Tepasidaro knyga (1)

   

 Geriau  anksčiau...  

Buvo gerokai po Visų Šventų, po Vėlinių. Danguje dar švietė Šaulio žvaigždynas, tačiau gyvenome  Naujųjų  laukimu. Su Vidiniu tai darėme, atvertę  2014 metų ruošiamo kalendoriaus sausio mėnesio kelių dienų tekstus, būtent: sausio 1, 5, 15  ir 29. Truputį kvaila, juolab, kad kalendorius neparengtas,  o tik tie keli užrašai, žymėję  mums reikšmingas datas, kurias atvertėme dar nesulaukę Ožiaragio:

   — Geriau anksčiau, Pranuci, negu vėliau — prisimenu, kurį tai sykį pratarė Vidinis, tačiau tai nebuvo pagyrimų vertas proto  proveržis: kartu su artėjančiais Naujaisiais metais artinosi ir jubiliejai, į kuriuos neįmanoma numoti ranka, tarus: et, te užsimiršta jie. Ir nesmagiausia buvo laukti savosios 75 metų sukakties. Bet kam ją parduosi? Imtų kas dykai, irgi mielai atiduotum. Tokių neatsiranda ir neprotingiausia ieškoti panašaus profilio kvailių žinant, kad jų nėra. Tačiau mudviejų su Vidiniu lemtyje šis jubiliejus, visuomenėje vadinamas auksiniu žmogaus gyvenimo jubiliejumi, turėjo nemenką išskirtinumą: jis mudviejų nepančiojo. Priešingai, jis įsakmiai paliepė (ar stumtelėjo), kaupiant jėgas, telktis į vienetą ir tai, kas dar galima padaryti, daryti ČIA, nepaisant kur būtume — traukinyje,  karietoje, kosmose —  ir daryt DABAR, nedelsiant, nelaukiant rytojaus, kuris gali (ir turi teisę) pas mudu neateiti.

   — Atrodo, kad  pasiliksime ir be „ Lietuvio kalendoriaus“, po, matyt, nesmagių pamąstymų, nedrąsaus, susigužusio žmogaus balsu pasakė Vidinis, bet po minutės išsitiesė, išsitempė: —  O ne! Taip negali būti, taip nebus, — kaip tada įsimenu Vidinio žodžius ir girdžiu klausiant: — Ar žinai, Pranuci, ką reiškia laukti rytojaus manant, kad jis bus geresnis? Ar žinai? — Ir jau  pats atsakė:— Tai reiškia, Pranuci, laukti išsikvėpiančio savęs.

   — Ar tik dabar tai sužinojai? Kažin, ar nepavėlinai?

   — Kaip čia taip? Kur mudu tiek metų buvome? Kur bastėmės? O jeigu kažkur ir buvome, kuo tai galime paliudyti? — it negirdėjo manęs Vidinis, bet šie dalykai rūpėjo ir man.

   — Kažkur tikriausiai buvome,— tariau. — O kur? Reikėjo atsiminti, betgi pats žinai, kaip su tą  atmintimi. Ponia  Amnezija savo darbą padarė taip, kad, regis, tik pagirti ją reikia. Taip ir padaryčiau, bet liežuvis neklauso.

   — Iš tiesų taip manai, kad esame šū... vietoej? Negi? —  it suklusęs, teiraudamasis, bet tuojau ir vėl ryžtingai: — Ne, ne!  Mes dar žiesimės, dar lipdysime, kaip molis. Kartu, Pranuci, kartu lipdysime. Ir kalendorių atversime. Būtent tą, apie kurį nemenkai pakalbėta, tačiau dėl to jis neatsirado nei toks, kokį suprantu aš, net toks, į kokį tu rodai.  

   Taip išgirsti iš Vidinio nesitikėta, kadangi paskutiniu laikui jis atkakliai atsisakydavo veltis į bet kokį mudviejų bendrą darbą — ar tai būtų poezijos, ar prozos kūrinėlis, ar dar kas. Ir šit girdžiu, kad atsiminė ir prakalbo apie sumanymą  pabandyti išleisti kalendorių, turintį pretenziją savo atsiradimu pagerbti Danutės Balsytės – Lideikienės leisto „Lietuvio kalendoriaus“ tradiciją. Vidinis it ne tas, it jį kažkas sparčiai keičia, kad nori nenori, o prisimeni Salomėjos Nėries: iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės... Darėsi net piktas pajautęs, kad vis dar mintyse maketuojamą kalendorių atsisakau pavadinti „Lietuvio kalendoriumi“.

   — Kodėl, Pranuci?

   — Todėl, Vidini, kad mums geriau apsieiti be tokio įvardijimo. Girdėk: „Lietuvio kalendorius" yra vienintelė Lietuvos istorijoje nuteista ir sudeginta knyga.

  — Girdėjau, Pranuci. Taip, girdėjau iš jo sudarytojos ir leidėjos  Danutės Balsytės - Lydeikienės lūpų.   

  — Tai va. Aš, pavyzdžiui, neturiu tiek drąsos, kad patikėčiau, jog iš jo pelenų pakils feniksas. Neaiškinu, kodėl taip kalbu. Ne vaikas ir pats supranti, kad nevalia užimti vietą blogesne bažnyčia, negu buvusi prieš ją.

   — O! tai neteisybė. Tavo burnoje bilda tauškalas. Mums pakanka parodyti vietą, kurioje sudeginta bažnyčia. O tokiam tikslui, tokiai statybai pakanka kad ir koplyčios.

   — Tarkim, esi teisus: užtektų ir koplyčios. Bet vėlgi net ir abu sudėjus į krūvą, nesu įsitikinęs, kad mudviejų pakaks koplyčios  statybai. Aš jau — ne, Vidini, tuo neįsitikinęs. Baikime svajones  apie „Lietuvio kalendorių“ ir prašykime dievų, prašykime Danutės Balsytės –  Lideikienės, kad neišsikvėptume kuklesniam savo kalendoriui paruošti, tačiau kuriame irgi jaustųsi, girdėtųsi lietuvio dvasia. To lietuvio, kuris kažkada iš kažkur atėjo čia ir išliko būti. Nuo tų neatmenamų laikų jis visuomet vietinis. Per jį teka visos upės, iš jo išauga ir ošia visos girios, visi akmenys sugulę ant jo... Ir lai ant tokio kalendoriaus pirmo lapelio, iškeliant trispalvę, tebūnie parašyta: 

2014, sausis

Saulė teka 08:42; leidžiasi 16:02; d. ilgumas 07.20

Jaunatis;  0 mėnulio diena

                                         1

TREČIADIENIS

Mečislovas Arvaidas  Eufrozija  Eufrozina Mečys

Naujieji metai

Lietuvos vėliavos diena

Ožiaragis (2013.12.22 – 2014 01.20) - Arklys - 1 / 01

(1)

             Be vėjo plevėsuoji man.

          Na taip, šiandieną Vėliavos diena,

          Bet...  o! Trispalve,

          Maištauja mintys galvoje —

          Juk man tu ir naktim dienoji,

          Net ir tada,

          Kai dar manęs nedaug,

          O tėvas pro kalėjimų grotas

          Ir Vilniuje, ir Gardine

          Į Lietuvą kaip Dievą ėjo,

          Vis pakelėm paglostydamas nokstančius rugius.

          Gera tu man, gera,

          Ir skaudanti, kaip Lietuvos buvimas

          Ties nebūtim, ties praraja.

   Dėl tokio įrašo ir taip įkeltos vėliavos ginčių nebuvo. Reikšminga ir tai, kad sutarėme metų dienas į kalendorių įkeldinti netaupant popieriaus, kuomet  kiekvienai dienai skiriama tik po atskiro popieriaus lapelio puslapį. Tai irgi Vidinio idėja, kuriai mielai pritariau, nes protingiau manyti, kad ne laikas dėl kalendorių, o priešingai: kalendoriai dėl laiko. Buvo įspūdingą girdėti, kad Danutė Balsytė į sudegintą  „Lietuvio  kalendorių“ rodė kaip knygą. Taip pat nesunkiai su Vidiniu sutarėme būti kantresniems ir palaukti, kol mūsų konstruojamo  kalendoriaus pavadinimas savaime atsiras. Tačiau nesmagu buvo, kai perskaitęs vėliava papuošta eilėraštį, Vidinis pratarė:

   — Tikėjausi, kad sugebėsi geriau.

   Patylėjau. O galėjau netylėti, nes visą laiką, net atkakliai nenorėdamas pripažinti, jaučiau, kad nemaža dalis jo savijautos kažkokiu  būdu persimeta į mane: gera jam — gera ir man, bloga jam — ne kaip ir man. Nuo jo dvasinės būklės nemenka dalimi priklausė mano poezijos sveikata. Net atrodė, kad turiu  didesnę teisę priekaištauti jam dėl mano kūrybinėje autobiografijoje nesamų bent kelių poezijos ir prozos knygų. Ne syki keliausi parašyti tai vieną, tai kitą, tačiau vos įsibėgėjus, motoras pradėdavo čiaudėti, kosėti, strigti, greitis nykti, dusti ir galop tekdavo prisipažinti eilinę nesėkmę. Tačiau nepaisant patirtų fiasko, iki pat Naujų metų išvakarių, vis dar nesirįžau atsisakyti  tokio ketinimo. O nedrįsdamas rodyti į save, rodžiau į Aukščiausiąjį: esą, besistengiančiam ir Dievas padeda.    

  — Dievas, žinoma, visuomet padės, — neprieštaravo Vidinis,— Galbūt sveikata, dar kitaip, bet už tave molio ar cemento nemaišys, akmenų neskaldys. Klausyk,— staiga it prisiminė ir pats nutilo, tačiau tik trumpam, o atkutęs: — Ko tyli, Pranuci? Sakiau, reikėjo tik išgirsk jį ir prašau:

   Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas — pirmoji diena

   — Ha! — žioptelėjau.— Sakai, pasidarė pirmoji diena. Bet jis apie  pasaulio pirmąją dieną. Netgi ne Jis, o Biblija taip žino.

   — „Tepasidaro knyga“. Štai ką iš Dievo girdžiu. Parašyki stambiomis raidėmis šiuo du žodžius, prilipink juos ant krūvos popierių. Pamatysi, kaip tai gražu ir prasminga:

Tepasidaro knyga

Traukinys kitaip (13)

Iš neįtikėtino apie Nadeždą, Eženą, save

 

    Nadežda buvo įsitikinusi, (kaip, beje, ir Potjė), kad  senukas, išlaisvinęs juos iš zoologijos sodo nelaisvės, yra Dziedulis Pranas, kurio galvoje nemažai laiko, kai abi jos krebžda. Tačiau tuomet, įsikūrimo pradžioje, apie galvą nebūta nė minties. Tai buvo pasaulis, apie kurį negalėjusios pasakyti nei kur jis prasideda, nei kur baigiasi. Atrodė, kad būtimi jis labai panašus į tą, kurį, būdamos pririštos, matė ir stebėjo iš zoologijos sodo: ir čia, kaip ten dienas su jų šviesa keičia naktys, degindamos žvaigždes, kaip žvakes. Ir čia žemiau žvaigždynų, tingulio apimtas, ganosi mėnulis. Nors abi papūgos Dievo sutverto pasaulio nedaug mačiusio, tačiau neblogai suvokė jo realumą. Joms nebuvo sunku suvokti, jog vienur ošia miškai, kitur, susitelkę į ežerus, upes, jūras, vandenynus tyvuliuoja, gaudžia, skandina vandenys. Ir žmonės, žmonės... Susibūrę į valstybes, tautas, į miestus, važiuoja, plaukia, skrenda, eina, juda, kruta... Ir kur tik jų nepamatysi? Kur jų nėra? Lipę į dangų kalnais, dabar kuria kosminius būstus ir gyvena už Žemės traukos ribų... 
  Bet tai už Žemės traukos ribų, o čia?..      
  Išgirdusios, kad jos kažkieno įkurdintos Dziedulio galvoje, abi net myžčiojo kvatodamos ir netikėdamos nei tokiu nauju savo būstu, nei mokėdamos suprasti, kad dar esama tokių nesąmonių. 
  — Reikia būti visišku psichu, nuolatiniu palatos nr. 6 gyventoju, jog patikėtum, kad į galvą galima įmesti kad ir mažmožį. Sakykim, skruzdę. O čia... cha-cha-cha, — kvatojosi storesniu balsu kalbanti, — įmetė papūgą. 
  — Tai kad ne vieną įmetė, o dvi. 
  — Pasakoja niekus ir mokslinius darbus kuria. Cha – cha - cha! 
  O Dziedulis? 
  Aš irgi negreit suvokiau, kad galvoje atsirado papūgos. Tačiau atėjo laikas, kai parašė: 
    Išgirdęs galvoje papūgas, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų ten gyvenimą išgirs artimesni tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės ginkdie  žada man psichiatrinę ligoninę. Kol kas apsieita be jos, tačiau toks gyvenimas neretai priartėja prie trečio brolio, kuomet kiti du jo broliai protingi, o jis — kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“, — daugsyk prašiau, bet jos įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota – kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, Jonu iš Giškabūdžio, teta Santa, su knyga Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų grožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista ar- ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato. 
    —  Net labai keista, — sakau pats sau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Garantijų, kad taip neatsitiks — ogi jokių.  Atrodė, jau pripratau laukti iš jų papūgiškų siurprizų, tačiau vis dėlto ne „Internacionalo“ giedojimo. Tačiau aukštybių siųsti dievai menkai paiso, ko žmogus nori ar nenori. 
  Tokie užrašai jau nemenkai apdulkę, bet tikėtina, kad vis dažniau reikės imtis valytojo darbo, kilnoti juos, ieškoti, skaitinėti ir pykti, jog anuo metu  pašykštėjęs jiems didesnio dėmesio, matyt, tikint kad yra dalykų, kurie ir be rašalo ar pieštuko atsimintini.  
    — Pasaulis atsimins, pasaulis atsimins, — patikino kažkuri ir tuomet pirmą kartą išgirdau, papūgos dainavimą savo galvoje. Padainavo tik pirmąsias dvi jo eilutės. Man pasirodė, kad balsas labiau vyriškas, negu antrosios, todėl instinktyviai, nesąmoningai dainorių pavadinau „Internacionalo“ autoriaus Eženo Potjė vardu. Neišsilaikiau ne šyptelėjęs: 
  — Na, dabar giedok, internacionaliste, — palinkėjau suprasdamas, kad kažkas negero atsitinka mano psichikoje. Tačiau norėjosi būti išmintingu ir nepalikti bevarde kitos papūgos, kurios balsas aukštesnis, labiau moteriškas. Irgi daug neteko galvoti, kad ją pavadinčiau Nadežda Konstantinovna. Ir tik vėliau suvokiau, jog tai Vladimiro Lenino žmonos Krupskaja vardas ir tėvavardis. 
  Jau visai smagu ir lengva pasidarė. 
  „O kodėl man nepadėjus Eženui giedoti? — 
plačiai žvelgiau į ryto šviesą, šitaip prisipažindamas, kad nuo iš aukštybių skirtos lemties nepabėgsiu. Tai nereiškė, kad nerūpėjo prakalbinti ją. Priešingai.  Atrodė, kad protingiau pačiam ateiti prie jos ir glaustytis kaip katinui, kad ir su Eženu Potjė giedant  Internacionalą. Bet viena bėda — ne bėda. Dar nepražiojęs burnos išgirdau, kaip tokį ketinimą aplenkia karieta. Važiavo šauniai: smagiai, jaunai į asfaltą ciksėjo jos žirgų kanopulės, dardėjo jos ratai, bet ne blogiau atrodėi ir dainininkų choras su jo balsingu solistu: 

Ji ieško uosdama kaip šuo, 
Tačiau kitų neklausia kelio. 
Ir atvažiavo karieta 
Parvežt dangun į balių. 

Choras: 
Dzingul dzingul — kojomis į priekį. 
Dzingul dzingul — ačiū už gėles. 
Neliūdėk, mergaite sengalvėle, 
Saugoki darželį, 
Būk ištikima. 

  — Karieta... Iš kur ji? Kaip ji čia? Tiesiog nuostabi. O solistas irgi o – cho – cho! — pirmas prasižiojo nusistebėti Eženas, bet balsas pritrenktas netikėtumo, girgždėjo, šnypštė.    . 
  — O choras argi ne „o- cho – cho“? — negarsiau atsiliepė Nadežda Konstantinovna, — kuri, kaip ir Eženas Potjė dar nebuvo girdėję juos šitaip vadinančius. Tiesiog buvo papūgos, nežinojusios  gyvenamosios vietos ir net nepamaniusios, kad jos reikia ieškoti Dziedulio galvoje... O  solistas buvo vertas aplodismentų, kaip ir visas karietos choras. 

Kai nusipelniau kiek geriau 
Paulausko Lietuvoj gyventi, 
Bažnyčia pasiuntė mišias — 
Kviečiu visus į šventę. 

Choras: 
Dzingul dzingul— kojomis į priekį. 
Dzingul dzingul — ačiū už gėles. 
Veža baliun Dievo avinėlį 
Kryžium padabinta 
Aukso karieta.

2013-12-16 19:53