Plevenantys jonvabaliai
Sakoma: daug triukšmo dėl nieko, bet negirdėjau, kad kas pavartotų priešpriešinį posakį. Gal toks net neegzistuoja, bet nereikšmingi kelių žmonių, sakytum, dėl nieko pasistumdymai scenoje – tai žodį kalbat, tai ugnelę kuriant, ją palaikant ar kažkur nunešant, tai vienas kitam nelauktai žvilgterint į akis, tai nusistebint kažkokiu niekučiu – kūrė natūralios būties vaizdą, o autorius jos kolektyvinis – dvi moterys ir keturi vyrai. Išskyrus mane, gal dar Vidinį, kiti, turėdami svarbesnių reikalų, nebuvo pasiryžę užsilikti ilgam laikui. Tačiau toks tikrovės matymas, žiūrint kaip į fotografiją, yra skurdokas, netikras, be vidujinės arba, sakykim, dvasinės būties, be energijos, išspinduliuotos į pašalius, net nenujaučiant, kad ji ten labiau reikalinga, kad ji ten panašiai kaip grūdas, paimtas iš aruodo į sėją. Aš irgi jau išmokęs vienuolės eilėraštį „Pasirinkimas“, šešias žodžiais įtalpintą vienoje eilutėje, bet skaitydamas mačiau ir girdėjau ne tik juos: mintis ir dvasią gal net geriau negu jie įtaigojo du daugtaškiai, parašyti eilutės pradžioje ir jos pabaigoje.
... Renkuosi tylą, kai nesugebu parinkti žodžių...
Taigi, bent taip manau, kad man pasisekė geriau, negu kitiems, nors neneigiu, kad tai gali būti tik iliuzija. O kalbu apie save todėl, kad iki tolei, dar nepažinęs tetos Santos, jau buvau susitikęs su Harker eilėraščių daugtaškiais. Ir nusiteikimas perskaityti jos poeziją sava kūryba, ir būtent dažniau poetine kūryba, išlikęs iki šiol. Patikėjau, pajaučiau, net žinau, kad yra poezijos, kurioje daugtaškiai reiškia labai daug. O vieną savo kūrinėlį, įvardijęs „Harker daugtaškiai“, žvilgčioju ir dabar. Bent dalinai ir dėl priežasties, kad būčiau drąsesnis savo įsitikinimuose. Kažin, ar daug skaičiusių vienuolės „Pasirinkimą“ teikė didesnę reikšmę daugtaškio ženklui. Štai kai kurie atsiliepimai, sukaišioti komentarams skirtoje pozicijoje.
– Na čia dabar? Marš atgal.
– Oi, Santa, nepyk, bet šįkart visai prastai. Jokios paslapties ar naujovės neradau.
– Skaitau prie žvakės kai lempai neturiu aliejaus.
– Mėnulio šviesoje dainuoju, kai nėra balso ir melodijos.
– Pasirinksi čia tylą... Vienas po kito kas nors vis įpėdina ir moko, ir moko, ir moko –it aimanuoja dar viena skaitytoja ir prašo tetos Santos: – Priimkite į savą tylą, aš joje tiek gražių žodžių radau.
– Tyla prabyla, alsuoja miglą godžiai...
– Man irgi taip būna.
Matyti, labai panašiai būčiau pasielgęs ir aš, jeigu ne Harker netikėtai užgriuvę daugtaškiai ir nežinia kažkaip prašnekusi dvasia apie tai, ar nevertėtų užpildyti jų erdvę. Bet kaip? Kokiu būdu tai padaryti? Iš kur gauti ekstrasenso gebėjimų, kad galėtumei bent kiek drąsiau ateiti į jų prieangius? Bet buvo aišku, kad net ir tokiems pamąstymams reikalinga tyla. Tyla ir turbūt jūra. Kad ir neprieita, kad ir nematoma, bet jaučiama, jog ji netoli ir net girdima.
Scenovaizdis beveik nesikeitė, bet atrodė, kad iš tikrųjų artėjame prie jūros – į jauseną įsiliejo jos prislopintas, bet man gerai pažįstamas ošimas, tačiau nerimo nekėlė, galgi atvirkščiai – jį migdė, slopino ir taupė smegenų ir raumenų energiją, ošimu kaip primerktomis akimis pritemdydama sumiglojusį dangų.
– Žiūrėkit, mūsų ugnelės, mūsų jonvabaliai, – išgirdome tetą Santą. Kad jos „mūsų“ niekas negalėjome būti tikri, bet jos buvo tikros, gyvos ir pirmą kartą matydamas tokį jų plevenimą žinojau, kad tai ne sapnų ar vaizduotės regėjimai – ugnelės turėjo sparnelius, turėjo galvytes, pilvelius, po kuriais degė ugneles. Ir ne greitai atėjo į galvą mintis, kad štai kokie maži padarėliai, o... Taip, taip, o su šviesomis ir sau, ir visiems tiems, kas gali matyti ir jausti.
– O tu kur? – matydama ant savo delno sujudusią ir keliančią sparnelius švieselę, paklausė jos Harker, bet ji jau plazdėjo kartu su kitomis ir pagal jų skaičių žinojome, kad jos mūsų – dar neseniai ir anas penkias, panašiai kaip Harker, laikėme saujose, kol nebuvome paraginti palikti jas sau, parinkus scenoje geriausius būstus ar prieglaudas. Savąją ugnelę priglaudžiau prie senos, vėjų nugenėtos pušelės. Prie jos, matyt, irgi daug kartų ateita žmogaus, nupjovusio jos aukštą, bet, deja, jau džiūstančią viršūnę ir ten užkėlusio gandralizdį.
– Regis, jau ir užmiršome, ko čia atėjom.
– O ne, Harker, tikrai – ne, – atsiliepė Vidinis: – Bet scena yra sudėtingas organizmas, ji dar ne visai mums paklūsta, tačiau, ačiū die, talpina daugiau negu galima buvo įsivaizduoti. Sugrįš čia dar ir Mundžio vėliavos su vėliavnešiais, ir politiniai kalinai, ir manau, kad dar daug ką matysime. Bet ar reikia skubinti, neapglosčius kad ir jonvabalio?
– Nori pasakyti, kad scena ne mūza ir ją galima užlaikyti be daugtaškių?
– Užlaikyti savaip, nieko nenoriu, te dirba ji, kaip meistro surėdyta, kaip mūsų įsipareigota. O priežiūra, aišku, reikalinga.
Tai man buvo nauja. Nesinorėjo savo ausims tikėti, ką girdžiu, o juolab, kad girdžiu iš Vidinio. Miglos scenoje padaugėjo.
– Regis, nuo liežuvio dar ne viskas nuslydo. Ištaręs A, tark B.
– Tas B nedaug ką supratimuose pakoreguos Lig šiol vis ieškome nežinia kur ir kaip prapuolusios ar sudaužytos karietos. Reikia suprasti, kad vietoje jos atsiranda scena. Geriau, deja, nebus.
– O kodėl „deja“? Ir kodėl manote, kad mes čia atėjome vaidinti? – panoro sužinoti Mundis.
– Ir tikrųjų, kodėl? Ir, žinoma, labai įdomu žinoti, kas tie įsipareigotojai. Nieko apie tai nežinau. Negi neturiu teisės žinoti? – ko ne kaip svetimą paklausiau Vidinio.
– Dzieduli, rimtai to klausi, ar kad tik pakalbėjus? – jau dabar nustebo Vidinis ir, pakėlęs ranką aukščiau galvos, sužiuro į ištiesintą delną. Netrukus ant jo nusileido ugnelė. Vidinio pavyzdžiu pasekė Harker, o paskui ją jau ir mes iškėlėme rankas, laukdami savo švieselių.
– Nežinau, dzieduli, kas iki tavęs užsiiminėjo daugtaškių šifruote. Dabar jau sunku surasti padorų literatą, kuris bent nebadytų tuo užsiimti. Visi kaip į aukso paieškas išėjo. Štai kad ir mūsų bičiulis Jonas iš Griškabūdžio. Pamatęs daugtaškį pamanydavo, kad pritūkusi alyvos gęsta lempa ir skubėdavo uždegti žvakę. Bet taip anksčiau, o dabar...
– Dabar jis jau išprusęs skaitytojas, – neiškentė vienuolė. – Kas galėtumėte paneigti, kad teta Santa klysta?
Jonas nebėgo į krūmus.
– Gal ne aukščiausiu lygiu išprusęs, bet ir pats žinau, ir kitiems sakau, kad, mielieji, gerai tie daugtaškiai, kai supranti, ką jie reiškia, bet kal kas nedrąsu pasakyti, kad taip suprantančių yra daug. Gal daugiau tokių, kuriems daugtaškiai dar vis kiškio, ožkos, avies ar net pelės spira...
– Ar nejaučiate, ponai, kad ugnelės maištauja. Joms, matyt, mieliau spurdėti, lekioti, pleventi, – pasakė Harker ir priėjusi prie manęs paprašė perskaityti eilėraštį. Jau šeštą, kuris atsirado bandant sava poezija perskaityti jos eilėraštį „Atsiprašau“ Tai buvo išankstinis susitarimas, todėl tuoj paklusau jos prašymui:
Pro šviesų dangaus stiklą nusiplauna žvaigždės,
Išnyksta rūkas, debesys, gamtos vaizdai,
Net mano sodo inkilai,
Kur daug paukštukų išperėta,
Išnyksta iš akių ūmai,
Kai jaunatim paveikslas moteries įeina,
Gal net netyčia, bet aš netikiu,
Kad galim būti,
Kur nereikia ar nenorim būti taip.
Ir šitoje tiesoj lengviausia pasakyti:
Atrodo, klystu!
Bet jei – ne,
Tai senas, moterie, atleisk,
Jog negirdžiu, ką čia sakai,
Tik iš toli dar ataidi:
Harker esant greta pamaniau, kad dabar pati pratęs deklamaciją strofos, kurią iš jos eilėraščio įkėliau į saviškį. Nedviprasmiškai žvilgterėjau jai į veidą, tačiau jinai tik kiečiau sučiaupė lūpas ir aukščiau kilstelėjo ant jos delno ugnelę kūrenantį jonvabalį. Strofą gi prakalbėjo lyg būtų įsupta į jūros ošimą. Iš toli toli.
cigarete nakties veidą
iki skausmo sudraskyk.
bet tylėk,
nes buvę tyli,
buvę lieka atmintyj
Man jau neatrodė, kad galima imtis bent sekundei kad ir mažiausio darbo. Žiūrėjau tai į jos, tai į kitų, tai į savo pakeltas ugneles ir kalbėjau kaip kunigui per išpažintį:
Tai va, jau nemažai dienų,
Kai prie eilėraščio ATSIPRAŠAU
(Tavo eilėraščio, o Harker)
Norėdamas suvokt – už ką,
Tau, jaunai, tekusi tokia dalia.
Nurinko laikas nuo dangaus žvaigždes
Ir rūkas dingsta iš akių,
Tai atmintis įsikuria i šviesą.
Jūros ošimas nesiliovė, o jonvabaliai, pakilę nuo delnų, vėl pleveno, skraidino po erdvę ugneles, atrodė, kad žegnoja ir ją, ir kiekvieną iš mūsų su sava lemtimi, ir seną, vėjų aplaužytą pušį su nukirsta viršūne ir įkeltu gandralizdžiu, ir tolimą jūros ošimą. Net vienas kitam nepriminėm, kad šituo eilėraščiu paketinta pradėti tradiciją, kartu baiminantis, ne tik kad ji neprigys, bet ir kad netaptų citata – kaip buvo šiandien, nereikia kad taip kartotųsi kitą kartą. Mergelė ta pati, bet suknelė kas kartą vis kita.
... Renkuosi tylą, kai nesugebu parinkti žodžių...
Taigi, bent taip manau, kad man pasisekė geriau, negu kitiems, nors neneigiu, kad tai gali būti tik iliuzija. O kalbu apie save todėl, kad iki tolei, dar nepažinęs tetos Santos, jau buvau susitikęs su Harker eilėraščių daugtaškiais. Ir nusiteikimas perskaityti jos poeziją sava kūryba, ir būtent dažniau poetine kūryba, išlikęs iki šiol. Patikėjau, pajaučiau, net žinau, kad yra poezijos, kurioje daugtaškiai reiškia labai daug. O vieną savo kūrinėlį, įvardijęs „Harker daugtaškiai“, žvilgčioju ir dabar. Bent dalinai ir dėl priežasties, kad būčiau drąsesnis savo įsitikinimuose. Kažin, ar daug skaičiusių vienuolės „Pasirinkimą“ teikė didesnę reikšmę daugtaškio ženklui. Štai kai kurie atsiliepimai, sukaišioti komentarams skirtoje pozicijoje.
– Na čia dabar? Marš atgal.
– Oi, Santa, nepyk, bet šįkart visai prastai. Jokios paslapties ar naujovės neradau.
– Skaitau prie žvakės kai lempai neturiu aliejaus.
– Mėnulio šviesoje dainuoju, kai nėra balso ir melodijos.
– Pasirinksi čia tylą... Vienas po kito kas nors vis įpėdina ir moko, ir moko, ir moko –it aimanuoja dar viena skaitytoja ir prašo tetos Santos: – Priimkite į savą tylą, aš joje tiek gražių žodžių radau.
– Tyla prabyla, alsuoja miglą godžiai...
– Man irgi taip būna.
Matyti, labai panašiai būčiau pasielgęs ir aš, jeigu ne Harker netikėtai užgriuvę daugtaškiai ir nežinia kažkaip prašnekusi dvasia apie tai, ar nevertėtų užpildyti jų erdvę. Bet kaip? Kokiu būdu tai padaryti? Iš kur gauti ekstrasenso gebėjimų, kad galėtumei bent kiek drąsiau ateiti į jų prieangius? Bet buvo aišku, kad net ir tokiems pamąstymams reikalinga tyla. Tyla ir turbūt jūra. Kad ir neprieita, kad ir nematoma, bet jaučiama, jog ji netoli ir net girdima.
Scenovaizdis beveik nesikeitė, bet atrodė, kad iš tikrųjų artėjame prie jūros – į jauseną įsiliejo jos prislopintas, bet man gerai pažįstamas ošimas, tačiau nerimo nekėlė, galgi atvirkščiai – jį migdė, slopino ir taupė smegenų ir raumenų energiją, ošimu kaip primerktomis akimis pritemdydama sumiglojusį dangų.
– Žiūrėkit, mūsų ugnelės, mūsų jonvabaliai, – išgirdome tetą Santą. Kad jos „mūsų“ niekas negalėjome būti tikri, bet jos buvo tikros, gyvos ir pirmą kartą matydamas tokį jų plevenimą žinojau, kad tai ne sapnų ar vaizduotės regėjimai – ugnelės turėjo sparnelius, turėjo galvytes, pilvelius, po kuriais degė ugneles. Ir ne greitai atėjo į galvą mintis, kad štai kokie maži padarėliai, o... Taip, taip, o su šviesomis ir sau, ir visiems tiems, kas gali matyti ir jausti.
– O tu kur? – matydama ant savo delno sujudusią ir keliančią sparnelius švieselę, paklausė jos Harker, bet ji jau plazdėjo kartu su kitomis ir pagal jų skaičių žinojome, kad jos mūsų – dar neseniai ir anas penkias, panašiai kaip Harker, laikėme saujose, kol nebuvome paraginti palikti jas sau, parinkus scenoje geriausius būstus ar prieglaudas. Savąją ugnelę priglaudžiau prie senos, vėjų nugenėtos pušelės. Prie jos, matyt, irgi daug kartų ateita žmogaus, nupjovusio jos aukštą, bet, deja, jau džiūstančią viršūnę ir ten užkėlusio gandralizdį.
– Regis, jau ir užmiršome, ko čia atėjom.
– O ne, Harker, tikrai – ne, – atsiliepė Vidinis: – Bet scena yra sudėtingas organizmas, ji dar ne visai mums paklūsta, tačiau, ačiū die, talpina daugiau negu galima buvo įsivaizduoti. Sugrįš čia dar ir Mundžio vėliavos su vėliavnešiais, ir politiniai kalinai, ir manau, kad dar daug ką matysime. Bet ar reikia skubinti, neapglosčius kad ir jonvabalio?
– Nori pasakyti, kad scena ne mūza ir ją galima užlaikyti be daugtaškių?
– Užlaikyti savaip, nieko nenoriu, te dirba ji, kaip meistro surėdyta, kaip mūsų įsipareigota. O priežiūra, aišku, reikalinga.
Tai man buvo nauja. Nesinorėjo savo ausims tikėti, ką girdžiu, o juolab, kad girdžiu iš Vidinio. Miglos scenoje padaugėjo.
– Regis, nuo liežuvio dar ne viskas nuslydo. Ištaręs A, tark B.
– Tas B nedaug ką supratimuose pakoreguos Lig šiol vis ieškome nežinia kur ir kaip prapuolusios ar sudaužytos karietos. Reikia suprasti, kad vietoje jos atsiranda scena. Geriau, deja, nebus.
– O kodėl „deja“? Ir kodėl manote, kad mes čia atėjome vaidinti? – panoro sužinoti Mundis.
– Ir tikrųjų, kodėl? Ir, žinoma, labai įdomu žinoti, kas tie įsipareigotojai. Nieko apie tai nežinau. Negi neturiu teisės žinoti? – ko ne kaip svetimą paklausiau Vidinio.
– Dzieduli, rimtai to klausi, ar kad tik pakalbėjus? – jau dabar nustebo Vidinis ir, pakėlęs ranką aukščiau galvos, sužiuro į ištiesintą delną. Netrukus ant jo nusileido ugnelė. Vidinio pavyzdžiu pasekė Harker, o paskui ją jau ir mes iškėlėme rankas, laukdami savo švieselių.
– Nežinau, dzieduli, kas iki tavęs užsiiminėjo daugtaškių šifruote. Dabar jau sunku surasti padorų literatą, kuris bent nebadytų tuo užsiimti. Visi kaip į aukso paieškas išėjo. Štai kad ir mūsų bičiulis Jonas iš Griškabūdžio. Pamatęs daugtaškį pamanydavo, kad pritūkusi alyvos gęsta lempa ir skubėdavo uždegti žvakę. Bet taip anksčiau, o dabar...
– Dabar jis jau išprusęs skaitytojas, – neiškentė vienuolė. – Kas galėtumėte paneigti, kad teta Santa klysta?
Jonas nebėgo į krūmus.
– Gal ne aukščiausiu lygiu išprusęs, bet ir pats žinau, ir kitiems sakau, kad, mielieji, gerai tie daugtaškiai, kai supranti, ką jie reiškia, bet kal kas nedrąsu pasakyti, kad taip suprantančių yra daug. Gal daugiau tokių, kuriems daugtaškiai dar vis kiškio, ožkos, avies ar net pelės spira...
– Ar nejaučiate, ponai, kad ugnelės maištauja. Joms, matyt, mieliau spurdėti, lekioti, pleventi, – pasakė Harker ir priėjusi prie manęs paprašė perskaityti eilėraštį. Jau šeštą, kuris atsirado bandant sava poezija perskaityti jos eilėraštį „Atsiprašau“ Tai buvo išankstinis susitarimas, todėl tuoj paklusau jos prašymui:
Pro šviesų dangaus stiklą nusiplauna žvaigždės,
Išnyksta rūkas, debesys, gamtos vaizdai,
Net mano sodo inkilai,
Kur daug paukštukų išperėta,
Išnyksta iš akių ūmai,
Kai jaunatim paveikslas moteries įeina,
Gal net netyčia, bet aš netikiu,
Kad galim būti,
Kur nereikia ar nenorim būti taip.
Ir šitoje tiesoj lengviausia pasakyti:
Atrodo, klystu!
Bet jei – ne,
Tai senas, moterie, atleisk,
Jog negirdžiu, ką čia sakai,
Tik iš toli dar ataidi:
Harker esant greta pamaniau, kad dabar pati pratęs deklamaciją strofos, kurią iš jos eilėraščio įkėliau į saviškį. Nedviprasmiškai žvilgterėjau jai į veidą, tačiau jinai tik kiečiau sučiaupė lūpas ir aukščiau kilstelėjo ant jos delno ugnelę kūrenantį jonvabalį. Strofą gi prakalbėjo lyg būtų įsupta į jūros ošimą. Iš toli toli.
cigarete nakties veidą
iki skausmo sudraskyk.
bet tylėk,
nes buvę tyli,
buvę lieka atmintyj
Man jau neatrodė, kad galima imtis bent sekundei kad ir mažiausio darbo. Žiūrėjau tai į jos, tai į kitų, tai į savo pakeltas ugneles ir kalbėjau kaip kunigui per išpažintį:
Tai va, jau nemažai dienų,
Kai prie eilėraščio ATSIPRAŠAU
(Tavo eilėraščio, o Harker)
Norėdamas suvokt – už ką,
Tau, jaunai, tekusi tokia dalia.
Nurinko laikas nuo dangaus žvaigždes
Ir rūkas dingsta iš akių,
Tai atmintis įsikuria i šviesą.
Jūros ošimas nesiliovė, o jonvabaliai, pakilę nuo delnų, vėl pleveno, skraidino po erdvę ugneles, atrodė, kad žegnoja ir ją, ir kiekvieną iš mūsų su sava lemtimi, ir seną, vėjų aplaužytą pušį su nukirsta viršūne ir įkeltu gandralizdžiu, ir tolimą jūros ošimą. Net vienas kitam nepriminėm, kad šituo eilėraščiu paketinta pradėti tradiciją, kartu baiminantis, ne tik kad ji neprigys, bet ir kad netaptų citata – kaip buvo šiandien, nereikia kad taip kartotųsi kitą kartą. Mergelė ta pati, bet suknelė kas kartą vis kita.
2013-01-24 00:11
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą