Iš ceremonialo karietoje pakeliant tautinę (valstybinę) vėliavą.
VEŽĖJO MONOLOGAS. Jis po kiekvieno himno posmu.
Te bus pagarbinta dabar ir visada...
Ir jeigu taip iš tikro bus,
Su vėliava išliksime
Gyvensime jos dvasioje
Ir kur - ar ČIA, ar TEN - bebūtume,
Save išbūsim tautoje.
Net nesvarbu, kokia lemtis ištiktų mus.
Svarbu, kad trispalvė
Į širdis audeklu tautos
Giedotų atmintį giesme Kudirkos.
Lietuva, tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities tavo sūnūs
Te stiprybę semia
Taip, taip, giedotų atmintį...;
Beje, labai nelengvą.
Nelaukime – jos vėjai mums jau nepaoš,
Lengviau pakels Puntuko akmenį,
Napoleonas Bonapartas į Paryžių
Lengviau Onos bažnyčią
ant delno užsikėlęs nusineš.
O Dieve, siųsk mums aukštą ryžtą
Surinkti atmintį kaip Bibliją
Į sunkią kaip žemelė knygą,
Pašventinta giesme Vinco Kudirkos
Ir vienąkart pragydusia himnu.
Tik nesakykite, prašau, kad gal ne taip kalbu
Prie jos sutikęs šimtmetį
Valstybės atkurtos,
Iš pilko vyturio aušroj,
Iš jo giesmės spalvų,
Iš žemės trupinėlio.
Tegu Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės
Tegu dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei
Liūdėkime,
Bet nesupykime,
Jeigu taip žodį žodin pagiedoję,
Ūmai išgirstume,
Kažką atėjus į save
Ir pamatytume, kaip ranką ištiesia
Lyg ubagaujantis duonos prašytų.
Atrodytų, tiek daug darbų jau padaryta,
O duonos burnai ne gana.
Sunku tikėti, kad tokia ranka
Ir vėliavą pakels aukščiau
Negu jai reikia.
O juk, – ar girdite? –
Giesmė dėl to nespringsta.
Tegu saulė Lietuvoj
tamsumas prašalina
ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi
Ir vis dėlto telydi, o ne lydi,
Į ateitį vis kalbame aukštus žodžius
Dar atmintim reikės ir tiltus grįsti.
O į karietą, titnagą įkėlus,
Jos šviesą išnešioti angelais.
Tegu meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi
Nelauk katučių, kada šitaip baigiam himną
Ir vieversiui už giesmę jo
Delnais nepadėkojam.
Tegu mano petys kaip raidės žodyje
Prisiglaudžia tau prie peties
Ir Lietuvą su Griunvaldu dainuoja.
Pirmadienis.
Jis žino, tiki, kad išaušo į rytojų.
O aš? o tu? o ir kiekvienas?
2018 metų sausio 1-ji
Te bus pagarbinta dabar ir visada...
Ir jeigu taip iš tikro bus,
Su vėliava išliksime
Gyvensime jos dvasioje
Ir kur - ar ČIA, ar TEN - bebūtume,
Save išbūsim tautoje.
Net nesvarbu, kokia lemtis ištiktų mus.
Svarbu, kad trispalvė
Į širdis audeklu tautos
Giedotų atmintį giesme Kudirkos.
Lietuva, tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities tavo sūnūs
Te stiprybę semia
Taip, taip, giedotų atmintį...;
Beje, labai nelengvą.
Nelaukime – jos vėjai mums jau nepaoš,
Lengviau pakels Puntuko akmenį,
Napoleonas Bonapartas į Paryžių
Lengviau Onos bažnyčią
ant delno užsikėlęs nusineš.
O Dieve, siųsk mums aukštą ryžtą
Surinkti atmintį kaip Bibliją
Į sunkią kaip žemelė knygą,
Pašventinta giesme Vinco Kudirkos
Ir vienąkart pragydusia himnu.
Tik nesakykite, prašau, kad gal ne taip kalbu
Prie jos sutikęs šimtmetį
Valstybės atkurtos,
Iš pilko vyturio aušroj,
Iš jo giesmės spalvų,
Iš žemės trupinėlio.
Tegu Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės
Tegu dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei
Liūdėkime,
Bet nesupykime,
Jeigu taip žodį žodin pagiedoję,
Ūmai išgirstume,
Kažką atėjus į save
Ir pamatytume, kaip ranką ištiesia
Lyg ubagaujantis duonos prašytų.
Atrodytų, tiek daug darbų jau padaryta,
O duonos burnai ne gana.
Sunku tikėti, kad tokia ranka
Ir vėliavą pakels aukščiau
Negu jai reikia.
O juk, – ar girdite? –
Giesmė dėl to nespringsta.
Tegu saulė Lietuvoj
tamsumas prašalina
ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi
Ir vis dėlto telydi, o ne lydi,
Į ateitį vis kalbame aukštus žodžius
Dar atmintim reikės ir tiltus grįsti.
O į karietą, titnagą įkėlus,
Jos šviesą išnešioti angelais.
Tegu meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi
Nelauk katučių, kada šitaip baigiam himną
Ir vieversiui už giesmę jo
Delnais nepadėkojam.
Tegu mano petys kaip raidės žodyje
Prisiglaudžia tau prie peties
Ir Lietuvą su Griunvaldu dainuoja.
Pirmadienis.
Jis žino, tiki, kad išaušo į rytojų.
O aš? o tu? o ir kiekvienas?
2018 metų sausio 1-ji
