Scenarijaus priešaušris: reikėjo iškentėti
LEO. (It sau) Toli gali atsiminti žmogus. Net ir karieta nekeliavęs. Išgirdai ją ir... (Visiems, bet tylesniu balsu, negu reikėtų) Taip, ponai, aš nevažiavau anoje karietoje – tačiau buvau jos nuolatinė klausytoja. Galbūt per prievartą taip. Ir, beje, dvasinę. Kai turi tokį vyrą, kuris yra karietos vežėjas, tai tiek jį ir turi, kiek girdi.
BALSAS I Kelionė prasidėjusi. Atsiminkite, ponai: taip, taip, Radijo karietos kelionė prasidėjusi, tik va, ar kas jai palinkėjo sėkmės?
VEŽĖJAS O kas tai turėję padaryti? Ir ar reikia tokių palinkėjimų tikėtis, kuomet - kaip regiu - patys neįsitikinę, kad iš tiktųjų – taip. Štai aš jau karietoje, o, tarkim, Leokadija dar vis virtuvėje, ponia Aldona – irgi ne ten, kur reikėtų. Jos dar čia neturėtų būti. Ji tik vėliau.
ALDONA. Girdit? Ponia Aldona tik vėliau. Ak, vežėjau, vežėjau. Jau tuomet, prieš dvidešimt metų su tavimi neįmanoma buvo kelionėje. Tik mano kantrybė gelbėjo ją, kiek įstengė. Atsiprašyk ponios, vežėjau. O per tą laiką kiek vandens nutekėjo, a? Ir laikraščiai rašė, rašė kol vieną kartą ir taip: Mirė televizijos režisierė, kino ir teatro aktorė, tremtinė, lietuvių kalbos puoselėtoja Aldona Vederaitė Ak, ne tik verkti, bet ir juoktis norisi (juokiasi) O jūs, a? Ko nesijuokiate, a?
VEŽĖJAS. Kaip... mirė?
ALDONA Va taip. Mirė. Sakau, kaip parašyta. Ir data parodyta: 2012 metai. Birželio 20 d. Kapinės įvardintos. Esą, Vilniuje mirė ir palaidota Rasų kapinėse.
VEŽĖJAS. Kaip jie taip, a? Kaip galima taip rašyti? Net ir balandžio pirmąją taip negalima. O čia gi prieš Joninės, prieš paparčio pražydimą. Nežinojau, Aldona, apie tokias žiniasklaidos išdaigas.
BALSAS I Toks gyvenimas, vežėjau. Tai jis išdykauja. Žmogaus materializmas, materija išdykauja. Dvasia gi save jau kita būtimi, kitomis charakteristikomis reiškiasi.
VEŽĖJAS O Jūs, pone, kodėl nesirodote? Anksti ryte, kad ir prisidengęs galvą migla, rūku, bet... matomas nuo kojų ligi smakro.
BALSAS I Kuomet reikia skubėti, man taip patogiau. Vieną kitą ir už rankos pavedėti į karietą reikia.
VEŽĖJAS Ir jie mano, kad sava valia taip...
BALSAS I Nujaučia, suvokia, supranta, kad reikia kažką padaryti, kažkaip ateiti į scenarijų Trispalvei. Sakyčiau, dvasinė pajauta tokia.
Štai ir dabar manau, kad jaučiate, jog kažkas ateina.
LEO Aš tai atsimenu. Ir žinote – ką? Raides A ir B. Prie jų, regis, visuomet, ar bent labai dažnai girdėdavau ir J. Man jos buvo kaip karietos angelai. Net žlugus karietai, jos pasiliko laukti, kuomet ji kažkokiu būdų atgys. Kur jos dabar? Sunku patikėti, kad be jų karieta gebėtų važiuoti.
(į patalpą ateina Vytautas Gocentas)
VYTAUTAS GOCENTAS (pasidairęs) Akims kažko trūksta, ar per daug. O jausena, kaip tada. Ir žodžiai gerklėje, kaip tada: Mano tėvelis JONAS JURGIS GOCENTAS, gimęs 1897 metais, buvo šaukiamas į kariuomenę. Jis jau buvo ne savanoris; jis buvo iš pirmųjų pašauktinių. Nuo 1919 metų birželio pradžios ir ligi 22 metų pabaigos, jisai yra Lietuvos kariuomenės eilinis, puskarininkis, viršila. Bet jeigu kalbėtume apie atestacijas, tiko visoms: sugebėjo ir vadovauti, ir mylėt savo karius. Nors jis pats buvo tik viršila. Kai kilo tas nesusipratimas su lenkų tauta, kai generolas Liucijus Želigovskis įsiveržė į mūsų lietuviškas žemes ir galvojo kurti kažkokią Vidurio Lietuvą su lenkiška kalba, tai tėvelis su juo susirėmė ties Giedraičiais. Tai buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio antrajame pėstininkų pulke. Ir ties Giedraičiais lapkričio 21- 22 dienomis, generolas su savo kariuomene buvo įkištas – kaip tėvelis sakydavo – į balą. Taip buvo. Ir jeigu ne Antantės, ypač Prancūzijos ultimatumai, lietuviai būtų buvę Vilniuje. Galbūt ne 22, 23, bet...
Kai aš susitinku Mažosios Lietuvos istoriką daktarą Algirdą Matulevičių (jis yra iš Giedraičių), tai visados sako: Vytautai, juk tavo tėvelis buvo prie Giedraičių sutvarkęs reikalaus lenku nenaudai, o lietuvybės garbei.
VEŽĖJAS Štai kalbi apie generolą Liucijų Želigovskį. Manau, kad nei tavo tėvelis jo nematė iš arti taip, kai mudu dabar, o tu, žinoma- juo labiau. Tai štai susipažinkime; Esu Želigovskio sūnus.
V. GOCENTAS Juokauji. Ir baisiai negražiai juokauju.
VEŽĖJAS Iš kur žinai?
ALDONA O Viešpatie! Tiek laiko kai su juo prie vieno botago, vienoje karietoje, o jis, jis va koks, va koks...
VYTAUTAS Ir vis dėlto tu, vežėjau, juokauji.
LEO Taip, Vytautai, jis juokauja. Betgi matote, kokie tie jo juokai. O mane šitais juokučiais jis juokina per 50 metų. Ir tikras jo vardas anė Pranas, anė Pranucis, anė Pranciškus, o Františekas.
VEŽĖJAS (deklamuoja eilėraštį)
Ramu.
Tylu.
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau
mano varde
ir
Lietuvos juk
negirdėti.
Man sako,
kur gimiau-
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri
kaip
dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai..
O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys.
Ir net visi raistai Čepkelių.
Nuo čia
lig Gardino
kaip lig kalėjimo - netoli.
Ir ten gimtadienį sūnaus sutiko tėvas.
Dabar,
kuomet kalbuosi su jumis,
tai guli prieš akis
eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms.
Jos mano paspirtis.
Kai šalia jų-
labiau tikiu,
kad praeitis - ne vien tik praeitis.
Iš jos į dabartį nešu
ir eilutes,
kurios
neleido Vincui pamatyti
tą sausio naktį
gimusio sūnaus..
„Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo“
Pavardė, vardas?
- Karlonas Vincas.
Sprendimas?
-12 metų. “
Lig Gardino
kaip lig kalėjimo –netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Františeku -
Lenkų kalėjimo sūnumi.
Ne Lenkijai.
Tačiau
mano varde
ir
Lietuvos juk
negirdėti.
Todėl labai prašau
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti
ar mylėti.
(Pasirodo A ir B)
B Na va. Labas, ponai. Reikėjo iškentėti. Ilgai ir labai iškentėti, kad ir vėl būtų karieta.
A Tai mes. Jinai B, aš A., o Jotas? Jis nepaslankus ir kaip visada atsilieka.
B Kas atsitiko, ponai? Jūs labai nustebę.
LEO. (It sau) Toli gali atsiminti žmogus. Net ir karieta nekeliavęs. Išgirdai ją ir... (Visiems, bet tylesniu balsu, negu reikėtų) Taip, ponai, aš nevažiavau anoje karietoje – tačiau buvau jos nuolatinė klausytoja. Galbūt per prievartą taip. Ir, beje, dvasinę. Kai turi tokį vyrą, kuris yra karietos vežėjas, tai tiek jį ir turi, kiek girdi.
BALSAS I Kelionė prasidėjusi. Atsiminkite, ponai: taip, taip, Radijo karietos kelionė prasidėjusi, tik va, ar kas jai palinkėjo sėkmės?
VEŽĖJAS O kas tai turėję padaryti? Ir ar reikia tokių palinkėjimų tikėtis, kuomet - kaip regiu - patys neįsitikinę, kad iš tiktųjų – taip. Štai aš jau karietoje, o, tarkim, Leokadija dar vis virtuvėje, ponia Aldona – irgi ne ten, kur reikėtų. Jos dar čia neturėtų būti. Ji tik vėliau.
ALDONA. Girdit? Ponia Aldona tik vėliau. Ak, vežėjau, vežėjau. Jau tuomet, prieš dvidešimt metų su tavimi neįmanoma buvo kelionėje. Tik mano kantrybė gelbėjo ją, kiek įstengė. Atsiprašyk ponios, vežėjau. O per tą laiką kiek vandens nutekėjo, a? Ir laikraščiai rašė, rašė kol vieną kartą ir taip: Mirė televizijos režisierė, kino ir teatro aktorė, tremtinė, lietuvių kalbos puoselėtoja Aldona Vederaitė Ak, ne tik verkti, bet ir juoktis norisi (juokiasi) O jūs, a? Ko nesijuokiate, a?
VEŽĖJAS. Kaip... mirė?
ALDONA Va taip. Mirė. Sakau, kaip parašyta. Ir data parodyta: 2012 metai. Birželio 20 d. Kapinės įvardintos. Esą, Vilniuje mirė ir palaidota Rasų kapinėse.
VEŽĖJAS. Kaip jie taip, a? Kaip galima taip rašyti? Net ir balandžio pirmąją taip negalima. O čia gi prieš Joninės, prieš paparčio pražydimą. Nežinojau, Aldona, apie tokias žiniasklaidos išdaigas.
BALSAS I Toks gyvenimas, vežėjau. Tai jis išdykauja. Žmogaus materializmas, materija išdykauja. Dvasia gi save jau kita būtimi, kitomis charakteristikomis reiškiasi.
VEŽĖJAS O Jūs, pone, kodėl nesirodote? Anksti ryte, kad ir prisidengęs galvą migla, rūku, bet... matomas nuo kojų ligi smakro.
BALSAS I Kuomet reikia skubėti, man taip patogiau. Vieną kitą ir už rankos pavedėti į karietą reikia.
VEŽĖJAS Ir jie mano, kad sava valia taip...
BALSAS I Nujaučia, suvokia, supranta, kad reikia kažką padaryti, kažkaip ateiti į scenarijų Trispalvei. Sakyčiau, dvasinė pajauta tokia.
Štai ir dabar manau, kad jaučiate, jog kažkas ateina.
LEO Aš tai atsimenu. Ir žinote – ką? Raides A ir B. Prie jų, regis, visuomet, ar bent labai dažnai girdėdavau ir J. Man jos buvo kaip karietos angelai. Net žlugus karietai, jos pasiliko laukti, kuomet ji kažkokiu būdų atgys. Kur jos dabar? Sunku patikėti, kad be jų karieta gebėtų važiuoti.
(į patalpą ateina Vytautas Gocentas)
VYTAUTAS GOCENTAS (pasidairęs) Akims kažko trūksta, ar per daug. O jausena, kaip tada. Ir žodžiai gerklėje, kaip tada: Mano tėvelis JONAS JURGIS GOCENTAS, gimęs 1897 metais, buvo šaukiamas į kariuomenę. Jis jau buvo ne savanoris; jis buvo iš pirmųjų pašauktinių. Nuo 1919 metų birželio pradžios ir ligi 22 metų pabaigos, jisai yra Lietuvos kariuomenės eilinis, puskarininkis, viršila. Bet jeigu kalbėtume apie atestacijas, tiko visoms: sugebėjo ir vadovauti, ir mylėt savo karius. Nors jis pats buvo tik viršila. Kai kilo tas nesusipratimas su lenkų tauta, kai generolas Liucijus Želigovskis įsiveržė į mūsų lietuviškas žemes ir galvojo kurti kažkokią Vidurio Lietuvą su lenkiška kalba, tai tėvelis su juo susirėmė ties Giedraičiais. Tai buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio antrajame pėstininkų pulke. Ir ties Giedraičiais lapkričio 21- 22 dienomis, generolas su savo kariuomene buvo įkištas – kaip tėvelis sakydavo – į balą. Taip buvo. Ir jeigu ne Antantės, ypač Prancūzijos ultimatumai, lietuviai būtų buvę Vilniuje. Galbūt ne 22, 23, bet...
Kai aš susitinku Mažosios Lietuvos istoriką daktarą Algirdą Matulevičių (jis yra iš Giedraičių), tai visados sako: Vytautai, juk tavo tėvelis buvo prie Giedraičių sutvarkęs reikalaus lenku nenaudai, o lietuvybės garbei.
VEŽĖJAS Štai kalbi apie generolą Liucijų Želigovskį. Manau, kad nei tavo tėvelis jo nematė iš arti taip, kai mudu dabar, o tu, žinoma- juo labiau. Tai štai susipažinkime; Esu Želigovskio sūnus.
V. GOCENTAS Juokauji. Ir baisiai negražiai juokauju.
VEŽĖJAS Iš kur žinai?
ALDONA O Viešpatie! Tiek laiko kai su juo prie vieno botago, vienoje karietoje, o jis, jis va koks, va koks...
VYTAUTAS Ir vis dėlto tu, vežėjau, juokauji.
LEO Taip, Vytautai, jis juokauja. Betgi matote, kokie tie jo juokai. O mane šitais juokučiais jis juokina per 50 metų. Ir tikras jo vardas anė Pranas, anė Pranucis, anė Pranciškus, o Františekas.
VEŽĖJAS (deklamuoja eilėraštį)
Ramu.
Tylu.
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau
mano varde
ir
Lietuvos juk
negirdėti.
Man sako,
kur gimiau-
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri
kaip
dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai..
O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys.
Ir net visi raistai Čepkelių.
Nuo čia
lig Gardino
kaip lig kalėjimo - netoli.
Ir ten gimtadienį sūnaus sutiko tėvas.
Dabar,
kuomet kalbuosi su jumis,
tai guli prieš akis
eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms.
Jos mano paspirtis.
Kai šalia jų-
labiau tikiu,
kad praeitis - ne vien tik praeitis.
Iš jos į dabartį nešu
ir eilutes,
kurios
neleido Vincui pamatyti
tą sausio naktį
gimusio sūnaus..
„Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo“
Pavardė, vardas?
- Karlonas Vincas.
Sprendimas?
-12 metų. “
Lig Gardino
kaip lig kalėjimo –netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Františeku -
Lenkų kalėjimo sūnumi.
Ne Lenkijai.
Tačiau
mano varde
ir
Lietuvos juk
negirdėti.
Todėl labai prašau
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti
ar mylėti.
(Pasirodo A ir B)
B Na va. Labas, ponai. Reikėjo iškentėti. Ilgai ir labai iškentėti, kad ir vėl būtų karieta.
A Tai mes. Jinai B, aš A., o Jotas? Jis nepaslankus ir kaip visada atsilieka.
B Kas atsitiko, ponai? Jūs labai nustebę.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą