10. Laiminga,
kai plevėsuoja
Detaliau vertinti, kaip kas atrodėme, susirinkus Pastriekėje keturių draugijoje, nebuvo įmanoma. Visi pažįstami, bet vis dėlto ne iš vieno kelmo išspirti. Visi gyvybės būtyje, kvėpuojantys tuo pačiu oru. Visai suprantama, kad dalis bet kurio iš mūsų iškvėpto oro nemenka dalimi patenka į kitų trijų nosis ir burnas. Kas bepasakys, kodėl šitokio dalyko lyg nepastebime, nepaisome. O štai išgirdę ištartą žodį, suklustame. Neretai netgi pagal jį vertiname svarbius savo būčiai dalykus, prognozuodami naujus matymus, planuodami naują veiklą ateičiai.
Vis keturi pažįstami. Visi. Ir Mykolo pasiuntinys, ir ponia Citata su raide B ir aš, bet, pasakysiu, pertraukti laiku. Su Mykolo pasiuntiniu ir ponia Citata susitikau tik po apvalaus dešimtmečio, ko nebepasakysi apie raidę B ar laiptais atitrepsinčius A ir Jotą, ar nežinia kodėl užtrukusį pasirodyti šunelį Kandžių. Citatai nebuvo nepagarbu ištarti pasiuntinio vardą. O man? Atrodė, kad jo vardas ne toks, kad jis labai nederi Mykolo ypatingojo pasiuntinio pareigybei. Raidė B irgi nesipuolė jo vadinti Vaidinimu. Tik vėliau, po ponios Citatos betarpiško bendravimo, ir lietuviško raidyno Antroji suskato pasmaguriauti Vaidinimo vardu.
– Žinojau, kad tamstos vardas Vaidinimas. Žinojau. Nebuvau užmiršusi Tačiau jis toks, kad, atrodo ir dangaus nevertas. Nepatogu buvo tarti, – pakalbėjo raidė B, bet , matyt, šį kartą ketindama atitraukti pasiuntinio akis nuo padangės. Vienok pasiuntinys pasiliko kaip užburtas – nekrustelėjo, bet kai laiptais į Pastriekės departamentą pakilo Leokadija su A ir Jotu, lengvai atsitraukė nuo palangės, subaltavo šypsena kaip išpraustas baltas titnagas ir tarė:
– Beveik visi. O Kandžius, kaip ir priklauso ištikimiausiam, vis sargyboje ir pasirodys paskutinis. Ką gi, palauksim. Per dažnai užmirštame ištikimybei pasitarnauti.
– Ypatingasis pasiuntinys laukia šunelio ir verčia tai daryti kitus. Nauja. Ar- ne? – panosėje pasamprotavo raidė B.
– Kandžius labai norėjo, kad jo laiškai būti perskaityti arkangelo Mykolo ir šis ryžosi juos perskaityti. Jų kopijos išvertos į žmogaus kalba. Tai dar, beje viena priežastis, kodėl šiandieną, ponai, su jumis.
– Tai bent vaidinimai! Ką girdžiu iš tikrųjų yra vaidinimas. Ir dar koks! Neįsivaizduojamas. Tačiau kur tas mūsų raštininkas? Aš irgi ji seniai mačiau, – pakalbėjo ponia Citata ir, sužiurusi į ant stalo sukrautą apaštą: – Įdomu, įdomu. Jeigu ką, nepatingėsiu įsiminti ir Kandžiaus raštus...
– Op, op, op, – pasigirdo laiptais šuoliukais atstriksinčio šunelio aidesys. Užšokęs ant grindų, susikaupė, apsižiūrėjo save ir, atsistojęs ant užpakalinių kojyčių, neskubėdamas, bet išsilyginęs, tiesus pagal visą ūgį, atėjo arčiau pasiuntinio. Nežinau, kaip tai galėjo atsitikti, bet tiesa, kad aš dar niekuomet nebuvau matęs tokių iškalbių jo akių. Ir pasijaučiau, kad – o dangau! – moku, sugebu suprasti, ką jomis kalba Kandžius. Nė vieno amtelėjimo, nė vieno cyptelėjimo. Stovėjo ant kojyčių nedidelis, bet išvaizdus, žiūrėjo į pasiuntinį savo rudomis akutėmis ir tik klausyk:
–Ačiū jums, ypatingasis arkangelo Mykolo pasiuntiny. Tikėjau, kad sugrįšite į titnagą. Labai tikėjau. Nepykite, kad tiek daug laiškų, gal nemažiau, kiek jų parašęs mano dziedulis ar ponas Vidinis, – pakalbėjo akimis Kandžius, bet nenutilo. Žodžiai kaip pavasarojant paukščiai skrido ir skrido sugrįždami atgal į atšilusį kraštą – sugrįžta kuistis, dirbti, perėti. O ir giedoti, kad gali pratęsti save į ateitį, tikėti, kad savo ar savo palikuonių sparnais apskraidys dar tiek padangių, kad apie tai ir spėlioti, kalbėti netinka..
.– Žinojau, kad niekur nedingęs. Ir netgi norėjosi, kad ilgiau užtuktų tavęs, Kandžiau, laukti. Tai man nemenka malonė ir proga parodyti, kaip didžiai tave gerbiu. Manau, kad dėl to nesiginčys nei dziedulis, nei ponia Citata ir netgi raidė B. Ačiū, Kandžiau, už ištikimybę ir namams, ir dangui, ir žmogui. Ačiū, kad toks esi, kad esi tikras šuo... Norisi tave minėti tau pačiam girdint. Suprantu, koks nemenkas džiaugsmas, kai vėliava iškelta. Betgi ji netgi nemokėjo suplevėsuoti, kol neatsirado vėjelis. Tačiau jai reikia dar ir ištikimybės. Sakyčiau, šuniškos ištikimybės, – netingėjo kalbėti Mykolo pasiuntinys, bet ir ilga jo kalba neatrodė tokia. Norėjosi, kad ji užtruktų. Ir vėlgi nebuvo tikėtasi, kai giliai įkvepęs oro, jis tars:
– Beje, ponai, jeigu jums atrodo, kad šitais žodžiais ką nors žeidžiu ar sakau juos perdėtai neteisingai, pagirdamas Kandžių, tai, prašau – pasižiūrėkite, kaip atrodo Vaidinimas, kuomet jis nusileidžia ant keturių. Taip sakant – ir ant rankų, ir ant kojų.. Palosiu, paurgsiu ir, man regis, suprasite, kad tai darau ne vaidindamas, o sureaguodamas išgirdęs perskaityta žodį.
– Na jau, pone... Taip tikrai – ne. O jeigu taip reikia, tai leiskite man tai padaryti, – paskiau pakildamas iš vietos.
– O kodėl tu? Kuo už tave prastesnė esu, –- į varžytines dėl pastovėjimo ant keturių įsileido ir Leo (Leokadija)
. .–.Ačiū, ponai. Dėl ištikimybės jūs pasiryžę daug kuo aukots.. Net , atrodytų, keliaklupsčiavimu, o iš tikrųjų taip nėra,– pasakė pasiuntinys, o paieškojęs, pasikapstęs ant stalo padėtame jo pašte, ištraukė, atrodyt, labai nedidelį laiškelį ir padavė jį raidei B.
– Suprantu, kad be manęs ir arkangelo pasiuntinys negali apsieti, – nesuprasi, ar rimtai, ar pajuokaudama atsiliepė B. .
– Nėra nei vieno, be kurio be nuostolių galėčiau apsieti, – neprieštaravo pasiuntinys.
– Betgi aš, regisi, bijausi, rankos dreba, – vėl raidė B...
– Vėliava laiminga ne tuomet, kai ji aukštai, o tuomet, kai plevėsuoja, – nepatingėjo pamokslauti Mykolo pasiuntinys.
Detaliau vertinti, kaip kas atrodėme, susirinkus Pastriekėje keturių draugijoje, nebuvo įmanoma. Visi pažįstami, bet vis dėlto ne iš vieno kelmo išspirti. Visi gyvybės būtyje, kvėpuojantys tuo pačiu oru. Visai suprantama, kad dalis bet kurio iš mūsų iškvėpto oro nemenka dalimi patenka į kitų trijų nosis ir burnas. Kas bepasakys, kodėl šitokio dalyko lyg nepastebime, nepaisome. O štai išgirdę ištartą žodį, suklustame. Neretai netgi pagal jį vertiname svarbius savo būčiai dalykus, prognozuodami naujus matymus, planuodami naują veiklą ateičiai.
Vis keturi pažįstami. Visi. Ir Mykolo pasiuntinys, ir ponia Citata su raide B ir aš, bet, pasakysiu, pertraukti laiku. Su Mykolo pasiuntiniu ir ponia Citata susitikau tik po apvalaus dešimtmečio, ko nebepasakysi apie raidę B ar laiptais atitrepsinčius A ir Jotą, ar nežinia kodėl užtrukusį pasirodyti šunelį Kandžių. Citatai nebuvo nepagarbu ištarti pasiuntinio vardą. O man? Atrodė, kad jo vardas ne toks, kad jis labai nederi Mykolo ypatingojo pasiuntinio pareigybei. Raidė B irgi nesipuolė jo vadinti Vaidinimu. Tik vėliau, po ponios Citatos betarpiško bendravimo, ir lietuviško raidyno Antroji suskato pasmaguriauti Vaidinimo vardu.
– Žinojau, kad tamstos vardas Vaidinimas. Žinojau. Nebuvau užmiršusi Tačiau jis toks, kad, atrodo ir dangaus nevertas. Nepatogu buvo tarti, – pakalbėjo raidė B, bet , matyt, šį kartą ketindama atitraukti pasiuntinio akis nuo padangės. Vienok pasiuntinys pasiliko kaip užburtas – nekrustelėjo, bet kai laiptais į Pastriekės departamentą pakilo Leokadija su A ir Jotu, lengvai atsitraukė nuo palangės, subaltavo šypsena kaip išpraustas baltas titnagas ir tarė:
– Beveik visi. O Kandžius, kaip ir priklauso ištikimiausiam, vis sargyboje ir pasirodys paskutinis. Ką gi, palauksim. Per dažnai užmirštame ištikimybei pasitarnauti.
– Ypatingasis pasiuntinys laukia šunelio ir verčia tai daryti kitus. Nauja. Ar- ne? – panosėje pasamprotavo raidė B.
– Kandžius labai norėjo, kad jo laiškai būti perskaityti arkangelo Mykolo ir šis ryžosi juos perskaityti. Jų kopijos išvertos į žmogaus kalba. Tai dar, beje viena priežastis, kodėl šiandieną, ponai, su jumis.
– Tai bent vaidinimai! Ką girdžiu iš tikrųjų yra vaidinimas. Ir dar koks! Neįsivaizduojamas. Tačiau kur tas mūsų raštininkas? Aš irgi ji seniai mačiau, – pakalbėjo ponia Citata ir, sužiurusi į ant stalo sukrautą apaštą: – Įdomu, įdomu. Jeigu ką, nepatingėsiu įsiminti ir Kandžiaus raštus...
– Op, op, op, – pasigirdo laiptais šuoliukais atstriksinčio šunelio aidesys. Užšokęs ant grindų, susikaupė, apsižiūrėjo save ir, atsistojęs ant užpakalinių kojyčių, neskubėdamas, bet išsilyginęs, tiesus pagal visą ūgį, atėjo arčiau pasiuntinio. Nežinau, kaip tai galėjo atsitikti, bet tiesa, kad aš dar niekuomet nebuvau matęs tokių iškalbių jo akių. Ir pasijaučiau, kad – o dangau! – moku, sugebu suprasti, ką jomis kalba Kandžius. Nė vieno amtelėjimo, nė vieno cyptelėjimo. Stovėjo ant kojyčių nedidelis, bet išvaizdus, žiūrėjo į pasiuntinį savo rudomis akutėmis ir tik klausyk:
–Ačiū jums, ypatingasis arkangelo Mykolo pasiuntiny. Tikėjau, kad sugrįšite į titnagą. Labai tikėjau. Nepykite, kad tiek daug laiškų, gal nemažiau, kiek jų parašęs mano dziedulis ar ponas Vidinis, – pakalbėjo akimis Kandžius, bet nenutilo. Žodžiai kaip pavasarojant paukščiai skrido ir skrido sugrįždami atgal į atšilusį kraštą – sugrįžta kuistis, dirbti, perėti. O ir giedoti, kad gali pratęsti save į ateitį, tikėti, kad savo ar savo palikuonių sparnais apskraidys dar tiek padangių, kad apie tai ir spėlioti, kalbėti netinka..
.– Žinojau, kad niekur nedingęs. Ir netgi norėjosi, kad ilgiau užtuktų tavęs, Kandžiau, laukti. Tai man nemenka malonė ir proga parodyti, kaip didžiai tave gerbiu. Manau, kad dėl to nesiginčys nei dziedulis, nei ponia Citata ir netgi raidė B. Ačiū, Kandžiau, už ištikimybę ir namams, ir dangui, ir žmogui. Ačiū, kad toks esi, kad esi tikras šuo... Norisi tave minėti tau pačiam girdint. Suprantu, koks nemenkas džiaugsmas, kai vėliava iškelta. Betgi ji netgi nemokėjo suplevėsuoti, kol neatsirado vėjelis. Tačiau jai reikia dar ir ištikimybės. Sakyčiau, šuniškos ištikimybės, – netingėjo kalbėti Mykolo pasiuntinys, bet ir ilga jo kalba neatrodė tokia. Norėjosi, kad ji užtruktų. Ir vėlgi nebuvo tikėtasi, kai giliai įkvepęs oro, jis tars:
– Beje, ponai, jeigu jums atrodo, kad šitais žodžiais ką nors žeidžiu ar sakau juos perdėtai neteisingai, pagirdamas Kandžių, tai, prašau – pasižiūrėkite, kaip atrodo Vaidinimas, kuomet jis nusileidžia ant keturių. Taip sakant – ir ant rankų, ir ant kojų.. Palosiu, paurgsiu ir, man regis, suprasite, kad tai darau ne vaidindamas, o sureaguodamas išgirdęs perskaityta žodį.
– Na jau, pone... Taip tikrai – ne. O jeigu taip reikia, tai leiskite man tai padaryti, – paskiau pakildamas iš vietos.
– O kodėl tu? Kuo už tave prastesnė esu, –- į varžytines dėl pastovėjimo ant keturių įsileido ir Leo (Leokadija)
. .–.Ačiū, ponai. Dėl ištikimybės jūs pasiryžę daug kuo aukots.. Net , atrodytų, keliaklupsčiavimu, o iš tikrųjų taip nėra,– pasakė pasiuntinys, o paieškojęs, pasikapstęs ant stalo padėtame jo pašte, ištraukė, atrodyt, labai nedidelį laiškelį ir padavė jį raidei B.
– Suprantu, kad be manęs ir arkangelo pasiuntinys negali apsieti, – nesuprasi, ar rimtai, ar pajuokaudama atsiliepė B. .
– Nėra nei vieno, be kurio be nuostolių galėčiau apsieti, – neprieštaravo pasiuntinys.
– Betgi aš, regisi, bijausi, rankos dreba, – vėl raidė B...
– Vėliava laiminga ne tuomet, kai ji aukštai, o tuomet, kai plevėsuoja, – nepatingėjo pamokslauti Mykolo pasiuntinys.
-------------------------------------------------------------
Sukurta: 2015-12-08 22:30:47
Gražu, kai susitinka pertraukti laiku, bet siejami to
paties oro. Bandžiau skaičiuoti, kas tame ketverte, bet susimaišiau, nes
aptikau daugiau (gal kaip vienas skaitytini dvejetų susitikimai?). Nesvarbu.
Svarbiausia, kad jie vienas be kito nebūtų iškėlę vėliavos (ir pasiuntinys sako, kad Nėra nei vieno, be kurio be nuostolių galėčiau apsieiti).
Visi čia realūs ir tuo pačiu sudvasėję, skirtumo tarp raidžių, balsų, žmonių ir šunelio nėra. Galima pastovėti ir ant galvos, ir ant keturių, ir kitąkart ant nesąmonės kokios. Tai visavertis daugiabriaunis bendravimas.
Gerai, visi su savo indėliais ir vaidmenimis, bet jau tas Kandžius…
Be jo neįmanoma, nes vėliava iškelta. Betgi ji netgi nemokėjo suplevėsuoti, kol neatsirado vėjelis. Tačiau jai reikia dar ir ištikimybės. Sakyčiau, šuniškos ištikimybės.
Svarbiausia, kad jie vienas be kito nebūtų iškėlę vėliavos (ir pasiuntinys sako, kad Nėra nei vieno, be kurio be nuostolių galėčiau apsieiti).
Visi čia realūs ir tuo pačiu sudvasėję, skirtumo tarp raidžių, balsų, žmonių ir šunelio nėra. Galima pastovėti ir ant galvos, ir ant keturių, ir kitąkart ant nesąmonės kokios. Tai visavertis daugiabriaunis bendravimas.
Gerai, visi su savo indėliais ir vaidmenimis, bet jau tas Kandžius…
Be jo neįmanoma, nes vėliava iškelta. Betgi ji netgi nemokėjo suplevėsuoti, kol neatsirado vėjelis. Tačiau jai reikia dar ir ištikimybės. Sakyčiau, šuniškos ištikimybės.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą