SKAITAU SAVE (1)

Antrą knygą buvau sumanęs

įvardinti „Skaitau save“. Neatrodė, kad būtų sunku ją turėti. Manėsi, kad ten, kur tekę ilgiau būti, iš po pakampėse išmėtytų rašinių atsirinksiu pažymėtus kelionių karieta tematika, ir –  valio! Ir  prašom,  skaitykite, piliečiai, dar vieną Prano  Karlono knygelę. Taikiausi ją  turėti paminint dvidešimtmetį, kai ji, Radijo karieta, neretai pravardžiuojama  „Džene“, išvažiavo į pirmą kelionę. Pradėjęs šį darbą pleptelėjau: 
   – Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame, kaip nūdienoje. Et, gera pasijausti atsiradus ten, kur pažiba įgeidžiai.

  – Aha,  aha , – pašaipiai atsiliepė Vidinis, – Štai jau girdžius tave  iš 2038 metų apsivalgiusį Velykų kiaušiniais. Sveikinu.

   – Ar manau, kad nesulauksim?  Nepaistyk  niekų, Vidini. Beje, kodėl būtent  į tokius  metus  rodai? Tai  būsią devyniasdešimt  devintosios mano Velykos.

   Vidinis užjaučiamai atsiduso,  o aš  iš tikrųjų savijautoje pasijaučiau, kaip karietoje.  
   – Devyniasdešimt devintosios? Betgi iki jų dar laukti ir laukti, – kranktelėjo varnas Golius. Raukydamas nosį po ją kažką paburbėjo Eilėraštis. Tačiau manęs tai neveikė, nes, regis, buvau pasiryžęs organizuoti save pagal neparašytą instrukciją: nesibodėti  gyvenimu – gyventi  paglostant jame kiekvieną laiko lašą, o ir patį laiką performuoti į darinį, į materiją panašią vaškui ir lipdyti, lipdyti. Ir metus, ir dešimt, ir šimtą, ir dėl to nesikuklinti, nepaisyti, kaip kas rodys į tokį užsiėmimą. Laikas mintyse kažkuo darėsi vis labiau panašus į Dievą, galbūt net reikalingesnis už jį, kad ir dabar neužmirštu pakalbinti:  

Nerimsta Laikas, 
nors ką daryk, 
ar nieko nedaryk. 
Net tyloje, net naktyje 
po akimis užmerktomis, 
net dvasioje, kuomet išgrynintas esi. 

Vis atidžiau įsiklausau 
į šitokią neramią būtį, 
be priekaištų priimdamas į savo dalią. 
Kartais klampus būnu kaip ir Čepkelių balos. 
Kartais gilus, patvinęs ežerais, 
undinėmis pragydęs kaip legendos, 
o kartais toks sunkus, kalnais užaugęs 
kur Bakanėlis  – už visus aukščiau. 
Ir vaikšto Laikas manimi tokiu, 
kad regisi, 
jis visa ko didžioji priežastis, 
be jo išties net plaukas nenukritęs nuo galvos. 

Save žymiu juo užrašydamas datas, 
per jį stebiu kitus, 
matuoju praeitį ir ateitį planuoju juo. 
Per jį išgrynintas dvasia šliaužiu, 
net nemokėdamas suvokti, 
kas būtų (ir ar būtų?), 
jeigu be Jo? 

Prie raidės pasilenkęs, 
skaudžiai pamąstau, 
kad Visagalio vardas būtent jam priklauso,  
o Dievas jau paskui. 
Galbūt kaip parankinis? 
Trejybėje gal paskutinis: 
Laikas – Visata ir – Jis? 
Kaip įnagis jų erdvėse 
įvardinti būties pasaulių įvairovę 
daiktais, gyvybe, mirtimi 
pragaru ir dangumi, 

drąsa ir baime...  

  Dabar apie devyniasdešimt devintąsias savo Velykas vis tingiau pamąstau, nors žinau, kad taip nereikėtų. Po savo ateitį žvalgytis, kad ir mintimis,  irgi aptingau, nors irgi žinau, kad taip nederėtų. Bent kiek reikšmingesnis šis reikalas pasidaro, kuomet  pasklidęs kaip eteris po milijardinę Žemės žmonių minią, atsikvepiu jos visuma kaip vienetu ir pajaučiu, kad nors gyvasties  akimirkoje esame visokie, bet užsibūti tokioje jos formoje niekam nelemta. Štai akimirka, kad ir šimto metų trukmės ar kelis kartus jos daugiau, bet... tik tiek.  Laiko ir Visatos mastais tai akimirka. Tačiau suprantu, kad man jos pakanka, jog žinočiau,  kad Laikui ir Visatai tokie mano reikalai nerūpi.  
  ... o už lango gegužė ir sninga, sninga. Visa sodo žemė balta, bala.  Prisnigo vyšnių žiedais. Greit ištirps, sunyks. Kaip sniegas, bet ne visiškai taip. Sniegas į vandenį, žiedas į puvinį. Ir nuo vieno, ir nuo kito žemė darosi derlesnė.  
  O devyniasdešimt  devintosios  Velykos? 
  Jos  dar gali palaukti. Jos netgi nebuvo priežastis pabandyti parašyti knygą. Tiesiog kaip šiandien, knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kurią savo rašybą ir pasiimti ją  atminčiai. Laimingi laiko nepaiso, todėl kaip tuomet, taip dabar nemanau, kad šliaužiant per septyniasdešimt septintuosius tai galėtų būti priežastimi manyti  kitaip. O kad  geriau įsisąmoninčiau, dar ir taip atsimenu:

Aš nekaupiu  savęs

į atmintį didesnę,

jei kas kišenėj sutalpintų –

AČIŪ Jiems.

O Dievas vaikščioja po smegenis, po sielą

ir net nemirkteli, kad Laikas stabtelėtų prie  manęs.