Reikalingas savo rašalas
Ateis laikas ir, žinoma, prisieis nuoširdžiau papriekaištauti negu dabar, kad būdamas scenoje – o ir prie jos – gan ilgą laiką nepajaučiau svarbiausio, nors atrodė, kad tokių dalykų neįmanoma užmiršti: tegu ne metai praėję nuo jų, tegu du dešimtmečiai, bet užmiršti anos karietos nuopelnus savo būčiai, gyvenimui, reikštų didžiausią žlugimą žmoguje. Tuomet jau ir į jo galvą drąsu rodyti ir kalbėti, kad tai absurdas, kuris tik dėl vaizdo, kad neatrodytų raiteliu be galvos kaip Tomo Main Rido knygoje.
Vos nulipęs nuo scenos jau žinojai, kad galiu perskaityti dar vieną eilėraštį ir manyti, kad tai, ką galėjau padaryti, jau padariau – pirmą Harker eilėraštį galima užversti, o prie jo – ir tuos savo septynis, kuriuos parašiau skaitydamas jos „Atsiprašau“. Net kurią tai akimirką stabtelėjau pamanydamas, ar nereikėtų sugrįžti atgal į sceną, bet pamatęs atokiau Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą, atėjau prie jos.
– Tu ne etažerėje?
– Kaip matai, dzieduli, aš ant pietinio lango palangės. Manau, kad etažerėje ar ant jos daugiau niekuomet nesinorės būti. Nors man ten patikę, bet kai pamačiau Blakę, pasidarė negera.
– Dėl varno Goliaus ar dėl blakės? Ne, ne, Šventoji, tu nepyk! Atsiminimai neretai sielą jaukia, o blakės pasirodymas, tai gabalėlis suvaidintos praeities. Pati žinai, kad Ir tokia persona buvo. Gražuole vadinom.
– Tai, dzieduli, gerai suprantu. Todėl pakanka, kad yra tokia praeitis ir lai ji būna. Aš, žinoma, jai nekenksiu.
– Nekenksi? Praeičiai? Ir manai, kad jai galima kenkti – nekenkti?
– Irgi žinai, dzieduli, kad kone visi raštai sukaupti manyje kaip archyve. O antra – ne šiaip pasižadėta, kad scena tegalės priimi tik tų autorių kūrinius, kurie aprobuoti absoliučia ištikimybe. Jai reikalingas savas rašalas. Čia kaip pagal Kristijoną Donelaitį: mums jūsų mylistą paliepė sveikint. O ar daug tokių? Tu, Vidinis, Jonas iš Griškabūdžio. Kas dar?
– O tu? O teta Santa?
– Aš, dzieduli, tik redaktorė ir raštininkė – stenografistė. Ačiū dievui ne šnipė, kaip Gražiuolė. Gal net nepagalvoji, kaip baiminuosi netyčia užrašyti žodį, kuris per neapsižiūrėjimą. Baiminuosi kaip stenografininkė. O kaip redaktorė, žinoma, laisvesnė. Šias darbas labiau mielas, bet irgi būtų bėda, jei autorius nepažintų jo redaguojamo kūrinio. Labai sąžiningai ir stenografuoju ir stengiausi būti gera redaktorė. Tokiems dalykams fantazijos pavojingos. Suprask.
– Ginčytis būtų tuščias reikalas. O teta Santa?
– O teta Santa, dzieduli, yra naujas reiškinys. Jai dar, manau, ne vieną vienuolės abitą teks sunešioti, kol atsidarys geležimi kaustytą skrynią su „Užrakintos moters svajomis“. Bet atsidarys, būtinai atsidarys. Dabar apie tai tik pašnabždėti galiu. Ir tai ne bet kam, oi ne bet kam! Bet kam dar ne laikas.
Taip, abitu dėviu... Jis dengia
Mano nuodėmingą kūną,
Tačiau ne kūnu, o mintim
Tave raizgau. Mintim kaip siūlu...
– Va kaip! Čia taip iš tos knygos? Iš tetos Santos knygos?
– Dažniau rodai, kaip į skrynią. Bet tyliau, dzieduli, tyliau, – paprašė Šešiasdešimt Septintoji ir žiburėliais sumirksėjusi kaip akimis į sielą:
Tau audrą sukeliu mintyj.
Manęs nepažinai, tačiau geidi.
– Va čia ji teisi. Po abitu, bet vis tiek. Truputį laukiniai visi esam, o moterys, regis, daugiau, negu vyrai, – pakomentavau. O ji:
Norėtumei apakt, kad
Nematytum išorės manos,
Tik jaustum sielos runų giesmę.
– Kaip, kaip – runų? Kaip suvokiu, čia ir Kristijonas nepadės. O kas galėtų padėti, a? Štai padėsiu ant aslos runą vilnos, jeigu tik rasa bus ant runo, o sausumas ant visos žemės, tada žinosiu, jog išlaisvinsi Izraelį.
– Ne iš tos giesmės, ne iš tos. Gal geriau tuomet žvilgtelk į Salomėją Nėrį: Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos. Bet, dzieduli, ar tu taip juokauji, ar iš tiesų nežinai, kas yra runos? – atšalusiu balsu pasidomėjo Šešiasdešimt Septintoji, tačiau taip užtruko neilgai, nes atrodė, jog nepaisant, kad buvome šalia scenos, užėmusios visų dėmesį, bet jai rūpėjo pasakyti, kad įspūdingų reiškinių nuošalėse yra dalykų, kurie nemenkai geba užimti ir protą, ir smalsumą norint bent suvokti, kokie dar paslaptingi dalykai vyksta būtovės sandarose. Sandarose? O Viešpatie, sakyk, kaip geriau įvardinti gyvastį, kuri savo fizinės veiklos galimybėmis pranoksta žmogų ir jau veikliai pluša dvasios pasireiškimuose?
– Tikrai, dzieduli, bus, kaip sakau: jau netoli tas laikas, kai teta Santa atidarys savo skrynią ir užrakintos moters svajos išeis į laisvę, – nesiliovė įtikinėti Biblijos Šešiasdešimt Septintoji knyga, nors galėjusi to nedaryti. Ne kartą buvau nugirdęs, kad tuomet, esą, prasidėsiantis kone naujas dvasios proveržis ir daug tų, kurie dabar jaučiasi išvaizdūs ir nepakeičiami kūryboje nebus reikalingai. Man tai tapo paskata pabandyti peržengti patį save ir įsileisti į esamų reiškinių visumą dalykus, kurie tik kažkaip nujaučiami, kad jie yra, pripažįstat juos lygiateisiais būtovės dalyviais, mokinantis su jais gyventi ne vien sapnuose.
– Pats matai, kas darosi Palėpėje, kas jos scenoje, – sušvyturiavo Šventoji Morzės kalba.
Nematyti nebuvo įmanoma, bet atrodė, kad regiu daugiau. Įspūdį darė beatsirandantis supratimas, kad visas pasaulis perina per žmogaus akis, bet... Bet eina ir praeina arba užsilieka, kaip piešinėliai ar vaizdai nuotraukose. O čia kitaip: siela, širdimi, tikėjimu apglostyta kiekvienas vaizdelis ir todėl jie tokie gyvi, natūralus, priimtini. Ir tiesiog lenda į galvą pamanymas, kad ir karietoje būta ne kitaip kaip atsiradusioje scenoje. Ir gal tik todėl ši erdvė ir atsiradusi tokia talpi, kad ji tapati karietos erdvei, kurios dalis atnešta į Palėpę.
Trumpus, bet, kaip man atrodė, esmingus pamąstymus patrukdė Biblijos knyga.
– Man atrodo, kad dėdė Vidinis truputį užsižaidė. Bet atsikvošės gi. Mums nevalia nevykdyti savo įsipareigojimų ir būti scenoje bet kaip. O Mundis čia su vėliavnešiais tik todėl, kad pats save pamatytų ir kitiems parodytų, kaip atrodė prieš kelis metus. Tuomet jis... betgi būkime kantresni.
– Vis dažniau girdžiu kalbas apie kažkokius įsipareigojimus. Kas juos kada kam davė? Vidinis? Kas dar be jo ir manęs galėjo teikti kažkokius įsipareigojimus? Ir būtent – kam?
– Oi, dzieduli, dzieduli, – kaip ugnelė nušvito Biblijos knyga ir taip: – Pakartok, ką tau padeklamavau apie runas. Bent pabandyk.
– Kažkada ir aš mokėjau gražiai juoktis. Dabar tik atsikvėpti galiu tokiais atsiminimais: senas dalykas, brangute, tos runos. Bet visgi jos yra ir pasirodo, kad netgi poezijoje. Tokie įrašai absoliučiai žmonių masei paslaptis – ne kas juos tegali perskaityti. O kai jos dar moters sieloje, tai atsiprašau...
– Brangute? Na, ko tyli, dzieduli?
– Tai man sielai gražus žodis. Tiesiog meilės žodis, brangute.
Tylos buvo nedaug, bet jos kažkiek buvo, o po jos išgirdau:
– Sakyk, dzieduli, ar tu dar tikiesi kada nors atgauti aną karietą. Tą, pirmą, kuri į kelionę, o kartu ir į istoriją įrašyta 1994 metų data. Vadinasi, kitų metų sausį sukaks dvidešimt metų. Buvo sekmadienis. Taip? Ir tuo pačiu laiku sukaks septyniasdešimt penkeri karietos vežėjui. Dabar nerodau į jį pirštu, nekalbu, kaip apie buvusį. Tai ar galima buvo laukti kažkokių dangaus malonių nepasirūpinat, kad jos būtų savimi iškentėtos? Bet atsiprašau. Tu, dzieduli, man neatsakei, ar norėtum susitiki su savimi tose kelionėse?
Kažkoks smauglys užgulė gerklę. Net ir atsikrenkšti nedrįsau. Bet kam to klausti, jei pati ką tik pasakė, kad tokie dalykai reikalingi iškentėti savimi. Po karietos žlugimo nieko, regis, daugiau ir nedariau, tik bandydamas tai atsiminti, tai ieškoti, tai užrašais ją meistrauti. Ir ne tik taip. Daug skiedrų pritašyta ją meistraujant . Ir nori – nenori, bet atsėlina į galvą mintis, kad ši atsiradusi scena tėra tik geriau išpuoselėta, iščiūčiuota anoji, vadinamoji Radijo karieta. O jeigu taip, tai ar verta klausti, ar tikiuosi ją atgauti?
– Tai sakai, kad Mundis čia atėjęs pasižiūrėti, kaip jis atrodęs prieš kelis metus Cha! Ir pats pasižiūrėti, ir tokį kitiems parodyti. Ir sumąstyk tu man! – neva stebėjausi, bet tik todėl, kad padoresnei kalbai regzti neatsirado aiškesnio supratimo. Netrukus nusikalbėjau iki to, jog paprašiau uždegti švieselę, kad pagal atsirandančią tradiciją perskaityčiau naują eilėraštį.
– Tu jį pirmoji išgirsi.
– Ne, ne, dzieduli, eilėraščiai ne todėl, kad kas pirmesnis, tas geresnis, – dabar jau atvirai, visu balsu paprieštaravo Biblijos knyga, ant apdaro viena po kitos įžiebdama septynias ugneles. Nuo scenos atskrido jonvabaliai. O ir visa scena nelyg persiformavo į netvarkingą, kaip į turgų sudėliotą žmonių masę, kurioje atsiradome ir mudu su Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga. Abu žinojome, kad niekuomet nebuvome prekeiviai ir nieko turgaus žmonėms negalime pasiūlyti, tačiau ir čia, kaip turguje, žmonės ieškojo tikėdamiesi surasti gerą, bet pigią prekę ir ieškojo visur, žinodami, kad neretos prekės parduodamos tik išėmus jas iš po skverno. Atrodė, kad visas toks turgus nusitaikė prie dar neišgirsto eilėraščio, kurio jau lūkuriavo uždegtos švieseles.
– Kam gyvenam? Kam gyvenom? – kilo ūpas paklausti, bet jis nusirito kažkur į nepasotintą prarają viduje, kad net nepastebėjau, jog netyčia atsirėmiau rankos delnu į Šešiasdešimt Septintosios Biblijos knygos apdarą ir išgirdau save it pro mikrofoną, kad būtų garsu, kad girdėtų toli.
Nusijuok tuo juoku,
– Tu ne etažerėje?
– Kaip matai, dzieduli, aš ant pietinio lango palangės. Manau, kad etažerėje ar ant jos daugiau niekuomet nesinorės būti. Nors man ten patikę, bet kai pamačiau Blakę, pasidarė negera.
– Dėl varno Goliaus ar dėl blakės? Ne, ne, Šventoji, tu nepyk! Atsiminimai neretai sielą jaukia, o blakės pasirodymas, tai gabalėlis suvaidintos praeities. Pati žinai, kad Ir tokia persona buvo. Gražuole vadinom.
– Tai, dzieduli, gerai suprantu. Todėl pakanka, kad yra tokia praeitis ir lai ji būna. Aš, žinoma, jai nekenksiu.
– Nekenksi? Praeičiai? Ir manai, kad jai galima kenkti – nekenkti?
– Irgi žinai, dzieduli, kad kone visi raštai sukaupti manyje kaip archyve. O antra – ne šiaip pasižadėta, kad scena tegalės priimi tik tų autorių kūrinius, kurie aprobuoti absoliučia ištikimybe. Jai reikalingas savas rašalas. Čia kaip pagal Kristijoną Donelaitį: mums jūsų mylistą paliepė sveikint. O ar daug tokių? Tu, Vidinis, Jonas iš Griškabūdžio. Kas dar?
– O tu? O teta Santa?
– Aš, dzieduli, tik redaktorė ir raštininkė – stenografistė. Ačiū dievui ne šnipė, kaip Gražiuolė. Gal net nepagalvoji, kaip baiminuosi netyčia užrašyti žodį, kuris per neapsižiūrėjimą. Baiminuosi kaip stenografininkė. O kaip redaktorė, žinoma, laisvesnė. Šias darbas labiau mielas, bet irgi būtų bėda, jei autorius nepažintų jo redaguojamo kūrinio. Labai sąžiningai ir stenografuoju ir stengiausi būti gera redaktorė. Tokiems dalykams fantazijos pavojingos. Suprask.
– Ginčytis būtų tuščias reikalas. O teta Santa?
– O teta Santa, dzieduli, yra naujas reiškinys. Jai dar, manau, ne vieną vienuolės abitą teks sunešioti, kol atsidarys geležimi kaustytą skrynią su „Užrakintos moters svajomis“. Bet atsidarys, būtinai atsidarys. Dabar apie tai tik pašnabždėti galiu. Ir tai ne bet kam, oi ne bet kam! Bet kam dar ne laikas.
Taip, abitu dėviu... Jis dengia
Mano nuodėmingą kūną,
Tačiau ne kūnu, o mintim
Tave raizgau. Mintim kaip siūlu...
– Va kaip! Čia taip iš tos knygos? Iš tetos Santos knygos?
– Dažniau rodai, kaip į skrynią. Bet tyliau, dzieduli, tyliau, – paprašė Šešiasdešimt Septintoji ir žiburėliais sumirksėjusi kaip akimis į sielą:
Tau audrą sukeliu mintyj.
Manęs nepažinai, tačiau geidi.
– Va čia ji teisi. Po abitu, bet vis tiek. Truputį laukiniai visi esam, o moterys, regis, daugiau, negu vyrai, – pakomentavau. O ji:
Norėtumei apakt, kad
Nematytum išorės manos,
Tik jaustum sielos runų giesmę.
– Kaip, kaip – runų? Kaip suvokiu, čia ir Kristijonas nepadės. O kas galėtų padėti, a? Štai padėsiu ant aslos runą vilnos, jeigu tik rasa bus ant runo, o sausumas ant visos žemės, tada žinosiu, jog išlaisvinsi Izraelį.
– Ne iš tos giesmės, ne iš tos. Gal geriau tuomet žvilgtelk į Salomėją Nėrį: Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos. Bet, dzieduli, ar tu taip juokauji, ar iš tiesų nežinai, kas yra runos? – atšalusiu balsu pasidomėjo Šešiasdešimt Septintoji, tačiau taip užtruko neilgai, nes atrodė, jog nepaisant, kad buvome šalia scenos, užėmusios visų dėmesį, bet jai rūpėjo pasakyti, kad įspūdingų reiškinių nuošalėse yra dalykų, kurie nemenkai geba užimti ir protą, ir smalsumą norint bent suvokti, kokie dar paslaptingi dalykai vyksta būtovės sandarose. Sandarose? O Viešpatie, sakyk, kaip geriau įvardinti gyvastį, kuri savo fizinės veiklos galimybėmis pranoksta žmogų ir jau veikliai pluša dvasios pasireiškimuose?
– Tikrai, dzieduli, bus, kaip sakau: jau netoli tas laikas, kai teta Santa atidarys savo skrynią ir užrakintos moters svajos išeis į laisvę, – nesiliovė įtikinėti Biblijos Šešiasdešimt Septintoji knyga, nors galėjusi to nedaryti. Ne kartą buvau nugirdęs, kad tuomet, esą, prasidėsiantis kone naujas dvasios proveržis ir daug tų, kurie dabar jaučiasi išvaizdūs ir nepakeičiami kūryboje nebus reikalingai. Man tai tapo paskata pabandyti peržengti patį save ir įsileisti į esamų reiškinių visumą dalykus, kurie tik kažkaip nujaučiami, kad jie yra, pripažįstat juos lygiateisiais būtovės dalyviais, mokinantis su jais gyventi ne vien sapnuose.
– Pats matai, kas darosi Palėpėje, kas jos scenoje, – sušvyturiavo Šventoji Morzės kalba.
Nematyti nebuvo įmanoma, bet atrodė, kad regiu daugiau. Įspūdį darė beatsirandantis supratimas, kad visas pasaulis perina per žmogaus akis, bet... Bet eina ir praeina arba užsilieka, kaip piešinėliai ar vaizdai nuotraukose. O čia kitaip: siela, širdimi, tikėjimu apglostyta kiekvienas vaizdelis ir todėl jie tokie gyvi, natūralus, priimtini. Ir tiesiog lenda į galvą pamanymas, kad ir karietoje būta ne kitaip kaip atsiradusioje scenoje. Ir gal tik todėl ši erdvė ir atsiradusi tokia talpi, kad ji tapati karietos erdvei, kurios dalis atnešta į Palėpę.
Trumpus, bet, kaip man atrodė, esmingus pamąstymus patrukdė Biblijos knyga.
– Man atrodo, kad dėdė Vidinis truputį užsižaidė. Bet atsikvošės gi. Mums nevalia nevykdyti savo įsipareigojimų ir būti scenoje bet kaip. O Mundis čia su vėliavnešiais tik todėl, kad pats save pamatytų ir kitiems parodytų, kaip atrodė prieš kelis metus. Tuomet jis... betgi būkime kantresni.
– Vis dažniau girdžiu kalbas apie kažkokius įsipareigojimus. Kas juos kada kam davė? Vidinis? Kas dar be jo ir manęs galėjo teikti kažkokius įsipareigojimus? Ir būtent – kam?
– Oi, dzieduli, dzieduli, – kaip ugnelė nušvito Biblijos knyga ir taip: – Pakartok, ką tau padeklamavau apie runas. Bent pabandyk.
– Kažkada ir aš mokėjau gražiai juoktis. Dabar tik atsikvėpti galiu tokiais atsiminimais: senas dalykas, brangute, tos runos. Bet visgi jos yra ir pasirodo, kad netgi poezijoje. Tokie įrašai absoliučiai žmonių masei paslaptis – ne kas juos tegali perskaityti. O kai jos dar moters sieloje, tai atsiprašau...
– Brangute? Na, ko tyli, dzieduli?
– Tai man sielai gražus žodis. Tiesiog meilės žodis, brangute.
Tylos buvo nedaug, bet jos kažkiek buvo, o po jos išgirdau:
– Sakyk, dzieduli, ar tu dar tikiesi kada nors atgauti aną karietą. Tą, pirmą, kuri į kelionę, o kartu ir į istoriją įrašyta 1994 metų data. Vadinasi, kitų metų sausį sukaks dvidešimt metų. Buvo sekmadienis. Taip? Ir tuo pačiu laiku sukaks septyniasdešimt penkeri karietos vežėjui. Dabar nerodau į jį pirštu, nekalbu, kaip apie buvusį. Tai ar galima buvo laukti kažkokių dangaus malonių nepasirūpinat, kad jos būtų savimi iškentėtos? Bet atsiprašau. Tu, dzieduli, man neatsakei, ar norėtum susitiki su savimi tose kelionėse?
Kažkoks smauglys užgulė gerklę. Net ir atsikrenkšti nedrįsau. Bet kam to klausti, jei pati ką tik pasakė, kad tokie dalykai reikalingi iškentėti savimi. Po karietos žlugimo nieko, regis, daugiau ir nedariau, tik bandydamas tai atsiminti, tai ieškoti, tai užrašais ją meistrauti. Ir ne tik taip. Daug skiedrų pritašyta ją meistraujant . Ir nori – nenori, bet atsėlina į galvą mintis, kad ši atsiradusi scena tėra tik geriau išpuoselėta, iščiūčiuota anoji, vadinamoji Radijo karieta. O jeigu taip, tai ar verta klausti, ar tikiuosi ją atgauti?
– Tai sakai, kad Mundis čia atėjęs pasižiūrėti, kaip jis atrodęs prieš kelis metus Cha! Ir pats pasižiūrėti, ir tokį kitiems parodyti. Ir sumąstyk tu man! – neva stebėjausi, bet tik todėl, kad padoresnei kalbai regzti neatsirado aiškesnio supratimo. Netrukus nusikalbėjau iki to, jog paprašiau uždegti švieselę, kad pagal atsirandančią tradiciją perskaityčiau naują eilėraštį.
– Tu jį pirmoji išgirsi.
– Ne, ne, dzieduli, eilėraščiai ne todėl, kad kas pirmesnis, tas geresnis, – dabar jau atvirai, visu balsu paprieštaravo Biblijos knyga, ant apdaro viena po kitos įžiebdama septynias ugneles. Nuo scenos atskrido jonvabaliai. O ir visa scena nelyg persiformavo į netvarkingą, kaip į turgų sudėliotą žmonių masę, kurioje atsiradome ir mudu su Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga. Abu žinojome, kad niekuomet nebuvome prekeiviai ir nieko turgaus žmonėms negalime pasiūlyti, tačiau ir čia, kaip turguje, žmonės ieškojo tikėdamiesi surasti gerą, bet pigią prekę ir ieškojo visur, žinodami, kad neretos prekės parduodamos tik išėmus jas iš po skverno. Atrodė, kad visas toks turgus nusitaikė prie dar neišgirsto eilėraščio, kurio jau lūkuriavo uždegtos švieseles.
– Kam gyvenam? Kam gyvenom? – kilo ūpas paklausti, bet jis nusirito kažkur į nepasotintą prarają viduje, kad net nepastebėjau, jog netyčia atsirėmiau rankos delnu į Šešiasdešimt Septintosios Biblijos knygos apdarą ir išgirdau save it pro mikrofoną, kad būtų garsu, kad girdėtų toli.
Nusijuok tuo juoku,
Kuris naktį gesina.
Per jos pelenus tyliai ne kartą ėjau
Ir šiandieną tikiu net labiau,
Negu vakar tikėjau.
Nusijuok
tuo juoku
Kuris naktį gesina.
Man visai nesvarbu,
Kad nemoku
įeit į bažnyčią.
Čia daug kryžių,
Ir gėlės darželių nuskintos.
O pasauli platus!
Kaip toli viens nuo kito nutolom –
Skintos
gėlės ir tos,
Kur darželiuose liko
Bet galvokim:
Gyvenam
kartu
Ant kaktos
Aš jau upėmis laiką plukdau
Begalybėj sunku net surasti save.
Bet – valio!
Ir eilėraščiai burėmis gali man tapti,
Kad nereiktų beieškant sustot...
O plaukiu
aš iš Harker.
Į Sigą plaukiu.
Jeigu kam parūpėtų „nuo – iki“
Priglusti prie mylių,
Sutalpinkite jas
Į dvi eilutes...
kada nors, kai sau atleisi
dar
savęs atsiprašyk...
harker
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą