Pakeliui į 100, arba Kalnais užgriuvęs - 6.

 

Šklėrių kalnai? Negi?

          — Koks biesas paragino tave šitaip būsimą knygą vadinti? Vieną kartą girdžiu, kitą, trečią... Negi iš tikrųjų?
   — Klausi, koks biesas?
   — Vietoje „bieso“ girdėk — velnias. Nuo to klausimo esmė nesikeičia, — pasakė Nyčė ir neskubiai, plačiai lyg pirmą kartą apžvelgdamas kalnus: — Gali netikėti, Pranuci. Manau, suprasiu, kodėl netiki, bet verta įsidėmėti, kad kai Kažkur esi, tai niekuomet nežinai, kur būtent. Todėl natūralu manyti, kad didelės erdvės su jų esatimi dar nei įsisavintos, nei nenusavintos. Štai ir čia kalnai, kalnai, bet tu dar nežinai, kad jie ne visiems. Ir net nepamąstai, kad juos kažkas atnešė. Ar manai, kad šiaip sau jie čia atsiradę, tik dėl to, kad būtų? O jeigu taip nemanai, tai sakyk, kodėl nepamanyti, kad jie atnešti tau.
   — Frydrichai, brangusis, atsikvošėk ir galvok, ką paistai. Negi turėčiau manyti, kad tu čia taip iš savo paskutinių vienuolikos pamišimo metų?
   — Žmogaus gyvenimo metų,— pataisė mane Frydrichas ir tęsė: — Dėl jų man nepavydėk, o ką dabar sakau — girdėk. Pradedu manyti, kad šiuo metu man svarbiau yra susitikti su tavimi — ir net pabūt kartu — negu su sūnumi Zaratustra, kad čia atsiradęs todėl, kad esi tu. Suvok: kad esi tu“. O sūnus dėl to nedingsta.
   — O taip, sūnus dėl to nedingsta,— sakau net nevirptelėjęs abejone ir atsiminęs savo mūzą, jau taip tariau:
     Raliuoja kalnuose ne piemenų dūdelės,
     Ne skambina varpeliais pievų karvės – ožkos...
     Na taip, jau kojų keliai linksta nuo senatvės...

   — Stok, — sudraudė deklamuoti mano paties eilėraštį Frydrichas ir žvelgdamas ten, į klonius, kur prie mano kūno budi dienos varduvininkai Galindas ir Nikas, rodė: — Senatvė  ten, Pranuci. Jos čia nėra. Ši eilutė mūsų dabartinei būsenai netinka, o  toliau?.. Toliau pusė  bėdos,— pasakė jis ir pats padeklamavo:
     Net nustembu: nejau tai aš?
     Bet jeigu taip, tai ar galiu nesididžiuoti?
     Ir ne todėl, kad AŠ,
     O kad širdis pasikeitė kaip Zaratustros:
                 — O saule, šviesuly didysis,
                 Ar pagalvoji bent,
                 Kokia gi būtų tavo laimė,
                 Jei neturėtum tų,
                 Kuriems siunti tu šviesą savo?

   O po deklamacijos, man dar tylint, tarė:
   — Bet savęs , esančio ten, kai dar ir pelenais nepasėtas, tikriausiai užmiršti netinka. Juolab, kad dar vis labiau aitrus Žeme, negu Dangumi. Dabar svarbiau, Pranuci, kalnai, nes:
          
                 Потому, потому что мы пилоты
                 Небо наш ,небо наш родимый дом.
                 Первым делом, первым делом самолеты,
                 Ну, а девушки, а девушки потом.

   — Oho! — ne juokais  nustebau, išgirdęs žodžiuose gryną rusakalbį:— Oho! Be tavęs, Frydrichai, net ir kalnai prarastų daug  spalvų. Ačiū. Bet iš tiesų įdomu pamatyti, ką jiedu, taigi Galindas ir Nikas veikia.
   — Lukterėki, dar prisižiūrėsi ir prisiklausysi. Laikas čia toks, kad  jis visuomet yra ir jo nepritrūks. Tavo „Lietuvio kalendorius“  nebus reikalingas. Elkis kaip sumanai ir visuomet tai bus laiku padaryta.
   — Tačiau vis dėlto girdžiu: „lukterėk“.
   — Betgi Ten, tai  ne Čia, o Jie, tai ne Mes. Leiskime jiems pabūti dažniau be mūsų dėmesio. Tai, žinoma, ne Dievo žodis, bet stebėk ir greitai suprasi, kad būtent  šitaip jis pats daro — palieka  žmones pabūti vieniems sau lyg Dievo jiems nebūtų.
   Atrodytų, paprasta ir aišku, tačiau net ir kalnuose taip išgirsti žodžiai privertė suklusi ir pamastyti, kad  gal tėvas Frydrichas nepažįsta sūnaus Zaratustros. Jaučiau, kad  jis perskaito manyje  šią mintį, tačiau vis dėlto neatsivėriau, pakentėdamas kaip po nugarą pavaikšto šaltukas, bet ir tylėti ilgiau neatrodė protinga. Liežuvį peršėjo frazė, kuri nespėjusi nuo jo nuslysti tinkamesne proga, neatsisakė vilties tai padaryti vėliau. Tariau taip:
    — Mielas Frydrichai, va, esi pamaloninęs mane sakydamas, kad čia atsiradęs todėl, kad esu Aš. Bet juk gali būti ir atvirkčiau. Būtent aš čia atsiradęs, kad kalnuose esi Tu.
   — Galėjo, žinoma, būti ir taip,— kažkiek atšilo jis,— bet savo kalnus gerokai anksčiau apvaikščiojau ir jie man neblogai pažįstami,  na, o šitie - noriu  nenoriu, bet kol Dievas tyli, privalau pasakyti, kad jeigu jie ne asmeniškai tavo, tebūna Šklėrių su tavo viršukalne. Pažiūrėk, kiek ten  jų.  Aukštesnės, žemesnės, įvairios. Kol jie ten sės pelenais tavo kūną, labai prasminga būtų jas įvardinti. Nemanau, kad kas nors galėtų tai padaryti geriau negu tu.
   Vėl suklego karieta, bet ne tuomet, kai ant ratų pakelta  ir Igagą  į ją įkinkytas. Suklego tada, kai ji pirmą kartą, kai dar tik galvoje, bet jau galima buvo dainuoti:
          
                     Su pasak išauga vaikas
                     Ir jo širdelėje gražu,
                     Kad žvaigždės  nekrinta, o laikos
                     Viršum naktelių ir aušrų

                     Širdis svajinga pasiilgo
                     Kelionės — pasakos  gražios,
                     Karietą meiliai pasikinkė
                     Kur reiks —  liūdės, kur reiks — dainuos...

                     Jai nekalbėsiu, kad nereikia
                     Tikėt žvaigžde ar svajone,
                     Tik apkabinsiu savo laiką,
                      Ir tą, kurs buvo prieš mane.
  
   Sakau, galima buvo dainuoti, nors jau ne taip drąsiai, nes kalnai lyg patys prašė daug ką pataisinėti, priderinant turinį prie savęsp. Bet atsiminimams jie netrukdė. Ir gal būt todėl, kad, kaip sakė Frydrichas, dar vis labiau esu aitrus Žeme, negu Dangumi. Ir, regis, girdėjau, kaip Tomas  Vaisieta:
   — O mieli tolimos praeities žmonės,  suprantu, kad, regėdami mane žiūrintį jums į akis, vis dar abejojate, jog atsitiko taip, kad atvažiavau iš tos Lietuvos, kur prezidentas Algirdas Brazauskas. Matyt, tik vaizduotis  tegalite išgirdę tokią teisybę. Juk sunku patikėti, kad išlipęs iš karietos žmogus, šiuo atveju aš, Tomas Vaisieta, kalbu jums teisybę. Suprantu, lengviau netikėti ir manyti , kad iš  karietos išlipę žmonės, tai pragaro velniai. Ir vis dėlto, tikėkit — nežegnokite mūsų kryžiumi, nekvieskite  kunigo šventinti karietą ir neįtarinėkite blogais namų, kurie mus priima, sodina prie stalo, vaišina. Priimkite  dažniau, vaišinkite sočiau, tuomet garsiau išgirsite, kodėl tokia kelionė į praeitį ir ko joje norima surast.
   — Dzieduli, nesijaudinki. Dar tavo kūnas nepasėtas. Dar – ne,— pašaukė galvoje papūga Nadežda.
   — Galimas dalykas, kad ir nepasės. Tai todėl, kad šiliniuose, bent tuose, kurie arčiausiai aplinkui Šklėrius, tokių dalykų dar nebūta,— kalbėjo jos porininkas Eženas, o aš atitokau ir, padėjęs ranką ant Frydricho peties, tariau: —Atsiprašau. Regis, svaigulys ištiko.
   — Nemanyk, kad tai bloga. Tai lyg užuomina, kad Šklėrių kalnus parneši — parveši Šklėriams. Atsiradus ten kalnams, šiliniai dėl to neišnyks. Garantuoju.
   — Girdžiu ir galvoju, ką, mielasis tau pasakyti. Žinau, kad reikia prasmingai ir nuoširdžiai, bet žodžių neatsiranda, Frydrichai. Užspringę laikosi prie pat gerklės. Gal žvilgterėki ir tu, kaip atrodo mano kūnas. Taip, ten, prie sudūmoto ir parašyto naujos knygos vardo, kuris tau nepatikęs. Žvilgterėk. Papūgos jau  klausė, ar man jo ne gaila. Pasakiau, kad  tokio, koks  jis dabar, ne gaila..
   — Kai gyvatei oda nereikalinga, ji iš jos išsineria.
   — Tu apie ką?.
   — Kai siela subręsta,  kūnas jai nereikalingas. Pakanka šešėlio, kad neišsilietumei kaip ištižusi erdvė. Šešėlis esu, o visgi matai taip, nors į paveikslą dėk. Beje, aš tave irgi — nors į paveikslą dėk. Šešėliai pagal kūno tapatumus... Taip tu, taip aš, taip karieta ir žirgas Igaga, taip ir šitie kalnai, bet kad jie būtų ten, kur jiems reikia būti, teksią juos dar apvaikščioti. Manau, kad karieta čia irgi ne dėl to, kad Igaga pažvengtų.
   Frydrichas praplėtė vieną akį, paskui kitą, kurį laiką pasilikdamas tyloje, paskui nusišypsojo ir:
   — Būta ir nelengvai gyventa faktiškai dėl nieko, Pranuci. Net ir mūzas, kurios ten, jas irgi reikės perredaguot. Bet tai nebus sunku — darbas apžels žole, prisiminimais, sublyksės pojūčiais, bet tai jau neteiks pagundos sugrįžti atgal. Ech, sudie, gyvatės oda. O dėl būsimos knygos pavadinime „sugriuvusių kalnų" tai nenumanau, nesuvokiau, kodėl tokia mintis šovė į galvą. Argi neužtektų „Pakliui į 100"? Paprasta, aišku ir iš tikrųjų pakeliui...