Rugpjūtis, 31

LIETUVA - ANGLIJA 80:69



Rugpjūtis 2011
teka 06:21
leidžiasi 20:17
ilgumas 13.56

Jaunatis
3 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 19°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 9°C / 18°C, trumpi lietūs

31
TREČIADIENIS
Izabelė Raimundas Raimunda Vilmantas Vilmantė Raimondas


Laisvės diena
Interneto dienoraščių (blogų) diena

Dabok sveikatą jaunystėje, o garbę senatvėje
********************************************************
**********************************************

Anos Chuanita



Pelėdžiuk, buvau :O

2011/8/31 Peleda
Gerai, Ana, kad užklydai.Jaučiuosiu pavargęs, gal ir dėl to, kad nesinori niekšingų žmonių nematyti, užsimerkti, vaizduojant, kad jų čia nėra.

Gerb. Pranai,
statyk nuo tų biesų storą mūro tvorą. Neverti jie Tamstos sveikatos, nes yra menki, kanda iš pasalų. Šakalais tokius šaukiu. Ir dar, jei puola Jus, tai pavydi, žinokite. Tokių bezdukų, juo tolyn eini, tuo daugiau randi. Jie gi mato, kad tobulėja kūryba (aš skaitau juk), tai ir kanda lyg kirstukai. Neimkite į galvą, pasaugokite save. Talentingus tokie stumia į kerčią, kad save galėtų rodyti, bet... laikas juk daro savo. Radau, kur skaitote savo eiles, tai (nius, kaip tinginė) klausiausi išsižiojusi. Nwegiriu be reikalo, bet man tikrai patiko. Gyvenimas ir grynis, va ko reikia kūryboje, tą ir radau.

Iš visos širdies Ana sako savo prieteliui, Čepkeliai gyvuos! Atsimenate, kaip erzinau, kad imu pirdalietką ir lekiu. Tai buvo seniai, bet tuos pokalbius atmenu tikrai su šviesa sieloje. Perduokite nuo manęs Jonui linkėjimus. Ir ateikite geriau į facebook puslapį - atsigavėsite, rasite daug šviesių žmonių. Net keista, aš ten dar nei vienam nepasirodžiau blogiukė. ;o)

Dar vienas Anos augintinis




Nuotraukoje - mano gyvūnai, kuriuos glostau dabar. Keliamės į namą - turtą savo Draugus vežuosi geriausius. Trys jie pas mane dabar. :)

TRYS ANOS AUGINTINIAI




.........................
........................................................



(25)

Maniau-
Čia savas kaip sunkus akmuo,
Net ne bet kas pajudintų iš vietos,
Bet... stop - sustojo traukinys,
Svetimšalį parvežęs į namus.
Ir suprantu, kad ten,
Kur ligi šiol buvau -
Buvau tik svečias,
Net šimto metų nepalietęs,
Nors troškau begalybės.

Paduokite, prašau,
Man smėlį su dėže, kurioj
Žaidžiau pagirtas kaip narsus karys -
Kitaip vaikai juk nemokėtų žaisti.

Rugpjūtis 27d.

Rugpjūtis 2011
teka 06:14
leidžiasi 20:27
ilgumas 14.13

Delčia (dylantis)
28 mėnulio diena

Šiandien 16°C / 26°C, saulėta
Rytoj 16°C / 24°C, trumpai palis, galima perkūnija

27
ŠEŠTADIENIS
Monika Tolvydas Aušrinė Cezarijus

MANO DIENA
Į Alytų: aplankyti Vladą su Jadzę, pabūti mišiose už uošvius, pasisvečiuoti pas Ireną ir Juozą Rudzinskus. Nakvynė - Subartonyse.
Visur seniai buvau - daugiau negu prieš metus.

********************************************************
********************************************
Širdis ne avelė - šieno nepaduosi

Mindaugas Stakvilevičius

- Esate laimingas?

- Žinoma. Nors buvo ne vienas atvejis, kai galėjau ir negyventi - kaip dauguma mano vaikystės draugų.

Šiemet gegužės 28 dieną Pagėgių gimnazija, kurią baigiau, surinko 65 laidas. Pirmų keturių jau nebuvo iš viso, o iš mūsų penktosios 1950 metų laidos atvažiavo visi, kas gyvi - aš ir Kostas.

Baigėme mokyklą penki iš 20. Kitus arba į Sibirą ištrėmė, arba išžudė.

Mano dvi klasės draugės sesutės ėjo namo, kai jas komjaunuoliai pakvietė važiuoti kartu koncertuoti. Mergaičių tėvas buvo kolūkio pirmininkas, o dėdė - miške. Tai dėdė juos pakeliui susprogdino. Taip 1949-aisiais trečdalis mano klasės žuvo.

Tai aš labai sunkiai išgyvenau. Vis galvojau, kodėl taip yra? Kodėl esame tokie žiaurūs savo tėvynainiams?

Ir supratau, kad patys baisiausi žmonės yra ne tie, kurie žudo, o tie, kurie skatina šitą daryti. Aš jų lig šiol nekenčiu.

Ir dabar prisižiūriu niekšų, kurie keršija, kiršina žmones - nuteikia vienus prieš kitus, o patys rieškučiomis semia auksą, lipa į viršų.

Visą gyvenimą darysiu taip, kad nebūtų šitokių baisybių, kad žmonės būtų kitokie - geresni, dvasingesni

Geneliui kalant sausą pušį

Žinau, kad kas svarbiausia – bus,
Nors savyje prie šimtmečio palinkęs,
Nėra prasmės skaičiuoti būsiančius metus -
Žiūriu į debesis - laivus,
Jau išplukdys kuris.
Ne taip svarbu – anas ar šis.

Matau: jau ir lietus už lango lyja,
Kadais išsprogę medžiai pameta lapus.

Nelyk, lietau!
Rudens kašte nedaug kas gali augti -
Gal grybas dar, netikusiai vėluojantis į savo laiką -
Skubėk į žiemą, baltas būk,
O ne ištižusiu purvu drabstykis.

Beje, ir aš dar vis dairaus
Žmogaus likimui skirto paskutinio svečio.
O! neaplenk, Mirtie, kaip Jėzaus Kristaus. -
Užtruko laikas –
Laukiu
Manydamas, kad gal ir vyturys į dangų spės sugrįžt
Geneliui kalant sausą pušį.
Ačiū.

Rugpjūčio 22 d.

Rugpjūtis 2011
teka 06:05
leidžiasi 20:39
ilgumas 14.34

Delčia (dyla)
23 mėnulio diena


Šiandien 10°C / 20°C, palis
Rytoj 14°C / 20°C, gali palyti

22
PIRMADIENIS
Karijotas Rimantė Ipolitas Zygfridas

********************************************************
******************************************
Melagiui ir tiesą sakant niekas netiki
Skaitau save



Netikra Aldona

Su Luciju grįžome į karietą. Buvau įsitikinęs, kad pakilus laipteliais, paduos ranką, paskui lengvai patapšnodamas per petį, ištars kaip ankstesniais kartais: :“Tai iki kito karto, seni“, bet - ne. Net nestabtelėjęs ėjo į pasostės erdvę, o grįžtelėjęs per petį:
- Ar žinai, kad mano tėvas buvo Romos raitelis?
- Žinau, Lucijau. Kodėl klausi?
- Ne todėl, kad svarbu. Šia prasme tėvas buvo pranašesnis už Jėzų Kristų. Anas asilu jodinėjęs, o tėvas... prašau. Galima pavydėti, o aš, žinoma, didžiuojuosi, kad taip. Gal todėl ir aš myliu arklius...
- Arkliai, regis, irgi tuo pačiu atsidėkoja. Bent jau Įgaga. Tari žodį ir, žiūriu, net neatsiklausęs manęs paklūsta.
- O karieta kodėl sudužo?
- Ar pirmoji? „Dženė“?
- Kalbi, lyg jų dešimtis būtumei sudaužęs.
- Oi, ne! Tikrai ne dešimtis, bet pasakyti, kas ir kaip atsitinka su jomis, man nesigauna. Būna taip, kad nepaisant kokia karieta bevažiuočiau, o suvokiu ją kaip „Dženę“. Ir jaučiuosi, beje, kaip joje. Tuomet atmintis apie ankstesnę „Dženę „ dingsta, ji nereikalinga, nes jauti, supranti, žinai, kad važiuoji būtent taip, kaip Tada. Tuomet - kad ir su Vidinio parama - o „Ech, Roma...“ tikrai negebėčiau parašyti. Net ir minties apie tokią mūzą nebūtų. O štai šioje karietoje... Bet atsiprašau, užsiplepėjau. Lyg su ponia Aldona. Bet, matyty, irgi tik todėl, kad ji netikra...
Supratau, kad leptelėjau daugiau, negu reikėtų. Nors ne boba, bet suprantu, kad ir man tinka: Boba senyn-liežuvis ilgyn. Tačiau Lucijus kažkodėl tylėjo ir buvo nejauku nei man kartu su juo tylėti, nei dar daugiau kalbėti, nors buvau įsitikinęs, kad žinau, ko paklaus. Ir prašau – klausia:
- O kodėl tavo supratimu Aldona netikra?
- Ji artistė. Labai gera artistė. Gražu matyti, kaip ji vaidina. Žinai, kad taip negali būti, o nepatikėti nemoki,- kalbu jau spėjęs apmąstyti savo kalbą ir staiga atsimenu, - pats, be Vidinio, be Šventosios ir varno Goliaus, be raidžių Atės, Bėtės ir Joto, be kitų paramos, netgi Lucijaus akivaizdoje, taigi, prisimenu kaip ji, Aldona, pirmą kartą kaip Tada pasirodžiusi karietoje. Ir dabar it skaitydamas iš enciklopedijos liudiju, jog tai buvo 1994 metų pavasarį, būtent gegužės mėnesį, „Dženei“ išvažiuojant į aštuntą jos kelionę.
Lucijus tuoj pamatė mane jau gerokai ne tokį - pasikeitusį, padūmavusį, apkrėsta migla, bet girdėjau kaip laimingai sužvengė Įgaga:
- Yhahaha...
O buvo taip:

- A-ha! Štai kur ji, Radijo karieta, - lamingai pašaukė nedidukė, mitri, mažytė moteris.- Apsižvalgė atidžiai įsiklausydama ir nieko gyvo nei išgirdusi, nei pamačiusi: -Kodėl taip? Karieta yra, o kur kiti? Kur bent vežėjas?- Ir nors ne kaip miške, bet gan garsiai: -Vežėjau, a-ūūū! a-ūūū! – Ir vėl įsiklausydama ir tik sau: - Tik botagas. Nė gyvos dvasios. Šitaip man dar nepasitaikė. – Ir taip tai pašaukdama, tai kalbėdama sau: - A-ūūū! a-ūūū, vežėjau! Negi net tokiu metu sugebi vėluoti, kai karietoje ponia Aldona?
- Pasirodo, kad sugeba. Betvarkė, oi kokia betvarkė. Kur pasisuki, į kurią pusę pažiūri, visur chaosas ir, atsiprašant – pfui! lietuviškas punktualumas, - buvo kritiška ponia. O pamačiusi ant staliuko mikrofoną, nedvejodama prisėdo prie jo ir:
- Sveiki gyvi, mielieji mano. Matyt, tik jūs ir suprantate, į kokią padėtį patekau. Bet argi pirmas kartas? Dievas davė moterį, o su ja ir protą, kaip nors išsisukti. Gyvenimas, o juo labiau karieta – ne miškas ir pasiklysti joje moteriai, sakyčiau, būtų pernelyg negarbingas reikalas. Bet vis tiek- palauk, vežėjau! Tu man dar pašokinėsi. Demokratija be botago, pasirodo, Lietuvėlei netinka.
Užkliuvo akimis už laiško.
- Laiškas? Radijo karietai? Įdomu, įdomu, kas ir ką rašo. Kad ir kas berašytų, o faktas kaip blynas - karieta važiuoja, o vežėjo nėra.
Vėliau p. Mozūraitis iš Marijampolės pasakojo, kad buvo nustebintas, išgirdęs, pasak jo, kažkokios ponios skaitomą vežėjui parašytą jo laišką. O ten ir taip:
„Stebėjau aną kelionę atidžiai ir buvo įdomu ir prasminga. Mano nuomone karieta važiuoja tinkama ir šių dienų Lietuvai reikalinga kryptimi.“
- Žiūrėk, koks komplimentas - „važiuoja tinkama ir šių dienų Lietuvai reikalinga kryptimi“,- neiškentusi pakomentavo ir vėl iš teksto:
„Kiek šiandien mes prisiklausom, prisiskaitom ir prisižiūrim demagogijos, skambių, bet drauge bekraujų ir pilkų gražbylysčių. O šiandien mūsų iškankintai Lietuvai, jos žmonėms, reikia dvasingų, paguodžiančių, pakeliančių iš tos klampynės, kurioje mes maudomės, žodžių. O jūsų karietoje atradau tai, ko trūksta ne tik man, bet ir daugeliui mano tėvynainių“
Ir vėl komentaras:
- Oho-cho! Nebūčiau patikli, tai nepatikėčiau: - Radijo karieta, o tik klausyk, moteriške, koks įvertinimas, koks pripažinimas. Na, palauk, vežėjau...
„ Kiekvienam mūsų žodis MOTINA- tai šventas ir pagarbus žodis. Ši jūsų kelionė, skirta Motinos dienai, buvo graži dovana mūsų mieloms mamoms ir pagarba toms, kurių jau nėra tarp mūsų..
Labai gražiai, sakyčiau, vykusiai įkomponuota Kavarsko viršaitės Elenos Kalibatienės, kunigo Izidoriaus Butkaus ir rašytojo Kęstučio Arlausko gyvi, laisvi pasisakymai ir mintys. Gegutės kukavimas ir paukštelių čiulbėjimas, melodija, „Kur bakūžė samanota“ ir lietuvių liaudies dainų motyvai vykusiai papildė kelionės pagrindinę mintį. Aktoriaus p. Tomo Vaisietos sodriai skaitomas tekstas ir vežėjo „ Čiulba paukštis ir šlama ąžuolėlis puikus“ labai pasodrino laidos pagrindinę mintį. Būčiau neteisus, jei pamirščiau režisierę Audronę Meilutytę. Žodžiu, nuoširdus, suvalkietiškas „ačiū“, - skaitė Aldona, pati vis labiau įsijausdama į laiško tekstą.
- Betgi tai nuostabu. Dėl to galima aukotis, gultis po karietos ratais ar, sau ant kupros užsikėlus, nešioti kur panorėtų kartu su visa jos komanda, - jau lyg pagyrė Aldona ir atrodė, kad p. Mozūraičio laiškas ir mikrofonas jai labiau reikalingas negu karietos vežėjas. Aldonos balsas išsilygino ir galima buvo numanyti, kad iškrapštyti ją ir pikčiurną iš karietos, nebūtų sąžininga. Bet, kita vertus - ar reikia?
„Žodžiu, nuoširdus suvalkietiškas „ačiū‘ už Motinos dienai skirta kelionę. Tegu Radijo karieta rieda per mūsų brangią , nukraujavusią ir apvogtą Lietuvos žemelę. Tegu ji budina jos žmones iš bolševikiško letargo ir įkvėpia jiems meilę ir pagarbą savo artimui, savo brangiai tėvynei Lietuvai, kuri tiek daug aukų sudėjo ant laisvės aukuro“.
- Taip tai taip, bet kas gi esi, gerbiamasis pone Mozūraiti. – Ir vėl ieškodama manęs:- Na, palauk, vežėjau. Tu dar man pašoksi, jeigu šio mielo pono kada nors nepamatysiu karietoje. – O po kelių mirksnių jau pati save pakoregavo: - Ne. Ne „kada nors“, o paklausykit: Jūs p. Mozūraiti, nepatingėkite manęs girdėti ir pasakyti, kada jums patogiausia ir... prašom. Tokius dalykus aš pati imsiuosi tvarkyti. - Pasitaisė, atsiremdama petukais į kėdės atkaltę, o aš, žinodamas kas atsitiks po valandėlės, žvilgterėjau į Lucijų, bet dar vis nemokėdamas išeiti iš savijautą apglėbusios miglos, paprašiau:.
- Tyliau, Lucijau. Ji labai jautriai dainuoja. Nepraleiskim progos...
- O, tai būtu nesąžininga -praleisti, - atsiliepė Lucijus ir, būdamas tyloje, dar labiau susikaupė:

Mane motina mažą
Tai augino gražiai
Ir užaugo dukrelė
Su kregždutės sparnais,
Kaip gegužę berželiai
Sulapoja žaliai
Taip motulės dukrelei
Skrydžiui kėlės sparnai.

Ir dabar jau it perkūnas trenkė per abi ausis. Ten, kaip Tada, dainuojančiai Aldonai, čia pat, karietos pasostės erdvėje, atsiliepė Lucijus Anėjus Seneka, dviejų tūkstančių metų senis, toks jaunas ir gražus, kaip ir Aldona. Atsistojau, kaip mokėjau, žemai nulenkiau galvą ir buvo taip šventa, taip šventa, kad...

Ak vežėjau, vežėjau,
Nesakysiu aš tau,
Kad ne kartą mylėjau,
Bet ir vėl pamilau-
Pamilau kaip princesė
Kaip karaliaus dukra
Stebuklinga, vežėjau,
Tavo ši karieta...

(XIX iš "Skaitau save")

2011-08-20 15:32:15
Pelėda

Rugpjūtis, 19 d.

Rugpjūtis 2011
teka 05:59
leidžiasi 20:45
ilgumas 14.46

Pilnatis
20 mėnulio diena


Šiandien 17°C / 26°C, po pietų trumpas lietus, perkūnija
Rytoj 14°C / 16°C, protarpiais lietus

19
PENKTADIENIS
Emilija Argaudas Tolvina Boleslovas Balys

Pasaulinė fotografijos diena
Kito nemylėjęs, mylimas nebūsi
************************************
*************************************

Passvarscyk, antela


Dar išgirstu, kaip kraštas gieda -
Pasvarcyk, antela...
Tačiau širdy it skaudulys dėl to -
Ar nereikėtų – passvarscyk, antela?

Išdžiuvo Šklėrių Skersbalė
Ir Didžbalė išdžiuvo,
Atėjo ošti miškas,
Samanos ir grybai augt...

Na, o daina
Dar slankioja po kraštą
Lyg šlapias degtų, senių pražiota.
Ak, passvarscyk, liūdna antela,
Gal dar gali sugrįžti ca

_______


2x2=4

Nulipau iš pasostės, paliečiau kojomis žemę ir, o mielas žmogau, kaip sugėlė jausmus – net ir neįtariau, kad taip pasiilgau žemės. Seneka paėmė už parankės:
- Kas tau?
- Tai kad nežinau. Vis dažniau savijautoje pajaučiu dalykų, kurie anksčiau nepasitaikydavo. Matyt, kaip upė, kuri į savo kelionės pabaiga irgi išplatėja. Net salomis apauga.
Gabaliuką paėjus, atsigręžiau iš toliau žvilgterėti į karietą ir mudviejų su Įgaga akys susitiko:
- Įgaga, o kas tau?
Išslydau ir Lucijaus parankės ir sugrįžęs apsikabinau žirgo kaklą, bučiavau jo geras, kelionėse daug ko mačiusias akis. Žinojau, kad labai prireikus atsiminti, galima jose pamatyti, kaip Tada. Bet tik šįkart pamaniau, kad galbūt pagal tokią akyse įsigėrusių vaizdų atmintį, važiuoja karieta būtent taip, jog net neįmanoma suabejoti, kad gal būt ne kaip Tada.
- Graudulys užpuolė?
- Pasiilgau namų. Gimtųjų. Labai pasiilgau, Lucijau. Jau keli metai, kai per jų slenkstį kojos neperkėliau ir nėra priežasties – kodėl taip? Senatvė? Tas netikusio žmogaus savyje supratimas, kuomet nesinori tokiu pasirodyti? Ar dar kas, įskaitant ir ilgesį, kuris lyg išgrynina jausmus ir vis geriau supranti, kaip nemokėta gimtuosius gerbti ir mylėti. Va, su Įgaga pasižadam, kad neišsiskirsim iki...
- Taip, taip, iki paskutinės vakarienės,- užbėgo į priekį pakalbėti Lucijus Seneka, - bet tai ne paskutinis balius, Pranuci. Ir nužvelgdamas karietą:
- Nesakytum, kad didesnio grašio verta. Ar ir anoji panašiai atrodžiusi, kaip ši?
- Kažkada buvau rašęs... Įgaga, kaip ten,- neva paklausiau jo, bet savo nuostabai išgirdau tekstą. Stebėtis nebuvo laiko, nors supratau, jog Vidiniui pavyko atkurti nutrūkusį transindukcijos ryšį. Neliko nieko daugiau daryti, o tik girdėti ir atkartoti, ką girdžiu smegenų žievėje.

KODĖL „RADIJO KARIETA“, o ne taip, kaip žmonėse įprasta? Karieta ir tiek..
O! Kad sugebėčiau atsakyti, tuomet gal įvykiai būtų klostėsi kitaip. Iš tikrųjų- kodėl? Šis klausimas mane persekiojo ir baugino nuo Radijo karietos atsiradimo iki žlugimo. Net ir po to, kai jos neliko, kai po sunkios, užtrukusios ligos, pradedu atgauti prarastą atmintį, paprastai jaučiu aiškesnį ar miglotesnį poreikį suprasti jos pašaukimą ir suvokti nuostatas jos meistro, sugebėjusio į savo kūrinį įkelti stebuklą. Radijo karieta man buvo dvasinio pasaulio dalelytė, turėjusi kūrybos paslaptį. Iš išorės ji nebuvo išvaizdi ir žmonės ją apžiūrėdavo be pavydo, o dažnesnis jos net nepastebėdavo Tačiau tie, kas nors kartą į ją įlipdavo, tai sieloje aiktelėdavo: O Viešpatie, Viešpatie! Kokie gražūs tavo namai. Ir erdvės čia tiek, kiek reikia žmogaus dvasiai.
Ir, beje, esu įsitikinęs, kad tie, kas Radijo karieta nekeliavo, joje nebuvo, nesilankė, tai nesugebės patikėti žodžiais, kuriuos man teksią apie ją kalbėti. Aš irgi kai pirmą kartą sėdau į karietą, tikėjau tik tuo, ką mačiau iš išorės. Ir buvau nusiteikęs nuobodžiam ir kantriam gyvenimui, ketindamas iš tokios atsiprašant, nuskurdėlės - nususėlės pelnyti kasdienę duonelę. Tai viena iš didesnių mano nuodėmių - nesugebėjau dėkingai priimti tai, kas buvo iš Dangaus rankų. Ir dar didesnė nuodėmė, kad labai greitai pasijutau beesąs vienintelis Radijo karietos šeimininkas- lig caras, karalius. Girdi, jeigu Dievas davė man ją, tai tegu ir būna tik mano. Dabar apie tai galvoju kaip apie dangaus bausmę ir bandau surinkti ankstesnius užrašus, ketinu parašyti naujų atsiminimų ir, sudėjus į knygą, pavadinti ją „Teisybės visi bijosi“, nors suprantu, kad, deja, taip nėra. Teisybės bijosi labai nedaug žmonių, tačiau rašant knygą, nori ar nenori, o be visokio kitokio savęs, neišvengi nebūti ir melagiu.

- O kodėl dar ją reikėjo vadinti „Džene“, -išklausęs ir, matyt, supratęs, kodėl taip sklandžiai „kaip iš Šv. Rašto“ prakalbau, pasiteiravo Lucijus.
- Taip mane pravardžiavo keli bendraklasiai. Neprigijo, kad taip visi, bet atkakliausiai dėl to stengėsi ,sakykim, mano krikšto tėvas Tadas Babinskas. Maniau, kad šitaip bent mintyse dažniau galėsiu pabūti kartu, kaip Tada.
- Neišdegė?
- Retkarčiais. Ir dažniau blausiai, negu ryškiai,- pasakiau, o ir pačiam parūpo paklausti - kažin, kaip atrodanti atmintis po dviejų tūkstančių metų ir ar galima apie ją kažką dar kalbėti. Bet tuoj pat ryžtingai atmetęs tokią užgaidą: - Šunų nebijai, Lucijau?
... Ėjom, vaikščiojom, slankiojome, o Antano ir Domicelės Mankevičių sodybos neradome. Net ir 30 hektarų žemės taip pat- ne. Dingo nelyg Kęstučio Lakicko gitara kartu su nežinia kur iš karietos pasostės erdvės išėjusia Aldona Vederaite. Ir vis dėlto prasminga, kai nors atmintyje užsilieka:

Kur sena bakūžė liko,
Kur dainas aš dainavau
Tėviškėlė išdraskyta,
Iš bakūžės – pelenai.

Bet užsilieka ne tik dainos. Užsilieka, ot, kad ir Stasės Lakickienės - Mankevičiūtės skauduliu aptekę žodžiai: esą, miesčionys pardavė ir nomenklatūrinis žmogus, nusipirko tą vietą...
Stabteliu. Negi taip? Nesako, kad žemę pardavė, ar sodybą, o... vietą. Skauda dėl jos. Bet abejoti neteko ir pradedu galvoti, kad, ko gero, būna, kai žmogui vieta turi didesnę vertę, būna, kai ir auksas prieš jos, taigi vietos vertę pradeda blėsti. Tačiau ši mintis man nauja, jos negebu išlukštenti ir nudžiungu pamanęs, kad, ačiū Dievui, ne be nerimtos priežasties pasostės erdvę karietoje paliko Aldona. Jį anksčiau manęs išgirdo ją ir suvokusi, kad be knygos šios minties išlukštenti neįmanoma, nuėjo jos parašyti. Ir net atsidusau:
- Dieve, o sako, kad tavęs nėra!
Dviejų tūkstančiu metų jaunas senis Lucijus Anėjus Seneka pratarė;
- Ispanai pralaimi.
- Tu man kažką?
- Sakau, mano tėvynainiai krepšinio rungtynes Kaune pralaimi. Bet tai draugiškos rungtynes, nors kai žaidžia, nemanau, kad vyrams dėl to galvą sopa. Bet kokioje kovoje, kad ir geriausias draugas, o pats ant menčių nesigula. Reikia paguldyti, vadinas, reikia jėgos, reikia gebėti.
- Mat kaip! -ir prisiminiau:

Šešėliai vaikščioja žeme
Ir, ką sutikę, kalba praeitim.
Štai su Seneka stovime greta.
Jis čia, kur dabartis,
Aš ten - toli, toli...
Minties erdvėj sunyksta toliai,
Kaip jam, taip man -
2x2=4

(XVIII iš "Skaitau save")

2011-08-19 09:54:20
Pelėda

Rugpjūčio 18-ji

Rugpjūtis 2011
teka 05:57
leidžiasi 20:48
ilgumas 14.51

Pilnatis
19 mėnulio diena


Šiandien 10°C / 23°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 17°C / 26°C, po pietų trumpas lietus, perkūnija

18
KETVIRTADIENIS
Elena Mantautas Gendvilė Ilona


*********************************************************
**************************************************

Iš pradžių - meiliai, vėliau - peiliai
Skaitau save


Prisėsk, Lucijau

Prisiminiau aną, kaip Tada kelionę į Anykščius ir net, sakyčiau, pasidarė jautriau. Gyvenimas turbūt visuomet jautresnis, kai jis prisiminimais per žodį nuslysta į dvasios erdvę. Net prisimiršo Lucijus Seneka, bet jis buvo čia ir smagu, kad turi pakankamai laiko pabimbinėti.
- Prisėsk, Lucijau. Erdvės pakanka. Dabar dar erdviau, kai Aldonos nėra. Tik nemanau, kad ilgam, - bet atsiminęs daugiau: - O gal? Visokia ją teko matyti. Ir, matyt, reikia džiaugtis, kad atsiminimų padaugėja ir jie pradeda gyventi. Argi ne taip?
- O brolis dažnai užklysta?
- Koks brolis?
- Kito neturi.
- Deja, Liucijau, jau neturiu.
- Sakau, ne apie Vitą. Sakau, kito neturiir klausiu, ar Vitas dažnai užklysta.
- O Viešpatie, argi tu čia, Lucijau? Tokių dalykų nežinai! Ar ir tave vienaakė Amnezija glamonėja?
- Kvailys. Tikras kvailys ir dar su karieta, - nusisuko nuo manęs Lucijus, - Argi su tuščia vieta pasikalbėsi. Apsidairyk geriau ir gal kaip nors įžlibinsi, pamatysi, kad gal Vito daugiau negu tavęs. Ir ne tik Vito, - o pažvelgęs į sapnų tolumas, pacitavo:“ Daugiau nemirkite, o tėve, motina ir broli“.
Ilgai Lucijui reikėjo laukti, kol keliausi iš nokdauno. Savijautoje kažkas panašaus į Jėzaus Kristaus iš numirusių prisikėlimą.
-Tu, Lucijau, jau irgi gal žinai apie ruošiamą paskutinį balių. Būdamas nokdaune net nepagalvojau, kad paskutinio baliaus niekuomet nebūna. Eilinis balius, gal tik truputį didesnis.
- Jeigu, žinoma, jį rengi karietoje, - atsiliepė.
Lucijus jau sėdėjo Aldonos vietoje. Ir, ak! kaip labai jam norėjosi paduoti Kęstučio Lakicko gitarą, bet ji kažkur su Aldona. Padaviau botagą ir vadeles.

Kęstutis:
Nors jie čia rašo labai daug, bet patikėt negalima , nes jūs žinot, ką jie rašė. Ką norėjo. Dėl to, kad kitaip negalėjo. Čia yra TOKS( ...), tai jis aprašinėjo viską smulkiai. Užrašė, kiek buvo lėkščių ant stalo, kaip kas ką, žibalo kiek buvo atvežta. Jis norėjo parodyt šitiems visiems enkavedistams, koks šaunus stribų viršininkas - su kokia banda jie susidūrė ir sunaikino.

Dega sodybos pastatai, dega šimtamečiai senolių pasodinti medžiai. Ir sprogimai, sprogimai, sprogimai... Tai sproginėja partizanu sukauptos granatos ir šoviniai. Vienas partizanas, atrodo, Lakštingala slapyvardžiu, žuvo bunkeryje, kiti du už keturių šimtų metrų nuo jo.
Tyli ir sodybos šeimininkas. Bent jau taip atrodo tiems, kas ji panardino degančio namo liepsnoje. Tačiau labiau panašu, kad jau iš liepsnos visos Lietuvos vyrams komanduoja:vyrai, duokit... duokit, vyrai...
- Betgi tu, Lucijau, važiuoji kaip tikras vežėjas. Nesitikėjau. Bet dar geriau, kad taip.

Stasė:
Visa tauta, visi dori, sveikatingi žmonės turėtų sukaupt visas jėgas, atsisakyti materialinių poreikių. Mano tėvai, protėviai buvo užgyvenę pakankamai daug, o palikdamas šešis neparuoštus vaikus, tėvas sakė: dėkit iš vietos! Pragyvenom tokius kruvinus laikus, palaidojom, galima sakyt, daugiau milijono žmonių. Turėtume atsisakyti savo skudurų, kuriuos užgyvenome per sovietmetį, bevalgydami putrą ir benešiodami suplyšusius batus, keletą kartų lopytus.
Mano pačios, gydytojos, batai buvo lopyti. „Tai ką čia dabar, vedėja, eini su lopytais batais“,- sako.
Sakau, jie man galvos nedaužo, jie man labai patogūs. Va. Visi lietuviai turėtų atsisakyti materialėjimo. Negrobstyti. Neremti giminių, giminaičių ir proanūkių, kurie dar negimę, o viską dėti į bendrą, kad mūsų Lietuva sužydėtų Europos mastu.

Tyliu. Oi, kaip tyliu! Ar ne todėl, kad teisybės visi bijosi? Aš irgi. Ar ne šį baimė labiausiai trukdė parašyti knygą ir neskaudėjo, kai parašytus gabalus mėčiau į šiukšliadėžes. Per šį laiką išaugo Joosepas, norėjęs ir knygoje pamatyti ir išgirsti, kaip jis, toks mažytis ir toks didelis Vytautas Sirvydas, abudu džiaugiasi, kad nereikės mirti, kad va suplakė, uždainavo serganti mažyčio vaiko širdis: gyvensiu, dėde Vytautai, ir savo Estijai, ir tavo Lietuvai. Valiooooo !
- Dieve duok, Joosepai, kad tas tavo gyvenimas kuo gražesnis, kad papuoštumei juo ne tik Estiją ir Lietuvą, bet ir Žmogų, - nuoširdžiausiai linkiu jam, savyje dėliodamas mintį po minties: - Taip, taip, ir Žmogų, Joosepai. Tai net gerokai svarbiau.
Įsijaučiau taip, kad šioje valandoje esanti realybė užsimiršta ar bent atitolsta ir, žiū, jau ir pats nesuvoki, apie ką ir su kuo šnekiesi, ginčijiesi, samprotauji. Sueina į ją, susispiečia, kas iš kur ir kiekvienas įsitikinęs, kad čia reikalingiausias, nepaisant kad ir saviplakos, savikritikos pakanka.
Šįkart ir man taip - pasijaučiu, kad į smegenis lyg pelkė trenkė. Bet- stop! Visi kiti palauks, bet ar ilgai čia užtruks Seneka? Žvilgt iš padilbų kartą, kitą ir netikėtai matau, kad jis kažkuo panašus Algirdą Ražą. Labiausiai, kaip supratau, kaktos raukšlėjimusi, kuomet įsikibęs į mintį, bando ją nuvalyti nuo nereikalingų apnašų. Bet vis dėlto tai ne Ražas, o jis, Lucijus Anėjus Seneka, dviejų tūkstančių metų nesenas senis, Jėzaus Kristaus bendraamžis. Kažkada net buvau apie ji rašęs, tikėdamasis kad panašaus kalibro žmonės galėtų pagelbėti mano varganai poezijai. Atkakliausiai galynėjausi su jo: „Atsikovok save“, ir mūšio lauko pradžioje užsiėmiau tokią poziciją:

Kaip sena, a? Kaip sena...
Net pagalvot baugu.
Iš ko atsikovot?
Esu žmogus
Ir su žmonėm.
Kas pavergė mane?
Kada?
Ir vis dėlto
Nedingsta niekur jie,
Tie žodžiai du -
„Atsikovok save“
Betgi ar tu,
O Lucijau Seneka,
Atsikovojai?
Na taip, gyvybę
Savo rankom gesinai,
Bet svetima valia.
Tyli?
Tylėk.
Tavo žvaigždė
Dėl to negęsta.
Jau ne vien tu,
Bet ir jinai:
- Atsikovok save

- Lengva patarti, ar - ne? Ir visi beveik tai mokame, bet neretai bijomės net pavaikščioti po tokių kovų pelenus ir atsiminimus. Suprantama, be jų ramiau, tuomet drąsiau manyti, kaip kam geriau, išdidžiau pakelti galvą ir net pasižiūrėti kaip atrodo kažkada sudeginta Antano ir Domicelės Mankevičių sodybą, mažos Lietuvos trupinėlis.
- Sustok, Įgaga. Štai mudu su ponu vežėju sumanėme kelis žingsnius nueiti pėsti.
- Ek, mielas Pranuci, ar manai, kad aklas, kad nežinau, nematau, bet pasivaikščioti po sudeginto žmogaus gyvenimo pelenus, manau, verta.

(XVII iš "Skaitau save")

2011-08-18 09:33:29
Pelėda

Rugpjūtis, 17

Rugpjūtis 2011
teka 05:55
leidžiasi 20:50
ilgumas 14.55

Pilnatis
18 mėnulio diena


Šiandien 14°C / 22°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 10°C / 23°C, mažai debesuota

17
TREČIADIENIS
Hiacintas Jacintas Saulenis Mažvilė Jackus


Kiaulių neganęs ponu nebūsi
****************************************************
********************************************

Passvarscyk, antela

Dar išgirstu, kaip kraštas gieda -
Pasvarcyk, antela...
Tačiau širdy it skaudulys dėl to -
Ar nereikėtų – passvarscyk, antela?

Išdžiuvo Šklėrių Skersbalė
Ir Didžbalė išdžiuvo,
Atėjo ošti miškas,
Samanos ir grybai augt...

Na, o daina
Dar slankioja po kraštą
Lyg šlapias degtų, senių pražiota.

Ak, passvarscyk, liūdna antela,
Gal dar gali sugrįžti ca

Rugpjūčis, 16 d.

Trys muškietininkai-Milda, Povilas, Simonas

Rugpjūtis 2011
teka 05:54
leidžiasi 20:52
ilgumas 14.58

Pilnatis
17 mėnulio diena


Šiandien 15°C / 26°C, lietus, perkūnija
Rytoj 14°C / 22°C, nepastoviai debesuota

16
ANTRADIENIS
Rokas Butvydas Alvita Jokimas
Šv. Rokas, Pjūties pabaiga
**********************************************
***********************************

Geriau žvirblis saujoje, nekaip sakalas danguje
Skaitau save (XVI)

Rugpjūčio 13-oji

Kažin, sapnuoju ar karieta važiuoju? Bet... tėvas padėjo šaukštą ant stalo ir beveik sudejavo.
- Nežinau, sūnau, iš kur toks atsiradai. Kažkokios pasakos, filosofijos tavo galvoje. Ak, Viešpatie, nebausk tėvų jų pačių vaikais. Nebausk, Aukščiausiasis. Aš tavęs prašau, meldžiu.
- Duonos nėra,- pasakė motina. Ir truputį patylėjusi, tęsė:- Keista, aplinkui žemė, žemė. O duonos nėra. Nedidelė žmogaus burna, o, pasirodo, visą duoną suvalgė. Ir kas daryti, kaip toliau gyventi? Kartais irgi pagalvoju, kad Dievas kažką labai tauraus paslėpė nuo mūsų. Gal jam knieti sužinoti, kaip versis jo tvarinys, kai ant stalo nelieka duonos.
- Fė! -prunkštelėjo tėvas,- abu labu, motina ir sūnus. Nors dėk ant galvos kepurę, imk karieta ir važiuok iš šitų namų.
- Ar į kalėjimą? Buvo lenkų, rusų. Dabar būtų lietuvių, - vėl motina.
- Tėve, tave myliu. Tegu man nebus lengviau, kaip tau,- pasakiau. Patryniau senatvės iškreivotais, išsuktais pirštais miegu apneštas akis – nėra tėvo, motinos, o taip pat ir brolio nėra. Vitas jaunesnis. Beveik dvejais metais, o galėjo būti ir dabar. Tai kodėl taip, a? Net ir karieta nė karto nevažiavo. Bet tai jau mano kaltė, mano...

Nelengva pasakyti, broli,
Kaip sieloje atrodė
Kelionė paskutinė į gimtus namus.
Reikėjo būt labai linksmam,
Nors mintyse jau peilis į krūtinę įsmeigtas ligi kriaunų.
Šypsojaisi sakydamas, kad gyveni gerai,
O motina dėkojo Dievui -
Iš vargo jau išbrido žilagalviai jos vaikai,
Su duona miestuose
Ir su namų aukštų stogais viršum galvų –
Sotu ir vėjas neprapūs.

O kitądien jau peilis ligi pat kriaunų -
Gilu krūtinėje, kai ieškai juo širdies.
Nežino motina sūnaus mirties,
Tiktai išėjusi suras, kur laukia jos.

Nemirkite daugiau,
O tėve, motina ir broli...

Ilgai lauktas pasirodė Lucijus Seneka. Elgsena kitoks nebuvo- šis dviejų tūkstančių metų senis net senu nebuvo ir neatrodė, kad tai jam rūpėtų, o ir laiko negailėjo. Atsiminęs vieną kitą jo įrašą apie laiką, net pamaniau, kaip toli jis nuo savo tiesų .Štai kad ir toks jo pamokymas:
„ Daryk taip, mielas Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask nė valandos“
Arba:
„Viskas , Lucilijau, yra svetima, tik laikas – mūsų“.
Kerštaudamas už ilgą jo nepasirodymą, vaidinu, kad jo nepastebiu arba bent, kad jis man nerūpi. Iš tikrųjų, ar galima taip – tu jo lauki, o jam tik nusispjauti į tave taip laukiantį. Bet vaidinimas truko neilgai:
- Kur buvęs, ką veikęs, kad taip senai užtrukęs?-
- Bimbinėju. Tai šen, tai ten, o žemė sukasi.
- Bimbinėji? Įdomu kaip tavo mielasis Lucilijus pagirtų.
- Lucilijus irgi bimbinėja. Ir ką bedaryti, kai laikas amžinas, o tu jame irgi toks?
- Anksčiau jis tau “prabėgantis ir išnykstantis“
Prigimtis pasikeitė, mielas vežėjau. Tai viena, o kita - kai daug turi, jau tuomet negerai, o kaip turi begalybę... Ištirpsti joje, nereikalingas esi, o blogiausia, kad išnyksta matas, kuriuo galėtumei savo vertę matuoti. Kai daugiau atseikėjama, negu pagal poreikius, tai ir jie atbunka, atrofuojasi, -irgi tingėdamas kalbėjo Lucijus - O kur Aldona? - paklausė.
- Ar jos nėra?
Pasidairiau po pasostės erdvę, bet jos nebuvo. Kaip ir Kęstučio Lakicko gitaros. Tačiau jos vietoje raštelis: „Stebėk, vežėjau, ir pastebėk, kad net nuvažiavus į praeitį, kiek daug atsitinka ne taip, kaip Tada. Pamiegoti mėgdavai ir Tada, bet argi tiek? Ir neatsimenu, kad miegotum vienas. Ne, ne! nemanyk, kad dingstu, bet kodėl man turėtų būti blogiau negu Jai. Būsim šalia viena kitos. Aš irgi įsitaisiau namelius ir pamatysi, kad jie verti manęs“
Pakėliau akis.
- Pabėgo Aldona ir, matyt, jos poreikiai nesiatrofuoja. Pabėgo su Kęstučio Lakicko gitara ir Joosepo priskintomis lauko gėlėmis. Komunizmo turbūt neieško, bet knyga, regis, parašys. Gerą knygą. Kur dėsi- nepadėsi, susiranda geriau...
- Jeigu geriau, ar reikia gailėtis.
- Jos gal ir ne, bet savęs kodėl – ne?
- Ak va kaip! – nusišvietė Seneka. Ir kokia šiandien diena – Ar tik ne rugpjūčio 13-ji?
- Būtent. Bet kokia bebūtų - pabėgo Aldona ir su gitara, ir su gėlėmis.- kalbejau, o Seneka negeso, vis buvo vaikiškai džiugus.
- Įgaga, - netikėtai prisiminė žirgą,-tavo šeimininkas, regis, užmiršo, kaip Tada atrodžiusi rugsėjo 13-ji? Būk geras, padėk mums atsiminti.
Įgaga pakluso Lucijaus Senekos prašymui ir ... argi ne kaip Tada?

---

- Kaip manai, Aldona, ar neišsibėgios karietos keleiviai išgirdę, jog tai 13 –toji jos kelionė, - klausiu jos
- Tryliktoji? Bet čia ne juokučiai, - sukluso Aldona. - Gal ir pats žinai, kad šį skaičių velnias nužiūrėjęs. Sakai- tryliktoji? Kodėl gi apie tai anksčiau nepagalvojau?- lyg supyko ir atsiminė: - O juk ir be karietos turiu tiek visokiausių... tiek daug visokiausių svarbių reikalų. O-joj! o -joj! Vežėjau, gal tu vienas šiandien? Gerai?
- Kaip čia bus gerai, jeigu ir man kinkos dreba.
- Svarbūs reikalai- tai ne kinkų drebėjimas. Vis dėlto jie pirmoje eilėje. Atsiprašau, bet.. bet lik sveikas.
- Betgi, Aldona, Anykščiai. Ar supranti? Poetų, dainų, rašytojų , filosofų kraštas. Maža to. Tryliktoji karietos kelionė, tai dar ir susitikimų su viso pasaulio lietuviais vieta.
- Kokius dabar vėjus vejiesi? Matai, jau velnias traukia už liežuvio- kalbi ir nežinai, ką kalbi. O kas bus toliau. Irgi mat, Anykščiai – "susitikimų su pasaulio lietuviais vieta." Tu, vežėjau, jau nepyk. Aš tau dar kartą sakau: o -joj, o -joj kiek tų svarbių reikalų...
- Va, žiūrėk - dokumentas. Čia ir tavo vardas, pavardė, įrašyta: „Ištikimai Radijo karietos („Dženės“) bičiulei Aldonai Vederaitei
„Maloniai kviečiame Jus, miela ponia, į Anykščius ir nors juose vežėjų nerasite, bet užtat galėsite paganyti akis, matydama viso pasaulio lietuvių publiką...“
- Šitaip juokauji? Ar rimtai? Jeigu rimtai, tai nėra tokio velnio, kuris sugebėtų pastoti man kelią į Anykščius. Nagi, nagi, parodyk man tą dokumentą, - buvo kaip reta greita karietos ištikimoji ir jau perskaitydama akimis: - Kmmmm... Iš tikrųjų. „Ištikimai Radijo karietos bičiulei Aldonai Vederaitei“, - perskaitė ir to užteko, kad vėl plykstelėtų liepsnele, išsiliedama žodžių tirada: -Vežėjau, mielas tu mano vežėjau! Tai ko snaudžiame? Ko delsiame? Važiuojame ir jokių darbelių. Jokių kinkų drebėjimų. Duokš ir vadžias man. Valio, bičiuli! Ir žinok - ne tiek svarbu, kad aš tą publiką pamatysiu, svarbiausia, kad ji mane pamatys. Lia- lia- lia, lia - lia - lia. Ak tu kelione, kelione. Kokia tu graži, nors ir tryliktoji, o jokiam velniui tavęs neužleisiu.

Taip pirmą kartą - suprantate?- pirmą kartą likau be karietos vadelių. Pradžioje lyg ir nejauku. Ką -jau - ką, o vežėjo darbą išmanau gerai. Ir va, vadelės, atsiprašant, jau beraštės rankose. Tačiau greit ir be vadelių apsipratau. Padėjo irgi Aldona.
- Nesielvartauk, vežėjau. Dabar daug žmonių dirba darbus, kurių neišmano. Net pasitaiko, kad ne karietą, o visą Lietuvą vairuoja. Argi dėl to ji ne laisva? Argi dėl to ji ne nepriklausoma? Ir laisva, ir nepriklausoma, - kalbėjo Aldona. Ir nors ši moteris man visuomet buvo meno kūrinys, tačiau tuomet, kai ji laikė vadeles, tai buvo visa Čiurlionio kūrinių galerija, visas muziejus brangenybių. Laiminga, išdidi, stipri, dieviškai graži. Ir atrodė, kad tik ant jos gležnų petukų laikosi debesys, žvaigždės. Net žvaigždynai ir pagaliau visas dangus. Viskas ant jos pečių ir ,Dieve neduok - galvojau - kokia baisi nelaimė ištiktų pasaulį, jeigu ne šitie jos petukai. Štai jinai pakėlė botagą...
- Nū, nū nū, mano žirgeli! Op- aaa- paaa! Op-aaa –paaa,- , labai laiminga kelionėje buvo Aldona. Tačiau man jau pradėjo rūpėti kitas dalykas - O kas bus, kai atvažiuosime į Anykščius...
(XVI iš "Skaitau save")

2011-08-16 09:43:55
Pelėda

Rugpjūtis,15 d.

Rugpjūtis 2011
teka 05:52
leidžiasi 20:54
ilgumas 15.02

Pilnatis
16 mėnulio diena

Šiandien 15°C / 28°C, gali trumpai su perkūnija palyti
Rytoj 15°C / 26°C, lietus, perkūnija

15
PIRMADIENIS
Visvilas Vydenė Napoleonas Sigita Napalys Rugilė

****Žolinė, Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė pasveikink
*************************************************************
***********************************************



Šimtas uodų ir kumelę suėda
Skaitau save(15)

Didelis aitvaras

Balsas pritilo. Jau kuris laikas, kai neįkyri kitiems negirdimu pamokslavimu. Tačiau tai nereiškė, kad dėl to siela aprimo. Atsiminęs, kaip jį išgirdau pirmą kartą, pabandžiau pasekti, koke artimiausi veiksmai sekė po to. Pradžioje atrodė, kad tai nebus sunku padaryti – net gyriau atsigavusią nuo amnezijos atmintį, tačiau vienaakė buvo čia pat – užsimiršau mat, kad bandymas perskaityti save prasidėjo nuo knygos „Teisybės visi bijosi“. Tad reikėję dėkoti ne atminčiai, o pirmiausia Vidiniui ir Šventajai - sugebėjo išsaugoti, kas atrodę negrįžtamai išnykę visam laikams. Tiesa, dar galima įtarti, kad raidžių trijulė Atė, Bėtė ir Jotas gali kažką atsiminti iš vaidinimų, kurių Radijo karietos („Dženės“) kelionėse nebuvo mažai. Bet atsitiko taip, kad į talką atsiminti atėjo ir atsitiktinumai, kaip, pavyzdžiui:

“Dievas davė man protelį
Kad nesėdau į laivelį“, -

išgirdome šalia pasostės jauną, dar iki vyro nesubrendusį, tačiau krepšiniui tinkama aukštaūgį. Laisvas, drąsus ir laimingas, o jo rankose lauko gėlių puokštė:
- Galima? - pabeldė į pasostės erdvę.
- Kuomet su gėlėmis, žinoma, - pasakė Aldona.
- O taip, ponia. Tai gražiausios gėlės.
- Būna gražesnių.
- Ne, ponia, gražesnių nebūna. Tai lauko gėlės. Iššokdavau iš karietos ir bėgdavau paskui ją, ieškodamas pačių gražiausių.
- Mat kaip!
- Jos dar pagražės, kai priimsite į savo rankas, - laimingai kalbėjo jaunuolis ir, įteikęs gėles Aldonai, jau man: - tavęs, vežėjau, ieškojau. Labai ieškojau. Ilgai.
- Manęs?
- Taip, vežėjau, bet atsiprašau. - Ir paprašęs Aldonos gitaros: - Laimingiems reikia dainuoti. O mudu laimingi, ponia. Aš - kad radau vežėją, o jūs, ponia, kad Tada nebuvote jo karietoje. Ir vėl pataikydamas – nepataikydamas į natas, bet taip:

Būčiau sėdus į laivelį,
Būčiau skendus į dugnelį.

Buvo įdomu ir matyti, ir girdėti, bet dar įdomiau laukti žinios, kam jam manęs prireikė. Pagaliau padavė man ranką ir prisistatė esąs Joosepas:
- Ne, ne. Manęs nepažįstate. Buvau mažiukas tada ir labai širdį sopėjo. Aš tavęs, vežėjau, taip pat nepažįstu, bet žinau, - pasakė Joosepas, o po trumpų derybų perskaitė kas Tada nutiko tuoj po to, kai pirmą kartą išgirdau Balsą taip dažnai ir įkyriai kartojusį: „ Kas buvo, seni, buvo. Radijo karieta sugriuvo“
Joosefps nenorėjo, kad kuris iš mudviejų- Aldona ar aš - perskaitytume jo turimą raštą. Skaitė jis pats, bet tik kartą kitą žvilgtelėjęs į tekstą.
Ir taip:

"NEŽINAU, KAIP NUTILUS Balsui ilgai tęsėsi tos man atmintinos nakties tyla. Tai nebuvo “mirtina“ tyla, kadangi po ją daužėsi, trankėsi nebegalinti krūtinėje sutilpti širdis. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Tuo laiku Lietuvoje rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi, apsikarstę vaisiais ir bendrai- tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj:

Mirsiu bra, nebūsiu.
Mirsiu, bra, nebūsiu.

Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins:

Nemirk, bra, būūūk,
Nemirk, bra, būūūk .

Bet antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas lestelėjo snapu į skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo vis labiau baltuojančioje aušron, Santariškių ligoninės pusėn. Iš ten į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo nyko ir buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna.
Suklusau panūdęs vėl išgirsti Balsą, kuris, atrodo, nenorėjo žinoti nei mano vardo, nei pavardės. Balsas tylėjo, o kambario kampas šviesėjo, bet išbrėkštančio ryto šviesoj jį atsiminiau nuolat kartojantį: kas buvo- buvo, Radijo karieta, seni, sugriuvo... Šalia nieko, tik ji, senstančio žmogaus senatvė ir netvarkingai užgriozdintas stalas mažmožiais, kurie vis dėlto atrodė reikalingi. Gal iš tikrųjų jie didino viltį, jog, pasak Ovidijaus „Dievas arba prakilnesnė būtis“ vienąkart juos sudėlios taip, kad atsigautumei nuo pesimizmo ir nežinojimo. Ir man lyg pasivaideno, kad tarp tų netvarkingai sumestų mažmožių yra ir sudužusios karietos šipulių. Tokiame chaose viltis, kad sugebėsi pereiti iš slogios būsenos į kitą, geresnę yra labai trokštama. O nutilęs Balsas kantriai tylėjo, bet taip, kad aiškiai girdėjau jo kvėpavimą į sielą ir neabejojau, kad jis yra ir nebūti jo tiesiog negali
O iš ten, kur nuskrido nuo palangės paburkavęs karvelis, iš Santariškių pusės sklido nejauno žmogaus džiaugsmas ir kūdikio laimingas spiegimas.. Kas gi čia per „dzyvų dzyvai“? Ir tik purpt, vėl girdžiu atsiradusias raides A ir B.
A: Taigi juokias Vytautas Sirvydis. Ten visi medikai juokiasi, bet jis džiaugsmingiausiai.
B: O tas, kuris klykia, tai- estukas. Iš Estijos. Jo vardas Joosepas. Mažuliukas toks Džiaugiasi, kad nereikės mirti.
A: Medikai atliko dvi širdies operacijas. Šiandien išvažiuos į namus. Dieve, kai gražu! Sako, bijok žmogaus su peiliu. Kokia neteisybė!
B: Joosepas jau ir kvėpuoja, ir valgo mamos pieną.
A: Buvo pašalintas oartos susiaurėjimas, o po kelių dienų atstatė į vietą susikeitusias pagrindines širdies kraujagysles,- džiaugėsi išdykėlės A ir B. Ir švito ne tik už lango; švito ir širdyje.“

Ką išklausęs bepasakysi?
- Tu, Joosepai, labai didelis aitvaras, - nusijuokiau.
- Aš, pone, užmokėsiu, bet noriu turėti knygą „Teisybės visi bijosi“.
- Taip, taip... Aš jos irgi bijau. Nėra knygos, Joosepai.
- Jau metai, jau kiti, jau kiek metų praėjo ir nėra?
- Daug ar mažai, bet metai knygų nerašo. O aš jos neparašiau. Mėginau tik.
- Gal netikite, kad aš Joosepas. Bet mane turėtų atsiminti A ir B.
- Tikiu. Joosepai,tikiu, bet knygos tai nėra. Išsibarstė fragmentais. Neatrodė, kad jie reikalingi. Kaip ir šis, tavo perskaitytas.
- Ne karas gi.
- Taip, ne karas, bet neretai ir be karo, kaip kare. Atleisk, bet yra kaip yra,- kalbėjau pirmus pasitaikiusius žodžius, o mintyse: - Amnezija, kur tu?
Atsišaukė Algirdas:
- Užsimiršti, matyt, būtina, bet prarasti atmintį, mums, ją turintiems, siaubinga...

Stasė:
Brolis Vytautas liko vienuolikos metų. Neturėjo savo gyvenamos vietos ir į Kauną nevažiavo. Nu, nevažiavo, nors tu pasiusk! Valkiojosi po visas apylinkes. Jisai buvo reikalimdas kitų žmonių kokiems nors darbams. Ti, Vyteli, pakurstyk.Vyteli, atnešk, Vyteli, dek, viteki- visk` Kai tik darbas baigtas, Vyteli, bįk, kau supa... Ir tam Vyteliuio teko nakvoti ir tvartuose, ir kluonuose...
Atsiprašau, kad aš užmiršau paminėti- irgi buvo sugautas. Buvo kankinamas. Be sąmonės kankinamas. Ir nežiūrint į tai, kad jis turėjo ryšį su vyresniu broliu Vaclovu, jis nieko neišdavė. Ir taip jis sulaukė motinėlės, grįžtančios iš Lukiškių.

-Joosepai, būk mielas ir atlaidus. Kaip sakoma, ilgai laukęs, palauk dar. Viltis ne tik kvailių motina, bet ir paskutinė, paliekanti žmogų. Gal man dar pasiseks atgaivinti tuos uižrašus ir paimti į rankas kaip knygą.
(XV iš "Skaitau save")

2011-08-15 07:29:34
Pelėda

Rugpjūtis, 14d

Rugpjūtis 2011
teka 05:50
leidžiasi 20:57
ilgumas 15.07

Pilnatis
14 mėnulio diena


Šiandien 14°C / 26°C, trumpai palis, perkūnija
Rytoj 15°C / 28°C, gali trumpai su perkūnija palyti

14
SEKMADIENIS
Euzebijus Maksimilijonas Grintautas Guostė

*****************************************************
**********************************
Kas visus vagimis laiko, tas patsai vagia
Skaitau save

Neįtikėtinos apraiškos

Būna tokia tyla, kai joje pavargsti. Labai pavargsti. Asmeniškai man tokį nuovargį teko patirti ne kartą, tačiau dabar, norėdamas atsiminti, kaip jis konkrečiai pasijaučia, suglebau, žinodamas kad man to pavaizduoti nepasiseks – nei žodžiu, nei intermedija ar bet kokiu kitokiu vaidinimu. Pagalvoju, kad gal ir Stasė su Kęstučiu tik per tokią tylą gali ateiti į karietą. Ir dar - kad tik tokioje tyloje kažkaip apsijungia dabarties laikas su tuo, kaip Tada. Ir tuomet žmogus pajunta, kad jo organizmas atpalaiduoja dar didesnes galimybes Savęspi pažinimui. Ši mintis dingtelėjo, kai išgirdau nepasakytas ... taip, taip nepasakytas Algirdo Ražo mintis, kolektyviai skaitant eilėraštį. Kita vertus, jos net įsiminė kibiau, atspariau įsitaisė smegenyse ir supratimas toks, kad net amnezija, ta vienaakė, negebėtų apnuodyti tokią atmintį užmirštimi. Argi įmanoma patikėti?
Žmogus – šiuo atveju Algirdas -galvoja, ką ir kaip tau pasakyti, o tu jau žinai- ką būtent jis pasakys, o po kurio laiko užrašai taip sužinotas jo mintis sąsiuvinyje.
Yra jau neretai dabar pasakomas dalykas: norit -tikėkite, norite-ne. Man jis irgi pasikabinęs ant liežuvio, taigi, elkitės, kaip jums pasinorės. Ir nelabai nustebsiu, jeigu ir Algirdas pasijaus, jog pirmą kartą tokį save perskaito:
„ Gerai čia Jūs apie atminties silpnėjimą ir praradimą, sunku įsivaizduoti ką patyrė Dievo kūrinys, kai jis atpažino savo atspindį vandens paviršiuje, kaip keista jam buvo, kad, pakėlus jam ranką, atspindyje pakildavo priešinga, pagaliau suvokė ir atpažino save.
O turėjus ir praradus atmintį, mąstau, tampi akimirkos tvėriniu, prarandi veiksmo nuovoką, viskas vyksta dabar ir čia, nes po šio mirksnio, jis jau užmarštyje, o čia ir dabar jau visai kitas. Praradęs
atmintį, mąstau, jis neatpažįsta savęs. Šį veiksmą aiškina neuropsichologai, bet mums svarbu ne kaip,
o kas nutinka su asmeniniu aš, esu, mano...
Užsimiršti, matyt, būtina, bet prarasti atmintį, mums, ją turintiems, siaubinga, o praradusiems - likti abejingu fiziologinių reikmių tenkintoju, nusimetusiu kasdienybės kryžių, būti visada šventėje, grįžusiu į prarastąjį rojų. Atminties praradimo metafora labai išradinga: akis, kuri mato, bet nesuvokia ką mato. Giliai užkabinai, Dzieduli.
Turėsiu dabar pakedenti savo atmintį. Būkim.“

- Būkim, Algirdai, - atsiliepu jam per nuotolį iki Anykščių, bet tai netrukdo būti kaip Tada ir matyti jį ne tik būrelyje poetų, atėjusių į karietos pasostę paskaityti ar išgirsti „Vienaakę“ Ne tik…
Jau Tada daug laiko buvo nutekėję nuo Antano ir Domicelės Mankevičių degančios ir granatomis bei įvairiausio kalibro šoviniais sproginėjančios sodybos. Net ir politiniai kaliniai pradėjo grįžti atgal į Lietuvą. Kęstutis Lakickas jau irgit buvo pasisveikinęs:
- Būk sveika, Lietuva. Kalinys Z- 311 sugrįžo pas tave
- O ką čia veiki, - išgirdo ir karietos.
- Nematai? Gal ir gerai, kad šitaip. Dėkui.

Kęstutis
Tai buvo turbūt 57 -58 metai, kai jau Stalino nebuvo. Surinkom uošvio kaulelius į lagaminą. Mes, taigi žmona Stasė, jos brolis Vytukas, ir užkasėm niekam nematant. Negalima tuo laiku buvo. Jeigu būtų sužinoję, tai ir vėl tragedijos...
O kapavietė išlikusi. Toje vietoje, kur tėvukas, mes su močiute parvežėme iš Punios šilo eglaites, pasodinom. Žmonelė susiorganizavo kryželį, tvorelę metalinę. O brolis tas - jauniausia, tas Vytukas, tas vargšas lyg nujausdamas prieš metus padarė 5o metų tragedijos paminėjimą. Pastatė paminklėlį ir man, kaip buvusiam politiniam kaliniui ypatingai skaudu - kreipėsi į Alytaus tremtinių ir politinių kalinių sąjungą, kad prisidėtų prie tragedijos įamžinimo, bet nei vienas nepajudino nei pirštu..

- Sustokim, Aldona...
- Ar jau atvažiavome?
- Ne, dar neatvažiavome. Bet ir neįmanoma, kol tik tiek žinome apie Vytuką. Kalbėjai, kad šituose kraštuose seniai buvusi. Sakiau ar nesakiau, bet sodybos tragedija tęsiasi.

Kęstutis:
Po maždaug metų, kaip paminėjom tragedijos jubiliejų, jį, vargšą Vytuką, ant sodybos slenksčio rado negyvą. Dar šiltą. Jis viską atidavė Lietuvai. Ką galėjo padarė ir galų gale išėjo iš gyvenimo, iš tos sodybos.

Stasė
Jisai buvo partizanas irgi, nežiūrint, kad mažametis. Kai buvo paskelbta nepriklausomybė nuo pirmos dienos iki paskutines mirties dienos kovojo dėl žemės atgavimo. Ten muilino, muilino ir iki pat mirties ta žemė buvo neatgauta.
Vaikai jo, žinoma, miesčionys. Nomenklatūrinis žmogus, nusipirkęs tą vietą, tuoj pat apiformino žemės atgavimą ir atmatavo. Ir viskas sužydėjo, sužaliavo.

- Geriau amnezija, kad viską, kas blogą galima būtų pamiršti,- balsų marmalynėje išgirdau ryžtingą balsą. Bet Turija buvo atsargesnė: - Taip, - sako ji, - kartais norisi pajusti, bet tik kartais.
Neišsilaikau ir aš:
- Kuo arčiau partizaniška sodyba, tuo didesnis drebulys, - sakau Aldonai ir paprašau:- Tik nepamanyk, kad krečia šaltis. Greičiau, kad karštligė.
- Bandau paskaičiuoti, kiek praėjo metų nuo Mankevičių sodybos tragedijos. Jei neklystu, tai jau... Gal net daugiau,- buvo užimta savimi.
- Netgi daugiau, Aldona Tikrai. Bet tu pažiūrėk, kaip mane krečia. Nemanyk, kad baimė, bet išsilaikyti niekaip nesugebu. Va, skaičiuoji kiek praėjo metų nuo Mankevičių sodybos ir šeimos tragedijos. Man atrodo, kad būtų teisingiau pasidomėti, kiek jau užtruko metų, kai tęsiasi ši tragedija. O karštligė krečia galbūt todėl, kad gali atsitikti taip, jog į tą sodybą mūsų net neįsileis. Važiavom, važiavom ir išgirsim: ėgi, piliečiai, sukite atgal, iš kur atvažiavę. Sukite, o tai - brrrr... šunimis užleisiu. Leiskite čia gyventi taip, lyg niekuomet čia nieko nebuvę. Parduota ši žemelė, visi hektarai parduoti.- Ir pagalvojau: štai, kaip ji, bjaurybė atrodo. Taigi amnezija.
- Dabar aš irgi matau, kad tave krečia. Nieko, praeis, vežėjau. Tikrai praeis. Beje, ir mano nuotaika kaip ligonės. Prisimenu, kalbėjai apie savo keistą kurtumą; esą, girdžiu, ką kalba, pasakoja atskiri žmonės, bet kažkodėl negirdžiu, ką sako pati Lietuva. Neduok dangau, kad nesugebėčiau išgirsti, ką pasakoja Mankevičių pati sodyba. Taigi, būk, dangau, gailestingas ir neleisk apkursti.- Ir apglostydama dar neapibrėžtą sumanymą:-O jūs, Antanai ir Domicele Mankevičiai, irgi tikriausi nepyksite, kad lyg ir paskutinius prisimename Manau, suprantate, kodėl taip. Norėjome apie jus galvoti jums švenčiausioje vietoj, jūsų sodyboje, kurioje išsupti trys duktyerys ir trys sūnūs. Aleliuja, - kilstelėjo lyg užgiedodama balsa Aldona.
-Aleliuja, - atsiliepiau jai. - Ir visi šeši dzūkai, - bet greitai sielą apniaukė rūkas ir pasidarė gėda.
(XIV iš Skaitau save“)

2011-08-14 14:35:24
Pelėda

Rugpjūtis, 13d.

Rugpjūtis

2011

teka 05:48 leidžiasi 20:59 ilgumas 15.11

Pilnatis 14 mėnulio diena

Šiandien 12°C / 24°C, trumpai palis, perkūnija
Rytoj 14°C / 27°C, gali trumpai su perkūnija palyti

13

ŠEŠTADIENIS

Kasijonas Poncijonas Naglis Gilvilė Ipolitas Diana

Tarptautinė kairiarankių diena

*********************************************
***************************************
Bernas mergą myli, kol jos lūpos apie vedybas tyli, o kai prabilo - meilė išdilo
Skaitau save (13)

Ak tu, amnezija, o vienaake...

Laike ir dabar neieškau tos vietos, iš kur galėčiau parodyti, kad nuo šios atkarpėlės Kažkas karietoje prasidėjo. O kadangi iki šiolei neaišku, kas būtent prasidėjo, tenka glaustis prie kategorijos Kažkas ir bandyti suvalgyti, kaip kad suvalgomas dramblys - po truputį, po kąsnelį. Tačiau labai aišku, kad taip įvardintas sąjūdis prasidėjo pravažiavus Alytaus miestą, iš kur ieškant mums reikalingos sodybos, jau nusitaikyta į Rumbonis. Sparta labai sumažėjo, o Įgaga, panarinęs galvą žingsniavo taip lėtai, tingiai, lyg nei būtų gėręs šaltino vandenį, nei tris dienas tris naktis ėdęs. Tačiau laikas buvo greitas ir pirmiausia, matyt, todėl, kad karietos departamentuose sužinota, jog Aldona pradėjusi rašyti labai gerą, reikalingą knygą. Kad jau pradėjo šį darbą, netikėjau, bet man irgi buvo akivaizdu, kad priešingai Įgagai, ji sujudo, sukruto, pasidarė gražesnė, net aukštesnė ir snūdos, kuri engė jos kūną ir nuotaika, neliko. Tai buvo Aldona, kaip Tada - be pensininko metų ir jo pensijos. Ir kai jai pasakiau apie tai, baimindamasis kad nepriimtų už komplimentą, paklausė:
- O tu, Pranuci, mane tokią, kaip Tada atsimeni? Labai abejoju. Ir nenustebčiau, jeigu pavadintumei net kitu vardu. Pavyzdžiui, Dalijos. Tai natūralu, nes kuomet vaidinimas baigiasi, net talentingiausi aktoriai nusiima grimą,- energingai, labai nebobiškai, nutaisiusi glotnią, bet nebūdingą jai manierą, prakalbo Aldona, tačiau jos tokios, žinoma, irgi nebuvau užmiršęs, jeigu nepasysime laiko, kuomet atmintį engė amnezija. Šįkart to paisyti Aldona nemanė ir jai tai buvo ne paskutinis reikalas: - Tai vienas dalykas,- sakė ir tęsė, - o antras... Nepyk, bet atsimenu ne tik tavo eilėraštį apie vienaakę, bet ir ją pačią, kai ji tave glamonėjo. O koks šaunus vardas - Amnezija. Prisimeni Joną iš Griškabūdžio? Tai anas save puošėsi net jos slapyvardžiu. Esą, ne Jonas aš, o Amnezija, - ir padėjusi ranka ant mano galvos: - Tai tokios tokelės, mielas vežėjau. Linksmos ar - ne?
- Neišsibarstyk, Aldona. Atiduok save knygai. Tokios tavęs jos parašymui tikrai užteks. O kai rašysi, pati suvoksi, kiek daug nesąmonių sau ir kitiems prikalbėjusi. Argi manai, kad mudu su Jonu iš Griškabūdžio lengvai naikinome „Teisybės visi bijosi„ užrašus? .
- Kaip bus, vežėjau, pamatysime, bet taip, kaip Tada, tikrai nebus.
-Jei būsi teisinga, sąžininga, patikėk, visi sudegintos sodybos žmonės bus kaip Tada. Ir aš nuoširdžiai linkiu geros sėkmės rašyti sąžiningai ir aiškiai. Savęs gi amnezija nepasiteisinsi. O jeigu dar daugiau nori išgirsti, tai mano giliu įsitikinimu gyvas žodis yra įtikinamesnis - jeigu meluoja, tai visuomet kaip moterys geriau, jeigu teisybę sako, irgi kaip moterys – raiškiau, suprantamiau.
- Irgi, mat, naujieną pasakei.
- Bet ir vyrų burnoje, gyvas žodis tikresnis negu parašytas.
- Gerai. Ačiū. O dabar paklausyk, kaip tavo vienaakė atrodo karietoje ir būtent, kaip ją suprantu aš. Ar ji irgi kaip Tada? Nesuvokiu, kaip tu galėjęs ją atsimini. Na, paklausyk, paklausyk. Pavadinimą žinai. Regis „Vienaakė“.
- Neabejokite, ponia. Tikrai, eilėraščio pavadinimas toks ir po kelių dienų, būtent septynioliktąją bus trys metai, kaip toks. Vis kaip Tada, - pasigirdo už pasostės. Dirstelėję pamatėme būrelį mums pažįstamų poetų.
- Labas, mergaitės ir berniukai, - pasisveikino Aldona ir artistiškai besiglausdama prie manęs - Būkite, mielieji, paslaugūs, nufotografuokite šitą dar mielesnę trijulę - mane, vežėją ir „Vienaakę“.
- Ha! Iš tikrųjų, puiki trijulė,- greitai susivokė Ražas. Mirktelėjo fotoaparato akimi ir - gatava. O Aldona irgi neužtruko:

Ak tu, amnezija,
O vienaake,
Kad tu prapultum! -
Žodyje nebūsi pagerbta.
Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais
Žinodamas, kad jų gyvenime nėra.
Bet ir gyvenimas,
Kaip Dievo rykštė engia -
Sustojo smegenys,
O akyse – šviesa.
Visi daiktai atrodo puikiai,
Tik nežinau iš kur ir kam jie čia.

- Zirzule, padėk! Sukramtyk porciją apie kurią pasakiusi - „Puikuma“! - netikėtai į talką pakvietė Aldona.
Dažnai bitute vadinama Zirzulė neatsisakė. Atrodė, lyg būtų susitarusios:

Žiūrėjau į save ir buvo keista -
Kas dar atėjo būti į namus?
Už stiklo veidrodyj
Raukšlėtas lyg rupūžė
Kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
Žinot tokias menkas tiesas?
Būk – sau!
Aš – sau.
Net ir istorija čia nesilaiko,
Čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
Kad buvęs vakar ar arčiau...

Bakstelėjo į šalia jos stovėjusią Ireną iš Kauno. Ši irgi nepapeikė antrosios Lietuvos sostinės garbės.

O tu, amnezija,
Tu vienaake,
Žinau tik, kad esu
Ir... ne daugiau.
Bet užgesinki savo akį
Ir nežinoki kaip...
Be praeities slogu.

- Atsiprašau, bet ne mano kaltė, kad kitiems nebeliko „Vienaakės“ - vėl prakalbo Aldona į būrelyje susispietusius poetus. Bent po žodelį gal tarkime, kad nemanytumei, jog tuščiai praleidžiame brangų laiką. Anot Lucijaus Anėjaus Senekos „gėdingiausia jį švaistyti per savo apsileidimą“. Irtia, gal tu, a? -
- Ačiū, Aldona. Mielai pasinaudosiu proga Tik va, kažkodėl galvoju apie žmogišką filosofiją. Gal tai karietai netinka, bet akivaizdu, kad išmintis prieinama kiekvienam žmogui.
- Net ir vežėjui? Net ir po vienaakės glamonių? -neiškentė Aldona.
- Paprastai, aiškiai, giliai... Ačiū už susimąstymą,- taip pat paprastai ir aiškiai tarė Irtia Asmat, kažkodėl savo slapyvardį sukūrusi iš atbulai perskaitytų žodžių“ tamsA aitrI‘“.
Nesispyriojo ir Goda, garbus, mielas žmogus ir nepaisant kur tokį bepadėtum, jis vis tiek ateis su savo godomis, mintimis, požiūriu ir supratimais, o būna net taip, jog nematydamas jos jauti, kad kažkur čia pat, šalia yra jinai, tau visuomet reikalingas Žmogus. Tokią ją būtent jaučiu ir Tada – reikalinga man ir visai karietai.
- Vienaakė amnezija... stipriai įvardinta; ir stebi, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo. Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse šviesa...
Gyvenimas kaip Dievo rykštė engia, - tarė, matyt, pamaniusi, kad tiek pakanka, nes žodžiui eilės laukia ir daugiau kolegų. - Ką daugiau bepasakysi, juolab, kad štai ir Ražas pasirengęs tarti, manyčiau, kaip visada, labai nemenką žodį.- Ir atsigręžusi į vienintelį poetų būrelyje vyrą: - Prašom, Aleksandrai. Tark. Manau nelengva dar kartą nepasakyti, kad „Vienaakė“ užgriebia ir filosofijos ir tai, kas skaudžiausia, - ir truputį giliau įkvėpusi: - Lyg degėsiai, lyg dega kas...
„O, tai būtų taip, kaip Tada“, - pamaniau, bet atsiliepti žodžiu laiko nebuvo.

Kęstutis:
Kada įvyko šita tragedija, vedžiojosi tėvuką po tvartus, kluoną ir t.t. Ir mušė, mušė taip, kad pas ji net atsigvojo nuo veido oda. Atsidarė kaulai, suprantat. Ir kada jis įėjo ir pamatė, kad jau vyrai bus surasti, jis davė komandą:"Vyrai, duokit!".
Ir davė. Paskui užsidegė namai, užsidegė kluonas, užsidegė tvartas ir taip prisidengdami dalis vyrų pabėgo, o jį paėmė stribai ir į degančią pirkią gyvą įstūmė. Jis žuvo savo sodyboje.

- Vyrai, duokit!- sukomandavo Antanas Mankevičius, lyg būtų generolas, o ne trisdešimties hektarų ūkininkas. Taip jau atsitiko, kad kritiškiausiu Lietuvi metu jos generolai, net ir turėdami kariuomenę, nė karto nesukomandavo: "Vyrai, duokit! Duokit, vyrai!"
Ir štai komanda. Girdi ja irgi ne kareiviai, o ūkininkų vaikai, ką tik išėję partizanauti. Tuokart jų čia buvo dvylika. Tarp jų ir komanduojančio tėvo sūnus Vaclovas.

Kęstutis:
Šitoj byloj yra užrašas. Rusai, tie rašė, kad vyko sproginėjimai apie keturias - penkias valandas Gaisravietėn, kaip jie skaičiuoja, apie 100 -300 tūkstančių granatų, šovinių įvairiausio plauko ir taip toliau ten buvo. Jūs galit įsivaizduot, koks ten buvo arsenalas partizanų sukauptas. Tai buvo tiesiog... čia sunku įsivaizduot.

Stasė:
Aš esu pasakius net vyr. gydytojui, kai nežinodamas mano tragedijos, jisai sako, gal gi galėjai būti partijos nare. Sakau, jūs skaldykite mane į gabalėlius, sakau, tėvas grabe apsivers, nors karsto neturėjo. Jis buvo sudegintas. Kai jau kirmėlės ėdė, tai kaimynas, nenorėdamas pakęst tos smarvės, jį užkasė tan bunkerin. Bet aš negalėjau pasakyti. Sakau, tėvas grabe apsiverstų, jeigu aš stočiau į partiją.

Ak tu, amnezija,
O vienaake,
Kad tu prapultum! -
Žmogus turi, privalo gyventi su atmintimi. Ir net nesvarbu, kokia ji. Atmintyje esanti tikrovė, nenuslenka su laiku į praeitį. Tik žiūrėk, tik matyk ir klausyki- dega ir šaudo... Šaudo ir dega...

Rugpjūčio 12

Su Simonu

Rugpjūtis

2011

teka 05:46 leidžiasi 21:01 ilgumas 15.15

Priešpilnis (pilnėja) 12 mėnulio diena

Šiandien 8°C / 22°C, trumpai palis, galima perkūnija
Rytoj 12°C / 24°C, trumpai palis, perkūnija

12

PENKTADIENIS

Radegunda Laimonas Laimona Klara Radė

Tarptautinė jaunimo diena

***********************************************************

******************************************
Blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia

Skaitau save (12)

Skausmas, kuris neleidžia mirti

Žinau, kaip atrodanti amnezija. Neduok, dieve, kam ją pažinti. Bet, kaip sakoma, neatsižadėk. Net kai esu gerai nusiteikęs, kai atrodo, jog visas pasaulis sukurtas pagal mano įgeidžius, tačiau niekuomet nepasakiau, kad jos pėdsakai smegenyse išsitrynė. Jau praėjus ilgokam laikui, kai liga pasitraukė, Vidiniui paskaičiau eilėraštį, įvardinta „Vienaakė“, kurį pats sau neretai paskaitydavau. Netgi karietoje. Prireikė ir labai viešai tai padaryti manant, kad gal šitaip galiu pasiteisinti, kodėl vis dažniau klupteliu galvoje ir būna, kad pasakau ne taip, kaip reikėtų, parodant į konkrečius įvykius ar žmones. O „Vienaakė“ atrodžiusi...
- O kodėl „ atrodžiusi“? - girdžiu ir tiesiog instinktyviai: - Aldona, jis vėl.
- Kas – jis? Ir netriukšmauk.
- Tai jis, balsas. Nežinau kas jis, kaip atrodo, tik balsą girdžiu. Negi negirdi?
- Ar nori, kad girdėčiau ar matyčiau ir tavo sapnus? Man savų pakanka. Geriau pasižiūrėk, kokie čia vaizdai.
- Vaizdai kaip Tada, bet suprantu, kad karietoje atsiranda ir dar kažkas,- sakau ir nedrąsiai priduriu: - arba aš iš Tada atsimenu daugiau. Beje, ar skaitei mano eilėraštį „Vienaakė“?
- Palauk, šiandien neskaityk. Protingiau, jeigu rupjūčio septynioliktąją, jos trijų metų sukakties proga, - vėl išgirdau balsą, pasiryždamas jį pakrikštyti ir vardą rašyti didžiąja raide Balsas. O Aldona pabarbino pirštais į Kęstučio gitarą, iš kur pasigirdo duslūs atodūsiai. Neatsakydama man, jau pati paklausė:
- Sakyk, o kaip taip atsitinka, kad it kiškai prabėgome tik dėbtelėdami žvairomis akimis į Domicelę ir Antaną Mankevičius. Man dabar tiek neužtenka. Rašysiu. Bent apsakymą, bet ne,- mirksniu pakeitė ketinimą. - Net ir apysaka neverta tokiam gyvenimui. Rašysiu gerą, tikrą knygą.
Ko - ne - ko, o kokio pasiryžimo nesitikėjau. Nieko neklausdamas laukiau, ką dar kalbės. O kad kažką sakys, nebuvo abejonių. Vėl pabarbeno pirštais į gitaros viršų, prakalbindama jos erdvę ir nebuvo drąsos nepatikėti, kad ir šį kartą kalba apie darbus, kurie nebus padaryti.
- Manai, kad nesugebėsiu?
- Tai kad, Aldona, pirmiausia reikėtų būti, kaip Tada. Patiems tokiems būti.
Pažiūrėjo į mane ir atvirai, kaip dangus:
- Neduok dieve, jeigu su amnezija. Juk ta tavo „Vienaakė“ jau po amnezijos eilėraščiu pasirodė. „Dženės“ laikai jau senokai buvo praėję. Sakau, net ir amnezija praėjus.
Nesinorėjo pykti, bet nesmagūs tokie priminimai.
- Na taip, senosios karietos laikai, sakykim, sudužo su karieta, o amnezija kažin, ar praėjus. Aš nesiryžčiau imtis tokio žygdarbio, o tu štai... Bet gal tai tik todėl, kad karietoje?
- Galbūt,- nesiginčijo Aldona, bet čia, pasostės erdvėje, neketinu geros knygos darbais užsiimti. Bepigu būti pagirtai tarp vyrų ir moterų, kai tokius rūmus įsitaisiusi.
- Tu vėl apie kažką.
- O ne, vežėjau. Ne apie kažką, o vis apie tą pačią ją. Ji irgi čia ne kaip Tada, bet apie tai –ša! O knygos pradžia turėtų prasidėti laimingu tikėjimu - bus, kaip noriu, bus, kad visiems būtų gerai. Kad tavo “Teisybės visi bijosi“ nenusisekė, tai be kitų priežasčių dar ir todėl, kad nedrįsai svarbių esmių išpažinti, net begėdiškai išmesdamas trečdalį pratarmės.
- Klausiau apie savo „Vienaakę“, o tu štai apie ką.
- Vienaakės bijausi ir aš, bet te ir ji manęs bijosi ir nemano, kad jeigu ne taip atrodau, kaip Tada, tai, vadinasi, suglebusi. Paklausyk! –įsakmiai pasakė Aldona, - Klausyk! O kur suklysiu stabdyk.
Ir vėl išgirdau Aldoną Vedaraitę, kelių teatrų aktorę.

Prisipažinimo žodžiai skaitytojui

Nuojauta tokia, kad vis dėlto neprošal pastebėti, jog šieji užrašai - bent jau pradžioje – atrodo taip, lyg jie būtų vogčia išpešioti iš ne man priklausančio gyvenimo ir atsiminimų. Manau, kad tai neturėtų stebinti skaitančius, kurių, tikiuosi, būsią neabejotinai daugiau, negu sugeba nutuokti sveikas žmogaus protas. Jaučiu, mat, kad užrašai akiplėšiškai priešinasi žmogaus proto sąrangai ir neretai sugeba jį nugalėti, pasiimdami galių iš ne visai suprantamų šaltinių. Nesakau, kad man tai patinka ir vis dar neatsisakau priklausyti sveikai protaujančių žmonių kategorijai. Tačiau - kam varyti Dievą į medį - pasitaiko nuotaikų, kurios išdavikiškai stengiasi atriboti, atskirti mane nuo taip visuomenės sukirpto proto ir pasukti linkme būsenos, esančios bent kiek toliau nuo jos. Pasakytina ir tai, kad užrašai labai skubinti, kadangi buvo pradėti gyvenimo nuokalnės atkarpėlėje, iš kur jau gerai matosi sapnų ūkana, į kurią reikėsią pasinerti. Todėl nebuvau stebuklas ar išimtis, ir kaip dažnas iš mūsų, graibsčiau iš širdies žodžius, jai pabarstydamas besibaigiančio gyvenimo kelią:- Sudie, mielieji. Džiaugiuosi, kad kartu su jumis išbuvau ilgiau negu galima buvo tikėtis., Visi, jūs man buvote labai reikalingi žmonės“.
Girdėjau, kai Balsas tyliai pakikendamas nusijuokė ir dar tyliau paplojo delnais.“ Nesidžiauk, - nepiktai pagrasinau, - o štai tave jau dabar atsimenu, kaip tu pirmą kartą man pasirodei. Atsimenu",- ir lyg rungdamasis su aktorės skaitymo talentu perskaičiau geroką gabalą raštų iš nepasirodžiusios „Teisybės visi bijosi“. Nežinau, kaip tai atrodė kitiems, bet man buvo smagu pasakyti Balsui, kad vis tik sugebu jį atsiminti:

„Dar prieš gaidgaidystę išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
- Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet, ačiū Aukščiausdiam, jau, jau...
Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau plauko miglose. Kad ir kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones Radijo karieta.
- Kas buvo, seni, buvo. Radijo karieta sugriuvo,- į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame pasaulyje vienut vienutėliai.
- O dieve, dieve,- atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną, o prieš akis nelyg kadaise Pranui Orkui nuneštas popiergalis su žodžiais:“ atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“.
-Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, „Dženė“pražuvo,- nerimo naktyje balsas.- Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O Balsas:
- Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti:

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok,-

"padeklamavo Balsas Archilocho eilutes ir, sekundėlę padelsęs pridūrė:- Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į kurį tik pats, padedant dievui, tegalėsi atsakyti.
- Galėsiu atsakyti? Padedant dievui? Ką tai galėtų reikšti
Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na... jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
Praėjo metai. Kiti. Dar kiti..."
- Ir dar kiti,- neiškentė Aldona ir pasiteiravo, ką naujo išgirdęs sename tekste.
- Rašyk, Aldona, knygą. Jeigu nesugebėsi parašyti, žinok, nebūsi pirma. Pirmumo teisė priklausys man. Bet nepavydėk ir sergėkis kartotis, kol dar sugebi to nedaryti. Galbūt aš irgi senuosius savo tekstus skaitau, kad naujų turėti nesugebu.
Aldona iš pilnos burnos žodžių teišgirdo vieną, būtent – rašyk!
- Tu rimtai?- ir iškėlus kryžiumi rankas į dangų: O Viešpatie! O Stase!, O Kęstuti!. Na, bent pakuždėkite, kas čia vyksta.
- Paklausk ir Balso. Ir kaip rašysi, rašyk kaip tikrą vardą, didžiąja raide, o kas jis iš tikrųjų- tai te sau žino, jeigu tiek metų paslaptyje.
Balso atsiliepiant neišgirdau, o lyg iš sudegintos Antano ir Domicelės Mankevičių sodybos:

Kęstutis:
Prokurorą Burbą labai gerbiu. Ir aš jam sakau- tai vienintelis prokuroras, pas kurį eidamas nebijau, nedrebu. Štai jis man surado, kaip aš ją vadinu, močiutės bylą. Apsupta buvo dvylika vyrų. Ji neprisipažino. Devynis mėnesius buvo mušama, daužoma, rašė daug protokolų, bet vis jie buvo beverčiai. Ją tampė po Alytų, po Lukiškes ir taip toliau. Ir tik po devynių mėnesių buvo priversti paleisti.

Dabar kas dėl šitų namų
Kada grįžo iš kalėjimo, nieko nebuvo. Nusipirko klėtelę. Pasistatė ant rūsio ir padarė namelį. Ir tas namelis ir šiandien stovi. Nu, reikia pasakyt, yra išlikus dar toji bunkerio duobė, kur viskas įkritę.

Stasė:
Man yra labai skaudu mirti ir aš gal dėl to laikausi sveika, kad laukiu tikrosios nepriklausomybės - nuo 87 metų pakelta vėliava. Ir niekam neatėjo į galvą šitoks retas įvykis. Net uždegti žvakutę ar bent gražinti broliui žemės ir suteikti ten galimybę būti šeimininku ir saugoti tą kapavietę, tą tragedijos vietą. Tai man yra labai skaudu.
(XII iš "Skaitau save")

2011-08-11 16:33:41
Pelėda

Rugpiūtis, 11 d.

Rugpjūtis 2011
teka 05:44
leidžiasi 21:03
ilgumas 15.19

Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena


Šiandien 8°C / 16°C, palis
Rytoj 8°C / 22°C, trumpai palis, galima perkūnija

11
KETVIRTADIENIS
Filomena Klara Severas Zuzana Visalgas Visvilė Ligija

**********************************************
*************************************

Kur beeisi, visur save rasi
Skaitau save (11)

          Kai karieta nesustojo...

Alytus senokai ne naujiena. Per abu tiltus įvažiavęs ir išvažiavęs, ne kartą naršęs po miesto gatves, klausinėjęs, kaip greičiau surasti reikalingus adresus. Bet tai, ką dabar paregėjau, atrodė neįtikėtinai. Namai aukšti ir tik tokie, nei vieno mažesnio ar dar aukštesnio - devynaukščiai, devynaukščiai, devynaukščiai... Dzūkijos sostinė, o sukvailėjo. Argi taip gali būti? Ir tik gerokai užtrukus ūmai – ŠYPT!, akys prašviesėjo, apniukęs veidas nušvito, išsiblaivė. Pasirodo, karieta nesustojo ir net nestabtelėjo, todėl nebuvo nuobodu atidžiau įsižiūrėti, kaip atrodo tokie namai, net jeigu jie ne Alytuje.
- Puiku, Įgaga! Taip, taip! Mums verta paskubėti. Nors ir netrumpą kelią nuvažiavome.
Netyčia žvilgteriu Kauno pusėn, bet ir ten vaizdas kaip Alytuje - Laikiną Lietuvos sostinę „apžėlė“ devynaukščiai gyvenamieji namai.
- Tik pasižiūrėk, Aldona, Taip dar nebuvo. Ir Kaune kaip Alytuje.
- Buvo, Pranuci. Tai būtent taip, kaip Tada. Nuo Kauno ir prasidėjo.
- Tau negera? Atrodai lyg vėjo perpūsta. Sergi?
- Visuomet galva svaigsta, kai žiūriu į tokius namus. Nesuprantu, kaip tokioje aukštybėje žmonės išmoksta gyventi. Vienas, antras, trečias aukštai... Tiek to. Kad ir ketvirtas, - skaičiavo ji, bet daugiau nežiūrėdama į juos, bet paragindama tai padaryti man: -Pažiūrėk, kaip aukštai pakibęs devintasis. Kvailai gyvename, jeigu stengiamasi kuo arčiau dangaus. Bus jo. Kiekvienas atsikąsime iki soties. Ir nereikia tokių tramplynų.
-Tramplynų?
-Žiūrėk į bet kurį ir įsivaizduok. Išėjo žmogus į balkoną. Į aukščiausią namo balkoną, apsidairė, parymojo, prisiminė, persižegnojo, paskui lėtai persisvėrė per jo turėklus ir...
- Patylėk, patylėk , o tai Dievas nubaus. Juk čia pasakoji apie Staselį, apie Antano ir Domicelės Mankevičių antro sūnaus likimą.
- Sakai, pasakoju. O gal perpasakoju? – pratarė Aldona ir, apkabinus laikomą ant kelių Kęstučio Lakicko gitarą ir ją mįslingai myluodama: - Tai kiek laiko praėjo, kai čia važiavome senąja karieta. Akivaizdu, jog nėra prasmės kalbėti, kad ji sudužo.
Pats žinau, kad tie iš keleivių, kurie yra važiavę senąja „Džene“, net nepamano, kad ši ne ana ir mažių mažiausiai yra lyg anos antrininkė, labai tiksli kopija. Kiti jų net vardo neužmiršę ir vadina kaip Tada, taigi Džene. O iš tikrųjų? Bet, et, argi viską beapsakysi. Štai ir Aldona:“ nėra prasmės kalbėti, kad ji sudužo“,
- Iki šiol jos ieškau. Ir net manau, kad be jos paieškų nebūtų atsiradusi ir šį. O kad ji važiuoja kaip Tada, tai, žinoma, ne be Aukščiausios valios. Dėl to neturiu jokių priekaištų. Tačiau prie anos valios galbūt reikėtų pridėti ir mano.
- Betgi tu net nebuvai nuėjęs į karietos departamentus. Nemanyk, kad tušti. Galiu patikinti, kad nemažai ten šmirinėja ambasadorių, kuriuos pirmą kartą matau. Nebuvo jų Tada.
- Apie kokius ambasadorius kalbi?
- Ė,- mostelėjo ranka,- kartais ištrūksta ne taip, kaip reikėtų. Norėjau pasakyti „asabų“, bet kalbininkai supyktų, juolab kad ir pati kartu su Karoliu Dapkumi gyniau lietuviško žodžio garbę, -prisiminė, tačiau karietai, atrodo, nepatiko toks mudviejų su ponia Vederaite pašnekesys, nes nelauktai:

Prabilkite, žvaigždės auksinės
Kalbėkite, bruožai delnų,
Ar teks dar kada bepajusti
Dvelkimą tėvynės laukų.

Tai jau buvo kaip Tada, o ambasadoriai arba atsiprašant asabos irgi pažįstami. Jų skaičiuje ir Stasė Lakickienė - Mankevičiūtė su Kęstučiu Lakicku:

Stasė:
Brolis ir sesuo jaunesnieji - vienas keturiolikos, kitas penkiolikos metų buvo nuteisti. Jie buvo Kaune ir neturėdami ką valgyti, nuvažiavo į tą Punios apylinkę, kur partizanavo Vaclovas, galvodami, kad gal lašinių gaus, gal ką. Ir jie gyveno ne savo pavarde. Aš tai savo pavarde gyvenau – Mankevičiūtė. O jie gyveno vienas Petrausko, kitas Ališauskaitės pavardėmis. Ir vardais kitais. Juos suėmė, irgi buvo tardomi: ar jūs matėte bunkerius? Ar jūs tuo laiku buvote namuose? Ar jūs susitikinėjote su Vaclovu, kuris partizanavo. Nu, jie išsigynė, nežiūrint in tai, kad jie bunkeriuose miegojo ir pasimatymus turėjo. Išsigynė. Už svetimų dokumentų pasinaudojimą gavo tiktai po tris metus.

Čia šachtos, keliai ir keleliai,
Čia tundra per amžius balta,
Iš šalčio pamėliję lūpos
Kartoja, ar grįšiu kada.

Stasė:
Nepaisant, kad gavo po tris metus, buvo nugabenti į Kolymą. Ir brolis grįžo jau su nupjautomis kojomis. Gyveno su protezais, bet būdamas stiprios valios, jis sugebėjo baigti vidurinę ir institutą, ir tapo instituto vyr. inžinieriumi.

Kęstutis:
Ji man gal ir patiko tuo, kad ji buvo gryna lietuvė. Tokia tragedija. Grįžta brolis iš Kolymos, jam nušalę kojos, nupjauta pirštai. Jis eina ant lazdų. Grįžta sesuo ir jie visi vienoj vietoj apsistoja. Šita dirbdama gauna 54 rublius.

Stase:
37. Už 54 man reikėjo 18 naktų budėti.

Kęstutis
Ir štai jie verčiasi, kaip galėdami, kad kaip nors išgyvenus. Ir dar yra vienas dalykas, kaip kad ji pasakoja. Stasiukas, jisai, būdavo, kai gauna stipendiją, tai norėdamas padaryti malonumą seserims, nupirkdavo silkę. Ir visi susėdę valgydavo. Tai buvo jų didžiausia šventė.

Stasė
Šiuo metu jo nėra. Jisai pasiekęs savo tikslą - sukūrė šeimą iš dviejų vaikų. Žmona gydytoja. Jis jautė pažeminimą, kadangi buvo bejėgis ir mažai gerbiamas dėl savo fizinių galių. Eisena buvo nevykusi tokia. Jėgų neturėjo. Prisistatė visai giminei, pasisakydamas, kad aš padariau viska – vaikus įstačiau į aukštą mokslą, palieku mašiną, garažą, sodą, butą trijų kambarių, bet aš iš gyvenimo pasitraukiu. Ir po dviejų dienų jis nusileido iš devinto aukšto.

Kaip teka vanduo Nemunėlyj,
Kaip sutemas blaško audra,
Taip grįšim ir mes į tėvynę,
Nes ji mums per amžius sava.
- Ponai! Ten ne joks Alytus! - už pasostės, karietos departamentuose pasigirdo džiugus jaunas šauksmas.- Ten kažkokio nevykėlio dar labiau nevykusi miesto karikatūra. Bet, žinoma, ateis laikas, kad ne tik devynaukščiuose mokėsime gyventi, bet ir debesyse.
-Nutilk, pienburni, ir pasimelsk,- ramiai, bet griežtai ir įsakmiai sudraudė iš anų departamentų lyg visai karietos publikai pasakyti žodžiai: - Tai va, ponai, jūs žinote gydytojos Stasės Lakickienės - Mankevičiūtės antro brolio likimą, būtent Staselio. Tik man atrodo, kad netiesa, jog nusileido iš 9-jo aukšto. Suprantu, kad nusileido tiesiai iš Sibiro, iš Kolymos į Lietuvą, todėl, vadinasi ir į mūsų karietą.
„Bet juk tai tas pats balsas, tas pats, kurį dabar vis dažniau išgirstu, žadėdamas būtinai atsiminti, kur ir kaip jį išgirsdavau ankstesniais kartais, - pagalvojau ir vis dėlto šį kartą labiausiai aiktelėjo jo kalboje „mūsų karieta.“
Nusukau veidą, kad jo nepamatytų Aldona ir nepaklaustų anksčiau jai sakytais mano žodžiais.
- Tau negera? Atrodai lyg vėjo perpūstas. Sergi?
(XI iš „Skaitau save“)

2011-08-10 10:45:10
Pelėda