Scenarijaus vingriuose (7)

Lapkritis 2011
teka 07:19
leidžiasi 16:45
ilgumas 09.26

Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena


Šiandien 5°C / 10°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 4°C / 11°C, nepastoviai debesuota

1
ANTRADIENIS
Žygaudas Milvydė Andrius
pasveikink

Visų šventųjų diena
Tarptautinė narkotikų vartotojų diena
Pasaulinė veganų diena


Spręsk apie žmogų ne iš nosies, o iš žodžio

................................................................
..........................................



SCENA VII

VIDINIS O ką, jeigu mes tyčia –netyčia nusigautume pas Joną į Griškabūdį. Senokai būta. Knieti ir į bažnyčią, o dar geriau - ir po bažnyčią paspoksoti.
PELĖDA: Bažnyčioje meldžiamasi. Bet gi VISI ŠVENTIEJI. Manau, ir Jono namai bus užimti jais.
VIDINIS Ko gero. Bet mums tik į naudą. Nebūsime jiems atskiru rūpesčiu.
ŠVENTOJI Jeigu manote, kad ir aš skubu ten nuvažiuoti, tai –ne. Linkėjimus, prašau, perduokite, bet ten nevažiuosiu.
PELĖDA. Ogi kas čia dabar- nevažiuosiu. Kas atsitiko, Šventoji?
ŠVENTOJI Nevažiuosiu. O jeigu, dzieduli ir dėde Vidini, tempsite prievarta, susirgsiu. Kai tokia, kai serganti - tesu tik šlamštas ir niekam nereikalinga.
VIDINI. Kas atsitiko? Bent jau man neatrodo, kad kažkaip nuskriaudžiau.
ŠVENTOJI Ha. Neatrodo. Dėdei Vidiniui neatrodo. O tau, Dzieduli? Irgi neatrodo? Taigi, ir man neatrodo, kad kas nuskriaudė, bet aš ne nuotaka ir po svetimus kampus trankytis nenoriu. Ir nemanau, kad kažkam galėčiau būti palikimu.
VIDINIS Ak va kaip!
PELĖDA Žinojau, Šventoji. Ir aš, tavo dziedulis, ir dėdė Vidini, ir dėdė Jonas taip pat... visi žinojome, kad toks pokalbis bus, tik norėjosi - bent aš asmeniškai – kad jis nutoltų, geriau subręstų. Bet ir dabar netikiu, kad tu, Šventoji, nesuprastume, kodėl mums labai rūpi tavo kuo geresnė ateitis.
ŠVENTOJI Ar man, ką dabar kalbate užrašyti?
VIDINIS Mums su Pelėda tai nebūtina, o pačiai... Kodėl gi ne? Atmintis visuomet turi bent mažytį krislelį žavesio. Galbūt kada nors toks krislelis ir tau į akis sušvis. Na, žinoma, praeitimi. Mudu su dzieduliu jau Anapilio duonelę valgom ir štai vieną dieną atsimeni...
ŠVENTOJI Dar judviejų laukia paskutinis balus, o iki jo dar toloka. Juodu ant balto įrašyta 2039 metu data.
VIDINIS Aš apie savo paskutinį nė mur – mur. Tyliu. O dziedulis, na taip, pasireklamavo. Te Dievas leidžia jam sulaukti tų metų šviesos akyse.
PELĖDA. Turbūt, Šventoji, prisimeni Harker.
ŠVENTOJI. Ne dzieduli, jos neprisimenu, bet žinau iš kitų kalbų...
PELĖDA: Taigi, buvo buvo... Nors tiesą sakant, labai nedaug buvo, bet vis tiek buvo. Žinai, kaip mums jos nesinori niekam atiduoti. Ir šitaip, ir kitaip darome, kad būtume kartu... Ir dar ilgai, matyt, visaip darysime, kad būtų su mumis, tačiau tikrosios Harker jau nebus.

Nedidelė pauzė.

Bet apie ką aš čia? Būna, kad iš smegenų į gerklę įplūsta daugiau, bet gi nevaliai, kaip atėjo, taip išleisti. Tik jau nemanykime, kad Harker galėjusi patikėti, kad jos paskutinis balius atsiras taip anksti. Aš pagal sveiką protą specialiai nukėliau jį kuo toliau, nes sakoma: padėk sau, tai ir Dievas padės. Bet jeigu ir taip, tai bent jau man niekas negeba pasakyti, kad iki anos datos dar marios laiko.

Vėl nedidelė pauzė

Šventoji, tu nepyk. Pats jaučiu, kad ne tie žodžiai iš burnos. Štai ir vėl niekaip negaliu pratylėti, kad laike būti žmogui įdomu tik tuomet, kai gyveni energija trykštantį gyvenimą. O dabar jau visos mano dienos kaip nelinksma aimanėlė. Pačiam nesmagu save tokį perskaityti, bet dar blogiau būtų vaidinti.
Na, o tu, Vidini, ko tyli? Ar manai, kad man čia taip paprasta. Kalbu kalbu ir nesugebu pasakyti, kad, girdi, mes, Šventoji, apie tave galvojame ,norėdami būti tikri, kad nepaliksime etažerėje po užrakinta namų durų spyna.
VIDINIS

Iš kur atėjusi?

Net nesuspėjau susivokti -
Žali šaltiniai užgiedojo
Į paukštį, akmenį, į smėlį...
Dabar ir pats ant rankų paimu mažytį šaltinėlį,
Pro jį žiūriu, kaip kas kada atrodė
Ir pirmas įspūdis, deja -
Proza neišbučiuos tikrovės.

Mačiau, kaip krentama į žodį -
Nuoga, kaip vėjo gusis,
Žiežirba nakties ugny ---

Kas – ji?

Bandau ištart:
- Žinau, o Ašašai!
Bet delnas užčiaupia pražiotą burną
Ir sužinau, kaip ten, giliai savy,
Atskrido gulbė,
Gulbinas krypuoja aplink ją.

Kur iki šiolei buvę?
Kodėl, girdėdamas nepatikėjau,
Kad paukščiai, gūžtose sutūpę
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai?

Tik į žemėlapį ar priimta ji bus,
Kol iki pakraščių dangaus
Ryškėja kontūrai Žmogaus...
Šešėliais, nuojautomis, išmone lakia
Į erdvę terpias pamatai,
Kad, regisi, sapnus galiu nokinti
Ir juos įaust į reginio peizažą.

O jos karalius – kas?
Nejaugi Aš?

O Ašašai,
Priglusk,
Stebėk
Ir atsimink valstybės vardą.
Nejaugi, paukščių išperėta,
Gebės išlikti slapuke?

ŠVENTOJI O apie ką čia?
VIDINIS Tai kad nelabai žinau. Kažkokios užuominos. Kažkas tokio, kas įsiterpia į sielą norint pabūti valstybėje, kuri tavo. Kurioje karalius būtent tu. Ir nugalėti savimi mirtį netgi kitaip negu Kristus. Po Kristaus pergalės žmogui reikia mirti ir tik tuomet keltis ar būti prikeltam
PELĖDA> Beje, toks dalykas, kad tave į paveldą atiduosime Jonui iš Griškabūdžio, neįteisintas. Ir žinoma, kad be tavo sutikimo – ten niekuomet ir nebūsi... Ir vykstame mes ne dėl to. Varnas Golius turbūt ir tau sakęs, kad Jonas iš Griškabūdžio užblokuotas. Ateiti pas mus ar kitur negali, tačiau kol kas niekas nekliudo mums pas jį nueiti. O ryt? O poryt? Ar kas žino, kaip pasielgs Aukščiausiasis Pasitarimas...
O ar tu važiuosi su mumis ar ne- spręsk pati.
ŠVENTOJI. Ne, aš nevažiuosiu. O linkėjimus, žinoma, jam perduokite nuo manęs.