Atgal į užrašus arba atsimenant pažintį
su Mykolo
pasiuntiniu
Man nepasisekė prisiminti, kad anuokart lankydamasis (gal viešnagėjantis?) šioje erdvėje arkangelo pasiuntinys būtų parodęs jai bent kiek didesnį dėmesį. Manyčiau, kad gal ir progos nebuvo, nes akivaizdu, kad Leokadijai Pastriekės departamentas buvo reikalinga nedaugiau kaip vergovė, kaip nemaloni, primesta pareiga, kad jis nebūtų užverstas šiukšlynu. Ateidavo čia kaip valytoja su darbo reikmenimis – su skuduru, kibiru vandens, šepečiu, dulkių siurbliu. Ne be tokio jos rūpinimosi, galėjome čia jaustis kaip bažnyčioje arba netgi daugiau: kaip komunizme, kuomet kiekvienam pagal poreikius: ir švarūs, ir tvarkingoje aplinkoje, ir nereikia pamąstyti, kad galėtų būti blogiau, kitaip.. Nebuvo gėda svečiui čia užeiti ir įsijausti į dvasios aprobuotus ir aprodomus peizažus, pavaikštinėti, pasibastyti, pagyventi, pabūti. Tačiau pati sau Leo (Leokadija) į tai rodė, kaip kvanktelėjusių, kaip silpnapročių žmonių regėjimus, kuomet labiausiai nuogąstavo pamačiusi numestą degtuką ar paliktą žiebtuvėlį. O ką regiu šįkart? Ar galima patikėti, kad per trumpą laiką taip nenuspėjamai pasikeistų žmogus? Plius, kuomet metų jam jau tiek, kad atrodytų ir išprotėti laiko neužtenka.
Dėl savęs neabejojau: savijautoje prigūžau, pritilau ir darėsi įdomu stebėti ir bandyti suprasti, kas čia darosi? Nebūtų teisinga, jeigu kažkaip burbtelėčiau, kad bent kažkada čia gyventa bent kiek ramiau. Ramybės nebuvo, tačiau tokia būtis atrodė įprasta, įėjusi į kasdienybę, kuomet, saulei patekant, pakakdavo laiko atversti kalendorių ir pamąstyti, kuo reikėtų užsiimti, atėjus su ja į dar vieną savo ir mūsų dieną. Ir taip jau ir metai, ir kiti, ir, ir... jau išsenka septintieji, kai pirmą kartą susitikau su arkangelo Mykolo pasiuntiniu.
Nebuvo laikas tai atsiminti, tačiau jo ir neprireikė, nes lyg savaime žinojau, kad tai būta laukiant 2009 metų Velykų, kuomet pagal susiklosčiusią tradiciją, saulei patekant, į Pastriekės (Pastogės) departamentą rinkdavosi dienos varduvininkai. Ne visi; rinkosi tik anieji, kuriuos su didesniu ar mažesniu Celsijų būreliu pripažino Lietuvio kalendorius. Nesunku neapsirinkant ir po šešerių metų parodyti, kad tai būta balandžio 9 d., nes smagiai prisimena, kad atėjus į departamentą varduvininkų tebuvo trys – Dalia, Dalija ir Maja.
– Tik varduvininkės. Nei vieno vyro. Net keista.
– Gyvename pagal Lietuvio kalendorių. Kaip sutarę, deja. .
– Deja? – truputį nustebau.
– Nieko tragiško. Taip išsprūdo. Galbūt, kad be vyrų ir varduvininkėms truputį liūdnoka, – šyptelėjo Maja lyg pažadėdama dar linksmiau pasišypsoti kalboje.– Kita vertus, vyro skonis nepriklauso nuo to, ar jis varduvininkas. O vyrų turime ir mes. Tik pažiūrėkite, kokie jie visi, – aprodydama kas kur parkrikusius Celsijus pasakė Maja ir jau garsiai nusikvatojusi: – Vos nepasakiau, kad mūsų vyrai kaip arkliai, kuriuos Šv. Izidorius galėtų sukinkyti į plūgus pavasario arimams.
– Ačiū, Maja, kad pastebi mūsų įmitimą. Gal arkliams neprilygstame, bet sveikata nesiskundžiame, – atsiliepė kažkuris iš Celsijų. – O ar peikti, ar girti, kodėl Lietuvių kalendorius taip rodo į dienos varduvininkus, tai jau ne man spęsti. Tačiau numanau, kad ir Aurimas, ir Paladijus, ir Kleopas, ir Dalius bent šiandien jo nepagirs, kad pasiliko neįrašyti į varduvininkus.
– Ar nori pasakyti, kad kiti kalendoriai demokratiškesni?
– Sakyk nesakyk, bet šie vyrai ten yra. Iš ten šypsosi, kelia šampano taurės kaip varduvininkai. Čia gi turim ką turim – tris moterėles Bet, žinoma, svarbiau, kad “lietuvio kalendorius” veikia. Tik gal mes čia šnekame ne apie tai, kas reikėtų.
– Kodėl ne “apie tai”? Net labai “apie tai”, – paprieštaravo Dalija. Mano atmintimi galima abejoti, ponai, tačiau įsitikinusi, kad atsimenu žodį žodin, kaip tuomet kalbėjusi kalendoriaus gimdytoja Danutė Balsytė. Jeigu ne taip pacituosiu, prašau, patikslinkite, – pasakė ir nelaukdama pritarimų ar prieštaravimu lyg iš teksto:
Čia Lietuva – reiškia čia gyvena lietuviai. Čia DAR Lietuva – reiškia čia Dar gyvena lietuviai. Be abejo, kalendoriaus tonas kupinas susirūpinimo, kad čia liktų Lietuva, kad čia liktų mūsų Žemė, kad čia liktų mūsų Namai, kad čia gyventų lietuviai. Ir kad mes patys savo Žemėje, savo Namuose būtume šeimininkai. Kitų namų mes neturime. Mes esame tik čia. Dar esame.
– Taip, tai jos, Danutės Balsytės žodžiai. Jie parašyti Lietuvio kalendoriuje šalia Vinco Kudirkos “Tautiškos giesmės”,– pasakiau žinančio žmogaus balsu. Ir pamačiau, kaip iš Celsijų būrelio išėjo neaukštas, kresnas, mano ūgiui prilygstantis vyras. Padavė ranką ir pajaučiau, kad kažkas labai gero jo saujoje yra. Šiluma nuo pasisveikinimo nuvinguriavo per visą kūną ir neatsimenu, ar aš tuomet jaučiau, jog už Pastogės departamento langų šviečia mėnulis, ar kažkur jis pasinėręs po debesimis. Šviesu gi buvo ne tik sieloje, bet ir akyse.
„Vėl sapnuoju? Ačiū Dievui, kad tai jau kitas sapnas, – sujudo galvoje, kad ,regis, net pakalbėjau: – Nesupykite, varduvininkės, kad iki sapno nesuspėjau pasveikinti. Bet atsiminkite: ” Linkiu būti. Svarbiausia - būti. Tai pirmas kartas kuomet taip anksti ateinu čia. Atrodytų, lyg specialiai į mėnulį pasižiūrėti pro departamento pietinį langą. Sunku suvokti, kad tai vis tik ne sapnas.“
– Prisėskim, ponas Pranai. –pasiūlė pasiuntinys. – Tai, ką jums pasakysiu, jau čia žino visi. Būtent jiems patarius atėjau pas jus.
– Jūs ne iš Celsijų? Juos labai gerbiu. Nepaisant kokios nuotaikos, tačiau niekuomet nepalieka be savo globos.
– Dzieduli, patikėk šiam angelui. Kuomet jis pasirodo, norisi būti tik su juo. Tai arkangelo Mykolo siųstas tau paremti angelas., – sužiuro tuomet į akis šunelis Kandžius.
– Taip, esu vienas tų, kurie kažkada – seniai, oi seniai – buvo septynių dienų ir naktų arkangelo Mykolo kovos su Liuciperiu liudininkais, – pirmą kartą išgirdau tuomet jo tokį prisipažinimą, o po kurio laiko visa tai kaip begebėdamas stengiausi kuo tiksliau sudėti į užrašą „Arkangelo Mykolo pasiuntinys“
Po tiek tiek laiko pasiuntinys man nepasirodė labiau pasikeitęs – toks pats kresnas, ūgio sulig manimi, o svarbiausia, kad pažįstamas. Ir nors jau įvardijo kelias priežastis, kodėl jis sugrįžęs atgal į Šklėrių titnagą, tačiau gyvai nujaučiau, kad svarbiausios priežasties nepasakęs, betgi nuojautose jau reiškėsi ir pagrindinė jo sugrįžimo priežastis. Tai būtent sodo namelio pertvarka į karietą.
„Kaip čia taip? Viešpatie, apsaugok smegenis nuo tokios nesąmonės. Ir vis dėlto pertvarka. Netgi ne sodo namelio, o sodo pertvarka. Net su jo tvora – pertvarka į karietą.
-----------------------------------------------
Sukurta: 2015-12-14
Ar tik nebūsiąs tuo pasiuntiniu pats karietos savininkas? Bet
kas ir kuo bebūtų (visi čia vienas kitame), anas visgi akylas, ausylas ir šiaip
kartais nušvintantis, nes pagaliau skyrė daugiau dėmesio departamento
valytojai. Tai Mūza, be kurios dažnas tokių ir panašių palocių vienvaldis
tiesiog pražūtų. Kitaip sakant, aš apie vizijų apsėstuosius ir jų antrąsias
puses.
Bėga metai ir dienos, keičiasi gairės su Celsijais – kalendoriaus lapeliai… Kažkas pažįstamo iš ankščiau (tad natūraliai telpa į karietą).
Iš pradžių maniau, kad Celsijai – nuotaikos, paskui pasirodė, kad vyrai, gal kokie šulai, nurodantys bendrą aplinkos temperatūrą? Prasiveržus užuominai apie demokratiją, nevalingai pagalvojau apie rusų demokratijos tėvą Kisą Vorobjaninovą, bet karieta iš Pastriekės toliau Lietuvos sienos, jaučiu, neveža. Todėl įstringu tarp tiesiog Celsijų (įvairiai svyruojančių klaustukais).
Dzieduli, patikėk šiam angelui. > ką patikėk? Gal patikėk kuo?
Žodžiu, jau iki tol, kol nuojautose išryškėja pagrindinė pasiuntinio sugrįžimo priežastis (Tai būtent sodo namelio pertvarka į karietą (…) Netgi ne sodo namelio, o sodo pertvarka. Net su jo tvora), viskas ir taip aišku. Ne ta prasme, kad… o ta, kad vyksta ne kokia nors fasado renovacija, o erdvių transformacija sukaupto turinio išsaugojimo vardan. Namelis dar turi kažkokį pamatą, o karieta mobilesnė.
Bėga metai ir dienos, keičiasi gairės su Celsijais – kalendoriaus lapeliai… Kažkas pažįstamo iš ankščiau (tad natūraliai telpa į karietą).
Iš pradžių maniau, kad Celsijai – nuotaikos, paskui pasirodė, kad vyrai, gal kokie šulai, nurodantys bendrą aplinkos temperatūrą? Prasiveržus užuominai apie demokratiją, nevalingai pagalvojau apie rusų demokratijos tėvą Kisą Vorobjaninovą, bet karieta iš Pastriekės toliau Lietuvos sienos, jaučiu, neveža. Todėl įstringu tarp tiesiog Celsijų (įvairiai svyruojančių klaustukais).
Dzieduli, patikėk šiam angelui. > ką patikėk? Gal patikėk kuo?
Žodžiu, jau iki tol, kol nuojautose išryškėja pagrindinė pasiuntinio sugrįžimo priežastis (Tai būtent sodo namelio pertvarka į karietą (…) Netgi ne sodo namelio, o sodo pertvarka. Net su jo tvora), viskas ir taip aišku. Ne ta prasme, kad… o ta, kad vyksta ne kokia nors fasado renovacija, o erdvių transformacija sukaupto turinio išsaugojimo vardan. Namelis dar turi kažkokį pamatą, o karieta mobilesnė.
Pranas:
Taip, Pakeleivi, teisus esi, parūpo labiau suglausti perskaitomą prozą, aptverti dvasine erdve. Dėl to ir
sodo namelis turėtų įgauti karietai būdingą judrumą, dvasinę talpą. Na, o kad dėl to tenka patirti akivaizdžių nesėkmių, ką bepadarysi. Jau polėkis apnykęs. Kentėsiu dar, poteriausiu. O Tau labai dėkingas. Ačiū.
