Kalnai dainavo. Patys sau. Be dirigento.
— Argi negirdi? Valyk ausis, jeigu taip,— smagiai atsiliepiau ir net persistengdamas:
Tai saldžios uogelės,
Tai saldžios uogelės,
Tai graži mano mergelė.
— Dabar girdžiu. Kai gerai dainuoji, kaip negirdėsi. Ir ausų nereikia valyti, — sustojo priešais nukarusiais ūsais žmogus. Gorkis? Maksimas Gorkis? O gal Čiurlionis? Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? — bėgioja po galvą, bet klysti nereikėjo. Tai buvo ne jie, bet įdomu, kad savo panašumu žmogaus veidas nemenkai priminė lietuvių visuomenėje žinomas personas.
— Sakei, kad nepažįsti Nyčės. Tai ko šitaip spoksai į mane?
— Tu čia, Frydrichai? Bet iš tikrųjų, kodėl klausiu? Aišku gi, kad tu.
— Suprantama, kad ne Marija Aušrinė Pavilionienė.
Dar skvarbiau įsižiūrėjau į Frydricho Nyčės veidą:
— Taip, ne Marija, bet patikėk, kad nemenkai panašus į ją. Net gerokai panašesnis, negu, sakysime, į Leonidą Donskį , Lauryną Ivinskį ar, pavyzdžiui, į bernardiną Andrių Navicką.
— Ha – ha - ha, - nusijuokė jaunu, gyvu juoku Frydrichas Nyčė ir šiurpuliukai skruzdėlynu pabėgiojo po odą. Bet kažkodėl buvo gera. Matyt, jau nuojauta žinojo, kad nors šis susitikimas kalnuose pirmas, bet toks, kuris žada gerą pabaiga ir abiems mums yra reikšmingas. Bet man jau dabar įdomu pabandyti suvokti, kad nepaisant, nori kas to ar nenori savo išvaizda panašėja į Frydrichą, o jų labai daug. Ir šis, atrodytų, neginčytinas reiškinys, parodo į kitus, sunkiau suprantamus reiškinius, kurių nepačiuopsi regėjimu. Ar kas gali pasakyti, kiek panašių į Nyčę ir jo sūnų Zaratustrą yra savo dvasia? Į save nerodau, nes tai nesvarbu, kadangi jau prisipažinęs savo Mūzai.
— Jūs turite puikų sūnų. Jo vardas Zaratustra. Nežinau kur, kokomis aplinkybėmis ir kada jį esu sutikęs, bet, patikėkite, Frydrichai, tai mano, Prano, o kitaip Pranucio pagiedota:
O Zaratustra šitaip sakė:
„Mūs žemė turi odą,
O joje – ligų daugybę...
Viena iš jų „ žmogus vadinas“
— Pagiedojai mano sūnaus žodžius, Pranuci. Ačiū. Bet ten yra ir tavo. Paklausyk ir pataisyk, jeigu suklysiu, - atsiliepė Frydrichas ir, net atsikvėpti nespėjęs, išgirdau:
„Pažiūrėjau aš į Žmogų —
Pirmiau į Adolfą,
Paskui jau į save...
— O Zaratustra, tarki žodį.
Ar ne keistai atrodo šį liga,
Įkritusi į žemės odą?
Nekvailas juk ir suprantu:
Jau aplenkiau Adolfą ir visus
Mirties turėtojus,
Kurie bent kiek nei aš vėliau...
Kalnai nustojo dainavę, matyt, tikėdamiesi išgirsti poezijos, bet jos neišgirdę, vis dėlto jautė, kad ir toks plikas kalbėjimas atsiradęs ne šiaip sau ar patingėjus surasti poetiškesnes tarsenas. Atrodė, kad dėl poezijos stokos eilėraštyje nesielvartauja ir Frydrichas, tik išriestos į klaustukus jo ausys it kilstelėjo, norėdamos geriau įsiklausyti į kalbėjimus kalnuose. O jis pats taip pasakė:
— Toje pusėje, iš kur ateini, jau seniai spygauja. Nuo tos dienos, kai tik išdejavau neva šį eilėraštį. Girdi? Tai vis tas pats per tą patį. Manau, ne todėl , kad savo išvaizda panašėtų į mane ar mano sūnų Zaratustrą.
— Ne, išvaizda lyg ir nepanaši. Net ir į mane — ne. Kalbu čia taip todėl, kad, regisi, ją pažįstu, nors... nors ką gali žinot. Suklysti žmogui labai paprasta, net nebūnat kalnuose. Ir vis dėlto kone įsitikinęs, kad būtent jai rašiau. Dar Tada, kai sijonas buvo aukščiau, negu aukščiausi kalnai..
Ilgai maniau,
Kad nieko neturėsiu,
O štai dabar ir Jogava
Tavo eilėraščiais džiaugsmingai klega.
Ir, žinoma, kad aš taip pat kartu su ja.
Ar verta girtis, kad gražus?
Klajūnai visuomet juk gražūs.
Štai jos sijonas, o ir aš,
Ant klosčių posmais pasirašęs.
Kodėl taip?
Patikėkit: nežinau
Net nežinau, kiek klosčių sijone.
Norėčiau, kad jų būtų kuo daugiau,
Kad pasislėpt galėtume jose.
O kaip iš tikro bus,
Tai reikia, ponai, dar palaukti
Bet parašais eilėraščių tikiu—
Ant klosčių jos sijono neišbluks.
Frydricho atsiliepiant ilgai laukti neprireikė. Nespėjau dar lūpų nusišluostyti, kai jis:
— Ak, va kodėl tu taip užbliovei:
Tai saldžios uogelės,
Tai saldžios uogelė,
Tai graži mano mergelė,—
Ir net nepajaučiau, kaip mūsų rankos stipriai susiliejo delnais.
— Neklyk, moterie. Aš nemoku tikėti, kad tai tu,— nenorėdamas tokiu dėmesiu trukdyti Nyčės, jau ištariau mintyse, bet klyksmas ritosi kalnais toli toli: Marazmus šneki, Pranai. Švarink sielą, švytės ir artimas tavo. Lyg musė prieš mirtį zyzi... Atleisk, jei kas. Bet tu gi rašai tam „parazitui“, tai ką jį gero gali pamokyti, a?
Mačiau, kai Frydricho ausys nusileido žemyn, ant lūpų nušvito šypsena. Uždėjo nelengvą ranką ant peties ir, taręs: "eime, Pranuci, bet taip, kad kalnai skambėtų", ir netrukus suskambome juose ir mudu abudu:
Jis: Tau, sijone, tau sijone,
Šimtas dešimt klosčių
Aš: Man, sijone, man, sijone,
Šimtas dešimt uostų.
Jis: Tau, sijone, tau, sijone,
Paplevent Paryžium
Aš: Man, sijone, man, sijone,
Nežinot, ar grįšiu.
Jis: Tau, sijone, tau, sijone,
Meldžiasi daug vyrų.
Aš: Man, sijone, man, sijone
Reik užmiršt, kad myliu...
— Nebijokime būti, Pranuci, kvailiais. Kai tik turiu galimybę išeiti į kalnus, visuomet ieškau taip vadinamų durnių. O, kiek daug įdomaus proto juose nukankinta! Vežimais neišvežti.
— Manau, kad tau šiandien pasisekė kaip niekad anksčiau, Frydrichai.
„Tau, senjora, tau, senjora...“—
ataidėjo iš kalnų, nes kažkam, matyt, sijoną prireikė pasilikti sau.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą