra ir priartėja.
… vis viliuosi atgauti, atrodytų, negrįžtamai prarastą karietą.
Staiga atbunda Ygaga ir kad truktels…
Karietą galima suprasti kaip simbolį, bet greičiausia čia simbolių ribos nunykusios, nes minimi konkretūs žmonės. Matyt, su jais siejo bendras projektas (Radijo karieta), o ir pasivyti išvykusius tolėliau geriausia va taip važiuotam… Praeitis dar ne amnezijoje.
… vis viliuosi atgauti, atrodytų, negrįžtamai prarastą karietą.
Staiga atbunda Ygaga ir kad truktels…
Karietą galima suprasti kaip simbolį, bet greičiausia čia simbolių ribos nunykusios, nes minimi konkretūs žmonės. Matyt, su jais siejo bendras projektas (Radijo karieta), o ir pasivyti išvykusius tolėliau geriausia va taip važiuotam… Praeitis dar ne amnezijoje.
Ačiū, Birute.
O ar supras, tai manau, kad – ne. Kad ir dėl tokios priežasties, jog supratimui reikalingas skaitymas nuo pradžios iki pabaigos. Nemanau, kad galėtų atsirasti nors vienas toks. Juo labiau, kad šiuos darbus norėčiau priskiri Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų sukaktuvėm. Ir taip jaučiu, kad bus nemenka mišrainė, kai ir išmislas, ir realybė viename katile. Aš tiesiog sumaniau užimti save ilgesniam laikui ir nepaskubėdamas, kol dar šiek tiek gebu, linguoti toliau. Visai galimas daiktas, kad iki jubiliejaus man vis dėlto jau per toli.
O Tau linkiu ko geriausio.
Jeigu Saulė po debesimis, te miestas šviečia.
O ar supras, tai manau, kad – ne. Kad ir dėl tokios priežasties, jog supratimui reikalingas skaitymas nuo pradžios iki pabaigos. Nemanau, kad galėtų atsirasti nors vienas toks. Juo labiau, kad šiuos darbus norėčiau priskiri Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų sukaktuvėm. Ir taip jaučiu, kad bus nemenka mišrainė, kai ir išmislas, ir realybė viename katile. Aš tiesiog sumaniau užimti save ilgesniam laikui ir nepaskubėdamas, kol dar šiek tiek gebu, linguoti toliau. Visai galimas daiktas, kad iki jubiliejaus man vis dėlto jau per toli.
O Tau linkiu ko geriausio.
Jeigu Saulė po debesimis, te miestas šviečia.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą