Saulėgrįžos raštai

Gruodis 2011
teka 08:39
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.14

Delčia
26 mėnulio diena


Šiandien -6°C / -2°C, mažai debesuota
Rytoj -9°C / -4°C, mažai debesuota

[b][size=20]21[/size]
TREČIADIENIS
Norgaudė Girenė Tomas[/b]

Žiemos saulėgrįža, Elnio devyniaragio šventė

Ieškodamas ir velnią surasi

**********************************************************
************************************************

SAULĖGRĮŽOS RAŠTAI

Tu tik minutė ar daugiau?
Na taip, su tavimi kalbuosi, Laike.
Kaip ten bebuvę, bet –antai!-
Raudo nuraudo obuoliai,
Nukrito žolėje
Ir štai pradėjo pūti
Su kirminais ir – be...

Šita dalia jų niekaip neapleidžia.

O aš vis dar pažiūriu į save-
Ne ten - prie horizonto - saulė leidžias.
Ir ne kažkur už lango įsišėlusi audra.
Kaip bitės avely
Sutilpo dvasioje tikrovė
Visa jau ji : nuo lopšio iki čia.
Galėčiau nekalbėti apie tai,
Ką jau kiti gyvenimais pasakė.
Tačiau ar ne tas pats
Rankas mojuojant belstis po save
Ar tyliai laukti,
Kol susmilks ši žvakė

Įkaito mintys ir girdžiu, kaip gieda:
„Pirmyn, vergai nužemintieji
Išalkusi minia, pirmyn!“
Bet jeigu taip, tai ,Viešpatie, atleisk,
Jog pamaniau, kad tu manęs nepaisai -
Papūgos dvi,
Gražuolės dvi
Kartu su K. Binkiu
Internacionalą manyje
Kaip gatvės barikadoje
Lig paširdžių užtraukė...
Tai kaip tylėt ir smilkt žvake,
Jeigu dar šaukia būti Laisvė?
Tegu sekundė!
Bet žmogaus laike
Ir žiežirbėlė turi paskirtį didžiulę-
Ir būna taip, kad net galingą ugnį kuria
Ir paraką sprogdina ginklo tūtoje.

Būties vingriuose

SCENA XII

Vėl Jono iš Griškabūdžio kambarys antrame namo aukšte, kuriame kaupia senienas ir įsitaisęs savo „raštinę“. Dabar ten atėjęs iš nuotraukos šventas Šv. Petras. Kaip skulptūra, anksčiau stovėjusio ant Viekšnių senųjų kapinių vartų stulpo.

JONAS Aš regis nemoku nei mąstyt, nei girdėt. Ir visai tikra, kad nemoku suvokti ką girdžiu. Akivaizdumas didelis ir neįmanoma suabejoti, kad tai ne iš tavo lūpų.
ŠV. PETRAS Ogi perkūnėlis žino, kada jūs, mirtingieji, liausitės abejoję. Didesnę dalį gyvenimo praleidžiate abejonėse. Taigi, girdėk dar kartą: eik ir pasakyk. Tiesą žmonai pasakyk, kad Šv. Petras atėjo.
JONAS Betgi girdžiu sakant, kad ir raktus pasiimčiau.
ŠV. PETRAS Gerai girdi.
JONAS O Viešpatie, niekuomet daugiau nerinksiu senienų. Bet gi koks tu būsi Šv. Petras be raktų?
ŠV. PETRAS. Ar manai, kad juos tau atiduodu visam laikui? Betgi žvelk pro langą. Atidžiau. Ar neatrodo, kad mes apsuptyje? Regis, kad ant kapinių vartų stulpo buvo saugiau negu čia.
JONAS Apsuptyje?

Nueina prie lango ir atsargiai stebi, kas už jo...

JONAS Tamsu, oi kaip tamsu. Ar apie šitą , taigi tamsos apsuptį kalbi, šventasis? Betgi spalio pabaiga . Kitaip nebūna.
ŠV. PETRAS. Paimk mano raktus ir eik pas žmoną.
JONAS Petrai, būk žmogus ir nevaryk mane pas žmoną su tokia žinia. Raktai neįtikins nei žmonos, nei viso Griškabūdžio. Daug kas linkę manyti, kad ir šiandien viskas kaip ir vakar. Taip niekuomet nebūna, bet šiemet pokyčių procesas intensyvesnis. Kad ir tavo toks neįprastas atėjimas. Bet dar keisčiau, kad per trumpą laiką pradedu apsiprasti – atrodo, kad mudu jau senokai susigyvenę. Galbūt bent jau nuo tos dienos, kai kažkur gavau tavo skulptūros nuotrauką. Nesuprantu, kodėl ji man buvus reikalinga. Na, nepyk, bet sakau, kaip girdi. Niekuomet nebuvau ir nesu kolekcionierius, ieškantis eksponatų kapinėse.
ŠV. PETRAS Dažnas mane fotografuoja kaip Leniną. Gal jis tau reikalingesnis?

Jonas nuščiūva ir kurį laiką atidžiai žiūri į skulptūrą

JONAS Sakai, fotografuoja kaip Leniną? Betgi iš tikrųjų... Leninas Mane, regis, suklaidino šitie tavo raktai. Todėl ir pasikalbėjome kaip su ŠV. Petru, Atleisk, Iljičiau. Juk visuomet žinojau, kad esi didžiausias XX amžiaus išdaigininkas. Bet kad sugebėtum iš nuotraukos išeiti skulptūra, vis dėlto nelengva patikėti. Tu tikrai Leninas? Vladimiras Iljičius Leninas?
V. PETRAS Paimk raktus. Jie ne nuo mauzoliejaus. Ir galvą suvilgyk šaltu vandeniu.
JONAS (lyg sau) Štai ir žinok, kuris iš jų – kas? Bet argi labai svarbu, jeigu ir vienas, ir kitas tavo, Jonai, viešpačiai. ( Į Šv. Petrą) Taip, ateinu, bet prisimindamas: Ne tavo tai, ką tau sumanė duot lemtis

Jonas atsargai, bet netikėtai lengvai paima atrodytų kietai apaštalo kairėje rankoje laikančius ir priglaustus prie krūtinės du masyvius raktus

JONAS Ir kas patikės, a? kad yra taip, kaip yra. Aš pats netikiu. Pasižiūrėjus dideli, masyvūs, sunkūs, o iš tikrųjų... Kažin, iš kokio metalo jie pagaminti. Nemanau, kad jį žino Mendelejevo lentelė.
ŠV. PETRAS Ir knygą paimk. Bet tai ne „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, ir, deja, net ne tavo kūrinys „Nugirstos mintys“, o evangelija. Paimk ir palik čia, ant stalo. Imdamas- persižegnok, padėdamas – taip pat.

Jonas susikaupęs įvykdo Šv. Petro paliepimą

ŠV. PETRAS Taip. Dėkui. Bet tai dar ne viskas. Dirbančio žmogau rankos niekuomet nebūna tuščios. Net jeigu jis vagis ar elgeta. Reikėtų ir manasias kuo nors užimti.
JONAS Gal lazdą paduoti?
ŠV. PETRAS Lazdą?
PETRAS. Puiki lazda. Net Pelėda su Vidiniu pavydėtų. Dar nematė. Jųdviejų lazdos tik išrodančios puikiai. O manoji - ir išrodanti puikiai, ir raštinga.
ŠV. PETRAS Raštinga?
JONAS Taip kitiems sakau juokaudamas, nes joje Dalijos įrašas. Minutėlę, minutėle. Et, regis iš galvos iškrito.
Greitai suranda lazdą ir perskaito:

JONAS „vėlėms pabosta // skaičiuoti chrizantemas // neužsibūkim...“
ŠV. PETRAS Iš kieno galvelės taip?
JONAS Dalija iš Kartenos – poetė, prozaikė, eseistė, filosofė...
ŠV. PETRAS O! žemaitė. Žinau, žinau... Paduok kairiosios rankos saujai. Ką dėsim į dešinę?
JONAS Kaip suvokiu, geriau už evangeliją mano namuose neįmanoma surasti.
ŠV. PETRAS Taip, ji gal geriausiai pritinka mano stotui, bet nauda nedidelė. Ją mintinai išmokęs. Kažin kada pats ją laikei rankose?
JONAS. Tai kad niekuomet neskaičiau.
ŠV. PETRAS Dar nevėlu. Paskaitysi. O man?.. Matau ant stalo Algirdo „Bedievio maldas“. Manau, kad tiks ir, žinoma, paduok savo paskutinįjį kūrinį. Kaip ten jis? „Nugirstos mintys“...

Jonas, surinkęs į pluoštelį, šventajam padeda į ranką Ražo „ Bedievio maldas“ ir savo „Nugirstas mintis“

ŠV. PETRAS Na, o dabar marš, bedievi. Pas žmoną, marš. Ir pasakyk jai tiesą. O jeigu kas ne taip – paskambink raktu į raktą. Išgirs. Būtinai išgirs. Ir patikės. Visas Griškabūdis išgirs ir patikės...


2011-11-15 07:23:55

Pelėda

Scenarijaus vingriuose (10)

Lapkritis 2011
teka 07:31
leidžiasi 16:33
ilgumas 09.02

Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena


Šiandien -2°C / 7°C, mažai debesuota
Rytoj -2°C / 7°C, nepastoviai debesuota

7
PIRMADIENIS
Ernestas Rufas Sirtautas Gotautė Karina


Akys - dvi, kelių - šimtai
..............................................
....................................................


Scenarijaus vingriuose (10)

SCENA X
Balius po atviru dangumi, o ten – Paukščių Takas. Ant stalų sudėlioti moliūgai, kuriuose išskopti piešiniai, bet dažniausiai žmonių veidai, pro kurių kiaurymes skleidžiasi šviesa. Publika judanti ir įvairiai atrodanti - su kaukėmis, be jų, o kiti – pusiau apsirėdę -nusirėdę. Vieni prisėdę prie stalų, kiti būreliais stoviniuoja kas kur. Žmonės ir gyvūnai. Pasigirsta plojimai ir į blankią Paukščių Tako ir moliūgų šviesą atvažiuoja keliais žirgais pakinkyta karieta. Ir jos Džekas pakyla ant karietos stogo.

DŽEKAS Labas, ponai dvikojai ir keturkojai, pėstieji ir sparnuočiai. Labas ir tiems, kurie be kojų. Labas, Lietuva!
VISI Labas, Džekai. Labas...
DŽEKAS Dėkoju ir džiaugiuosi, kad vis labiau atkunti, Lietuva, ir ašaras mokaisi nušluostyti džiaugsmu, išmone ir, žinoma, vynu, viskiu, degtine, pasaldinant tokius gėrimus liežuviu. Būkim laimingi, Lietuva!
VISI Būkim laimingi.
DŽEKAS Ir kiekvienas būkime šventės dalimi.
VISI Būsim, Džekai, būsim.
DŽEKAS O savimi taip pat pasistenkime pirmiausia pasidžiaugti, nes niekas be mūsų pačių tai nepadarys. Taigi bent tris kartus -„ Valio Helovinui“. Skaičiuoju: vienas, du, trys...
VISI (atsiliepdami) Valio Helovinui! Valio Helovinui! Valio Helovinui.
DŽEKAS Puiku! Matau, kad liūdna nebus. Atrodo, kad šventė net didesnė negu bet kada. Kas sakėte ponai dvikojai ir keturkojai, besparniai ir sparnuočiai, asilai ir pelėdos, kad Lietuvoje tokią šventę tik susapnuot galima. Štai jums atsakymas, kaip iš tikrųjų yra. Ir labai smagu, kad daug kas žinote mano vardą.
VISI: Žinom. Dže - kas, Dže - kas, Dže - kas...
DŽEKAS: Ačiū. Na, ir dar keletas klausimėlių, kad tai nebūtų paslaptis arba, kad ji, paslaptis, būtų vieša. Sakykite, ar daug čia esama girtuoklių? Prašau pakelti rankas, kojas, sparnus, kas ką turite ir taip atsiliepti. (triukšminga, linksma pauzė) O! Net nesitikėjau, kad tiek pasekėjų čia turėsiu. Ačiū! ačiū! Na, o kažin, į kokį skaičių sukčiai sutilptų? Beje, ar yra tolių?
BALSAI - Yra, Yra Džekai. Jų net daugiau negu girtuoklių.
- Galbūt todėl, kad neretai girtuoklis turi ir sukčiaus profesija.
- Irgi keliam rankas ir ką galim. Nepavark skaičiuodamas, Džekai.

vėl tokio pobūdžio ir apimties pauzė

DŽEKAS O! Iš tikrųjų! Nuostabu. Sukčių, ačiū Dievui, irgi netrūksta. Taigi, ponai visokio kilmės, būkime, kokie esame- būtent, būkime savimi. O kaip kas mus pavadins -nepagadins. Gyvuoti mums erdvės nepritrūks, nes jau girdėjau, kad yra kažkur baltai - juodai gulbės plunksna parašyta:

Mūsų keliai – nežinomi,
Tačiau ar juos žinoti reikia,
Jei esame visur?
O kur beesame - tai vis kaip šventė...
Ne į bažnyčias einame su ja klausyt mišių.
Gražiai dangum nutįsęs teka Paukščių Takas,
Ir būčiau didelis žioplys, jums nepasakęs,
Kad paukščiai, lizduose sutūpę,
Valstybę peri,
Slapukę peri...
Vieni jos vardą taria - Ašašai,
Kiti - karaliaus jos.
Bet gulbė dar namo neparlekia.
Ir gulbinas kelionėje su ja.
Abu balti, kaip popierius
Kaip Harker rašalas
Kurios eilėraščius skaitai
Ir iki šiolei nežinai, deja,
Kaip juos surasti savyje...

Na, aš čia truputį ar gal net gerokai ne taip, kaip parašyta aname popieriuje - kažką pridėjau nuo savęs, kažką išmečiau. Bet specialiai. Spe- cia- liai! Kad šventėje kai kam ir dieglys aiktelėtų. Nepaisant, jeigu tai būtų ir vietinės reikšmės poetas.
-VIDINIS (lyg sau) Jis mane, pasirodo, kad žino. O aš jo- ne. Džekas, Džekas. Na ir kas?
PELĖDA Nepyk, Vidini, kad ir aš įsipainiojau į šią šventę. Išėjau kaip persirengėlis, norėdamas tave pamėgdžioti. Maniau, kad mane kviečia į Subartonis. Žinai gi - ten Gelovinės ežeras, Gelovinės upeliukas. Neretas pasako - Gelovinio upelis, Gelovinio ežeras. Net kaimelis Gelovinės, jeigu dar nesunyko. Maniau, kad jie pagal tai ir šitą šventę vadina - Gelovinio. Bet dabar matau, kad visai ne taip – Helovinas tai ne Gelovinis. Nors, regis, žvakių nemažai, bet jos, kaip suprantu, paslėptos moliūguose. Taigi, Helovinas ne Gelovinis, bet žodžio kilmės ieškočiau Subartonių žemėje. Seniai jau buvau ten.
VIDINIS Gerai, gerai. Nepykstu. Klausyk, ką jis kalba. Taigi, Džekas...
DŽEKAS Jeigu kam reikalingas mano interviu, tai po gero pusvalandžio prašome spiestis aplink mane ir mano karietą, nes, patikėkit- kad mėgėjas išgerti ne tik dėl nuotaikos, bet labiau todėl, kad taip įpratęs – smagu pabūti girtam. Beje, noriu paprašyti, kad jeigu kas turite brangesnį daiktą ar storesnę piniginę – būkite atidūs. Labai atidūus, bet dažniausiai ir tai nepadeda... Bet juk, kaip sakoma, jėga įveikia jėgą, tai, matyt, nereikia laukti, kad kitaip galėtų būti su menu. Dievas, deja, tai nesupranta, nors juodu ant balto kaip pasakoje parašyta. Betgi, manau, žinote, ir čia nereikia man kartoti...
KANDŽIUS Bet tai – au! au! - įdomu. Pasakoje parašyta, kad žmogus, vardu Džekas, buvo pagarsėjęs kaip girtuoklis ir sukčius. Au! au! Ar tai tiesa?
DŽĖKAS. Taip, nors ir pasakoje parašyta, bet tai tiesa.
KANDŽIUS. Vadinasi, tiesa, kad apgaule privertei Šėtoną įlipti į medi. O toliau ... Au! au!..
DŽĖKAS. O toliau irgi kaip pasakoje – išskaptavau ties medžio kamienu kryžių. Šėtonas ir pažiūrėti į jį bijosi. Džekai, sako, padėk, būk žmogus. Juk pirmiausia tu ne girtuoklis ir ne sukčius, o žmogus. Sutarėme, kad pasižadės niekuomet manęs negundyti, na , ir aš nuleidau jį iš medžio... Taip. O tu, šuneliuk, irgi ne pėsčias - ir žingeidus, ir žmonių kalbą pramokęs..
KANDŽIUS Mano vardas Kandžius. Beje, ir skaityti moku.
DŽEKAS Štai kokių personų turime savo šventėje. Džiaugiuosi, Kandžiau.
KANDŽIUS Aš nelabai, nes pasakoje prašyta, kad po mirties Džekas nebuvo įleistas į dangų. Tai irgi tiesa?
DŽEKAS Na, nebuvau įleistas į dangų, tačiau ir velnias neįsileido į pragarą. Supranti, Kandžiau. O naktis, o tamsu, tamsu. Sako, keliauk iš kur atėjęs. O tamsu, tamsu... Keliauk, sako, atgal, nes tu mane apgavai. O tamsu, tamsu. Pasėmė žarijų, kad galėčiau pasišviesti kelią, supylė išskobtoje ropėje ir... keliauk, Džekai. O persižegnoti ar peržegnoti velnią jau rankos nekilo. Reikėjo laikyti žarijas, tikintis kad gal sugrįšiu.
KANDŽIUS Būk mano draugas, Džekai. Labai prašau... Neseniai mano dzieduliui labai geras žmogus - jo vardas Juzė, o pavardė Erelickas - padovanojo visą auksą iš rudenio lapų. Aš tau dovanoju Žvaigždžių Taką. Manoma, kad kažkur ten ar dar kur paukščiai peri valstybę, bet... šaaaa šaa. Sako, įslaptintą. Nebūkime tie, kurie pirmieji išduoda paslaptis.

2011-11-07 08:42:26
Pelėda

Scenarijaus vingriuose (9)

Lapkritis 2011
teka 07:27
leidžiasi 16:37
ilgumas 09.10

Priešpilnis
9 mėnulio diena


Šiandien -1°C / 8°C, mažai debesuota
Rytoj 1°C / 7°C, mažai debesuota

5
ŠEŠTADIENIS
Elžbieta Zacharijas Audangas Gedvydė Florijonas Elzė

Vaižgantas
Tarptautinė vyrų diena

Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi
......................................................
..........................................


Scenarijaus vingriuose (9)

SCENA IX

Vidinis išgirsta pabeldimą į duris. Pasiklauso, o išgirdęs antrą kartą, atidaro jas.
Mato - šunelis Kandžius, pasipuošęs neįprastu rūbu. Snukutis, ausys ir uodega
išnertos pro iškirptas skaros kiaurymes . Joje taip pat dvi iškarpos akims atidengti.
Skara vietomis subanguota klostėmis, kraštais nukrenta arti grindų Matyt margomis
kojinėmis apautos kojos.

KANDŽIUS
Štai aš.
Ar jaučiate -
Dėl nuotaikos atėjęs.
Gesinki ugnį židiny,
Užtrenk paskui save duris
Ir žengte - marš,
Paskui mane - pirmyn!

VIDINIS. O dangau! Negi tu čia, Kandžiau. (dairosi ir šaukia) Kandžiau! kur tu! Netikiu, kad tu čia. Ateikit, žmonės! Ir greičiau, kol dar vaiduoklis neišnyko. Tikrai, netikiu, kad tu. Iš kur toks šventiškas. Negi tik dabar grįžti iš Simajudo atlaidų Marcinkonyse.
KANDŽIUS Au! Au! Žinoma, kad – ne. Kokie tie atlaidai bebūtų - au, au - jie neįdomūs. Visi panašūs. Prie tų pačių altorių. Au, au. Taip, taip, tie dalykai neįdomūs.
VIDINIS Kandžiau, betgi čia tikrai ne tu. Protingas. Beveik kaip ... Na kaip...
KANDŽIUS Kaip vietinės reikšmės poetas Vidinis. Beje, jūsų irgi nepažįstu. Kalbu apie Vidinį, kurį gerai pažįstu. Manau, kad atradus (ar gal sukūrus) Ašašai valstybę, jis bus tikru jos poetu.
VIDINIS Mano namuose kvailių ieškai? Kandžiau, kas su tavimi atsitiko?
KANDŽIUS Nesuprantu, iš kur tokie klausimai. ( pašaukia) Dėde Vidini, ateik čia. Šis ponas kažko nori, bet nežino – ko.

Ateina persirengėlis I

PERSIRENGĖLIS I Aš čia, mano ekscelencija. Ką paliepsite?
KANDŽIUS. Tiesiog pasakykite, kas esate. Au, au.
PERSIRENGĖLIS I Esu Vidinis. Vietinės reikšmės poetas. Bet tikiuosi, kad taip neilgai. (Vidiniui) Jūs ieškote manęs, pone? Bet dabar daug kas. Ieško, ieško ir vis nori kažką išgirsti iš mano AŠAŠAI
VIDINIS Ašašai? Jūs – ką? Juokaujate?
PERSIRENGELOS I Paklausykite, pone. O tuščioms kalboms poetai, net jeigu jie vietinės reikšmės, neturi laiko.

Subjuro nuotaika, kai, regis, nereikėjo.
Atrodė, žodį meiliai tardamas sakiau -
Nepaskubėkim riešuto prakasti,
Jeigu burnoj dantų nėra -
Išaugs,
Na, o tuomet – prašau,
Tačiau dabar gal net dantų nereikia...

VIDINIS: Betgi tai plagiatas. Tikras. Neabejotinas. Jūs, pone, apsimetėlis ir vagis. Aš jus į teismą.
PERSIRENGĖLIS I Labai nemėgstu, kai kas trukdo.. Aš dar nebaigiau.
KANDŽIUS Taip, taip. Au, au. Dėdė Vidinis labai nemėgsta, kai jį trukdo. Deklamuok, tai puiku, dėde. Au, au.

PERSIRENGĖLIS I

Išgirsk save,
Ir Ašašai girdėsi
Įslaptintą valstybę.
Duok, Dieve, tau gražiai žinoti
Kokia dalia į josios būtį įsigaus,
Tačiau dabar ne tai svarbiausia -
Du „aš“ ir „ai“
Tai atvaizdas tavo trejybės.
Juk iš tiesų aš jums sakau -
Į Dievą esame panašus
Net jeigu kalbam iš sapnų.

Ar nepakanka tiek žinoti
Kad skonį jaustum riešutų?

Na, o kodėl trejybėje du - aš?
Betgi žiūrėkite, jie nepanašūs
Priešybė jie,
Su kuriančia galia,
Jais netgi grūdus atskiriame nuo pelų.

O Ašašai, nepyk,
Kad prievarta paskubina mane
Į šventą erdvę įsibrauti
Su atgaila - esą,
Proza neišbučiuos tikrovės.
O juk žinojau -
Jeigu riešutaut eini,
Žinok – su kuo...

VIDINIS. Pelėda! Dzieduli. Negi apkurtai? Kur tu? Apsišaukėliai mano namus užplūdo. Dinkite iš čia, nelabieji. Ašašai -tai vienintelis šventas dalykas, kuri savyje girdžiu. Šalin rankas nuo jos, nenaudėliai.

Ateina Persirengėlis II

PERSIRENGĖLIS II Tikrai? Sakai, pone, jūsų namus užpuolė. O! Tai baisu. Taip negali būti. Na, o kas Jūs?
VIDINIS Kas aš? O kas pats esi? Aš dziedulio, Pelėdos šaukiuosi.
PERSIRENGĖLIS I Jis mane apkaltino plagijavimu. Ar girdi, dzieduli? Mane? Vidinį. Vietinės reikšmės poetą.
PERSIRENGĖLIOS II. Betgi, betgi... Ką gi aš čia noriu pasakyti? Aš ne teisėjas. Ir bendrai persirengėlių vaidmenims netinkamas. Pagaliau gi visam šitoms Helovino apeigoms su jo moliūgais netinkamas. Bet žaiskite, žaiskite. Argi gaila? Nors – dėmesio!- apie tai reikia dar pamąstyti. Gerai pamąstyti. Tai vėlių laikas, prasidėjęs dar Simajudo atlaidais.
KANDŽIUS. Betgi, dzieduli... Au, au, au! Žlugdai visą vaidinimą, visą šventę. Kaip čia dabar taip?

Renkasi ir kiti Helovino šventės dalyviai, kiekvienas nusistebėdamas KAIP ČIA DABR TAIP?

2011-11-05 07:51:46
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------
Komentaras:

radaa Parašė komentarų: 5353 2011-11-05 15:27:33
Su malonumu perskaičiau. Vis stebinate Jūsų gebėjimu, formomis - atverti savąjam "aš". T.y. gebėjimo, taip atvirai ir konstruktyviai (sakyčiau) - paviršiun iškelti gal net vidinius prieštaravimus, pamąstymuose apie esmę, paskirtį ir t.t. (plati Jūsų tema/os). Paprastai juk - blaškomės savyje ne vienas, dažnai nesugebėdami įvardinti: Kodėl? Kas tai? ..., manau, supratote puikiai apie ką (arba - ką) pasakyti norėjau

Scenarijaus vingriuose (8)

................ Lapkritis 2011
teka 07:23
leidžiasi 16:41
ilgumas 09.18

Priešpilnis
7 mėnulio diena


Šiandien 2°C / 10°C, mažai debesuota
Rytoj 2°C / 9°C, saulėta

3
KETVIRTADIENIS
Hubertas Martynas Silvija Vydmantas Norvainė

Šv. Hubertas, Medžiotojų diena pasveikink

Nėra namų be dūmų

.........
.............................................


SCENA VIII

Vėl veiksmas automobilyje, kuriame kinologas Marčius ir policininkas Fulgentas

KINOLOGAS Ar tik nepaklydom? Atrodo, kad ne po savo, o po nepažįstamą kraštą keliauju. Lyg pirmą kartą važiuočiau iš Viekšnių. Kad rūkas, prieblanda, tai taip. Bet vis dėlto.
POLICININKAS. Saule leidžiasi apie penktą valandą. Prieš keletą dienų – valanda anksčiau.
KINOLOGAS. Kai visa tai tik pagal kalendorių, saulei nuo to nei šilta, ne šalta. Sukinėk sau laikrodžių rodykles pirmyn, atgal, o ji - saulė.
POLICININKAS. Paklausus, Marčiau, neatrodo, kad tik šunų mokslus baigęs.
KINOLOGAS. Matai? Vėl kažkas kelyje. Bet šį kartą nors regi, kad šviečia.
POLICININKAS. Abipus kelio šviečia. Taip, taip, abipus. Kelias laisvas. Bet neskubėk arba duok vairą man.
KINOLOGAS. To ir pats norėjau paprašyti.

Automobilis sustoja. Pareigūnai, atsidarę duris, išeina laukan. Persėsti neskuba.

KINOLOGAS Turbūt stebiesi, kad taip lengvai atiduodu vairą.
POLICININKAS. Dar neatidavei. Dar ne už vairo. Pagaliau, net nežinau, kuo galėčiau stebėtis. Katiną, žinoma, užmirškim. Pats žinai, koks mūsų profesijos žmonių gyvenimas, o aš joje dar iš sovietinių laikų.
KINOLOGAS Aš beveik netikiu, kad nejaustumei, jog dar kažką turime automobilyje. Ką? Nežinau, bet kažkas yra.
POLICININKAS. Hm. Kalbi it bobulė anūkėliui pasaką sektų.
KINOLOGAS Gali būti, kad tau ar bet kam kitam ta būtybė, neegzistuoja, bet man ji esatis- tegu nematoma, negu neapčiuopiama, bet esanti, jaučiama. Nedaug betrūksta, jog rimtu veidu pasakyčiau- ieškome, Fulgentai, Švento Petro, o jis čia , kartu su mumis.
POLICININKAS. Jis tiek pat su mumis, kaip su manimi kapinių Petronėlė. Smegenyse, Marčiau. Smegenyse.
Bet kas tokius keleivius begali suskaičiuoti! Kai jie tik mintyse, jų tiesiog nėra ir... kriukis baigtas arba – basta.
KINOLOGAS Jaučiu, kaip tu priimi mano žodžius, bet pagaliau ateina laikas viešai pasakyti, kad bet to - vadinkime jį - šmėklų pasauliu, manęs čia su duonele burnoje jau seniai nebūtų buvę. Paskutinę akimirką - ar kaip čia pasakius - šmėklų pasaulis mane gelbėdavo nuo mirties. Ir taip ne vieną kart. Ir taip jūroje ie sausumoje. Nežinau, kaip jam atsidėkoti, bet jeigu aš tikrai vertinu gyvenimą, vadinasi, esu skoloje.
POOLICININKAS. Na ir būk! O katino ir aš neužmirštu. Bet važiuojam. Galėsime ir automobilyje taip nuo žiovulio gintis.

Susėda į automobilį. Važiuoja

KINOLOGAS? Į save, Fulgentai, rodau, kaip dvasių pasaulio nepriimtą, bet juo tikintį. Bet jeigu pasirodytų, kad dėl psichinės savo būklės kalbu niekus, man vis tiek gera šituo pasauliu tikėti. Nagi paklausyk:

Paprašė sapno - nedaviau.
Paklausė lyros -
Pasakiau –
Ne tuo keliu atėjo.
Po pažastim paspaudęs prozą palaikiau,
Kad akys geidulio nejaustų
Ir nereikėtų atsakyti vėl –
Dabar jau trečią sykį – ne!

Nejaugi toks gobšus?

Vėjas, ką radęs - meta, pusto, švaisto.
Ir jūra – gintarą į krantą kelia,
O neretai- net ir laivus.

Tikiu ir netikiu,
Tačiau jeigu tikrai
Karaliumi įeisiu –
Į išperėtą paukščių lizduose valstybę,
Kaip ją pradžiugint savimi galėsiu?

Pasaulis aiktelėti nesuspėja,
Žodis apžioti mintį -
Kai, regisi, nėra jau vietos žmogui prisiglausti,
Kuomet net ir kapai į urnas sutalpinti,
Kai brolis brolį nukerta dalgiu,
Per lauką tiesindami ežią –
Kas gali patikėti, kad kažkur
Įkurtuves valstybės švęsim.

O Ašašai! būk sostui muzika,
Dangaus į rūmus pasiųsta
Tu - dieviškumas man.
Jau skrenda gulbė prie tavęs priglusti,
O paskui ją ir gulbinas -
Abu balti.

Tik žilas popierius ant stalo tyli -
It karštą šviną, gerdamas savim...
Bet, ponas Popieriau –
Kaip galima gyventi be valstybės,
Kurios neįveikia mirtis?
O kad slapukė ji
Tai, žinoma -
Ją, paukščių išperėtą,
Dar reikia į Savęsp įkelt.

O Ašašai,
Darbymetis Paukščių Taku
Per dangų plūsta kaip šviesa...


POLICININKAS O Viešpatie! Tiek išmokti! Mintinai. Taigi visa knyga. Bet tos dvi šviesos nepavejamos. Jos tolsta. Atrodė visai arti beesą, bet – ne.
KINOLOGAS Ir tu jas bandai pavyti?
POLICININKAS. Kodėl - bandau? Ne bandau, bet tai savaime suprantama..

Scenarijaus vingriuose (7)

Lapkritis 2011
teka 07:19
leidžiasi 16:45
ilgumas 09.26

Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena


Šiandien 5°C / 10°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 4°C / 11°C, nepastoviai debesuota

1
ANTRADIENIS
Žygaudas Milvydė Andrius
pasveikink

Visų šventųjų diena
Tarptautinė narkotikų vartotojų diena
Pasaulinė veganų diena


Spręsk apie žmogų ne iš nosies, o iš žodžio

................................................................
..........................................



SCENA VII

VIDINIS O ką, jeigu mes tyčia –netyčia nusigautume pas Joną į Griškabūdį. Senokai būta. Knieti ir į bažnyčią, o dar geriau - ir po bažnyčią paspoksoti.
PELĖDA: Bažnyčioje meldžiamasi. Bet gi VISI ŠVENTIEJI. Manau, ir Jono namai bus užimti jais.
VIDINIS Ko gero. Bet mums tik į naudą. Nebūsime jiems atskiru rūpesčiu.
ŠVENTOJI Jeigu manote, kad ir aš skubu ten nuvažiuoti, tai –ne. Linkėjimus, prašau, perduokite, bet ten nevažiuosiu.
PELĖDA. Ogi kas čia dabar- nevažiuosiu. Kas atsitiko, Šventoji?
ŠVENTOJI Nevažiuosiu. O jeigu, dzieduli ir dėde Vidini, tempsite prievarta, susirgsiu. Kai tokia, kai serganti - tesu tik šlamštas ir niekam nereikalinga.
VIDINI. Kas atsitiko? Bent jau man neatrodo, kad kažkaip nuskriaudžiau.
ŠVENTOJI Ha. Neatrodo. Dėdei Vidiniui neatrodo. O tau, Dzieduli? Irgi neatrodo? Taigi, ir man neatrodo, kad kas nuskriaudė, bet aš ne nuotaka ir po svetimus kampus trankytis nenoriu. Ir nemanau, kad kažkam galėčiau būti palikimu.
VIDINIS Ak va kaip!
PELĖDA Žinojau, Šventoji. Ir aš, tavo dziedulis, ir dėdė Vidini, ir dėdė Jonas taip pat... visi žinojome, kad toks pokalbis bus, tik norėjosi - bent aš asmeniškai – kad jis nutoltų, geriau subręstų. Bet ir dabar netikiu, kad tu, Šventoji, nesuprastume, kodėl mums labai rūpi tavo kuo geresnė ateitis.
ŠVENTOJI Ar man, ką dabar kalbate užrašyti?
VIDINIS Mums su Pelėda tai nebūtina, o pačiai... Kodėl gi ne? Atmintis visuomet turi bent mažytį krislelį žavesio. Galbūt kada nors toks krislelis ir tau į akis sušvis. Na, žinoma, praeitimi. Mudu su dzieduliu jau Anapilio duonelę valgom ir štai vieną dieną atsimeni...
ŠVENTOJI Dar judviejų laukia paskutinis balus, o iki jo dar toloka. Juodu ant balto įrašyta 2039 metu data.
VIDINIS Aš apie savo paskutinį nė mur – mur. Tyliu. O dziedulis, na taip, pasireklamavo. Te Dievas leidžia jam sulaukti tų metų šviesos akyse.
PELĖDA. Turbūt, Šventoji, prisimeni Harker.
ŠVENTOJI. Ne dzieduli, jos neprisimenu, bet žinau iš kitų kalbų...
PELĖDA: Taigi, buvo buvo... Nors tiesą sakant, labai nedaug buvo, bet vis tiek buvo. Žinai, kaip mums jos nesinori niekam atiduoti. Ir šitaip, ir kitaip darome, kad būtume kartu... Ir dar ilgai, matyt, visaip darysime, kad būtų su mumis, tačiau tikrosios Harker jau nebus.

Nedidelė pauzė.

Bet apie ką aš čia? Būna, kad iš smegenų į gerklę įplūsta daugiau, bet gi nevaliai, kaip atėjo, taip išleisti. Tik jau nemanykime, kad Harker galėjusi patikėti, kad jos paskutinis balius atsiras taip anksti. Aš pagal sveiką protą specialiai nukėliau jį kuo toliau, nes sakoma: padėk sau, tai ir Dievas padės. Bet jeigu ir taip, tai bent jau man niekas negeba pasakyti, kad iki anos datos dar marios laiko.

Vėl nedidelė pauzė

Šventoji, tu nepyk. Pats jaučiu, kad ne tie žodžiai iš burnos. Štai ir vėl niekaip negaliu pratylėti, kad laike būti žmogui įdomu tik tuomet, kai gyveni energija trykštantį gyvenimą. O dabar jau visos mano dienos kaip nelinksma aimanėlė. Pačiam nesmagu save tokį perskaityti, bet dar blogiau būtų vaidinti.
Na, o tu, Vidini, ko tyli? Ar manai, kad man čia taip paprasta. Kalbu kalbu ir nesugebu pasakyti, kad, girdi, mes, Šventoji, apie tave galvojame ,norėdami būti tikri, kad nepaliksime etažerėje po užrakinta namų durų spyna.
VIDINIS

Iš kur atėjusi?

Net nesuspėjau susivokti -
Žali šaltiniai užgiedojo
Į paukštį, akmenį, į smėlį...
Dabar ir pats ant rankų paimu mažytį šaltinėlį,
Pro jį žiūriu, kaip kas kada atrodė
Ir pirmas įspūdis, deja -
Proza neišbučiuos tikrovės.

Mačiau, kaip krentama į žodį -
Nuoga, kaip vėjo gusis,
Žiežirba nakties ugny ---

Kas – ji?

Bandau ištart:
- Žinau, o Ašašai!
Bet delnas užčiaupia pražiotą burną
Ir sužinau, kaip ten, giliai savy,
Atskrido gulbė,
Gulbinas krypuoja aplink ją.

Kur iki šiolei buvę?
Kodėl, girdėdamas nepatikėjau,
Kad paukščiai, gūžtose sutūpę
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai?

Tik į žemėlapį ar priimta ji bus,
Kol iki pakraščių dangaus
Ryškėja kontūrai Žmogaus...
Šešėliais, nuojautomis, išmone lakia
Į erdvę terpias pamatai,
Kad, regisi, sapnus galiu nokinti
Ir juos įaust į reginio peizažą.

O jos karalius – kas?
Nejaugi Aš?

O Ašašai,
Priglusk,
Stebėk
Ir atsimink valstybės vardą.
Nejaugi, paukščių išperėta,
Gebės išlikti slapuke?

ŠVENTOJI O apie ką čia?
VIDINIS Tai kad nelabai žinau. Kažkokios užuominos. Kažkas tokio, kas įsiterpia į sielą norint pabūti valstybėje, kuri tavo. Kurioje karalius būtent tu. Ir nugalėti savimi mirtį netgi kitaip negu Kristus. Po Kristaus pergalės žmogui reikia mirti ir tik tuomet keltis ar būti prikeltam
PELĖDA> Beje, toks dalykas, kad tave į paveldą atiduosime Jonui iš Griškabūdžio, neįteisintas. Ir žinoma, kad be tavo sutikimo – ten niekuomet ir nebūsi... Ir vykstame mes ne dėl to. Varnas Golius turbūt ir tau sakęs, kad Jonas iš Griškabūdžio užblokuotas. Ateiti pas mus ar kitur negali, tačiau kol kas niekas nekliudo mums pas jį nueiti. O ryt? O poryt? Ar kas žino, kaip pasielgs Aukščiausiasis Pasitarimas...
O ar tu važiuosi su mumis ar ne- spręsk pati.
ŠVENTOJI. Ne, aš nevažiuosiu. O linkėjimus, žinoma, jam perduokite nuo manęs.

Scenarijaus vingriuose (6)

Spalis 2011
teka 07:17
leidžiasi 16:48
ilgumas 09.31

Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena


Šiandien 4°C / 10°C, debesuota su pragiedruliais, trumpai palis
Rytoj 5°C / 10°C, nepastoviai debesuota

31
PIRMADIENIS
Benignas Mąstvilas Tanvilė Liucilė

Helovinas (Halloween) pasveikink

Bloga sėkla ir nesėta auga, o gera ir pasėjus ne visada uždera
*********************************************************************
*******************************************
Scenarijaus vingriuose


SCENA VI

Dialogas kelionėje automobiliu

POLICININKAS Būčiau kunigas, šitą bobikę persikelčiau iš kapinių į kleboniją. Kur kas gyvesnė negu akims rodosi. Ir nespjauk – neperspjausi.
KINELOGAS Kaip sako, jeigu rodosi – reikia žegnotis. Tikriausiai taip ir padarei.
POLICININKAS Tik dabar atsimenu, kad protokolas be jos parašo.
KINOLOGAS Ką? Grįžtam?
POLICININKAS. Ne, ne. Pasilikim laiko pagalvoti. Ne metai ar dveji, kai užsiimu paieškomis dingusių, tačiau tokios paieškos apie taip dingusį neteko turėti... Net atrodo, kad kažkas mus gudriai apmauti sumanė. Ir ko gero – taip, bet kažkoks jausmas priešinasi. O Vokietukas... Ar teko kada tokį vaizdą matyti? Lauki, kad rodys į nusikaltėlį, o jis apsikabina ir unkščia. Atsiprašinėja, ar kaip čia suprasti?

Šuo sunerimsta, pradeda ungzti

KINOLOGAS Klausyk jo, gal tu suprasi. O aš tik tiek žinau, kad būčiau pirmas kandidatas išmokti šunų, na ir bendrai gyvūnų kalbą. Bet kur? Kažką nutuokiu iš Vokietuko elgesio, bet... tai tik tuščio puodo gramdymas.

atsišlieja į sėdynės atlošą, saldžiai prisimerkia ar net užsimerkia

Ko taip pritilusi?
Baugu, kad metų neskaičiuoju?
Neįkvepiu į knygą ar nepasakau:
„Esi vienintelė man tu.“

Išties, vienintelė.
Ir niekas niekada
Į šitą žemę neįneš mirties.
Užkrito miškas, paukščiai uždengė sparnais –
Atrodo, kad nebuvo jos, nėra, nebus.
Bet atsikvėpus išgirsti,
Kaip aidas nuaidi į tolumas,
Apvaikščiodamas prieigas dangaus.

Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save –
Ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
Ir ten, toli, iš kur atėjęs kažkada.

Girdėjau, kai lopšy
Motulė sūnų supo ---
Karalių nuostabios šalies.

Tegu pasauly mokiniai
Tavęs žemėlapyj kol kas nežino –
Pabūk dar šitokia, kur beesi,
Prigludus prie pavasario,
Kai iš sniegų atbėgę upės
Pagirdo šuliniais, o paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai...

POLICININKAS. Tavo?
KINOLOGAS. Ne. Ir net nežinau kieno būtent. Bet tai mano pomėgis, hobbi- daugiau domėtis daiktais, reiškiniais, kurie nedideli, nežinomi, o pasimetę jau nebesurandami. Taip atsitiko ir su literatūra. Tie jos kūrėjai – gigantai, kurie visomis kalbomis enciklopedijose įrašyti, kurie išvaizdžiai pristato valstybes ir tautas mane neypatingai domina. Palieku jų raštus neršti miniai, o pats pasiimu kokį niekutį ir bandau išgirsti žmogų labiau į save panašų. Žodžiu, žemės kurmį. Ko jis nori? Taip atsirado ir šitas. Netyčia net išmokau mintinai. Labiausiai patinka paskutinės eilutės. Girdi?

.............paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai...

staiga pamatęs kelyje pavojų

KINOLOGAS Atsargiai!
POLICININKAS Katinas!.

sucypia staigiai stabdomas automobilis. Vidurkelyje nenubaidytas ramiai
tupi juodas katinas.

Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save -
Ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
Ir ten, toli, iš kur atėjus kažkada.

Betgi žiūrėk - jis ramus, kaip kelmas. Netgi nekrusteli. Šventas Petrai, kur tu? Grįžk į savo vietą. Daryk tvarką, o tai... Tfiū! Tfiū! Tfiū! Išsigandau, kad net sarmata. Vargšai paukščiai. Kol tokie katinai vaikštinėja apie lizdus, nereik manyti, kad galėtų ką nors išperėti. Ir savęs neišsaugos.

Katinas pasikėlė ant keturių, žengia kelis žingsnius ir, užšokęs ant
automobilio priekio, vėl pritūpia ir iš arti pro stiklą žiūri į pareigūnų veidus
ir jų šunį, kuris nesuprantamai ramus. Paskui užšoka ant kėbulo viršaus,
pereina juo ir, nusileidęs žemyn ant kapoto, nušoka ant plento.

KINOLOGAS. Jis mus praleido, nepereidamas kelio... Juodas it derva. Škac, mirtie.
POLICININKAS. Visada škac... Beje, o „kinologas“ - nuo žodžių „kinas, kinofikacija“?
KINOLOGAS. Ne. Nuo žodžio kinologija Graikiškai „kyon“ – šuo. Pliusuok „ logos, sąvoka.“ Ir supranti, kad tai mokslas apie šunis.
POLICININKAS Ak, va kaip. Katės į tavo kompetenciją neįeina.
KINOLOGAS Ne, neįeina. Bet aišku- šis katinas ar katė nepanoro mums pereiti kelio.
POLICININKAS Brrrr! Atsimins man kaip Ašašai.
KINOLOGAS Baik. Jaučiu, kad tai geros būtybės vardas. Ir net labai.
POLICININKAS Bet taip ir yra. Bent taip manau.

2011-10-31 06:58:36
Pelėda

Scenarijaus vingriuose (5)

Spalis 2011
teka 07:15
leidžiasi 16:50
ilgumas 09.35

Jaunatis
3 mėnulio diena


Šiandien 2°C / 8°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 4°C / 9°C, debesuota su pragiedruliais, trumpai palis

30
SEKMADIENIS
Liucilė Volfgangas Skirgaila Skirvydė Edmundas Darata Volfas
pasveikink

Laikas atsukamas vieną valandą atgal


Galva akmens nesudaužysi
........................................
.........................................................



SCENA V

Viekšnių senųjų kapinių vartai. Prie jų būrelis smalsuolių - žioplių, atėjusių įsitikinti, ar iš tiesų nuo stulpo dingo Šv. Petro skulptūra.

VIENAS Dingo tai dingo. Dabar daug kas dingsta ir... amen. Taip bus ir su Petru.
ANTRAS Bet sakykite – kam jis ilgapirščiams reikalingas. Jie gi be bažnyčios.
TREČIAS Taip nesakyk- kam jis reikalingas. Protingam žmogui viskas reikalinga. O skulptūra - kad ir namui į pamatus.
KETVIRTAS Baik, bedievi. Šventą Petrą į statybų pamatus? Tai jau - ne! Kas galėtų išdrįsti!
ANTRAS Taigi ir sakau - jie be dievo.
TREČIAS Bet gali būti ir taip, kad tos drąsos net nereikia. Tuoj išgirsime, kad, prašom, išsipirkite, jeigu iš tikrųjų esate verti savo tikėjimo. Ir todėl- kodėl to neturėtų padaryti pati bažnyčia? Joje bedievystės daugiau negu kur... Kita vertus, taip galima pasitikrinti, ko verti parapijonys.

Atvažiuoja policijos mašina. Pro jos priekines duris išlipa kinologas su šunimi Pro kitas duris – dar vienas policininkas, kuris padeda išlipti apyjaunei moteriai.

KINOLOGAS. Rodykite, ponia.
MOTERIS Tai kad nėra į ką rodyti. Stulpas tuščias. Buvo buvo... Ana, kunigėlio paklauskite. Buvo, buvo, o žiūriu - nėra. Tuščias.
KINOLOGAS. Paklausiu, paklausiu, bet dabar tavęs klausiu. ( į žmones) Prašau nevaikščioti. Neužtrypkite Šv. Petro pėdsakų.
Atvažiuoja antra mažina. Išlipa kunigas ir prisijungia prie dviejų policijos pareigūnų su
šunimi ir moterimi

KUNIGAS. Garbė Jėzui Kristui. Būtų maloniau, kad aš Jūsų būčiau palaukęs, bet... lyg ir skubėjau, o, žiū, visa žmonių bažnyčia mane aplenkė. Kokios naujienos?
POLICININKAS. Tik ką iš mašinos išlipome. Kelių minučių skirtumas.
KINOLOGAS (į publiką)Prašau gi. Neikite arti vartų. Netrinkite Šventojo Petro pėdsakų ( ir policininkui su kunigu) Mudu su Vokiečiu trupučiuką paskubėsime. Nagi, vokietuk, bėgte marš...

Su šuninimi bėga link kapinių vartų

POLICININKAS Tegu jie ten apuostinėja. O jums, ponia, vienas kitas klausimėlis. Sakykite, kada paskutinį kartą matėte Šv. Petrą? Gal jis jau nežinia kada dingęs?
MOTERIS: O ne! O ne! Į šitas kapines ateinu beveik kasdien. Čia tiek daug darbo... o ! Čia tiek darbo, kad melskis ir melskis, o per daug nebus. Bet pirma malda visuomet Šv. Petrui. Ateinu, atsiklaupiu, persižegnoju. Taip ir šiandien – atėjau, atsiklaupiau, persižegnojau... Meldžiuosi.
KUNIGAS O kai atėjote, jis dar buvo?
MOTERIS. O kaip gi. Pasimeldžiau. Ir tik tada žiūriu gi - Petro nėra. Tuščias stulpas.
POLICININKAS. Betgi taip nebūna.
MOTERIS Jeigu man kas būtų taip sakęs, kaip dabar jums sakau, irgi būčiau netikėjusi.

Policininkas sužiuro į kunigą

KUNIGAS Neįtikėtina, bet bažnyčioje panašūs dalykai vadinami stebuklais. Todėl nedrįstu netikėti, ką girdžiu iš Petronėlės lūpų. Pažįstu ją. Tai kaip Teresė. Žemaičių Teresėlė. Keliai nuo kluponės ištinę, o negirdėjau, kad pasiskųstų.
POLICININKAS O jūs, kunige, kada matėte?
KUNIGAS. Per dieną ne vieną kartą. Tačiau šį Petrą, kuris ant vartų stulpo- vis tik senokai. Tai senos kapinės. Bet kad jis čia buvo, tai, žinoma. Kad nebuvo, net ir stebuklai negalėtų paneigti.
POLICININKAS. Ponia, jums reikės pasirašyti, ką čia kalbėjusi. Tai irgi svarbu. Atrodo taip, kad būtent jūs tą Petrą nuvijusi nuo stulpo.
MOTERIS. Kaip tai galima, a? Kaip taip galima!
POLICININKAS. Nesakau, kad pasiėmusi šluotą ar baslį. Bet užkeikimų galia turbūt prilygsta poterių galiai. „Dink iš čia, kad tavęs nebūtų, nelabasis“... Aš čia kaip pavyzdį. Ir dingo.
MOTERIS Tai gal man aiktelėti, kad su šitokiu raštu atsistotumėte Petro vietoje? Jis čia buvo su knyga, tu su šituo raštu. Panašu. Tik va raktų neturėsi.
POLICININKAS. O - cho! O maniau davatkėlė ir tik. O - cho! Bet sakyk, kas man apklausos protokole parašyti? Protingiausia būtų užmiršti, ką kalbėjusi, betgi – prie liudininkų.
MOTERIS: Taip ir rašyk!
POLICININKAS. Tai gal ir poterį pridėkim... Tą, kuriuo nuvijai nuo vartų stulpo Šv. Petrą.
KINOLOGAS Petras, kaip sakoma, dingo nepalikdamas pėdsakų, o štai ponai... Nagi, Vokietuk...

Ir šuo lyg nusikaltėlis pritapeno prie Petronėlės, atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepiktai ją apsikabino.


2011-10-30 09:05:55
Pelėda
--------------------------------------------------------------------------------
Komentaras:

Taurija Parašė komentarų: 4539 2011-10-30 10:31:50
Pats Petrelis ,matyt, išėjo tvarkos daryti , gal šunelis kelią nurodė...Nekaltas Petronėlės meldimasis, malda tik nelabuoius nugena :)
Šmaikštus pasakojimas. Patiko.

Scenarijus (4)

Scenarijus (4)


SCENA IV

Aukštai sukrankė dar nematomas varnas. Aukščiausiojo Pasitarimo dalyviai sužiuro į lubas. Kitą kartą varnas sukrankė arti ir, netikėtai įskridęs į patalpą, drąsiai nutūpė ant stalo prie magnetofono. Sveikindamasis linksėjo galva į visas keturias puses ir vis :

VARNAS GOLIUS: Karrr – karrr...
KAŽKIENO ŠNABŽDESYS: Velnias. Sucharenka altoriuje.
VARNAS GOLIUS. Nemokate mano kalbos, tuomet, prašau, klausykite savo. Ne velnias, ne saugumietis Suharenka, o esu varnas Golius. Šilų ir šilinių paukštis. Ir dabar rūpi paklausti - sakykite, ponai, ką veikiate? Kokias dvasias gaudote? Savęs bijote, kad prireikė dujokaukių? Ech, žmonės, žmonės! Kur neskrisk, nuodai, nuodai – net ir Pivašiūnų Marijos žemėje...
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS atsargiai Atsiprašau, bet atsargiai, gerbiamasis. Čia ne Pivašiūnų Marijos Žemė. Tik viešnią turime iš ten ir atsiminimus. Magnetofono įraše.
VARNAS GOLIUS: Ach, sakote , kad čia ne Marijos žemė. O maniau, kad Lietuvoje su žvake jos nesurastumei. O kadangi man ji reikalinga, tai ir randu, ir kalbu apie ją kaip Pivašiūnietę.
Bet žinokite, net ir pačiuose Pivašiūnuose nėra nuodų. Kaip ir Sukarenkos nėra. Buvo, bet dabar nėra. Ir ačiū jai, švenčiausiajai Pivašiūnietei. Ir nebus, jeigu patys netapsime nuodais. Bet sėskit, ponai, sėskite. Aš čia dar šiek tiek užtruksiu.
Aukščiausiojo Pasitarimo dalyviai susėda, o varnas Golius reikšmingai vaikštinėjo stalo pakraščiu, paskui:
VARNAS GOLIUS: Gal, ponai, turite armoniką?
KLAUSIMAS: Armoniką?
VARNAS GOLIUS: Na taip, armoniką. Praverstų ir smuikas. Gal net geriau.
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS. Smuikas? Tai kad – ne. Mes čia į pasitarimą susiėjom. Tokie dalykai, kaip armonika, smuikas, kiti muzikos instrumentai, kaip, sakykime, akordeonas, bajanas ar pianinas , fortepijonas na - ne! nepraktikuojami.
VARNAS GOLIUS: O dūdos?
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS. Tikriausia kalbate apie pučiamuosius muzikos instrumentus.
VARNAS GOLIUS: Paprasčiau - apie bet kokio pobūdžio triūbą.
O tu pašvilpauki, bernioke, iš Suvalkijos lygumų,
Tik tu ir vėjas šitaip moka...
KAŽKAS IR KALBĖTOJŲ O! O! kokia muzika. Tiesiog iš snapo. Gera muzika.
VARNAS GOLIUS Bet jūsų susirinkimo dūdos, regis, nusitaikiusios būti skardesnėmis. O stebėtis? Jeigu, ponai, krokodilas Gena moka groti ir dainuoti, kodėl abejojate, kad nepagros ir nepadainuos varnas Golius. Ot, kad ir... Autorius dainos nežinomas, bet man regisi, kad jo vardą jau minėjote. Tiek to, kol tik spėliones, jo čia aš neminėsiu, bet... dėmesio:

Visi kaliai - į Lietuvą. Ir mano
Kalnais ir kloniais veda Lietuvon
Širdis kaip vaikas patiki ir mano,
Kad dar pasūpaus mylimą dainom.

Nors ji pavargus, ta širdis mažytė,
Neradus meilės ir bent kiek tiesos -
Skaudi lemtis, kaip budelis ją lydi-
Tai negi jau negrįšiu atgalios?

Varnas, pakėlęs sparną, apglostė piešiniu aplik stalą susėdusius Aukštojo Pasitarimo dalyvius ir:

VARNAS GOLIUS Dabar visi, visi. Kartojam ponai

Tai negi jau negrįšiu atgalios?

KALBĖTOJAS III Tai aš žioptelėjau – „Velnias“. Ne! ne!... Ne velnias. Te baudžia mane dievas už tai, o jūs, Varnai, esate angelas. Esate dangaus siųstasis. Dieve tu mano, kokio nuostabaus grožio tavo danguose esama. Net ir varnai kaip angelai.
VARNAS GOLIUS O ne, aš irgi kaip ir jūs esu šios žemelės sūnus. Šilinių žemelės. O kad dangaus siųstasis, tai, ko gero, taip, nes kiekvienas iš jūsų irgi esate pasiųstas ieškoti ir surasti save kaip dangaus, kaip dievo žmogų. Ir jūsų Aukštasis Pasitarimas, manau, šią šventą misiją atliks. Tuo labai tikiu, nes juk čia bent kažkiek, gal ir labai nedaug, bet yra ir poetės Harker trupinėlis.
- O kaipgi, Dievo paukšti, kaip gi! Esame Žalios žolės išpažinėjai. Mes gi ne tik Aukščiausio Pasitarimo kalbėtojai, jo nariai, bet ir žaliažoooolai. Tai net svarbiau, nes jeigu ne toks darinys, ir mūsų nebūtų.
VARNAS GOLIUS Norėjo ir Jonas iš Griškabūdžio atvykti į šį pasitarimą, bet užblokuotas. Prašė atsiprašyti, kad negali pagerbti jūsų už parodytą dėmesį jo užrašytoms mintim. Jau seimą siekia, siekia prezidentūrą, bet, regis, yra dar įdomesnių dalykų- pas ji kažkokiu būdu atsirado Šv. Petro raktai.
KAŽKAS IR KALBĖTOJŲ Pavogė?
GOLIUS VARNAS Kodėl taip? Pavogė. Neduok die, kad taip atsitiktų, bet kur kas labiau tikėtina, kad šituo žmogumi jis labai pasitiki.
Dėl – ko?
Matyt, vėliau anksčiau bus sužinota nespėliojant, tačiau gi žinoma, kad tikrasis, pirminis Petro vardas yra Simonas, sūnus Jono. O Petru jį pavadinęs Jėzus Kristus.
KALBĖTOJAS Va tau! Vadinasi, su juo ginčytis – tas pats, kaip su Kristumi arba ir kartu su jais abiem –su Kristumi ir Jonu iš Griškabūdžio.
GOLIUS VARNAS Tikrai – ne. Bet sakykite, ar jums nevertėtų per žaliažolių auditoriją pažinti Harker ne tik kaip poetę, bet gerokai daugiau. Būtent, kaip Žmogų, kuris net apie gimtinę gerokai kitaip mąsto. Jam ji ne kaimas, ne pirkia, ne lopšys, o teritorija. Šiuo atveju – nuo Pivašiūnų iki Merkinės, Marcinkonių, gal dar plačiau. Nes juk jos pasakyta: “ Dėl gimtinės: mano amžiną atilsį Močiutė kilus iš Merkinės, Česukų kaimo, Marcinkonys visai netoli nuo ten. Iš mamos pusės giminės iš Pivašiūnų, taigi esu džūkelė dzūkelė ir tuo labai džiaugiuosi :-)“ Harker.


2011-10-28 11:27:48
Pelėda

Scenarijus (3)

Audreolės nuotr. "Utenio vakaras"



Spalis 2011
teka 08:09
leidžiasi 17:56
ilgumas 09.47

Jaunatis
0 mėnulio diena


Šiandien -2°C / 9°C, nepastoviai debesuota
Rytoj -1°C / 8°C, nepastoviai debesuota

27
KETVIRTADIENIS
Ramojus Tautmilė Vincentas Sabina Vincas

Vytauto Didžiojo mirties diena
Lietuvos saugumo darbuotojų diena
Kriminalinės policijos diena

Kur beeisi, visur save rasi
................................................
...........................................



Scenarijus (3)

Scena III

Patalpos prieblandoje už apvalaus, masyvaus stalo nemenkas būrelis vyrų- moterų. Nuo jauno iki solidaus amžiaus. Visi sėdi, išskyrus Įžanginio Žodžio Kalbėtoją. Tai Aukščiausiojo Pasitarimo nariai. Prieš kiekvieną jų dujokaukė. Vidury stalo magnetofonas.

ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS. Ir taip, Aukščiausiasis Pasitarime. Dabar jūs viską žinot. Faktas, kaip blynas, o blynas prisvilęs, jeigu neblogiau.
KALBĖTOJAS I O jeigu blogiau?
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS Tegaliu, pone, tik pasikartoti. Prieš jus irgi dujokaukė. Galite ją užsidėti, galite- ne. Jūsų valia, tačiau jautėme pareigą pasirūpinti, kad sveiki atėję- sveiki sugrįžtume. Taigi prašom apsispręsti. Tuoj įjungsiu magnetofoną.

Aukščiausias Pasitarimas sujudo sukruto. Pirmasis dujokaukę dėjosi Įžanginio Žodžio Kalbėtojas. Keli pasekė jo pavyzdžiu, tačiau didžioji Pasitarimo dalis dėl kažkokių priežasčių atsisakė tokios apsaugos. Moterys, matyt, ir dėl nenoro sujaukti šukuosenas. Bet štai Įžanginio Žodžio Kalbėtojas paspaudė magnetofono mygtuką ir iš ten pasigirdo Klyksmas, skaitantis savo naujausią kūrinį „Nugirstos mintys“.

KLYKSMAS Jei geri kartą per savaitę – esi buitinis alkoholikas.
Jei geri kas antrą dieną – esi alkoholikas.
Jei geri kiekvieną dieną – esi didelis viršininkas.

Jei sėdi kalėjime – esi tu smulkus vagišius.
Jei sėdi seime ar vyriausybėje – esi tu...

KALBĖTOJAS II Viskas? Cha. Negi viskas? O norisi, kad nebūtų viskas. Norisi, kad...
KALBĖTOJAS V Ir ko stebiesi – norisi, norisi... Už haiku beveik penkis kartus didesnis kūrinys. Skaičiuok, berods septyniasdešimt aštuoni skiemenys jame. Daug norėsi, mažai turėsi.
KALBĖTOJAS II Aš ne todėl, ne dėl skiemenų. Dėl to, kad protą klibina. Supranti? Visi žinome, kaip keblu suvokti, kuomet geriau būt, o kuomet –ne, geriau nebūti...

Dialogas vyksta, kai dujokaukes užsidėję Aukščiausiojo Pasitarimo nariai, jas nelengvai nusiiminėja.

KALBĖTOJAS IV Štai jums dar viena, dvejomis užsimaukite, jūsų ekscelencija, kad smegenyse nedvoktų.

Ir stipriai per stalą numeta jam sunkiai nusimautą nuo galvos dujokaukę. Įdėmiai pasižiūri į vieną, kitą, trečią...

KALBĖTOJAS IV Iš kur jūs, ponai. Ir – kas jūs? Atsiprašau, kad ne ten pataikiau.

Pasigirsta sąmyšis, triukšmas. Tai praradus sąmonę, nesugebėdamas nusiimti dujokaukės, čia pat, ant stalo, nukrenta dar vienas susirinkimo dalyvis. Krisdamas užkliudo ir magnetofoną, iš kur pasigirsta moters pasakojimo įrašas.

E. KUHANSKIENĖ Žinot, jau seniai, labai seniai. Nu, aš neatsimenu, bet labai labai seniai. Užėjo tie sovietiniai laikai. Čia labai jau buvo priespauda ta sunki. Šitą giesmę sukūrė kunigas, bet kuris kunigas, tai aš autoriaus negaliu pasakyti. Ir jinai, žinokit, nuostabi giesmė. Ją kai giedi, tai, žinokit, žavi tą žmogų ir darosi žmogus kažkokis kitokis.
Nu, mes jos prašom. Gal ji ir paguodžia mus. Labai labai nuostabi giesmė. Tai iš visų giesmių... Galiu pasakyti, visos gražios Marijos giesmės, bet man šita giesmė tai ypatinga. Aš ir viena giedu namuose.

Marija Pivašiūnų,
Motin Stebuklinga,
Kas jos šaukias, tas nežūva;
Ji paguodžia ir išklauso.
Spinduliuotas veidas tavo
Vargo žemę išbučiavo.


Savo sostą čia iškėlei
Dzūkų žemėj tarp vargelių,
Tavo rankos galvas glosto
Apleistųjų ir bedalių.
Stebuklingas balsas šaukia
Prie Marijos žmonės plaukia...

Ta va. Giedotau ir giedotau, bet ir ca dar ne pabaiga. Bet gal, sakau, ne visiem Marija patinka. Ką čia žinai. Juk gal net nežinote, kad Pivašiūnų bažnyčioje ant Marijos altoriau net toks saugumietis buvo užlipęs. Kaip dabar atsimenu jo pavardę - Sucharenaka. Na, vardo nežinau, tas teisybė. Bet neilgai Sucharena pastovėjo altoriuje. Neilgai. Bet užmiršti, žinoma, nereikia. Stovėjo...

O Marija Pivašiūnų,
Nusidėjėlių gynėja,
Vesk į dangų, vesk pas sūnų
Teismo dieną, užtarėja.

Giedantis ir kalbantis magnetofonas nutilo. Tyla. Gili tyla, o po pauzės

KALBĖTOJAS IV. Tegu lieka ji, ši giesmė širdyje - ir šiandien, ir ryt, ir kol tik ji, širdis, yra.
VISI Tegu!
KALBĖTOJAS IV Tegu širdyje irgi kaip Pivašiūnų bažnyčioje - ji, Pivašiūnų Marija.
VISI. Tegu!
KALBĖTOJAS: Tegu šioje Pivašiūnų Marijai meilėje išlieka atmintis, kad ji ten, visuomet būtų kaip žmogaus kasdienė duona.
VISI Tegu!
KALBĖTOJAS IV Ir tegu šios duonos būna kiekvienam žmogui – duonos, kaip bažnyčios, duonos, kaip Tėvynes...
VISI Tegu..

Vėl tyla, kaip anksčiau, bet ji prasminga šitos scenos pabaiga, kuomet pro ją žvalgomasi į Aukščiausiojo Pasitarimo dalyvių veidus

2011-10-27 10:06:35
Pelėda
------
radaa Parašė komentarų: 5330 2011-10-27 19:47:08
Sunku, ką ir sakyti. Matyt, toks gyvenimas - TYLA :)
Filosofuoti galima daug, tik pasaulis kažkoks keistas: nepajėgus blaivioms konfrontacijoms, globalumas - pasireiškia giliai subjektyviai individualia, keturkampės dežutės ar komodos stalčių išraiška. Matyt, užsidarome ir nebemokame pajusti šalia esančio. O gal ir reikalo nematome? Tiesiog, kaip širšės, netyčia iš lizdo išsilaisvinę: kurios skrenda ne viena kryptimi - pasmerktos žūčiai


giedrex26 Parašė komentarų: 8596 2011-10-27 10:29:38
Marija Pivašiūnų,
Motin Stebuklinga,
Kas jos šaukias, tas nežūva;
Ji paguodžia ir išklauso.
Spinduliuotas veidas tavo
Vargo žemę išbučiavo.

Scenarijus (2)

Spalis 2011
teka 08:07
leidžiasi 17:58
ilgumas 09.51

Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena


Šiandien -1°C / 9°C, mažai debesuota
Rytoj -2°C / 9°C, nepastoviai debesuota

26
TREČIADIENIS
Liudginas Mingintė Evaristas Liaudginas Vita

Basas pabėgiosi - saldžiau pamiegosi
..................................................................
...........................................................

Scenarijus (2)


II

Jono iš Griškabūdžio vienas iš jo namo kambarių, įrengtų antrame aukšte. Matosi, kad kambarys dar vis tvarkomas- pertvarkomas, stengiantis įrengti, pasitelkiant senovinę apystatą - pasieniais ligi suolai, sunkus nemenko didumo stalas, ant kurio numesti keli sąsiuviniai, netoli jo etažerė. Nežinia kodėl, verpimo ratelis . Tai daugiau panašu į muziejaus kampelį.
Jonas išima iš burnos galiuką cigaretės ir, pravėręs langą, numeta paspjaudydamas :

JONAS Tfu! Tfu! Tfu!Tegu bus paskutinis parūkymas. Išgirsk, dangau.

Sugrįžta prie stalo ir bevartydamas popierius aptinka nuotrauką Šv. Petro skulptūros, pastatytos ant Viekšnių senųjų kapinių vartų stulpo.

JONAS O čia kas? Petriukas? O Viešpatie, iš kur? Net nežinojau, kad mano makulatūroje ir šventieji puodų ieško. Atleisk, Petrai. Taip juokauju. Dievas su tavimi, bet iš tikrųjų, kaip tu čia ? iš kur?
BALSAS Ne iš dangaus.

Lyg išgirsta Jonas. Suklusęs dairosi...

JONAS O velnias! Ir ausims vaidenasi.
BALSAS. Taip nejuokauk, o tai ... šmakšt kalaviju per ausį ir liksi vienausis kaip anas Kristaus skriaudėjas.
JONAS ( persižegnojęs, ir pats sau) Senstu. Visi senstam, bet aš turbūt greičiausiai. (vėl akimis tyrinėdamas nuotrauką. Tikrai net nežinojau, kad mano padėliuose esi. Taip, čia geriau negu stovėti ant kapinių vartų stulpo. Šilta, ramu. Niekas netrukdo. Nebent atsitiktinai kas, kaip aš dabar. Ech, Petrai, Petrai! Kad tu taip su manimi ne iš nuotraukos, o... Na, kad ir kaip skulptūra. Beje, gera skulptūra. Matosi, kad nagingo meistro pagaminta ir labai įtikėtina, kad jis matęs Leniną.
ŠV. PETRAS Bet taip ir reikėjo sakyti. Labas, Jonai. Nepyk, kad atsirandu truputį anksčiau, dar lapkričio 1-osios nesulaukęs.

Jonas mato, kaip iš nuotraukos „išsikelia“ Šv. Petro statula. Nuotrauka ištuštėja.

ŠV. PETRAS Taip, gera pas tave. Šilta. O triukšmas manęs nevargina. Bet atsiprašau, kad, paklusęs statulos tvarkai, pats vaikščioti negebu. Statyk į kokį kampą ar kokią pašalę, kad netrukdyčiau.

Nepratardamas nė žodžio, Jonas deda ištuštėjusią nuotrauką ant stalo ir stengiasi pakelti skulptūrą. Ji natūralaus dydžio

JONAS Oi! Ne, ne! Taigi tikra statula. Ne mano sveikatai. Tikrai ne...
ŠV. PETRAS. Atsiprašau, bet tokiam sau padėti negaliu.
JONAS O kodėl – į kampą? Kodėl- į kokią nors pašalę? O geresnės vietos net nesurasčiau. Visas langas akims ir ... tik džiaukis, kokį gražų pasaulį Dievas sukūrė.
ŠV. PETRAS. Ir kaip gražiai jo pasaulyje įsitaisė Griškabūdis.
JONAS. Bet, deja, su nuodėmėm ir Griškabūdis, ir...
ŠV. PETRAS. Nebūtų nuodėmių, nereikėtų ir šventųjų. O apylinkių vaizdas tikrai puikus. Ačiū, ponas Jonai, kad paliekate geriausioje vietoje.
JONAS. Ponas? Na, taip. Į sveikatą! Vai, atsiprašau. Pirmą kartą toks pašnekovas. Galvoje - vieną, o kalbi - kitą. Negi manote, kad žinau kur Viekšniai, o juolab, kur yra jų kapines. O pasirodo, kad žinau. Net jų senąsias kapines žinau.
ŠV. PETRAS Jūs labi intelektualus žmogus, ponas Jonai. Katalikų bažnyčia daug prarado, kad netapote jos kunigu.
JONAS. Taip manote?

Iš pirmo namo aukšto pasigirdo moters balsas

BALSAS Vai vai ! Tu ir vėl su tą šalele kalbiesi - kaip ji? Taigi Ašašai. Nagi visiškai suvaikėjai. Žmonių sarmatykis. Kai sužinos, bus sarmata iš namų išeiti. Reikės iš Griškabūdžio kraustytis.
ŠV.PETRAS Žmona?
JONAS: Vedęs.
ŠV. PETRAS Eik žmogau. Ir pasakyk. Tiesą pasakyk.
JONAS Tiesą? Betgi mane ir taip jau vadina... Na, suprantate? O! Šventas Petrai, tu net neįsivaizduoji, koks triukšmas kilo, kai tą tiesą pasakiau. Kala prie kryžiaus ir verkti neduoda.
ŠV. PETRAS Eik ir pasakyk. Tiesą pasakyk – Šv. Petras atėjo. Tik va raktus mano pasiimk su savimi. Taip gal bus saugiau. Juk, kaip suprantu, Griškabūdis irgi Lietuva.


2011-10-26 13:48:33

Pelėda




--------------------------------------------------------------------------------


Komentaras:



Laũmele Parašė komentarų: 4805 2011-10-26 14:05:43
...raktus pasiimk, kad neprapultų...visą filmą susukt galima ... pašnekesių

Scenarijus (1)

Spalis 2011
teka 08:05
leidžiasi 18:01
ilgumas 09.56

Delčia (dylantis)
28 mėnulio diena


Šiandien 1°C / 10°C, mažai debesuota
Rytoj -1°C / 9°C, mažai debesuota

25
ANTRADIENIS
Krizantas Švitrigaila Vaigedė Darija Inga Krizas

Konstitucijos diena

Irklu jūrų neperplauksi
................................................
.......................................




Scenarijus (1)


Vidinis ką tik atėjęs į Pelėdos „uoksą“

PELĖDA Kaip sekasi? Kalbu, žinoma, apie poemą „Ašašai“. Atrodo, kad užsidarei, užsimiršai ar dar tingesnis pasidarei. Savęsp(i) pašte nieko iš tavęs nesurandu. Tuščia.
VIDINIS Nesinori trukdyti. Keli fragmentai yra. Bet kur juos reikėtų padėti, nežinau. Kol kas laikau juodraščiuose. Kartais Jonui iš Griškabūdžio telefonu padeklamuoju. Sakė, jeigu reikia, galėtų atvažiuoti.
PELĖDA Nebarė?
VIDINIS Ar dėl poemos? Sakė, pažiūrėsim, kaip dugną dėsim, bet dabar nėra į ką žiūrėti. Tačiau kai yra toks užsiėmimas - šviesiau. Daiktai pradeda šviest, atmintis pagyvėja.

Pelėda su Vidiniu savi , lyg vienos draugės žmonės. Ir taip nuo vaikystės. Savo išvaizda net supanašėję Metų skirtumas nedidelis, tačiau abu jau prieš dešimtmetį, kai senjorai – pensininkai. Laikas būtų mirti, bet abu dar , pasak jų, krutantys. Ūgiu už Napoleoną didesni, bet ne kažin kaip. Dažniau bendrauja, kai išsiskyrę. Dangus juodu apdovanojęs gebėjimu pasikalbėti per nuotolį ir tokį susisiekimą vadina įvairiai – dažniau transindukcija ir transintuicija. Dabar, kaip gyvenimas aprimęs, išsiskyrimai retesni, kai gyvena greta, transindukcinis ar transintuicinis bendravimas beveik nurimęs - susieina, kalba, juokiasi ,ginčijas, mąsto, svarsto, matuoja...

PELĖDA Lazdą statyk į kampą, o pats, brolau- prisėsk. Štai šneki apie Joną iš Griškabūdžio. Esą, telefonu kalbėjęs. Ar kartais nesakė, kad žagsėjimas pagauna. Aš jį irgi pagainioju po savo mintis. Dabar vis dažniau. Turėtum atspėti, kam jis man, beje , ir tau reikalingas. Žodžiu mudviems.
VIDINIS Neketinu spėlioti. Tuščias darbas, Pranuci. Net ir tuo atveju, jeigu atspėčiau. O kad man jis reikalingas, tai žinoma, bet ne daugiau, kaip visuomet.

Pelėda pakilo iš krėslo. Neskubiai vaikštinėjo po nedidelę patalpą. Paskui sustojo priešais Vidinį ir pasigavęs jo švarko sagą.

PELĖDA Laikas mums pagalvoti apie palikimą.
VIDINIS Čia tai bent... Neturėčiau kitų rūpesčių, tai palikimo reikalas galvos tikrai nekvaršintų.
PELĖDA Aš rimtai.
VIDINIS Aš irgi rimtai, Pranuci. Kur tu jį matai, tą palikimą? Ką mes turim? Patys save ir Dalijos padovanotas dvi lazdas- vieną tau, kitą- man.
PELĖDA Mūsų amžiuje ir lazda turtas. Aš savąją paliksiu varnui Goliui. Bet , sakyk, kam palikti Šventąją?
VIDINIS Šventąją?

Vidinis drėbtelėjo į krėslą.

VIDINIS Šventąją? Taigi, sakai, Šventąją. Bet paklausyk. Girdi? Groja. Anksčiau žinojau, kad yra Harker jūros tyla, arba Harker tyla. Dabar girdžiu ir jos muziką. Iš jos paskutinio eilėraščio „ atgal“. Klausyk, Pranuci... Eilėraštyje žodžiai, o dabar... Girdi? Pavirto į muziką. Ir manęs Jonas klausė, kodėl eilėraščio pabaiga atskirta trimis brūkšneliais ir sudėta į šešias sulaužytas eilutes. Betgi ir patys žinom ir atsimename.

mėnulio naktyje rinksiu vieną po kito
baltus akmenėlius kely širdim sudėtus
gal rasiu kryptį iki ryto
kur žodis krito
šįkart
pratylėtas

PELĖDA Gerai, Vidini. Bet nepaskęskime muzikoje, nepaisant kad ji ištirpdyta iš pabaigos paskutinio mums žinomo Harker eilėraščio „atgal“. Susikaupkime. Ilgiems apmąstymams mums nėra laiko.
VIDINIS Niekuomet nepagalvodavau, kaip eilėraštis ištirpsta į muziką.
PELĖDA Kaip manai- ar nederėtų mums pagalvoti apie Joną?
VIDINIS Iš Griškabūdžio...
PELEDA Na, taip. Iš Griškabūdžio. Bet jeigu žinai tinkamesnę kandidatūrą, sakyk.
VIDINIS Neskubink, Pranuci. Reikia susikaupti. Bet kas tuomet mudu bebūsime. Kas? Net į Harker tylos jūrą ar Harker tylą ji mus išmokiusi įeiti. Ji... Pats žinai, Ji Dievas mums. O Jonui? Šventoji gerbia tą žmogų. Bet tai ne tas pats, kas su juo būti. O gal pati Šventoji ką nors nusižiūrėjusi? Gal reikėtų nuo jos pradėti?


2011-10-25 10:23:29
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras:

Klyksmas Parašė komentarų: 96 2011-10-25 10:57:49
Žaviuosi sugebėjimu taip plačiau atsiverti, net apsinuoginti prieš šią, virtualių sugyventinių ŽŽ tūkstantinę šeimą. TIk TU ir Dalija šiataip galit. IR nepyk už "sugyventinius" nes juk tikrai gyvenam savotiškoje šeimoje, nors konstitucinio teismo sprendimo, vyriausybės nutarimo bei seimo įstatymo įtvirtinančio tokią "šeimą" dar ir nėra. TIkėtina, kad bus, Gal net greičiau nei tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimas

PARAŠĖ JONASNugirstos mintys

Jei geri kartą per savaitę – esi buitinis alkoholikas.
Jei geri kas antrą dieną – esi alkoholikas.
Jei geri kiekvieną dieną – esi didelis viršininkas.


Jei sėdi kalėjime – esi tu smulkus vagišius.
Jei sėdi seime ar vyriausybėje – esi tu...

2011-10-23 00:19:57
KlyksmasLiepssnelė Parašė komentarų: 510 2011-10-25 - 18:24:57
Labai įdomios mintys, vertos apsvarstymo


tylsala Parašė komentarų: 709 2011-10-25 - 13:55:41
kaip poetiška...


Klyksmas Parašė komentarų: 100 2011-10-25 - 13:43:07
Apie tai ką rašiau, ką norėjau pasakyti galite perskaityti čia:http://www.lrytas.lt/-13195162401319396399-politikos-tranai-i%C5%A1ropoja-%C4%AF-%C5%A1vies%C4%85.htm


giedrex26 Parašė komentarų: 8581 2011-10-25 - 10:17:33
...nepamirškim, kad skaitytojams turi būti ir toje literatūroje prieskonių...antraip bus neįdomu ir aktyvumas mažės...taigi sveikinu Klyksmą, sulaukusį rekordinio skaičiaus komentarų...


Pelėda Parašė komentarų: 2153 2011-10-24 - 22:40:07
Acha, dar šovė į galvą: tai kur kas prasmingesnis, reikalingesnis tavo darbelis, negu po dešimt ir daugiau haiku į kruvą padėjus.


Pelėda Parašė komentarų: 2153 2011-10-24 - 22:26:11
Ką tu čia dabar, Klyksmai, rėkaloji? Tai vienas iš protingiausių darbų, kuriuos paskutiniu metu čia skaičiau. Turiningas. Tai svarbiausia. Ne savyje uteliauji, o mumyse. Ir ne todėl, kad tau malonu, o kad būtume švaresni. Tik žvilgterėk į tematiką ir parodyk tą iš mūsų, kuriam labiau skaudėtų.
O kur moderatoriai tavo kūrinius sudėlios, tai argi tai turi bet kokią reikšmę. Galiu pasakyti, kad esi dabar skaitomiausias, panašiai kaip savo laiku Vyt. Petkevičius su " Durnių laivu."
Būk! Ir pirmyn, kol į bures vėjas pučia.!


Klyksmas Parašė komentarų: 100 2011-10-24 - 22:22:19
Neįtikino tai neįtikino. Bet nors pabandžiau įtikinti. TIesa ne tuo kad rašliava gera, bet priešingai.


Rykštė Parašė komentarų: 1104 2011-10-24 - 22:21:13
Visiškai pritariu Laukinei Obeliai.

Ir pridedu nuo savęs - niekada nepamirškim, kad čia literatūrinė svetainė.


Laukinė Obelis Parašė komentarų: 264 2011-10-24 - 22:00:37
Dėkoju autoriui už tokį ilgą paaiškinimą. Tačiau turiu pripažinti, kad manęs tai neįtikino.
Taip, kas sakoma komentare dėl politikos ir padėties Lietuvoje, turbūt yra tiesa, tačiau ne kiekvieną tiesą verta dėti į literatūrą, bent jau taip tiesmukai. Ir taip laikraščiai bei televizija prikimšti tokių minčių ir kaltinimų. Pabandykim pakilti į kitą lygį.
Be to, jei pateikus kūrinį skaitytojui po to tenka ilgai aiškinti: pirmoje eilutėje norėjau pasakyti tą, o pabaigoje tą ir aną - kažkas yra negerai. Kūrinys turi už save kalbėti. Manęs irgi kartais nesupranta, tada sėdžiu priešais savo tekstą ir galvoju: kur negerai žodžius ir mintis sudėliojau? Taip ir tobulėju, bet skaitytojo niekada nekaltinu.
Na taip, yra Kafka - didis kūrėjas, kurio tekstai iki šiol tebešifruojami. Tačiau jis ir nėjo į žmones, neaiškino, kaip visa tai suprasti. Dabar jis turbūt sėdi danguje ir šypsosi iš mūsų pastangų.
Taigi, nusišypsokime ir mes.


radaa Parašė komentarų: 5327 2011-10-24 - 21:54:22
ir aš nesuprantu tokio pobūdžio diskusijų. Juk kas čia blogo, jei mintis išsiveržti laukan nori kokiu tai pavidalu? Kas čia blogo, kad vienas iš Autorių panoro pasidalinti jomis su visais? Tobula-netobula... kuris mes čia jau tokia tobulybė? O ir pavadinimas sako: "nugirstos mintys"... ir kogi nesuprasti tame? Juk savaitgaliais - geriama, nes kitomis dienomis gal nėra kaip (darbas) - tad galima priskirti ir prie buities (rutina), kas antrą dieną - logiška - alkoholikas. Mat kaip dirbti ar ... jei kas antrą dieną bus "užpilamos akys". O kas turi tokią privilegiją - kasdien? (nepakaltinamas, neišmetamas iš darbo ar panašiai...)

Bent jau tos trys eilutės - mane privertė iš karto - nusišypsoti. Visškai taiklu ir logiška.

Ašašai

Spalis 2011
teka 07:59
leidžiasi 18:07
ilgumas 10.08

Delčia
25 mėnulio diena


Šiandien -1°C / 8°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 3°C / 10°C, mažai debesuota

22
ŠEŠTADIENIS
Donatas Malvina Severinas Viltaras Mingedė Aliodija Severas

Nebėr doros už tvoros
...................................................
..................................



Ašašai

Diena, kitą, trečią... Laikas toks greitas - pats lekia ir mane neša, kad pradeda labiau rūpėti, kaip jį stabdyti, pažaboti, nes keliaujant tokia sparta iki Amen labai netoli ir, išskyrus persižegnojimą, beprasmiška užsiimti kitais reikalais. Betgi suprantu – reikia, reikia... „Nagi sustok, besarmati“,- prašau jo mintyse, žiūrėdamas į visus laikrodžius ir tikėdamasis kad nors vienas susipras ir bent meluodamas atsilieps į mano lūkesčius. Bet - ne, lekia, skubinasi, net susikaupimui nepalikdami laiko. Ačiū Dalijos padovanotai lazdai, kad dar leidžia atsispirti, laisviau atsikvėpti ir girdėti, užuojautą plakančią širdį: pavargai, pavargai... Bet vienąsyk suabejojęs ir atidžiau įsiklausęs išgirdau ką kitą, o būtent: ašašai, ašašai...
- Ašašai? Kas tai?
Širdis suplakė dar skaudžiau ir žodis „ašašai“ suspurdėjo taip, kad abejonių neliko. Pirmas įspūdis, kad gal bando ištarti kaimo pavadinimą – Ašašnykai, esanti netoli gimtinės, tačiau protas tuoj pat atmetė tokią versiją, nes išgirdau, kai kažkas rašė:

Proza neišbučiuos tikrovės,
Tingi, kad pasiėmusi į glėbį,
Pagarbintu supratimu.

Man tuomet regėjosi, kad visa TIKROVĖ susitelkė būti ten, kur neršiu pasaulį, bandydamas įsiterpti savo būtimi, o jos branduoliu tegali būti tik šaltinis, nes juk pasakyta: „nestabdyk šaltinio“. Jonui išvažiavus į Griškabūdį, atrodė, kad gyvenimas lyg aprimo, tačiau taip tik atrodė, nes iš tikrųjų gyventi pasidarė sunkiau, o nerimo padaugėjo, bet jis kažkaip netikėtai įslinko į Savęsp(i); atrodė, kad jį trikdo, baido viešuma ir geriausiai jam būti, kai jis nulestas į gilų žmogaus pasaulį, kuomet jį žvaigždėtą, permatomą, giedrą ar niaurų, subjurusį mato tik jo dzievulis, taigi pats žmogus, sukūręs jį savimi. Ir man vis dažniau atrodo, kad išėjimas į Anapilį faktiškai yra išėjimas į Savęsp(i), kuomet pagaliau ryžtingai apsisprendžiama pasilikti jame, gyventi be laikinumo. Mano lietuvių kalbos žodynas charakterizuoja Savęsp(i) kaip pasenusį žodį. Galbūt ne be pagrindo, nes iš tiesų dažniausia į ten išeina neryžtingi, bailūs, bijantis jo seni žmonės. Bet būna ir kitaip... Šieji pernelyg drąsūs – net nežinodami, o tie nutuokdami tokios būties esatį išeina būti anksčiau.
Pasirodžius Vidiniui, padeklamavau jam tris atėjusias į smegenis eilutes.
- Gal žinai, ko verti tokie raštai? Proza, girdi, neišbučiuos tikrovės.
- Ar abejoji, kad ne taip?
- Dabar galvoju, kaip įvykdyt pažadą ir kitaip atversti noveles, kurios dar neseniai vadintos Astės novelėmis.
- Man regis, kad taip ir reikėję palikti. Betgi dėl durnos galvos ir kitiems vargas. Bet -ne! Žinau, ką darau. Svarbiausia, kad ir Šventoji pučia į tą pačią dūdelę, - ramiai kalbėjo Vidinis jau gerai apmąstytus dalykus. - Žinoma, gražu, kad Astė ir Harker tampa artimesnės. Betgi visas Astės noveles ji jau pasiėmusi ir dėl to nepriekaištavo, kad į tokį aplankalą sudėtos. Man ir dabar regisi, kad nupiešti Astę buvo svarbiau, negu išgirsti pirmą Harker eilėraštį- girdi, debiutavo, debiutinis, prašom vadinti poetę... Na maždaug.
- Taip, jai debiutas, bet svarbiau, kad mums programinis orientyras. Regisi, kad pirmą kartą savo veiklą planuoju orientuodamasis į kažkokį planą. Tai nereiškia, kad susikaupiau, kad mažiau pavojaus būti šen ten ir kur nereikia. Bet nors žinau, ko ieškau.
- Nepeikiu tokio darbo. Man smagu, kad mūsų jausenoje arba, sakykime, supratimuose atsirado Harker tylos jūra arba kitaip- Harker tyla, - nei pagirdamas, nei papeikdamas šnekėjo Vidinis: - Manau, kad būtent labiausiai to reikia, kad kaip piligrimai apvaikščiotume ir kitus dalykus, kuriuos į įvardijusi. - Pirmiausiai norėtus pamatyt jos vardu pavadintą šaltinį.
-„ nestabdyk šaltinio,// tegu srūva pirštais // tegu gaudo šviesą...“ Taip, bet kaip tai padaryti?
- Va klausei manęs, ar ką girdėjęs apie prozą , kuri negali išbučiuoti tikrovės. Taigi girdėjęs ir nieko geriau nesugalvojau kaip:

Kiek daug dar nežinios,
Kai pirmą žodį patiki poemai.
Niekas į plūgą, žinoma, nekinko,
Bet neišnyksta tylūs reginiai...

Pasiimu, šalele Ašašai,
Tave į pasaką,
Į paskutinį savo triūsą —
Ant rankų pakeliu, kaip vyturį dangus
Ir laiminu -
Šalele, būk!

- Vidini, kaip tu pasakei? - net kilstelėjau sunkų užpakalį: - šalelė Ašašai? Nagi, prašau, pakartok. Iš kur tokią ištraukei? Nepatikėsi, bet ir aš jos vardą žinau. Tik nežinojau, kad ji šalelė. Maniau, kad kažkas iš Savęsp(i) guodžia, užjaučia, girdi - pavargai, pavargai, bet geriau įsiklausęs, aiškiausiai girdėjau: ašašai, ašašai... O dangau, betgi kas atsitikę, jeigu jau bent mudu du ją žinoma...
- Aš, Pranuci, visai netikras, kad ten šalelė, bet įsitikinęs, kad Harker šaltinis ten, ir visai nesvarbu- ar danguje jis, ar požemių karalystėje, dar kur.
- Ir tu ruošiesi parašyti poemą? Manai, kad tikrovę įmanoma išbučiuoti poezija.
- Sakiau , kad nieko nemanaui, bet jeigu kažkas atsimena, kad esu Vidinis ir kažką pasako, tai kodėl turėčiau neišgirsi.
- Gal čia kalbama perkeltine prasme ir mudu tą šaltinį jau matėme. Kalbu apie Česukų piramidę. Ar bent tą vietą, kur ji pastatyta,- pasakiau, ką jau ne kartą buvau pagalvojęs. Vidinis nei neigė, nei pritarė tokiai spėlionei. – Ką gi, linkiu sėkmės! O gal tai pradinis impulsas į tikslą. Juk vien mintimis tampomas Anykščių Puntukas yra pats sunkiausias žmogui darbas. O gal, Vidini, tai ir poemos bent pradžia atsiras. Beje, sveikink Daliją, o mylima šalele Ašašai. Šiandien jos gimtadienis.
- Ačiū. Bet dėl to, Pranuci, nesirūpinki,- jaunai atsiliepė Vidinis ir Dalijos dovanota lazda taip stuktelėjo į grindis, kad net erdvė suskambo.


2011-10-22 12:34:13

Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------
Komentaras:

Klyksmas Parašė komentarų: 87 2011-10-22 17:55:13
Lauksim lauksim, kas čia bus toliau. Poema tai poema. lai bučiuoja

Prisisėmus į širdį žarijų

Spalis 2011
teka 07:47
leidžiasi 18:22
ilgumas 10.35

Pilnatis
19 mėnulio diena

Šiandien -3°C / 7°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 0°C / 9°C, mažai debesuota






16
SEKMADIENIS
Aurelija Galius Jadvyga Margarita Gutautas Dovaldė Ambraziejus Dovaidas Dovaidė Greta Gretė



Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena

Visur gera, bet namie geriausia
......................................................
...................................

Iš Santajos kūrybos


Prisisėmus į širdį žarijų

Kai rašiau novelę „Visų Šventųjų naktį“ jau kone bededant tašką, panūdo parašyti truputį daugiau. Man neatrodė, kad ją parašiau teisingai, nes jeigu teisingai, tai kodėl novelė, o ne esė?
Šventoji tą tęsinį paliko neapipavidalinta - paliko, kaip parašyta ir žodžiai buvo pliki, nepridengti režisūros bet kokiais potėpiais, akcentais, aiktelėjimais, žodžiu - išmone. Man tokia netektis atrodė korektiška, paklūstanti kūrinėlio redagavimui, kai jos pabaigos galima nepaisyti – palikti ją už borto, kaip nereikalingą balastą. Todėl per pirmą novelės perklausą net nepasiteiravau, kodėl taip, nes iš tikrųjų „< tep cykiai gera“ buvo, kad daugiau ko norėti neatrodė protinga. Tačiau šįkart , ogi regiu, kad į erdvę atėjau Aš, (taip, taip, atėjau Aš), nepaisant kad sėdžiu šalia etažerės, užmetęs koją ant kojos ir kartu su Vidiniu ir Jonu iš Griškabūdžio, užsiėmę mums rūpimais reikalais. Patenkinti, kad pasisekė padaryti taip, kad Astė su Harker susitiktų visų Šventųjų dienoje bent ta prasme, kad jos žino esančios, kad yra vienoje erdvėje. Skirtumas tarp manęs, sėdinčio Aš, ir manęs, ką tik atėjusio Aš - nedidelis, bet vis dėlto matosi, kad atėjęs Aš keliais metais jaunesnis. O apranga? Jau buvau užmiršęs, kad tokią turėjęs, tačiau atėjęs Aš laikė rankose Astės novelių sąsiuvinį, bet tokie dalykai nevertė stebėtis, nors tam ir laiko nebuvo, nes į erdvę vienas po kito sugužėjo seniai matyti, bet mieli sielai žmonės - Giedrė, Radasta, Cieksas, Taurija, Medis, jų dar ir dar.Ten ir Jonas iš Griškabūdžio, bet irgi jaunesnis. Vidinis irgi...
Apsidairiau aplink lyg norėdamas įsitikinti ar nesapnuoju, bet, matyt, dėl to iš sapno neišbusi.
- Jonai, Vidini, ar matote?
- Kaip nematysi! Tik kažin ar jie mus mato?
- Ką pasakėt? Jonai tu taip – kažin, ar jie mus mato?
- Palauk, padainuosiu. Gal išgirs?
Jonas - grynakraujis suvalkietis, bet būdamas svečiuose, visuomet dosnesnis už bet kokį netgi dzūką, tačiau prigimties, net ir suvalkietiškos, nepaslėpsi. Atrodytų, savaime suprantama, jog šitaip atsidengusioje tikrovėje neturėtų būti dainos be pradžios. Tačiau atsiminęs, kad jau buvo padainuoti du posmai, suskato pataupyti laiką pradėdamas trečiuoju:

„Geso ugnys, naktis padaliję.
Lyg tingėdama saulė tekėjo.
Baltą ilgesį lietūs išlijo.
Juodos kasos pabalo nuo vėjo“.

- Ne, jie mūsų negirdi, Pranuci, negirdi.
- Nieko. Pakentėkim. Išgirs ir jie. Priversim išgirsti.
- Per prievartą? Ne! Ne! Ne! Ir vėl atsitiks kaip su šita daina. Taigi, kad ne daina, ne daina. Et, ne daina, - ir jau pagavęs akimis Šventąją.- Kad ir kaip stengiausi linksmai, guviai, betgi šitaip įmanoma tik vaidinant. Nuoširdžiai jos tekstą tegalima tik poteriauti ar giedoti. Suprantate? Kad ir taip, pavyzdžius,- ir erdvė tuoj užsipildė giedojimu, panašu į bažnyčios.

“Kaminai rankas maldai sudėję,
Medžių sielom į dangų šaukės.
Prisisėmus į širdį žarijų,
Sodinu naują daigą ir laukiu.
Harker, du tūkstančiai septintieji metai, lapkričio keturioliktoji diena...“

- Ačiū, Jonai. Esi nuoširdus, sąžiningas. Galima vaismedį persodinti į kitą žemę, tačiau vaisiai išlaiko savo gardumą, - atsiliepė nuo etažerės Šventoji knyga. Ir man: - Supranti, dzieduli? Todėl ir novelės pabaiga palikau be režisūros. Kita vertus, manau dabar, kad te lieka, kaip yra.
Sumirksėjo, sušvyturiavo ugnelės. Nedaug palaukus vėl:
- O kad jie mūsų negirdi, tai nei stebėtis, nei pykti nereikia. Dangaus keliai nežinomi. Kuris iš mūsų žinome, kaip pašauks rytdiena. Kartais pasiseka atspėti, neprieštaraujant jam. Tik tiek. O tau, Jonai, dar kartą - dėkui. Mes labai stengiamės, kad būtų gera ir gražu, bet va už lango spalis, medžiai lieka be lapų. Ir neteisinga manyti, kad jie savo valia juos numeta.
O anas Aš, kuris keliais metais jaunesnis, sustojusiam kolegų būreliui lyg aiškina:
- Jeigu kas manote, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę, piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip netrukus supratau, pasiryžusi pagyventi kartu su mumis. Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė jį sudomino, nes dar tą naktį parašė:
„Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę.“
- Taip, taip,- pritarė Sodininkas ir papildė: - O po valandos vėl: „Dar kartą dėkoju už puikų siurprizą. Būtinai išlaikykite Astę. Sėkmės, mielas kolega.“ Juk taip?
- Taip, tikrai taip, - atsiliepiau Aš,- sėdėdamas krėsle prie etažerės.- Tikrai taip, Algimantai.
Menkai kas begalėję įsivaizduoti, koks džiaugsmas tada vaikštinėjo, bėgiojo, triukšmavo krūtinėje. Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu - ASTĖ ir džiaugiausi, kad mane vadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kilo bent didesnis noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš mūsų buvome matėme, o kai kurie palikome prie jos savo parašus. Nėra garantijų, kad nebe to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“

Prisisėmus į širdį žarijų,
Sodinu naują daigą ir laukiu
(2007-11-14 23:27:04
harker)

2011-10-16 18:37:58
Pelėda

Tep cykiai gera

Tep cykiai gera

Jono iš Griškabūdžio dejonė „o-jo-jo! Šv. Pranciškau, ateik ir tu...“, atrodė suprantama ir Šventai knygai, ir man su Vidiniu, bet per ją, regis, skaudžiau pajutome, kiek dar ilgai reikia šiame pasaulyje pabūti, kad buvusios „Astės novelės“ persikūnytų į kitą darinį, dėl kurio nereikėtų žibinti gėda akių ir kad būtų akivaizdu, jog joms gražiai pritinka pavadinimas „Nestabdyk šaltinio“.
- Harker labai geidė, kad mudu su Cieksu nuvažiuotume į Kaliningradą. Taip ir parašė: “Džiaugčiaus, jei Jums pavyktų suvažinėti į Karaliaučiaus kraštus. Mažai mes žinom apie tą tolimą žemę...“
- Kaliningradas su jo kraštu netoli, o Karaliaučius... Jis oi, kaip toli ir – plius - vis tolsta, o mums jau nelengva net vieną novelę išklausyti, - pasakė Vidinis ir žvilgterėjęs etažerės pusėn: - Jau maniau, kad tave permatau kaip švarų lango stiklą, o tu... Taip, suprantu, kad kažkaip reikia nukeliaut dar į tolimesnes žemes, kad va taip - ir vėl kartu ir su Harker, ir gal su Aste. Atsiprašau, jeigu kam atrodo, kad ne taip. Kita vertus, sakau: „ ir gal su Aste" , - truputį mįslingai pakalbėjo Vidinis. Bet toks jos mįslingumas, matyt, tik man ir Jonui iš Griškabūdžio, nes Šventoji nepalaukdama:
- Nepaslaptis, ponai, kad esu kitokios, ne biologinės prigimties, bet va jaučiu, kad ir manyje pradeda skaudėti. Ir ką daryti? Man labai norėjosi, kad išgirstumei taip surežisuotą šią novelę. ymą. O jeigu dar atviriau, tai atleiskit, bet norėčiau, kad ir jums skaudėtų. Visa man žinoma Harker poezija yra sutalpinta aštuoniolikoje eilėraščių. Ir visa ji skaudanti.
- O tik pažiūrėkite, kiek daug jos poezijoje daugtaškių ... iki taško. Na taip, atrodo, kad patikimai suskaičiavome, kiek jų pirmajame eilėraštyje, bet pasimetame negebėdami, nesuvokdami, kokiais tekstais juos iššifruoti, - lyg sau, lyg ir kitiems prabilau, bet niekieno nepatrukdytas, keblinau toliau, net nenutuokdamas, kad jau įeinu į vaidinimą: - Sakau, ar kas bandėme suskaičiuoti daugtaškius iki taško? Negi skubėsime teisintis, kad užmiršome ar pasirinksime dar lengvesnį būdą- esą, tai jos pačios kaltė - surinko, sudėjo į saują, uždegė, o pelenus išpustė:

nebėr ribos tarp esamo ir menamo
ištirpo lyg ašara vaško
pučiu nuo delno
daugtaškių
pelenus
sau pasiėmusi
tašką
- Beje, pastebėkite- visame jos trijų dalių eilėraštyje „Sau tik tašką“- nei vieno daugtaškio. Tačiau nėra ten ir taško. Suprantate? Nėra.
Tylai, neskubėdamas nusiėmiau nuo kaklo grandinėlę su pakibusiu ant jo kryželiu, atidariau kaip dėžutę ir atsargiai iš jos išgavau amuletą. Nežinia, ko laukė Jonas su Vidiniu, o gal ir Šventoji, bet manau, kad tikrai ne bukai nudrožto, per dažnus ėmimus ir tarp pirštų, nutrainioto, praradusio geresnę išvaizdą pieštuko. Bet ir matydami, nenorėjo patikėti. Įdėtas į kryžių, pasitelkiant Jėzų Kristų į apsaugą, o... Viešpatie, kaip taip galima!
- Pieštukas? Na jau radai ką prie Dievo glausti...
- Nepeik, Jonai. Aš juo nupiešiau Astę.
Šventoji, sužybsėjusi ugnelėmis, po ilgokai užtrukusios pauzės pratęsė novelės „Visų Šventųjų naktį“ skaitymą. Ir vėl girdėjau Astę, girdėjau save:

"Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kažkodėl kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri - teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
- Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
- Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis.
- Bet...
- Skauda, baik darbą, Pelėda.
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė - Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
- Prašau, meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
- Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė negu Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriaus lapą:
- Rašyk, dzieduli.
- Ką rašyti?
- Ką pradėjai. Baik rašyti eilėraštį
- Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
- Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus."

Vėl pauzė. Bet šį kartą trumputė. Niekas nedrįsome išeiti iš įsruvusios Harker Jūros tylos. Bet jautėme, žinojome, kad vis dėlto Astei ir Harker pavyko susitikti pirmojoje novelėje. Ne tuoj pat, ne tada; tik dabar, po beveik ketverių metų, bet vis tiek, pasak Harker tep cykiai gera...


2011-10-14 17:30:55
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras:

Laũmele Parašė komentarų: 4759 2011-10-14 20:49:08
,,tep cykiai gera" paskaityt Pelėdą...:) ....ypatinga pasakojimo maniera, ne kasdien skaityt, bet, kai užsinori įsiskaityt - tai gaiva iš gelmių dvelkia...


Klyksmas Parašė komentarų: 79 2011-10-14 17:40:50
Pelėda, šilta, šilta Tavo uokse. Ėmesis šios temos, tu atsiskleidei naujom, ryškiom, spalvom.