Traukinys kitaip (12)

         Virvių vaidinimas prie   

                 „Durnių laivo“    

 

    Nadežda pakėlė sparnus: skrisiu, ieškosiu,  surasiu, bet jie buvo sunkūs. Net nenujautė, kad jos, papūgos, sparnai galėtų būti tokie, it išlieti iš švino. . Ir suplasnojus jais, į dangų nepakeltų. „Ech, Eženai... Eženai Potjė, kur tu? — skaudžiai atsiduso. Žengė žingsnį, kitą, dar, dar... Jie nedideli, taigi papūgos žingsniai. Oi, kiek jų daug prireiktų, nueinant bet kiek tolesnį kelią. Bet ar neprireikia? 
  — Ech, Eženai, — pasigavo atodūsį aidas, pagausindamas sau repertuarą, o Nadežda netyčia, instinktyviai grįžtelėjusi atgal pamatė, kad palikusi knygą, iš kurios perskaitytas sakinys, dar vis nerimauja aidėdamas po apylinkę kartu su „velnio tuzinu“: tryliktoji,  tryliktoji... Vėl kilstelėjo sparnus, bet pakilti skrydžiui jėgų nebuvo. Pėstute sugrįžusi, rado knygą užverstą, o iš jos viršelio dviem kaminais dūmino laivas. Gerklę graužiantys ir akmens anglimis dvokiantys dūmai aukštai ir tirštai, it  norėdami užgesinti šviesą, kilo į padangę, o niauriame, murziname fone baltai, linksmai švietės kapitono vardas ir pavardė:

   VYTAUTAS PETKEVIČIUS 
   —Tai bent! — žioptelėjo Nadežda. 
   — Kas tave stebina, gražuole. Laivo nemačiusi? Jo kapitono nepažįsti? — išgirdo ji, bet kaip atsakyti, nesumanė. Dar neseniai knygą laikė ant kelių,  skaitė iš tryliktojo jos puslapio. Atrodė, kas čia neįprasto. Bet jau tuomet prireikė nusistebėti, išgirdus jos perskaitytų žodžių aidesį. Iki šiol nerimsta it kažko ieškodami ar reklamuodamiesi. Gal todėl ir atsitiko taip, kad nežvilgterėjusi į knygos viršelį, nepasidomėjusi, kas jos autorius. 
  — Dar nenubudai? Nemanyk, kad sapnuoji. Ten buvo leidžiama, net skatinama sapnuoti, o čia... Čia ne taip, ne taip. Turėtum suvokti, Nadežda, kad revoliucijų laike ir sapnuose poilsio nebūna. 
  — Žinai mano vardą? O aš net nematau tavęs. Nematomas.      
  —Ir tavo vardą, ir Potjė  žinau. O kad  nematomas, tai ne yda. Nematomų pasaulis kur kas galingesnis ir įvairesnis. Nuo Dievo iki  tuštumos. Bet, sakyk, kur šleivoji? Eženo ieškai? 
  —Taip, pone, žinai ir Potjė vardą. O tai irgi neįmanoma, kadangi esame tik papūgos... Potjė  taip pat juk.  
  — Na taip, Potjė taip pat. Bet smagu, kad dalyvaujate eksperimente ir — bent kol kas — sėkmingai. Ir šį kartą sugebėjote nubusti ir, prašau, esate liudininkė... 
  — Atsiprašau, — mašinaliai nutraukė Nematomo šnekėjimą Nadežda, — ar taip kalbate tik apie mane, ar apie mudu. 
  — Pabūk kantresnė, gražuole. Žinoma, kad ir  apie Eženą Potjė. Taigi, esi liudininkė, kaip kas galvoje atrodo ne per mintį, suvokimą, o tiesiog plika akimi. Žiūri ir matai, turi ausis - ir jos girdi. Taip juk? 
  — Kad akys mato, ausys girdi, tai ne stebuklas, bet... bet kai atsimeni, jog tokie dalykai vyksta galvoje,  patikėk Nematonas: papūgai jie beveik neįkandamas riešutas. 
  — Va, va, beveik neįkandamas, — pasiskubino atsiliept balsas ir dar raiškiau pakartojo žodelį beveik. — Tai labai esminga, — tarė ir aiškino, kad, girdi, ir moksluose priimta manyti, kad žmogaus galva yra performuota beždžionės galva: — Girdi, Nadežda? Bet jeigu esi bažnytininkė, tai tuomet supraski, kad ji panaši į Dievo galvą, nes vis dėlto pasakyta: 
  Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą; 
  Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė; 
  Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę. 
  — Oi, — atsiduso Nadežda, — oi, knygos viršelyje nupieštas DURNIŲ LAIVAS vis tik piešinys, nuotrauka, paveikslas, o čia... 
  — O čia  jis gyvas: plaukia ir šaukia. Ir žinai kas  dar, gražuole, labai  svarbu? Klausiu, ar žinai? 
  — Kas? 
  — Kol nors vienas kvailys yra anapus dziedulio galvos, laivas nerūdija, — pasakė jau nepaisydamas, ką sako arba toks sakymas, neradus  lygiaverčio pašnekovo, jam darėsi  nuobodus. Juolab, kad bekalbant panūdo padovanoti Nadeždai siurprizą, būtent atmintį apie  jos ir Eženo vergovę.      
  — O žinai, — tarė, — kad prasideda Bobų vasara.  Gaila tik, kad iki šiol kažkodėl nepamanyta, kad tai puiki proga dovanoms. Vyrams gal – ne, bet moterims — labai.  Sakyk, kokias dovanos norėtum gauti iš manęs? Kad surasčiau Eženą Potjė? 
  — Pakaktų žinoti, kad jis yra, kad gyvas. 
  — Nesielvartauk dėl to Nadežda. Mielai padovanosiu atmintį apie vergovę. Gal net  linksmai.    
  Ūktelėjo laivas, kaminais išmesdamas dar  daugiau dūmų. 
  — Pradėkim nuo vaidinimo. Vis dėlto prasideda Bobų vasara. 
  Tik vėliau Nadežda susigodojo apie kokį vaidinimą prašnekęs Nematomas. Iki reginio jau buvo netoli, kuomet pamatė artėjančias nesuprantamos išvaizdos būtybes. Galima buvo numanyti, kad jų sandaroje panaudotos virvės, tačiau patikėti, kad būtent  taip, atrodė tolygu „Durnių laivui“ — jos šliaužė, rangėsi kaip žalčiai ar gyvatės, bet nepaprasčiausia buvo matyti, kai jos susiveja į  įvairių formų figūras ir pakyla nuo žemės žmonių ir gyvūnų atvaizdais. 
    — Žiūrėk ir trūks — plyš, įveikdama užmarštį,    bandyk atsiminti, — Nadeždai pasakė Nematomas, o pats pradėjo deklamuoti. Bet taip, kad po kiekvieno žodžio pasilikdavo netrumpa tylos pauzė. Prailgdavo sulaukti ištariant sekantį. Ir taip po kiekvieno žodžio, net ir tuomet, kai jame tik viena raidė.  

    Pasiėmiau bitę į saują
    Ir uždengiau sauja kita
    Nelaisvėje bitė gyvena
    Ar žino, rainoji
    Kodėl ir už — ką?
  
  Nadežda klausėsi lėto deklamavimo, nesunkiai suvokdama kiekvieną ištartą žodį ir turėdama laiko apmąstyti kone paliepimu atrodantį patarimą trūks plyš atsiminti Tai jai netrukdė matyti vis arčiau prišliaužantį vaidinimą. Tylus jis, kaip bebalsis, neįgarsintas kinas, tik vaizdai, bet jie „vejami“ taip, kad atrodo, jog du talentingi dailininkai  juos taupiai ir talentingai piešia, kad papūgai Nadeždai būtų kuo geriau, kad galėtų kažką  svarbaus atsiminti. Ir šit paregėjusi taip „‚nupieštą“ moterį ir vaiką, tikriausiai jos sūnų, Nadežda  kilstelėjo į viršų antakius. 
  „Betgi, — toptelėjo jos galvoje, — betgi tai tikra, tai yra tai, kas būta ar galėję būti Tada, kai ji su Potjė pririštos zoologijos sode. Taip, taip, moters ir vaiko vaizdas  iš ten“ — neabejojo savo atmintimi Nadeža it net žiojosi pranešti, kad ji atsimena, tačiau Nematomas dar vis deklamavo:  

    Nežino, nežino rainoji
    Kam reikia va taip ir už ką,
    O sodai pavasariu ošia
    Žydėjimu svaigsta gamta...
 
  Prišliaužiantis vaidinimas buvo taip arti, kad  atrodė įšliaužė į sceną. Ir jau viskas buvo iš tikro, kaip vaidiniame, kuomet gyvenimas perkeliamas į  sceną.  Bet ši kartą scenoje buvo dvi papūgos, kurios nebandė dėtis  tikromis – buvo personažai ir regėjosi, kad joms svarbu, jog neduokdie žiūrovas  jų nepriimti, kaip tikras. Abejų atvaizdai „numegzti“ iš virvių. Atsirado kalba. 
  — Ir taip, — tarė pirmoji ir it dirigentė batuta mostelėjo sparnu. Ir išgirdo Nadežda ne tik „Internacionalą“, bet atpažįsta ir Eženo Potjė balsą. O ta, diriguojanti, ar ne ji? 

    Pirmyn, vergai nužemintieji,
    Išalkusi minia, pirmyn!

  Ir pertraukusi giedojimą: 
  — Jau kiek laiko, kai laisvėje, o jos nejaučiu, —  pasiskundė dainininkas. — Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos. 
  — Kiek beatsimeni? Ir aš taip: kiek beatsimenu. Bet tam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt! — atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt — atkirpo mano. Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai, kur skristi — netoli nuskrisi. 
  — Taigi, taigi! Kai žinai, kas tik per sprindį nuo nosies, toli nenuskrisi. Arba nuskrisi nežinia kur. Tačiau laimė kaip ir nelaimė - viena nevaikšto. Ir va, gyvenam.
  Ir vėl kibo į „Internacionalą“.

    Pirmyn, vergai nužemintieji...

  — Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt — nukirpo, čirkšt dar kartą — ir abi laisvos. 

    Pasaulį seną išardysim,
    Iš pačių pamatų ir tuo
    Naujai pasaulį atstatysim

  — O kas jis, kuris čirkšt, žagt? Tas senukas... 
  — Kas sužinos, kas jis, jei neįsiminėme ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt - žagt, žagt-čirkšt. Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos nepririštos, bet lankytojų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi  manimi? Negalės, nes ten jau mūsų nėra. 
  — Stop! Aš, regis, moku skaityti. 
  — Moki skaityti!? O! tai jau kitas paveikslas, kita scena, — pasakė dirigentė ir Nadežda matė, kaip mikliai scenos papūgos išyra į virveles ir tvarkingai susiviję į kamuoliukus, parituoja prie jos kojų.  
  „Dieve, negi ir vėl nelaisvė, — pašiurpsta Nadežda,   

  — Pažįstu jau... pažinau ir savo virvę, ir Eženo. Negi ir vėl? “

2013-12-14 06:18

Traukinys kitaip (11)

                  Po sprogimo

  

  Ilgą laiką ir Eženui, ir Nadežai neparūpę, kas atsitikę, kad jie atskirti. Gyvena ir nekvaršina galvų, kad yra taip, nes užmiršę, kad neseniai būta kitaip – gyveno kartu, giedojo  „Internacionalą“, šnabždėjosi su dzieduliu ir buvo laisvi jo galvoje būti, kur panorę. Tik vėliau, liovęsis čiaudėti, Eženas susigriebė, kad kažkas įvykę, ko jis nežino ir dabar gyvena tokį abejingą aplinkai ir savo reikmėms gyvenimą. Net ir Nadežda dingo taip, lyg jos niekuomet nebuvo. Ir ką? Ogi nieko. Štai esi pats, tai ko norėti daugiau? Kvėpuoji ir to pakanka.
  Nubusdama iš užmaršties, panašiai iš naujo save atrado ir Nadeža. Pradėjusi atsiminti, dar ilgą laiką nejautė poreikio žinoti, kaip ji ir kokioje aplinkoje atrodžiusi anksčiau. Sąmonė aušo, budo neskubėdama ir nenorėdama įsileisti bent  kiek daugiau atminties. Nebuvo Potjė, ir nereikėjo, net ir pati sau nerūpėjusi: suprato, kad esanti ir tai buvo tiek, kiek reikia — snūduriuoja gyvendama, gyvena snūduriuodama. Kaip, beje, ir Eženas – nebuvo „Internacionalo“ ir nereikėjo. Abu tingiai kas sau žvalgėsi po aplinką ir, kaip sakoma — sotūs ir laimingi. Nei vienam laikrodžiai ir kalendoriai nebuvo reikalingi: svarbiausia būti. Todėl tik paspėlioti galima, kada Nadeždai ūktelėjo laivas, kai pamačiusi prie savęs pamestą knygą, įsispoksojo žiūrėti į skaičių 13, žymintį atverstą jos puslapį.
  — Betgi, betgi 13, — tingiai abejingai ištarė, ilgai neatitraukdama nuo jo akių it prisotindama energetika, tačiau „velnio tuzinui“ to nereikėjo. Kilstelėjusi akis į puslapio viršų, Nadežda tingiu, mieguistu balsu perskaitė: Bet kur išnyko V. Kudirkos irJ. Basanavičiau tradicijas puoselėjusi inteligentija, tautos sąžinė ir protas?  Sakinys jai atrodęs tuščias, beprasmis, neįdomus. Pakėlė knygą ir, padėjusi sau ant kelių, užspaudė jį viršeliais, net nežvilgtelėjusi, kas yra sakinio, o vadinasi, ir knygos autorius. Pasirąžė, pažiovavo ir taikėsi sugrįžti atgal į snūduriuojančios Nadeždos  būseną, bet tai pasidarė neįmanoma: išgirdo, kaip pradėjo aidėti. Ir čia, ir ten, ir toliau. Visa aplinka pildėsi aidesiu, nuolat kartodama skaičių 13 ir Nadeždos perskaitytą sakinį, neretai suplėšytą į dalis ar sumontuotas į  jungtis:Kur išnyko? Inteligentija kur? Jonai, Vincai, kur, kur, kur... Bet  gausiausiai ir garsiausiai aidėjo „velnio tuzino“ skaičius: trylika, trylika...  Ką tik taip skaniai snūduriuojanti Nadežda dingo it vėjelio pūstelėta, o jos vietą užėmė kita, beveik užmiršta, tačiau dabar atsigaunanti ir gerokai pastabesnė, kuri kartu su Potjė įsigudrino atsirasti dziedulio galvoje, pasilikti ten ir jos protą įkalbėti nesipykti su papūgomis. Nežinojo tada savo vardo Nadežda, nežinojo ir Potjė – buvo dvi zoologijos sodo papūgos, atsitiktinai išgirdusios:
  — Papūgos, sūneli, tavo galvoje. Papūgos čiauška – krebžda, vėjams švilpaujat. Būna taip, būna... O kaip jos ten atrodo? Va, pažiūrėk. Labai panašios, — kalbėjo motina sūnui ir smagiai rodė į prie medžio pririštas papūgas. Ir abu buvo smagūs, buvo laimingi.
  — Papūgos, sūneli, tavo galvoje, papūgos, — neiškentė nesučiauškusi artimiausioji, o jai tuoj pat  storesniu balsu pritarė antroji:
  — Papūgos, sūneli, tavo galvoje, papūgos, — ir pirmą kartą ryžosi padainuoti:

  Debout! les damnés de la terre
  Debout! les forçats de la faim

  Tai buvo tiek, kiek mokėjo, tačiau pasisekimas nepaprastas: praeiviai, atidėję skubius reikalus, telkėsi prie motinos su sūnumi ir dviejų papūgų. Iš artimesnių sodo pašalių rinkosi poilsiautojai — knietėjo bent sužinoti, koks nutikimas taip greitai buria žmones į telkinį.
  Bet tai TADA, kai priežastis tokio sujudimo aiški, nekėlė abejonių. O DABAR?...
  — Eženai, kur tu? — atsiminusi Potjė ir apieškojusi akimis artimiausias prieigas, sunerimo Nadežda: — Eženai, ar girdi? — šaukė ji, nepraverdama burnos, šaukė savimi, siela, intuicija. Jau žinojo, kad galvos pasaulyje tokio pobūdžio paieškos veiksmingesnės ir todėl tikėjosi, kad ir pati atsišaukiantį Potjė geriausiai išgirs savo siela.
  Eženas, atsitokėdamas iš užmaršties, jau irgi kistelėjo keliais laipteliais, irgi žvalgė aplinką, atidžiausias grabaliodamasis aplinkui save ir taip ieškodamas „juodosios dėžės„. Net patikėjo, kad jos nėra ir nebus, kad įvyko neįtikėtinas dalykas. Jo ausys apkurtintos, o jis pats įsitikinęs, kad galvą stipriu trenksmu krestelėjusi „juodoji dėžė“.
  Krapštinėdamasis po ją, Eženas suvokė, koks nemenkas turtas sukrautas „juodojoje“. Ne, ne bet kam jis turtas, tačiau galbūt jis brangus ne tik dzieduliui, kuris nepatingėtų pėsčiomis utėlę geležinkelio bėgiais iš Šklėrių nuvaryti į Maskvą, kad tik galėtų iš ten sugrįžti Radijo karieta. Kad ir brangus auksas, bet „juodosios“ vertė jam nepalyginamai didesnė. Tai todėl, kad joje sukaupta galimybė gyventi dar vieną tapatų gyvenimą.
  Eženas virpo, vaizduodamasis dziedulį lopšyje, o šalia savęs supančią lopšį Nadeždą. Tačiau jo neapleido ir aukštesnė mintis, būtent kad konkrečios personos gyvenimą gali pakartoti bet kuri kita, panorusi tapti dziedulio personažu. Gerai tai ar ne, Eženas Potjė apie tai nemąstė, bet galvos atradimuose jautėsi Kolumbas... Cristaforo Colombo, atradusiu ir Europos civilizacijai padovanojusiu Ameriką.
  Iš štai Cristaforo Colombo it prie kryžiaus, po kuriuo kaip Atlantida nugrimzdusi, išnykusi jo Amerika.   
  „Kodėl taip, a? Ir kaip galėję taip būt, jeigu net papūgoms neblogai žinoma, kad „juodųjų dėžių“ paskirtis net ugnyje nesudegti, nesudužti nukritus iš didelių aukščių.. O čia? Kodėl taip, a? Koks kvailys ryžęsis šioje dėžėje įmontuoti sprogmenį?" — juodai mąstė Eženas Potjė, slysdamas įsivaizduojamo kryžiaus kambliu iki jo skersinio...

Traukinys kitaip (10)

                                                                                                                           
                         Dėl Potjė meistrysčių

  Ndežda, pašnibždėjusi prašymą, kad pabarčiau Potjė už jo meistrystes, pasijautė nejaukiai. Jai atrodė, kad šitokiu būdu ji pasakiusi daugiau nei reikėjo. Tiesiog netikėjo, kad man nekils ūpas konkrečiau sužinoti apie kokias Potjė meistrystes ji kalbėjusi, nes kai žinai, kad jos vyksta galvoje, tai tik gerokai išprotėjęs tokios galvos nešiotojas nepasirūpintų sužinoti apie jas. Tenka, deja, prisipažinti, kad tokie dalykai man neparūpo. Galbūt todėl, kad tai padaryti neleido galimybės – smegenų sukrėtimas buvo stiprus ir daug arterijų, daug materijos prarado būdingą funkcionavimą, negebėdamos suformuoti reikalingus normaliam žmogui supratimus. Man pakako žinoti, kad papūgos sugrįžo ir, pagiedojusios „Internacionalo“ priedainį, vėl krebžda, vėl gyvena, vėl yra galvos įnamiai.
   Nadežda ir Potjė stengėsi pailsėti ir tarėsi, kad tai sąžiningai daro, tačiau kai po poilsį krebžda, šiugžda, barbena, net bilsnoja kad ir nemateriali, tačiau gyva, labai judri dvasinė būtis, žadinanti atsiminimus ar verčianti iš naujo apmąstyti jau  atrodytų gerai įsisąmonintas tiesas, tai poilsiui laiko nelieka.
   — Ar manai, Nadežda, kad nematau, kaip labai pasikeitusi? Sukritusi iki pat kaulų. Tai kad nors negeltų, o juk gelia, peršti, niežti, kai regisi, kad jau ir kūno nėra, tik oda palikusi — prisėdęs arčiau Nadeždos, užjaučiamai pakalbėjo Potjė.
   Nadežda panašios Potjė kalbos nebuvo girdėjusi. Užuojautų ji vengė ir nenorėjo, tačiau Potjė žodžių nuoširdumas pasirodė esąs ir jai reikalingas. Atgręžė veidą jo pusėn ir laukė, ką pasakys daugiau.
   — Esi pernelyg teisinga papūga. Pernelyg,— kurtesniu balsu pasakė Potjė. Pakrapštinėjęs galvą,nuleido ją žemiau ir vėl:
   — Visuomet žinojau, kad esi teisinga, kaip ir atlaidi, bet, kaip girdi, apie tai tik dabar sakau. O žinojau juk, galėjau anksčiau.
   — Betgi aš bolševikė. Bolševikų partijai priklausau.
   — Na taip. Kad jai priklausai argi nuginčysi? Tai netgi savaime suprantama. Man irgi smagu girdėti, kaip tu su partija giedi „Internacionalą“. Bet va klausimėlis: ką pasakytum sužinojusi, kad esu jo autorius?
   — Tu jo autorius? Potjė?
   — Eženas Potjė, — tarė jis, pakeldamas galvą ir  tikėdamasis pamatyti tokiu prisipažinimu sukeltą nuostabą Nadeždos akyse. Bet jos akys buvo linksmos, o sakomi žodžiai krito į kitą orbitą; buvo rimti ir solidūs.
   — Kadangi darbas pogrindyje man ne naujiena, tai ir vardą žinojau, Eženai Potjė. Bet šit jaučiu, kad praeina noras  jį dainuoti, taigi „Internacionalą“. 
   — Kad tave kur! Mokyk, kaip stipriau nusikeikti. Taip kaip rusai, prancūzai nemoka.
   — Išmoks, — patikino Nadežda ir suskato pasidairyti taip plačiai, kad net delną pridėjo prie akių.   
   — Bjauriu regėti, kiek daug čia visur visokiausio šlamšto prikišta. Na pažiūrėk, pažiūrėk,— ragino ji Eženą.
   — Tu nori pasakyti, kad...
   — Kad leidžiu tau, mielas Eženai, vadinti save Nadia. Bet tik kasdienybėje, tik tuomet, kai esme dviese. Supranti? Kitais atvejais esu Nadežda, o ypatingais atvejais, kokių šioje galvoje dar nepasitaikė ir neatrodo, kad greitai pasitaikys, esu Nadežda Konstatinovna.
   — Maniau, Katiuša, kad šiandien galėsime  pailsėti, bet ... negirk dienos be vakaro.
   — Išties, negirk, — sutiko Nadia ir kaip anksčiau, vėl delnu pridengė akis, kad regėjimas nuslystu kuo toliau: — Šlamštą, šiukšlynus, žinoma, reikia išmėžti,— tarė,— bet pažiūrėk, kokia gausa brangių turtų čia sukaupta. Sukaupta ir užmiršta.

   Kardas kirto — ir skyrė kelią į priekį,
   Bet neturime Iliados.
   Kardas lūžo — ir kelias atgal pasuko,
   O neturime Odisėjos.
   Bet nemunėliais vingiavo dainos,
   Ir turime Dainavą.*

    — Čia taip dziedulis?
   — Tu ką? Juokauji?
   — Betgi dziedulis irgi rimuoja. Ir netgi poezijos knygą išleidęs. Berods, „Eilėraščio sėjos“ pavadinimu. Tik nemanau, oi nemanau, nemanau, kad po sprogimo atsimena. Tačiau dabar — bent kol kas — neduok Viešpatie jam sužinoti dėl ko taip? kodėl taip atsitikę? Ir, žinoma, ačiū Visagaliui, kad traukinio jam nepagailėjo ir jame kupė, — pakalbėjo Eženas ir slinktelėjęs arčiau Nadios bemaž kuždėdamas tęsė, kad atkurti sproginu nuniokota dziedulio galvos smegenų veiklą jis vilčių kaip ir neturi, tačiau atsirado noras tikėti stebuklais: — O, Nadia, kaip būtų nuostabu, jeigu pasirodytų, kad krestelėti dziedulio smegenys išplečia savo veiklą, kad sprogimas jiems buvo reikalingas: atsiranda daugiau judėjimo, veiklos įvairovės, jie darosi imlesni. Kad ir netyčia, per atsitiktinumą, bet jų kvalifikacija neginčijamai pagerėjusi. Ar suvoki, ką kalbu?  Nagi pasistenk, Nadia, Labai prašau.
   — Prašai, kad patikėčiau į stebuklą?
   Potjė atsiduso.
   — Sakai, kad patikėčiau į stebuklą. O aš iš tiesų jau mąstau apie šalį, kurią lemtis per daug metų padovanoja tik vienam kitam. Kaip, tarkim, Babai Vangai, kaip Mišeliui Nostradamui, kaip...
 — Kaip dzieduliui Pranui (Pelėdai), — perėmė kalbą į savo burną Nadia, — o, vadinasi,  būnant jo galvoje, ir mudviem: Nadeždai Konstantinovnai ir Eženui Potjė. Dieve mano, ko tik nebūna materijoje, kuomet ji nemirtinga, — giliai atsiduso Nadia, — Ko tik nebūna, kad jau dėl to ir juoktis nesinori.
   Spalio pradžios rytas, pradėjęs nokinti Bobų vasarą, dar ankstus. Dangumi atitrūkę toli vienas nuo kito yrėsi permatomi debesys. Yrėsi ir iro it demonstruodami, kad savo būtyje ir materija nuolat ieško įvairovės – šiandieną taip, o ryt jau kitaip. Ir būna, kuomet atrodo, kad ji išnyksta, pereina į nieką, kaip šie debesys. Bet dėl to tiesa, sukaupta energijos tvermės dėsnyje, neišnyksta.
  Nadežda ir Potjė nesižvalgė po debesis, nepaisė, kaip sukoncentruotas pasaulis jo formulėse. Jis  buvo jiems toks, kokį jautė ir koks buvo čia pat. Dabar Potjė jį priėmė per Nadeždos atodūsį: [i]Dieve mano.[/i] Žinojo, kad ir juokas yra įvairiarūšis.
  — Suprantu, kad ir nejuokaudama, o juokaujate, Nadia. Liūdnai. O aš jau ir juoktis norėdamas, bet nesugebu. Rimtai manau, kad mums reikia būti atidiems ir pasekti, kas vyksta traukinio kupė nr. 1939., kartu stebint, kokie procesai vyksta dziedulio galvoja. Linkęs matyti, kad ir  traukinys, ir dainuojantis sanitaras, ir spalio 4 d. naujas varduvininkas Dzyvas sumeistruoti čia ir pasiųsti ten. Supranti, Nadia, apie ką aš?
   — Neturėjo boba bėdos, tai nusipirko paršelį.       
   —  Vargo yra, bet apie bėdą, Nadia, dar ne laikas kalbėti. Paršelis kruta, nusidavė ėdrus ir gali būti, kad išaugs į tikrą kiaulę. Džiaugsis boba, tokią išauginusi...
   — Galėtų pradėti džiaugtis jau dabar,— atsiliepė Nadia ir padvejojusi: — O jeigu atvirai, Eženai, aš ne tik  pasimetusi, bet ir baili pasidariau. Nepyk, bet prašiau, kad dziedulis tave pabartų. Ne kaip papūgą, o kaip anarchistą.
   — O ką jis gali mums padaryti? Nemanau, kad  imtųsi pats sau galvą daužyti, bandydamas mus  kaip  nors iš jos iškrapštyti. Žinoma, pasitaiko bepročių. Kiti su virvę ją pririša prie medžio šakos, bet rodant į dziedulį, tikimybė bemaž prilygsta  nuliui.
   — Kvailių, Eženai, yra visur. Net ir čia.
   — Suprantu, Nadia, bet gal nerodyk bent i tą, kuris arčiausiai tavęs, - šyptelėjęs pasakė Eženas ir keldamasis: — Ech jeigu tu žinotum, kaip man knietėjo žvilgtelėti į „juodąją skrynią“. Bet ji, bjaurybė, sprogo. Atrodė, neįmanomas dalykas, bet sprogo. Norėjosi, kad  kuo geriau, bet... dziedulis traukinyje.
  — Galėję būti kur kas  blogau..
  — Taip. Galėjo, bet šit dabar yra taip, ko mes nežinome.
--------------
   * E. Mieželaitis