vis dažniau užimtos popiergaliais. Va ir šį kartą pakeliu tokį, dedu ant delno, palyginu ir neregiu nieko, kas ant jo. Nors – ne: atrodo, kad ant delno laikau baltą, žiemos prisnigtą lopinėlį: sniegas sniegas, balta balta... Tačiau užsidėjęs akinius pamatau, kad kažkokie pėdsakai, raštai per popieriaus skiautelę kaip per dieną, per gyvenimą. Nagi, nagi, įsižiūrėsiu geriau.
Iki Joninių oi, kaip nearti!
Papėdėje Septyniasdešimt Septintų, (77)
sušlavęs žarijas, dar rusenu –
neįsidegs, neplykstelės į laužą.
Atskridę žvirbliai, palesa iš delno –
Sausis atšyla, darosi šilčiau...
Ak jūs, kalnai Žmogaus ir paukščio,
ak tu, į kliedesį išėjusi tikrove,
kaip būti man prie šitokio savęs,
papėdėje Septyniasdešimt Septynių?
Štai tiek ant to popieriaus. Ir jeigu kas tuokart būtų taręs, jog ant delno laikau niekutį, būčiau, žinoma, truktelėjęs pečiais ir, suglamžęs popierėlį, į rusenančią ugnelę metęs – te bent mirksniui labiau įsidegs, įsikurs. Betgi ir be patarimų, be suflerių dažniausiai būtent taip ir atsitikdavo. Tačiau šįkart net nepastebėjau, kad ant delno laikau žiemą su jos besibaigiančio sausio giliu sniegu, išvaikščiotu pėdomis, iščiuožtą, išvažinėtą keliais, išvinguriuotą takais. Laikau ant delno kalnus. Visą jų virtinę. Kaip Alpes. Ir šit, sukūręs ugnelę 77 papėdėje, dar ant delno laikau ir save.
Gyvenimas ant delno? Pasaulis – irgi? O, Nesąmone, ar bent pamanai, kaip per tave tokią atrodau... kad ir pats sau?
– O kaip aš per tave tokį atrodau? – išgirstu Eilėraštį. – Vis rodai į kitus kaip tokio savęs priežastį, o kad pats esi kažkieno būties priežastis lyg nežinai. Tai va, Pranuci, žiema, – pritūpęs prie rusenančių ugnelės žarijų pakalbėjo Eilėraštis. Kartas nuo karto, giliau įkvėpęs oro, lenkėsi prie ugniavietės pado ir, stengdamasis atgaivinti ugnį, pūtė į atauštančias žarijas.
Žiūrėjau į tokį, atrodytų, mažytį, nekaltą paveiksliuką ir mačiau jį gyvą, be popieriaus. Mačiau jį kaip ant savo delno gimtadienio priešaušryje. O popiergalis? Kaip miela, kad jį kažkoks likimas atpūtė ir šitaip priminė į praeitį nuklystantį tikrovės paveiksliuką. Sakyčiau, pasakišką paveiksliuką, nes antai, regiu, kai šalia atsiradus Dalijai.
Eilėraštis, kurstęs ugnį, nežinia kaip išnyko. Manęs tai nestebino, nes jau ne vieną kartą buvau matęs jį persikūnijusį į kitas personas. Į Salomėją Nėrį irgi ir šit dabar – į Daliją.
– O, Dalija! Kuo nudžiuginsi? – priėmiau ją prie ugnelės kaip eilinį Eilėraščio pokštą. Tačiau jie visuomet būdavo prasmingi, įdomūs ir tokie jo pasirodymai laukiami.
– Tai gal nelabai kuo. Bet stengiuosi: pati savo ranka užrašiau:
Ryt Pranucio gimtadienis. Verkiant reikia eilėraščio. Ne bet kokio – už širdies griebiančio. Tik iš kur tokį gauti? Išsigraibstė juos visus tikrieji poetai, anie – poetai iš Dievo malonės. O man ką daryti?
– Oho! Pasirodo, kad šį kartą savo žodyje netgi kuklus, Eilėrašti. Net savikritiškas. Girdi, ne poetas iš Dievo malonės esu. O kad man tokią pagarbą rodai, tai žinoma, ačiū. Jeigu teks šliaužti toliau, bus dar sunkiau, – nužvelgdamas iš papėdės į aukštai iškilusius 77, pasakiau Dalijai, dar vis neįtardamas, kad realybę priimu už Eilėraščio išdaigą.
Atsiliepė.
Būk pasveikintas, Pranai, kantrus filosofe!
Ką šį rytą veiki, ką mąstai?
Tai, sakai, vis primygęs tą pačią mintelę šlifuoji...
Ir ateinant bičiulių dairais?
Nebijok, nenuvils – susirinks tavo metai –
Ir bus gera draugėj kaip kadais,
Kai pripilsit taures svaigaus vyno. Neišseko
Bičiulystės upeliai...
Nušliaužiu akimis nuo aukštų, sunkiu kaip Alpės 77. Atsisukau veidu į Eilėraštį, pozuojantį Daliją ir nežinau ką pasakyti. Niekuomet nekalbėjome apie jo, kaip poeto talentus. Juolab, kaip artisto. Niekuomet nemaniau, kad poezijoje galėčiau neklysdamas parodyti į jo sukurtus posmus, tačiau galvoje kilo nedrąsus įtarimas, kad Eilėraštis deklamuoja ne savo raštus. Betgi taip daro rodydamasis kaip aktorius scenoje. Vadinasi, ne vagiliauja, ne privatizuoja, prisiskirdamas juos sau, o Dalija, man labiau žinoma kaip rašytoja, ačiū Die, ir poezijai nesvetima, nestokojanti Dievo malonės poetinei kūrybai. Ir panašu, kad Eilėraštis ją žino geriau negu aš.
– Ne, ne taip! - savo deklamavimą nutraukia mįslinga persona.
Pasirinkimo didelio nebuvo, reikėję rinktis iš dviejų - Daliją ar Eilėraštį. Rodyklė nežymiai kryptelėjo Dalijos pusėn Galbūt todėl, kad per netrumpą pažintį su Eilėraščiu nė karto neteko išgirsti, kad pats save neigtu. Pasakė ir ša, turgus baigtas. O čia? Ne, ne taip. Ir tuoj išgirstu:
Mielas Pranai!
Būk pasveikintas šventinį rytą
Apsupty mylimiausių draugų.
Tau sveikatos linkiu ir ramybės. Ir meilės...
Ir vėl savimi nepasitenkinimo pauzė. Ir vėl tai, ko Eilėraštis neišdrįstų pasakyti, rodydamas į padeklamuotą posmą. O čia?
Banalu!
Neišeina!
Nemoku!
Ir tuomet kaip paauglys, nežinodamas ko tvertis, apsidairau ir šaukiu Jį, Edvardą, šaukiu dalininką Munką: kur tu, Edvardai Munka, su savo pieštuku, iš po kurio atsiranda portretai. Būna, lyg ir neraiškūs, be gilesnių, lyg paviršiumi nuslydusių, suveltų linijų, paliktų lyg užsimiršus, lyg... Argi žodžiu pasakys taip, kaip iš tikrųjų atrodo tokie paveikslai? tokie portretai? Todėl ir šaukiu. Kur tu? Reikalinga nupiešti Daliją. Reikia, kad tokie žmogaus paveikslai neužsimestu. Ir šis, kokį dabar matau, irgi kad neužsimestų.
Jau nebejoju, kad tai ji, Dalija. Tačiau laikas buvo jautrus ne tik sveikinimuisi, bet ir krustelėjimui, nes Dalija žiojosi dar vienai deklamacijai, o mano ausys didelės didelės. Nei vieno žodelio, nei vienos sumeluotos raides į jas neimsi.
Pasiimki, Pranuci, Seneką,
Atsiverski pradžioj ar gale –
Paskaityk.
Pamąstyk.
Patylėk.
Paklausyk mintyse, kaip čiurlena
Šaltinėliai papėdėj Punios
Ir ką ošia tau pušys keružės
Ant kalvelių gimtos Dzūkijos,
Kaip skardena ten paukštė lygutė –
Lygi, lygi diena su naktim...
Ir tebūna tau visko po lygiai,
Na, o laimės truputį pervirš.
Atsimerkiu...
Betgi tu tikrai čia. Dalija. Tikrai it iš Edvardo Munkos paveikslų atėjusi. O Eilėraštis irgi kaip anksčiau kursto iš įsirusenusių žarijų įsišvietusią ugnelę. Tik gal kažkiek mįslingesnis. Maža ugnelė apšviečia jo veidą ir suprantu, kad dabar ir man veidrodžių nereikia.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą