SKAITAU SAVE (2)

Nejau irgi taip  gyvenčiau, jeigu

     su karieta kartu? - krustelėja galvoje mintis, o primerktos akys atsiveria plačiau, it vartai, laukiantys jos, nesulaukiamos. Jau praėję nutolsta ir tie sukaktuviniai dvidešimt, kai jį išvyko į man neįprastą kelionę. O kur žadėtoji  proginė knyga?

   Tyliu, žinoma, nes jau priverstas tylėti, kadangi suprantu, jog nereikia kartotis, nepriimta taip. Tačiau kai kalbu apie karietą, ši nuostata man tarytum negalioja. Daug kartų į ją tiesiau rankas, bandydamas bent truputį apglostyti, susitikti su ja ir jos keleiviais – bent tame laike ir bent ten, kur su jais būta – tačiau rankos per trumpos: nepasiekia. Manau, kad tai pagrindinė priežastis, kodėl man prireikė save įtikinti, kad reikia sulaukti – ir aš būtinai sulauksiu – devyniasdešimt devintas savo Velykas su jų kiaušiniais. Sulauksiu dar, žinoma,  būdamas, veiklus, dar, žinoma,  čepsėdamas  ne tik žodį,  bet ir aktyviai atsiliepdamas į skrandžio poreikius, nes nuo jų prasidės šimtamečio sukaktuvėmis skirtas balius, kurį sąlyginai vadinu Vakariene. Beje, įsidėmėkite, sakau: pra si dės. Ir tiesa, kad nepaisant kur, kokiame krašte būnu nusidanginęs, tačiau atsiminęs Radijo karietą it kompaso rodyklė tuoj akimis nusitaikau pietų kryptimi, viršugalvį palikdamas šiaurei. Reikia man jos, karietos, reikia. Dėl jos turbūt ir toks įniršis kaip nors, kur nors – kad ir šimtamečio baliuje – susitikti su ja. Juolab, kad pajautos atkakliai įtarinėjai, jog jį pagaminta šio krašto meistrų. Į jokią kitokią šalelę nesu taip dažnai iš arti ar toli širdimi nusitaikęs, kaip į Lietuvos pietinį pakraštį, apgyvendintą šilų dzūkais. Apie juos gan trumpai tariu: š i l  i n i a i. Ir kaip jau įpratęs, rodau juos nuo pasienio su Baltarusija, kur miškuose, smėlynuose, balose kaip paukščių gūžtos sutūpė jų didesni - mažesni sodžiai, girdėdami Marcinkonių, Druskininkų, Ratnyčios ir Kabelių parapijų bažnytinius varpus. Merkinės, beje, taip pat.  Man smagu, kad ir labai būdamas pavargęs, tačiau atsiradus šiliniuose, tokį save greitai užmirštu. Dvasia atsigauna ir, matyt, todėl įsitikinęs, kad prasmingiausia šio krašto ypatybė yra ta, kad čia nesunku būti laimingam, priklausyti tokių žmonių kategorijai ir tuomet nebūna neįmanoma šį kraštą priglausti prie savęs ir kažką paniūniuoti, padainuoti, paeiliuoti, paprašyti Eilėraščio, kad  jis, prisėdęs šalia, paskaitytų iš senesnių laikų užrašų, bet nebūtinai. Šis kartas irgi ne toks; jis šviežias ir gal neišnešiotas kaip derėtų, bet:

O nemanyk, Žmogau,

kad nenorėčiau būt gražus,

nenuodėmingas,

su knyga kaip sėtuve

javams ir medžiams sėti.

Dejuoja manyje legendos, pasakos, dievai,

dejuoja varnas Golius, žirgas Ygaga,

dejuoja karieta, 

O aš, beje, taip pat. Gal net skaudžiau,

nes šitiek daug turiu –

net šilinius.

O ne, nereikia man kalbėti, kad

nuo čia prasideda tėvynė.

Bet ar tik tiek?

O žodi,

kilstelėk aukščiau

ir būk nelengvas akmenėlis:

labiau nepaprasta,

kad  č i a   p r a s i d e d a  Žmogus –

šilinių kraujas, jų bažnyčios,

šaltiniais suteka į sielą

ir vieškeliai, išeinantiems negrįžti.

nelyg žalčiai sušalę

ant krūtinės susirango.

ieškodami sau šilumos.

Ir nesmagu, kai veidrodis aptemsta,

atėjus pažiūrėti  į save

Na, taip. Matau: yra Pranucis.

O Žmogus?

Žvalgausi, ieškau, ir...

Dieve, apsaugok!

Nesakau, kad nesurasiu jo,

bet vėjas pučia į akis,

žalia pušis atsiremia į petį.

Žinau, miške negieda vieversys,

bet iš po kelmo galvą kilsteli žaltys

ir neskubėdamas žodį po žodžio šneka...

   – Ir taip, – žvilgtelėjęs man į į veidą ištaria Eilėraštis ir aš  suprantu, kad savo darbą jis baigia, o man reikia „surasti“ iš po kelmo galvą kilstelėjusį žaltį ir išgirsti iš jo tuos daug kartų girdėtus ir gerai įsimintus žodžius:

    „Ir taip, 1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. eteryje  pirmą kartą pasigirdo Radijo karietos šaukinys“.

   Pradžioje tiek ir užteko. Tačiau kartas po karto ir ogi, žiū, Žaltys įgavo kvėpavimą, iš Eilėraščio ištarto žodžio atėjo į dvasinę būtį, tapo aktyvus šio pasaulio dalyvis, savo egzistencija liudijantis pasaulio kūrimą iš žodžio. Dabar jau  man  nereikia atsiminti, kas atsitikę anų metų sausio viduryje. Šią  žinią išgirstu iš Žalčio ir tai visuomet  būna graži proga  šnektelėti  ir apie kitus mūsų būties dalykus.

  – Prisimenu, irgi kilstelėjau nuo galvos karūną ir palinkėjau Dženei (suprask, karietai) laimingos kelionės ne tik pas žmogų, bet ir į žmogų – pajudino atsiminimus šliužas. – Prisimenu, Pranuci. Kaipgi kitaip? Man Amnezija  ne į porą. Prisimenu, kaip kranktelėjo varnas Golius, sužvengė žirgas Ygaga. Taigi, buvo taip, buvo... Gal dar nesakiau, kad  tuomet ir dainą išmokau.

   – Dainą? Va tau! Tu dainuoji?

   – Neapsimesk kvailiuku. Aš ją ir dabar neretai padainuoju. Ne dėl aplodismentų. O Žmogus, kaip  suprantu, irgi išeina iš miško. Iš šilinių. Išeina, Pranuci, – pakalbėjo pagonių dzievulis ir, apsivyniojęs apie lazdą ir kilstelėjęs galvą, uždainavo į ten, kur karieta. Uždainavo į praeitį.

Yra  pasaulyje dalykų

Labai tikrų, bet daug  - ir ne,

Kaip atmintis apie jaunystę

Galvoj girgždena karieta.