Scenarijai Trispalvei (3.

Atpažinau A. Meilutytę

      Kažin, kas atsitinka žmoguje (ar su žmogumi), kai jis nenustebdamas priima stebuklą ir ne tik kad pasilieka jo stebėtoju, liudininku, bet jau ir pats jį tveria, tobulina savo veikla?
  Manau, kad ir man dar bus kažkiek laiko apie tai pamąstyti, tačiau nesitrukdydamas sakau, kad žmogaus gyvenimo  tikrovei tokie dalykai nesvetimi. Jiedu,  Balsas ir Audronė, prisidengę migla veidus, lyg išnešioja kito pasaulio būtį, bet jie irgi žmonės – ir kalba, ir judesiais, ir gyvybės materija. Jau pusvalandis, kai jie kartu su Leokadija ir manimi, o nesimato jokių požymių, kad ruoštųsi išnykti. Beje, dar ir šunelis Kandžius, smalsaujantis ir vis kaip mokėdamas prašydamas dėmesio sau. Prasčiau jaučiasi Leokadija netikėtai užklupta neįprastų svečių ir matydama šiokią tokią netvarką svetainėje ir ant pusryčių stalo.
   – Tai kad  žinotum žmogus, kas kada namelius aplankys. Betgi, ačiū Die, ačiū Die, kad jie dar ateina, – kalbėjo skubėdama ten, šen, bet didesnio apsukrumo dėl to neatsirado: – Dziedai, kviesk, prašyk žmones prie stalo,– prašė  ir  mano paramos.
   – Nesirūpinkite, ponia. Miglos ir taip nemažai atnešėme. Aš tikrai nebūčiau užklydęs, jeigu ne kolegė. Netgi pasižadėjo, kad  padainuosianti kartu su vežėju.
   – Tai būtų dar vienas Dzievulio siųstas stebuklas. Tačiau kad nedainuoja jis, mano  senis, pone. Seniai jau ne. Tačiau ir tuomet, kai dainuodavo, tai pagal savo muziką. Nė vienos dainos nesu girdėjusi, kad padainuotų kaip kompozitoriaus prisakyta.
   – Girdi, ką šeimininkė kalba? Ir tai tiesa. – niuktelėjo Balsui į pašonę Audronė.
   –  Niekas manęs, tamstos, jau neprašo padainuoti. Ir anksčiau – ne, bet amžina atilsi Meilutytė mėgdavusi mane išgirsti, sakyčiau, nestandartiškai dainuojantį.
   – Nestandartiškai? Ką tai reiškia?- pasidomėjo Balsas
   –  Tikiuosi, kad išgirsime, ką tai reiškia, –  atsiliepė Audronė.
   – Gal to žodžio  – nestandartiškai – čia nevertėjo tarti. Šia prasme, kaip man atrodo, su Meilutyte buvome panašūs. Išgirdęs dainą, žinojau, kad  man taip nepavyks, kad muzikai žiosiu kitas natas – ausų klausa kažkur dingsta ir dirigento lazdelę perima dvasinė apraiška. Suprantu, kad nesuprantate, apie  kokį dvasinį reiškinį kalbu, tačiau kitaip pasakyti, deja, nesugebu. Tas kažkas viduje girdi geriau ir supranta geriau, kaip reikia dainuoti, kad daina  harmonizuotųsi su dvasia. Neardytų jos, nesiaubtų, neengtų...
   – Ak, štai kaip. Nagi,  nagi...
   –  Žinau, kad dainuoju ne taip, kaip girdžiu dainą dainuojant kitus. Žinau, kad kitą kartą dainuosiu ją ne taip, kaip bent kartą padainavęs. Čia panašiai kaip su upe – antrąkart į tą pačią neįbrisi.
   – O į karieta? Kodėl manai, kad į ją tokią galima įsėsti  net ir po to, kai ji sudaužta?
   – Tai kad jau nemanau. Pats, tamsta, būnant mums  Pastriekėje, ką  tik tarei: Imk titnagą, vežėjau ir  nešk ją  į karietą.
   – Ak  štai kaip. Ir vėl  aš priskiriamas prie nusidėjėlių.
   – Bet jūs teisus. Aš ir iki judviejų apsilankymo Pastriekės  departamente maniau, kaip kad  sakote, kad į karietą galima įsėsti net ir  tuomet, kai ji sudaužta. O kodėl taip? –  gūžtelėjau  pačiais ir tęsiau: –Turbūt taip nemanyčiau, jeigu gebėčiau  nemanyti. Tai nebuvo paprasta karieta. Tik iš paviršiaus, tik iš išvaizdos nekokia, o iš tikrųjų... Betgi jūs puikiai tą  žinote.  Ir dabar, pavyzdžiui, aš žodis į žodį atsimenu, ką man prieš tuos metus, kai pirmą kartą  susitikome, vos padeklamavęs Archilocho eilėraštį apie širdį, dar net  nespėjus atsikvėpti, pakalbėjote. Nemanau, kad  tai svarbu, bet išgirskite. Į upę antrą kartą išties neįbrisi, o štai pakalbėtus žodžius ir po nemažai metų atsimenu:
   Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik ir pats, padedant dievui tegalėsi atsakyti.
   – Palaukit, palaukit. Apie tai tabu. Uždrausta,– sudraudė Audronė ir  jau man. – Ir taip, vežėjau, tą  dzūkišką. Prašau.
   –  Rimtai? – suabejojau

   – Labai prašau, – atsiliepė ir, regisi, iš po miglos kaip kaukė  slepiančios jos veidą sužiuro į akis. Nebuvo abejonių kokią  dainą iš mano repertuarų pasirinko nelauktoji viešnia, tačiau ryžtis tokiam dainavimui pasirodė nelengva. Reikėjo užsimerkti ir susikaupti, pereinant į  pasaulį po užmerktais akių vokais. Kaip toks įprotis  atsiradęs, net nepajutau, bet jis dar  formavosi ir man pasisekė  tokį save nuslėpti netgi nuo Leokadijos. Net ir iš Balso išgirsti žodžiai, kad, girdi, po užmerktų akių vokais dar niekam neprireikė šviesos skolintis, kad, girdi, turi puikią, nuostabią erdvę. Ko tau dar reikia? Vėl komunizmo? - nebuvo priežastis manyti, kad tai kalbama  apie  mano besiformuojantį įprotį, nes iš tikrųjų po nedidelį  sodo nameli, po prie jo  tvora aptvertą žemės lopinėlį  vaikščioju kaip po erdvę, o išėjus anapus tvoros -  ji jau  neparėpiama iki pat  Balsio  ežero, iki  pat Neries, nepaisant kad iki ežero gal du šimtai metrų, iki upės apie kilometrą.

   – Mam, padėsi?
   – Na jau! Atsiprašau. Ne, ne! tikrai ne!. Irgi, mat  dainininkas. Gėdykis!, - kaip nuo bilduko kratėsi žmona, o aš užsimerkiau ir:

Pasvarcyk, antela,
Cykiai plūkiodama,
Pamislyk, mergela,
Už manį ...

   Gerklė  užsikišo, pradėjo kosčioti, o aš sumojavau  abejomis  rankomis ir apgailestavau:
   – Ne, ne. Jau  ne.  Atsiprašau. Jau ne, ne. Viskas. Baigta.
   – Stipriau,  stipriau  užsimerk, - paragino Balsas ir bandydamas pagelbėti ir man,  ir antelai, ir mergelai  pragydo taip, kad  oho! Ir  kosčioti lioviausi.

Ar tu mokie verpcie,
Ar tu mokie auscie,
Ar moki, mergela,
Kalni rugius pjaucie. (2x2)

Ir va  į Balso padainuotą posmą atsiliepia Audronė

Tu neklausk, berneli,
Ar aš moku darbo,
Ciktai pasiklauskie,
Ar aisiu už tavį (2x2)

   – Betgi, betgi.. Tai tu. Tu ne šiaip Audronė, ne bet kokia  Audronė, o esi  Audronė Meilutytė. O Viešpatie, o Dangau...  Pažinau, Audrone. Šitokios tavęs jokia migla, joks burtas, joks tušas nepaslėps. Esi miela, nuostabi Radijo karietos režisierė. Ir pavardė tavo Meilutytė,– triukšmavau nemenkiau už tikrą  bilduką, bandydamas pagauti jos ranką į savo delnus. Buvo vikri,  greita, nepagaunama 
   – Ša, vežėjau, ša!. Netriukšmauk. Pasakyta  „amžiną atilsį“ jai. Ša, vežėjau! Ir tegu taip būna. Tegu ilsisi ramybėje.
   – Betgi, Audrone, nereikia tau jokios  ramybės. Nereikia.
   – Dainuok, vežėjau. Ir nevaryk manęs į pragarą.
   Nežinau, bet  įsitikinęs, kad tai  buvo vienintelės dainos šie  du posmeliai, kuriuos padainavau kaip iš natų.

Nesvarcyk, antela,
Cykiai plūkiodama,
Pamislyk, mergela,
Man atsakydama. (2x2)
Nei aš pijokėlis,
Nei aš laidokėlis,
Tėvelio sūnelis,
Žemės artojėlis. (2x2)

    –  Tai štaiva kokia  ta daina. Gal nepriekaištaukite, jeigu ne pagal  natas ją dainavau. Gal net ne aš šitaip žiojau savo  gerklę...
   – Tik ša, vežėjau. Netark mano pavardės ir  nerodyk ja į  karietą. Dar ne laikas.

Komentarai

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2015-10-24 22:10:42

Balsas ir Audronė, prisidengę migla veidus, lyg išnešioja kito pasaulio būtį, bet jie irgi žmonės – ir kalba, ir judesiais, ir gyvybės materija. Jau pusvalandis, kai jie kartu su Leokadija ir manimi, o nesimato jokių požymių, kad ruoštųsi išnykti. Beje, dar ir šunelis Kandžius, smalsaujantis ir vis kaip mokėdamas prašydamas dėmesio sau.
Kad ir kaip keista, miglos šįkart mažiau, nors... visgi pradžioj suabejojau, ar Leokadija dar materijoje, t. y. gyva? Bet nesvarbu, nes vis tiek čia visi susikalba.
Puiku, kad vežėjas visur ir visada išlaikęs pagrindinę charkteristiką: moka vaikščioti po užmerktais vokais, dainuoja tik pagal savo (t. y. savaip jaučiamą) muziką, harmonizuojasi su dvasia. Todėl visai suprantama, kur suka karieta ir kokiu būdu girdisi balsai.