RUGSĖJIS,8

Rugsėjis 2010
teka 06:36
leidžiasi 19:57
ilgumas 13.21

Jaunatis
0 mėnulio diena


Šiandien 7°C / 16°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 7°C / 18°C, mažai debesuota

8
TREČIADIENIS
Adrijonas Marija Liaugaudas Daumantė Klementina

Švč M. Marijos gimimo diena (Šilinės)
Vytauto Didžiojo karūnavimo ir Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą diena
Tarptautinė raštingumo diena

Greiti pažadai vėjais išlaksto
********************************


Rugsėjo 1-oji: (atominis sprogimas)

-Aššštišššššš! Kad jus kur... Jūs gi nežinote, kaip ir kada šis rėksnys su vėliavėle pas mane atsiradęs.
Toks mano kuždesys jau nereiškė, jog prašau varduvininkus tylos ar dėmesio sau. Jis ištirpo manyje, sukeldamas nemalonų jausmą ir prisiminimus. Dangus aptemęs sunkiais lietumi nešinais debesimis. Tai lyja, tai liaujasi, nors jo, lietaus, jau ir taip daug. Tačiau atmintis dangų pakeičia kitu- nuvalo šį ir regiu kitą, pripildytą atskirais didesniais - mažesniais debesų lopais, kuomet jie laisvi, nesusikibę ir plaukia kaip laivai. Padangės daug, tačiau ir debesų daug, iki Vakarų horizonto. Ir spalvos jų įvairios – nuo tragiškai tamsių iki optimistiškai šviesių, beveik permatomų. Bet... stop! Ogi kas čia?
Ten, Vakarų pusėn, viršum Kryžiokų miško, išsiskleidė grėsmingas kaip pragaras atominis grybas. Nepaisant, kad daug kartų teko matyti, kaip piešiniuose ir nuotraukos atrodo vaizdas susprogus atominei bombai, tačiau tokio man dar niekuomet neteko ir, sakau, jog gal Dievas duos, kad neteks matyti. Tai neregėta – nesapnuota ir niekuomet nelengva buvo kalbėti apie užgriuvusią savijautą. Akys nemokėjo nukrypti nuo išsiskleidusio debesimis atominio grybo ir buvo aišku, kad tai ne atsitiktinumas ir kad tokiais dalykais danguje net šventieji nežaidžia. Atrodė, net kvėpuoti pavojinga, bijant radioaktyvaus užkrato, tačiau nekvėpuoti neįmanoma. O ir vėliau, kai širdis pradėjo plakti ramiau, neapleido noras susivoki, pasiaiškinti, suprast iš kur, kodėl jis, atominis karas, Kryžiokų padangėje?
Verena: Į ką taip, dzieduli, įsispoksojęs, - palietusi rankomis nugarą pasiteiravo ji? Krūptelėjau lyg paliestas elektros iškrovos, o ji irgi nusigandusi: - Kas tau?
Pranas: Senas, o nervai va... Kaip sopuliai.
Verena: Pamanei, kad noriu išstumti pro langą į lietų? Kaip čia taip!
Pranas: Nejuokauk!
Verena: Tai iš kur toks jautrumas? Tikrai nusigandau, kad neiškristum. O tada kas patikės, kad neišstūmiau? Ponai, - pašaukė varduvininkus, - vos dziedulio neiššokdinau pro langą. Tai bent būčiau pašventusi vardadienį! Vilniaus Lukiškėse.
Gytis: Ar manai, kad dar Lukiškių nesusipelniusi? Nebūk kukli, Verena.
Pranas: Atsiprašau, kad taip. Bet nukristi iš antro aukšto- menkniekis. Pro šitą langą net į atominį karą buvau išėjęs.
Gytis: Taip! taip! Būna, dzieduli, kad bažnyčių varpai žmogaus galvoje sugaudžia, - po nedidelės pauzelės pasakė jis. Varduvininkų triukšmas departamente aprimo. Jaučiau, kad be didesnio dėmesio sau neapsieisiu, bet varduvininkų susėjimai man visuomet būdavo mieli, gal net reikalingi ir todėl stengiausi perimti pašnekesio iniciatyvą, nes atrodė, kad šitaip bus protingiau ir naudingiau visų labui. Pasiėmiau nuo grindų iš rankų iškritusi „lietuvio kalendorių“ ir atvertęs praėjusių metų rugsėjo užrašus, padaviau Gyčiui.
Pranas: Kad ir ne koks tas mano raštas, bet pasistenk, turėtum perskaityti.
Gytis: Tiek daug! Baik, dzieduli. Man iki Naujų metų užteks. Dabar niekas tiek daug nerašo. Didžiausia vertę turi japonų haiku. Trys eilutės, septyniolika skiemenų ir net „amen“ nereikia sakyti. O čia?
Pranas: Surask rugsėjo mėnesio septintos dienos įrašą. Ten trys eilutės, tik skiemenų daugiau.
Šį nedidelį dialogą su Gyčiu dabar priskiriu įžangai, kurį sutelkė kelių žmonių dėmesį net šventėje. Sunku patikėti, kad tai įmanoma – šventės nepakenčia tylos. Rugsėjo 1-osios varduvininkai irgi išėjo ne žvakių deginti. Jiems kur kas mielesnės kompanijos „išėjusių“ iš vėliavėlių rėksnių, kurie muša būgnus, pučia triūbas, šaukia, ploja, skanduoja sporto salėse, negu tupinėti apie aštuntą dešimtmetį svirdinėjantį ir bezdantį senį. Bet žinia, kad esu atominio karo dalyvis neliko neišgirsta. Ir štai dabar ir Gytis apie jį iš „lietuvio kalendoriaus“
Gytis:

Atominis sprogimas

„Mačiau atominės bombos sprogimą. Toks debesis Vakaruose pakibo, kad ir pagal spalvas, ir pagal „grybą“ (kontūrus), kaip atominis. Neįtikėtina!
Laukiu krepšininkų pergalės Lenkijos Vroclave prieš turkus. Jeigu atsitiktų priešingai t. y. vietoje laukiamos pergalės – pralaimėjimas, tuomet reikėtų manyti, kad atominis sprogimas tikras. „

- Ačiū die, kad tai jau buvo, - kažkas pasakė, - bet taip tyliai, kaip mano paskutinysis “Aššštišššššš! Kad jus kur! “, kurį pasilikau uždarytą savyje. Reikėjo ypatingos klausos ir tylos, kad galėtų išgirsti kiti. Tokios sąlygos atsirado savaime arba mes, departamente esantys, savo lūkesčiais supanašėjome taip stropiai, kad vienas galėjome atstoti kitus, panašiai kaip vėliavėlės piešinyje vienas rėksnys simbolizuoja visus krepšinio sirgalius.
Egidijus: Betgi, ponai, po vakarykštės pergalės prieš ispanus atominis sprogimas Lietuvos padangėje neįmanomas. Pagaliau, netgi be jos. Nebent norėtume pamatyti, kas dedasi Ispanijos danguje. Bet tai irgi neįmanoma. Ir debesys, ir lietus. Nors ankstyvas rytas, bet niaukus. O svarbiausia, kad per toli ta šalis.
Burvilė: Man baisu. O baimės akys didelės. Argi gali numanyti, ką pamatysi - nepamatysi. Dzieduli, uždenk langą.
Egidijus: Nereik, dzieduli. Per tuos du langus ir be užuolaidų departamente ne kažin kiek dienos šviesos patenka. Kita vertus, įdomiau būtų patyrinėti, ką pranašauja Prancūzijos dangus. Prieš prancūzus ispanai klupo anksčiau.
Gytis: Manai, kad taip atsitiks ir lietuviams?
Egidijus: Nemanau, bet jeigu ir kluptų, atominis sprogimas Lietuvoje jau neįmanomas. Vietoje jo aplodismentai bet kokiu atveju, - patikino jis ir, rodydamas vėliavėlę su rėksnio pražiota burna: - Ką su ją darysime? Ar vėl nukišime į kampą? Ir dar prie jos kamuolį. Kodėl tokioje nepagarboje laikyta?
Pranas: Nepagarboje? Manau, kad priešingai.
Išgirdę šitaip sakantį, varduvininkai kas sau nusišypsojo. Kažkodėl jau užmiršo, jog ketinau pasakyti, kaip ji pas mane atsiradusi. Egidijus jau parinko jai vietą ir, pradaręs langą, jos stiebą pritvirtinto lango išorinėje pusėje. Nagingas, išradingas ir linksmas žmogus šis vyras. Uždaręs langą, kamuolį padėjo ant palangės ir lyg man – ne man.
Patoso daug,
Bet argi reikia pykti,
Jeigu ne scenai skirtas, o tiesiog
Iššauna buteliu šampano
Lyg tardamas:
At – si – pra – šau!

Pranas: Puiku. Egidijau, bet ne be priekaištų. Kodėl tas tavo – At – si- pra - šau - vienaskaitoje? Ar tai priekaištas man, kad šio darbo nepadariau anksčiau?
Egidijus: Tai būtų protingiau, negu ieškoti padebesiuose atominės bombos sprogimo, - pasakė jis ir nedaug užtruko, kai jo rankose atsirado butelis šampano. Atrodė, kad varduvininkams ir be šampano gera ir smagu. Tai natūralu, tačiau pats jaučiau, kad kažkas svarbaus dar nepadaryta.
Kas?
(bus daugiau)