Scenarijai Trispalvei (11)

Atgal į užrašus arba atsimenant pažintį

su Mykolo pasiuntiniu

     Lyg ir neapsižiūrėta, kaip arkangelo pasiuntinys, regis, nesistengdamas, tačiau vieną po kitos vardijo priežastis, kurios vertė jį sugrįžti atgal į titnagą, kartu primindamas ir jo šaukinį – Šklėrių titnagas. Galbūt toks priežasčių  neapibrėžtumas, pabirumas neakcentavo reikalo jas visas įsiminti, tačiau arkangelo Mykolo pasiuntinio dėmesys Kandžiui vertė suklusti. Beje, nesunkiai pastebėta, kad ir  Leokadija sulaukė jo didesnio dėmesio. Pakilus jai į Pastriekės departamentą, ėmė jos ranką, džentelmeniškai nešė sau prie lūpų. Norėjosi tikėtis, kad sulauks gero įvertinimo jos pasirodymas pakeliant vėliavą, jos padeklamavimai, į kuriuos jau suspėta parodyti kaip į himno prieskonius. Iš kur jie? Kaip atsiradę jos galvoje?
    Man nepasisekė prisiminti, kad anuokart lankydamasis (gal viešnagėjantis?) šioje erdvėje arkangelo pasiuntinys būtų  parodęs jai bent kiek didesnį dėmesį. Manyčiau, kad gal ir progos nebuvo, nes akivaizdu, kad Leokadijai Pastriekės departamentas buvo reikalinga nedaugiau kaip vergovė, kaip nemaloni, primesta pareiga, kad jis nebūtų užverstas šiukšlynu. Ateidavo čia  kaip valytoja su darbo reikmenimis – su skuduru, kibiru vandens, šepečiu, dulkių siurbliu. Ne be tokio jos rūpinimosi, galėjome čia jaustis kaip bažnyčioje arba  netgi daugiau: kaip komunizme, kuomet kiekvienam pagal poreikius: ir švarūs, ir tvarkingoje aplinkoje, ir nereikia pamąstyti, kad  galėtų būti blogiau, kitaip.. Nebuvo gėda  svečiui čia užeiti  ir  įsijausti į dvasios aprobuotus ir aprodomus peizažus, pavaikštinėti, pasibastyti, pagyventi, pabūti. Tačiau pati sau Leo (Leokadija) į tai rodė, kaip kvanktelėjusių, kaip  silpnapročių žmonių regėjimus, kuomet labiausiai nuogąstavo pamačiusi numestą degtuką ar paliktą žiebtuvėlį. O ką regiu šįkart? Ar galima patikėti, kad per  trumpą laiką taip nenuspėjamai pasikeistų žmogus? Plius, kuomet metų jam jau  tiek, kad atrodytų ir išprotėti laiko neužtenka.
   Dėl savęs neabejojau: savijautoje prigūžau, pritilau ir darėsi  įdomu stebėti ir bandyti suprasti, kas čia darosi? Nebūtų teisinga, jeigu kažkaip burbtelėčiau, kad bent kažkada čia gyventa bent kiek ramiau. Ramybės nebuvo, tačiau tokia būtis atrodė įprasta, įėjusi į kasdienybę, kuomet, saulei patekant, pakakdavo laiko atversti kalendorių ir pamąstyti, kuo reikėtų  užsiimti, atėjus su ja į dar vieną savo ir mūsų dieną. Ir taip  jau ir metai, ir  kiti, ir, ir... jau išsenka septintieji, kai pirmą kartą susitikau su arkangelo Mykolo pasiuntiniu.
   Nebuvo laikas tai  atsiminti, tačiau jo ir neprireikė, nes lyg savaime žinojau, kad tai būta laukiant 2009 metų Velykų, kuomet pagal susiklosčiusią tradiciją, saulei patekant, į Pastriekės (Pastogės) departamentą rinkdavosi dienos varduvininkai. Ne visi; rinkosi tik anieji, kuriuos su didesniu ar mažesniu Celsijų būreliu pripažino Lietuvio kalendorius. Nesunku neapsirinkant ir po šešerių metų parodyti, kad tai būta  balandžio 9 d., nes smagiai prisimena, kad atėjus į departamentą varduvininkų tebuvo  trys – Dalia, Dalija ir Maja.
    – Tik varduvininkės. Nei vieno vyro. Net keista.
    – Gyvename pagal Lietuvio kalendorių. Kaip sutarę, deja. .
    – Deja? – truputį nustebau.
    – Nieko tragiško. Taip išsprūdo. Galbūt, kad be vyrų ir varduvininkėms truputį liūdnoka, – šyptelėjo Maja lyg pažadėdama dar linksmiau pasišypsoti kalboje.– Kita vertus, vyro skonis nepriklauso nuo to, ar jis varduvininkas. O vyrų turime ir mes. Tik pažiūrėkite, kokie jie visi,  – aprodydama kas kur parkrikusius Celsijus pasakė Maja ir jau garsiai nusikvatojusi: – Vos nepasakiau, kad mūsų vyrai kaip arkliai, kuriuos Šv. Izidorius galėtų sukinkyti į plūgus pavasario arimams.
   – Ačiū, Maja, kad pastebi mūsų įmitimą. Gal arkliams neprilygstame, bet sveikata nesiskundžiame, – atsiliepė kažkuris iš Celsijų. – O  ar peikti, ar girti, kodėl Lietuvių kalendorius taip rodo į  dienos varduvininkus, tai  jau ne  man spęsti. Tačiau numanau, kad ir Aurimas, ir Paladijus, ir Kleopas, ir Dalius bent šiandien jo nepagirs, kad pasiliko neįrašyti į varduvininkus.
   – Ar nori pasakyti, kad kiti kalendoriai demokratiškesni?
   – Sakyk nesakyk,  bet šie vyrai  ten yra. Iš ten  šypsosi, kelia  šampano taurės kaip  varduvininkai. Čia gi turim  ką  turim – tris  moterėles  Bet, žinoma, svarbiau, kad “lietuvio kalendorius” veikia. Tik gal mes čia šnekame ne apie tai, kas  reikėtų.
   – Kodėl ne “apie tai”? Net labai “apie tai”, – paprieštaravo Dalija. Mano atmintimi galima abejoti, ponai, tačiau įsitikinusi, kad atsimenu žodį žodin, kaip tuomet kalbėjusi kalendoriaus gimdytoja Danutė Balsytė. Jeigu ne taip  pacituosiu, prašau, patikslinkite, – pasakė  ir nelaukdama pritarimų ar prieštaravimu lyg iš teksto:
  
    Čia Lietuva – reiškia čia gyvena lietuviai. Čia DAR Lietuva – reiškia čia Dar gyvena lietuviai. Be abejo, kalendoriaus tonas kupinas susirūpinimo, kad čia liktų Lietuva, kad čia liktų mūsų Žemė, kad čia liktų mūsų Namai, kad čia gyventų lietuviai. Ir kad mes patys savo Žemėje, savo Namuose būtume šeimininkai. Kitų namų mes neturime. Mes esame tik čia. Dar esame.  
   – Taip, tai jos,  Danutės Balsytės žodžiai. Jie parašyti  Lietuvio kalendoriuje šalia Vinco Kudirkos “Tautiškos giesmės”,– pasakiau žinančio žmogaus balsu. Ir pamačiau, kaip iš Celsijų būrelio išėjo neaukštas, kresnas, mano ūgiui prilygstantis vyras. Padavė ranką ir pajaučiau, kad kažkas labai  gero jo saujoje yra. Šiluma nuo pasisveikinimo nuvinguriavo per visą kūną ir neatsimenu, ar aš tuomet jaučiau, jog už Pastogės departamento langų šviečia mėnulis, ar kažkur jis pasinėręs po debesimis. Šviesu gi buvo ne tik sieloje, bet ir akyse.
   „Vėl sapnuoju? Ačiū Dievui, kad tai jau kitas sapnas, – sujudo galvoje, kad ,regis, net pakalbėjau: – Nesupykite, varduvininkės, kad iki sapno nesuspėjau pasveikinti. Bet atsiminkite: ” Linkiu būti. Svarbiausia - būti. Tai pirmas kartas kuomet taip anksti ateinu čia. Atrodytų, lyg specialiai į  mėnulį pasižiūrėti pro departamento pietinį langą. Sunku suvokti, kad tai vis tik ne sapnas.“
   – Prisėskim, ponas Pranai. –pasiūlė pasiuntinys. – Tai, ką jums pasakysiu, jau čia žino visi. Būtent jiems patarius atėjau pas jus.
    – Jūs ne iš Celsijų? Juos labai gerbiu. Nepaisant kokios nuotaikos, tačiau niekuomet nepalieka be savo globos.
    – Dzieduli, patikėk šiam angelui. Kuomet jis pasirodo, norisi būti tik su juo. Tai arkangelo Mykolo siųstas tau paremti angelas., – sužiuro tuomet į akis  šunelis  Kandžius.
   – Taip, esu vienas tų, kurie kažkada – seniai, oi seniai – buvo septynių dienų ir naktų arkangelo  Mykolo kovos su Liuciperiu liudininkais, – pirmą  kartą išgirdau tuomet jo tokį prisipažinimą, o po  kurio laiko visa tai kaip begebėdamas stengiausi kuo tiksliau sudėti į užrašą „Arkangelo Mykolo pasiuntinys“
   Po tiek tiek laiko pasiuntinys man nepasirodė labiau pasikeitęs – toks pats kresnas, ūgio sulig  manimi, o svarbiausia, kad pažįstamas. Ir nors jau įvardijo kelias priežastis, kodėl jis sugrįžęs atgal  į Šklėrių titnagą,  tačiau gyvai nujaučiau, kad  svarbiausios priežasties nepasakęs, betgi nuojautose jau reiškėsi ir pagrindinė jo sugrįžimo priežastis. Tai būtent sodo namelio pertvarka į karietą.
  „Kaip čia  taip? Viešpatie, apsaugok smegenis nuo tokios  nesąmonės. Ir vis dėlto  pertvarka. Netgi ne sodo namelio, o sodo pertvarka. Net su  jo tvora – pertvarka į  karietą.
-----------------------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2015-12-14

  

Ar tik nebūsiąs tuo pasiuntiniu pats karietos savininkas? Bet kas ir kuo bebūtų (visi čia vienas kitame), anas visgi akylas, ausylas ir šiaip kartais nušvintantis, nes pagaliau skyrė daugiau dėmesio departamento valytojai. Tai Mūza, be kurios dažnas tokių ir panašių palocių vienvaldis tiesiog pražūtų. Kitaip sakant, aš apie vizijų apsėstuosius ir jų antrąsias puses.

Bėga metai ir dienos, keičiasi gairės su Celsijais – kalendoriaus lapeliai… Kažkas pažįstamo iš ankščiau (tad natūraliai telpa į karietą).
Iš pradžių maniau, kad Celsijai – nuotaikos, paskui pasirodė, kad vyrai, gal kokie šulai, nurodantys bendrą aplinkos temperatūrą? Prasiveržus užuominai apie demokratiją, nevalingai pagalvojau apie rusų demokratijos tėvą Kisą Vorobjaninovą, bet karieta iš Pastriekės toliau Lietuvos sienos, jaučiu, neveža. Todėl įstringu tarp tiesiog Celsijų (įvairiai svyruojančių klaustukais).

Dzieduli, patikėk šiam angelui. > ką patikėk? Gal patikėk kuo?

Žodžiu, jau iki tol, kol nuojautose išryškėja pagrindinė pasiuntinio sugrįžimo priežastis (Tai būtent sodo namelio pertvarka į karietą (…)  Netgi ne sodo namelio, o sodo pertvarka. Net su  jo tvora), viskas ir taip aišku. Ne ta prasme, kad… o ta, kad vyksta ne kokia nors fasado renovacija, o erdvių transformacija sukaupto turinio išsaugojimo vardan. Namelis dar turi kažkokį pamatą, o karieta mobilesnė.

Pranas:

Taip,  Pakeleivi, teisus  esi, parūpo labiau  suglausti perskaitomą  prozą, aptverti dvasine erdve.  Dėl to ir  sodo namelis turėtų įgauti karietai būdingą  judrumą, dvasinę  talpą. Na, o kad  dėl to tenka patirti  akivaizdžių nesėkmių, ką  bepadarysi. Jau polėkis  apnykęs. Kentėsiu dar, poteriausiu. O Tau  labai dėkingas. Ačiū. 

Scenarijai Trispalvei (10)

10.  Laiminga, kai plevėsuoja

    Detaliau vertinti, kaip kas atrodėme,  susirinkus Pastriekėje keturių draugijoje, nebuvo įmanoma. Visi pažįstami, bet  vis dėlto ne iš vieno kelmo išspirti. Visi gyvybės būtyje, kvėpuojantys tuo pačiu oru. Visai suprantama, kad  dalis bet  kurio iš  mūsų iškvėpto oro nemenka dalimi patenka į kitų trijų nosis ir  burnas. Kas bepasakys, kodėl šitokio dalyko lyg nepastebime, nepaisome. O štai išgirdę ištartą žodį, suklustame. Neretai netgi pagal jį vertiname svarbius savo būčiai dalykus, prognozuodami naujus matymus, planuodami naują veiklą ateičiai.
   Vis keturi pažįstami. Visi. Ir Mykolo pasiuntinys, ir ponia Citata  su raide B ir aš, bet, pasakysiu, pertraukti  laiku. Su Mykolo pasiuntiniu ir ponia Citata susitikau tik po apvalaus dešimtmečio, ko nebepasakysi apie raidę B ar laiptais atitrepsinčius A ir Jotą, ar nežinia kodėl užtrukusį pasirodyti šunelį Kandžių. Citatai nebuvo nepagarbu ištarti pasiuntinio  vardą.  O man?  Atrodė, kad  jo vardas ne toks, kad jis labai nederi Mykolo ypatingojo pasiuntinio pareigybei. Raidė  B  irgi nesipuolė jo vadinti Vaidinimu. Tik vėliau, po  ponios Citatos betarpiško bendravimo, ir lietuviško raidyno Antroji suskato pasmaguriauti Vaidinimo vardu.
  – Žinojau, kad tamstos vardas Vaidinimas. Žinojau. Nebuvau užmiršusi Tačiau jis toks,  kad, atrodo ir dangaus nevertas. Nepatogu buvo tarti, – pakalbėjo raidė B, bet , matyt, šį kartą ketindama atitraukti pasiuntinio akis  nuo padangės. Vienok pasiuntinys pasiliko kaip užburtas –  nekrustelėjo, bet  kai laiptais į Pastriekės  departamentą pakilo Leokadija su  A ir  Jotu, lengvai  atsitraukė  nuo palangės, subaltavo šypsena kaip išpraustas  baltas titnagas ir tarė:
   – Beveik visi. O Kandžius, kaip ir priklauso ištikimiausiam, vis sargyboje ir pasirodys paskutinis. Ką gi, palauksim. Per dažnai užmirštame ištikimybei pasitarnauti.
   – Ypatingasis pasiuntinys laukia šunelio ir verčia tai daryti  kitus. Nauja. Ar- ne? – panosėje pasamprotavo raidė B.
   – Kandžius labai norėjo, kad jo laiškai būti perskaityti arkangelo  Mykolo ir šis  ryžosi juos  perskaityti. Jų kopijos išvertos į  žmogaus kalba. Tai dar, beje  viena priežastis, kodėl   šiandieną, ponai, su jumis.
   – Tai bent vaidinimai! Ką girdžiu  iš  tikrųjų yra  vaidinimas.  Ir dar  koks! Neįsivaizduojamas. Tačiau kur tas  mūsų raštininkas?  Aš irgi  ji seniai mačiau, – pakalbėjo ponia  Citata ir, sužiurusi į ant stalo sukrautą apaštą: – Įdomu, įdomu. Jeigu  ką, nepatingėsiu įsiminti ir Kandžiaus raštus...
    – Op, op, op, – pasigirdo laiptais šuoliukais atstriksinčio šunelio aidesys. Užšokęs ant grindų, susikaupė, apsižiūrėjo save ir, atsistojęs ant užpakalinių kojyčių, neskubėdamas, bet išsilyginęs, tiesus pagal visą ūgį, atėjo arčiau pasiuntinio. Nežinau, kaip tai galėjo  atsitikti, bet tiesa, kad aš dar niekuomet  nebuvau matęs tokių iškalbių jo akių. Ir pasijaučiau, kad – o dangau! – moku, sugebu suprasti, ką jomis kalba Kandžius. Nė vieno amtelėjimo, nė vieno cyptelėjimo. Stovėjo ant  kojyčių nedidelis, bet išvaizdus, žiūrėjo į pasiuntinį savo rudomis akutėmis ir tik klausyk:
   –Ačiū jums, ypatingasis arkangelo Mykolo pasiuntiny. Tikėjau, kad sugrįšite į titnagą. Labai tikėjau. Nepykite, kad tiek  daug  laiškų,  gal nemažiau, kiek  jų parašęs mano  dziedulis ar ponas Vidinis, – pakalbėjo akimis Kandžius, bet nenutilo. Žodžiai kaip pavasarojant paukščiai skrido ir skrido  sugrįždami atgal į atšilusį kraštą  –  sugrįžta kuistis, dirbti, perėti. O ir giedoti, kad  gali pratęsti save į ateitį, tikėti, kad  savo ar savo palikuonių sparnais apskraidys dar tiek  padangių,  kad  apie tai ir spėlioti, kalbėti netinka..
  .– Žinojau, kad  niekur nedingęs. Ir netgi norėjosi, kad  ilgiau užtuktų tavęs, Kandžiau, laukti. Tai man nemenka malonė ir proga parodyti, kaip didžiai tave gerbiu.  Manau, kad  dėl to nesiginčys nei dziedulis, nei ponia Citata ir  netgi raidė B. Ačiū, Kandžiau, už ištikimybę ir namams, ir  dangui, ir  žmogui. Ačiū, kad toks esi, kad  esi tikras šuo... Norisi tave minėti tau pačiam girdint. Suprantu, koks nemenkas džiaugsmas, kai vėliava iškelta.  Betgi ji netgi nemokėjo  suplevėsuoti, kol neatsirado vėjelis. Tačiau jai reikia  dar  ir ištikimybės. Sakyčiau, šuniškos ištikimybės, – netingėjo kalbėti Mykolo pasiuntinys, bet  ir ilga jo kalba neatrodė tokia. Norėjosi, kad  ji užtruktų. Ir vėlgi nebuvo tikėtasi, kai giliai įkvepęs oro, jis tars:
   – Beje, ponai, jeigu jums  atrodo, kad šitais žodžiais ką nors žeidžiu ar sakau juos perdėtai neteisingai, pagirdamas Kandžių, tai, prašau – pasižiūrėkite, kaip atrodo Vaidinimas, kuomet  jis nusileidžia ant  keturių. Taip sakant – ir ant rankų, ir ant kojų.. Palosiu, paurgsiu ir, man regis, suprasite, kad tai  darau ne  vaidindamas, o sureaguodamas išgirdęs perskaityta žodį.
   – Na jau, pone... Taip  tikrai – ne. O jeigu taip  reikia, tai leiskite  man tai padaryti, – paskiau pakildamas iš vietos.
   – O kodėl  tu? Kuo  už tave prastesnė esu, –- į varžytines dėl pastovėjimo ant keturių įsileido ir Leo (Leokadija)
. .–.Ačiū, ponai. Dėl ištikimybės  jūs pasiryžę daug kuo aukots.. Net , atrodytų, keliaklupsčiavimu, o iš tikrųjų  taip nėra,– pasakė pasiuntinys, o paieškojęs, pasikapstęs ant stalo padėtame jo pašte, ištraukė, atrodyt, labai nedidelį laiškelį ir padavė jį  raidei B.
   – Suprantu, kad be manęs ir arkangelo pasiuntinys negali  apsieti, – nesuprasi, ar rimtai, ar pajuokaudama atsiliepė B. .
   – Nėra  nei vieno, be kurio be nuostolių galėčiau apsieti, – neprieštaravo pasiuntinys.
   – Betgi aš, regisi, bijausi, rankos dreba, – vėl raidė B...
   – Vėliava laiminga ne tuomet, kai ji aukštai, o tuomet, kai plevėsuoja, – nepatingėjo pamokslauti Mykolo pasiuntinys.

Pelėda

------------------------------------------------------------- 

 Pakeleivis

Sukurta: 2015-12-08 22:30:47

Gražu, kai susitinka pertraukti laiku, bet siejami to paties oro. Bandžiau skaičiuoti, kas tame ketverte, bet susimaišiau, nes aptikau daugiau (gal kaip vienas skaitytini dvejetų susitikimai?). Nesvarbu.
Svarbiausia, kad jie vienas be kito nebūtų iškėlę vėliavos (ir pasiuntinys sako, kad Nėra  nei vieno, be kurio be nuostolių galėčiau apsieiti).
Visi čia realūs ir tuo pačiu sudvasėję, skirtumo tarp raidžių, balsų, žmonių ir šunelio nėra. Galima  pastovėti ir ant galvos, ir ant keturių, ir kitąkart ant nesąmonės kokios. Tai visavertis daugiabriaunis bendravimas.
Gerai, visi su savo indėliais ir vaidmenimis, bet jau tas Kandžius…
Be jo neįmanoma, nes vėliava iškelta. Betgi ji netgi nemokėjo suplevėsuoti, kol neatsirado vėjelis. Tačiau jai reikia dar ir ištikimybės. Sakyčiau, šuniškos ištikimybės.

Scenarijai Trispalvei (9)

Nuostabi išdykėlė ir trys kiti

– Kiek čia mūsų? – paklausė Mykolo pasiuntinys, bet tik, matyt, savęs, norėdamas greičiau įsibėgėti į didesnį pokalbį, užimti sau patogesnę poziciją ir apsiprasti joje, formuojant įvaizdį naujoje aplinkoje. Žinojo geriau gi „kiek čia mūsų“, negu aš ir raidė B, nes turėjo galimybę įskaičiuoti ir titnago erdvėje esančią egzistenciją. Kad ten ne tuščia, tikėti nesinorėjo, tačiau ir klausti, kaip ten kas, irgi dar ne laikas. O raidė B, kaip man atrodė, savo paklausimais buvo naivi, replikomis netgi kvailoka. Pasiuntinys prakalbo nesidairydamas, neatitraukdamas akių nuo sudebesuotos padangės. It pro langą išėjęs iš Pastriekės departamento:
– Ir Kandžiaus nematau, – pasakė.
– Šuns? Atsiprašau. Šunelio? – tuoj atsiliepė raidė B.
Pasiuntinys nekrustelėjo.
– Manau, kad rūpi, kodėl šį kartą atėjau? Priežasčių daugiau, ji ne viena ir jų nevardinsiu. Arkangelas Mykolas man jų irgi nevardijo, nepaisant kad visi Kandžiaus laiškai asmeniškai adresuoti jam. Ir tikrai žinau, kad jiems nebuvo abejingas.
– Kandžiaus laiškai??? – vėl sudirgo raidė. – Jis man apie tai nė mur mur. Argi nė smurglius?
– Baik, baik. Žinom, kad šarka, – pabandžiau sudrausti.
Pasiuntinys ir vėl nekrust, o kalbėjo taip:
– Man smagu, kai arkangelas savo pasiuntiniui nerodo pirštu, kaip kas yra ir kaip turėtų būti. Elgiasi taip ne dėl savo laiko stokos, elgiasi taip, kad jo man pritrūktų. Tai irgi priežastis, kodėl prireikė ateiti čia tikintis, kad ir sau laiko gerokai sutaupysiu. Nepyk, dzieduli, bet nemenkos paramos tikiuosi būtent iš šarkos. Aplink ją už kelių kilometrų nei vieno beraščio nesurasi.
– Apie ką jūs? Visai nesuprantu. Nebent tiek, kad jaučiu, jog klausydama išbarstau savo laiką. Nesupykit, gerbiamas pasiuntiny, kad va taip, gal truputį stačiokiškai. Nutuokiu, kad dziedulis taip pat nesupranta.
– Nagi baik, baik.
– Aš taip pat, beje,– nekeisdamas pozos ir išlikdamas sąstingyje atsiliepė arkangelo pasiuntinys.– Ne šiaip sau aprūdijo ir titnagas. Matote gi. Taip jau atsitiko, kad pastaruoju metu Dangaus reikalai neatrodo pagirtini. Kažko nemokam, kažko pritrūksta iki gero darbo pabaigos. Atrodo, kad darbą pradedam gerai, o taip gerai pabaigti nesugebame.
– Bravo! O, kaip šaunu!- nudžiugo B. – Sunku patikėti, kad tokie supratimai atsiranda ir arkangelo Mykolo aplinkoje. Kad ir šarka, tačiau apie tai dažnai pamąstau. Jau nuo tada, kai pirmą kartą sužinojau, kad... – įsispyrė pakalbėti raidė jai parūpusiu klausimu, bet šį kartą nelabai sėkmingai. Jai prireikė citatos į atminti, į burną. Prireikė protingai pacituoti. Tikėjo, jautė, kad tai padaryti nebus sunku, tačiau, deja, prireikė delsti ir žiopčioti, dėl ko vėliau ilgai negalėdavusi sau atleisti už tokį žioplumą. Regėjosi, kad taip atsitiks ir šį kartą, tačiau, matyt, net ir skęstančiam dažniau pagelbsti atsitiktinumas negu po ranka pasitaikęs šiaudas.
– Ak, tai va kur jūs, mano obuoliukai. Negi visą laiką taip arti? O aš? Kur aš buvau? Gal jau nepažįstate? Raide, tu čia į pamokslavimus įsikibusi? Duok bučinį, dukrele. Stiprų, kad po kojomis grindys sulinktų, – ir išskėtusi rankas kaip sparnus užkrito jomis raidės B pečius.
Nepažinti viešnios neįmanoma. Daug kartų ji keliavusi Radijo karieta ir niekas nežinojome jos vardo. Gal ir nereikėjo. Visi vadinome ponia Citata ir, ko gero, iš tikrųjų taip ir buvo. Tai apyjaunės moters stote įkūnyta pasaulietinė atmintis, miela ir laiminga, kad galinti pagelbėti bet kam.– senam, jaunam, mažam, dideliam. Ir dabar raidė B jai prakalbo:
– Jeigu ne tu, ponia, arba jeigu bent minutę būtumei pavėlinusi, tai čia, kur dabar mudvi apsikabinusios, gulėtų mano lavonas. Žvakę degtum.
– Va tau! Iš kur aš ją imčiau? Krestelėčiau, pakelčiau ir ant kojų tokią gražuolę pastatyčiau. Ša, apie mirtį – ša! Ji savo neapleidžia ir padėti jai atmintimi nereikia.
– O ką su pistoletu veiktum? – jau nusišvietė kaip mėnulis iš po debesėlio B.
– Su pistoletu? Atiduočiau arkangelo Mykolo pasiuntiniui. Jiems tokie žaisliukai brangiau negu duona, – nepasimetusi atsiliepė ponia Citata ir, nepaleisdama iš glėbio raidės B, pasisveikino: – Labas, Vaidinimai. Seniai matėmės? Berods dar, karietoje.
– Labas. Kodėl sakai „berods“?
– Dėl paplepėjimo, Vaidinimai. Dėl paplepėjimo..Tačiau numanau, kad panelei B prireikė svarbesnio dalyko. Būtent::

Septynias dienas ir septynias naktis truko nuožmi dvikova. Šėtonas buvo nugalėtas. Nugalėtieji be jokio gailesčio buvo nutrenkti žemyn. Skrido jie iki Žemės keturiasdešimt dienų ir naktų. Per tą laiką arkangelas Mykolas sugriovė šėtonišką pilį ir užtvėrė dangaus vartus. Iš “puolusiųjų” buvo atimtas angeliškumas ir jie pavadinti demonais

– Viešpatie, kaip gera, kuomet nesensti! Patikėk, mieloji, esi tokia pati, kaip tada. Nei per nago juodumėlę nepasikeitusi, – plasnojo džiaugdamasi raidė B.
– Kaip tu čia atsiradusi, ponia mieloji? Negi iš dangaus su anais demonais nukritai, – neiškenčiau, nemenkiau už B džiaugdamasis, paregėjęs keleivę iš anų karietos kelionių. Kaip tu čia, a?
– Pamačiau, kad plevėsuoja ir pažinau: taigi karietos vėliava. Kaip neatsirasi? Jie tai krito nežinia kaip seniai, o mes iš karietos tik prieš dvidešimt metų.
– Šaunuolė. Smagu. Dabar jau mūsų keturi. Neįtikėtina, kad tu čia. Viešpatie, kaip su tavimi būdavo lengva – nereikėdavo pačiam atsiminti. Labai prašau, aukščiausiasis, neleisk jai iš čia išeiti.
– Neleis, – net nekrustelėjęs atsiliepė Mykolo pasiuntinys ir man pasigirdo, kad pats Morzė į smegenis savo abėcėle paskambino įtaigodamas, kad pasiuntinio laikysena ne šiaip sau tokia. Judrus, linksmas, pasiryžęs visus vandenynus perbrist kelnių klešnių nepasiraitojęs, dabar jis buvo toks, kad ir patiems reikėjo rimti, įleisti į save švino, kad apsunktume ir taip bergždžiai, taip tuščiai nedardėtume. Pasąmonėje žinojau, kad savo tokia laikysena kažko moko, tačiau bėda, kad nekaip suvokiau – ko būtent moko? Nekalbėtų, neatsilieptų, negirdėtų, nereaguotu į mūsų bruzdėjimą tarp kamino ir pietinio departamento lango, sakyčiau, tuomet normalu būtų, kad esatis, išėjusi iš titnago, išaugusi iki mano ūgio, dabar jau sustingsta į marmurą, granitą ar kad ir į titnagą. Jeigu iš tiesų taip atsitiktų, tai turbūt turėtume rekordinio dydžio titnagą su ne kaip pritinkančiu Vaidinimo vardu. Įdomu, beje, koks pasaulyje didžiausias?
– Neišeis, vežėjau, neišeis, – Tai dar viena priežastis, dėl kurios esu arkangelo Mykolo siųstas,– patikino mane, o Citatai : 
– Smagu, kad neužtrukai ateiti.
– Labai tikiu, kad smagu, tik būk, Vaidinimai, atsargus ir pro langą neiškrisk, o aš tau truputį pakalbėsiu tavo žodeliais iš senesnių, tarkim, iš „Dženės“ laikų.
– Pacituosi? Nagi, nagi.

O aš, Pranuci, kai parsinešei titnagą iš Šklėrių titnaginės, visą laiką čia būnu. Pasijaučiau, kaip praeitis įeina į mane. Net, regisi, stebiu, kaip Dievas trenkia titnagu į titnagą ir iš jo pasipila angelai. Bet tai buvo laikas, kuomet velnias irgi titnagu trenkia į titnagą iš jo pasipila giriniai, bildukai, undinės, raganos

– Ar meni, ką į tai pasakė Pranucis?
– Nagi, nagi, - nė čiut nekrusteldamas atsilipė Vaidinimas.

Aš, ponaiti, jumis labai tikiu. Vežėjai mokslo žiniose nelabai nuovokūs, bet kuomet jos betarpiškai ateina iš gyvenimo, vežėjai net per daug nuovokūs.

– Gerai, puiku, – vėl pasiuntinys.– Paprašysiu, kad ateitų ponia Leokadija su Kandžiu, A su Jotu. Tuomet mūsų jau aštuoni.

Pavojus pralaimėti kovoje neturi mūsų sulaikyti nuo tokio reikalo, kurį laikome teisingu, – taip manęs ir kalbėjęs jo didenybė Abraomas Linkolnas, – nežinia iš kokių raštų priminė ponia Citata.
– O aš atsimenu tave dar ir kitaip cituojančią, – negalėjusi nuošalėje pasilikti raidė B. – va  kaip;

Pralaimėjimas mūsų kaulus paverčia titnagu, silpną kūną – raumenimis, o žmogų – nenugalimu. Būtent tai formuoja tą didvyrių prigimtį, kuri valdo pasaulį. Todėl nebijokite pralaimėjimų. Niekada nebūsite taip arti pergalės, kaip pralaimėdami dėl garbingo reikalo.

– Tu nuostabi išdykėlė, – pagyrė ją ponia Citata, pasakiusi, kad ši išmintis priklauso ponui Henrikui Vordui Bičeriui.
– Taigi žinau, kad ne dzieduliui,– atsiliepė laiminga.

Scenarijai Trispalvei (8)

8. Protui  forma  ne  esminis  dalykas

 
   Kai prireikia atsiminti ir ypač kai stengiuosi kuo tiksliau tai padaryti, tai savijautoje prasideda nesutarimai: šešėliai tai užslenka, tai atsitraukia, tačiau mįslingas vaizduotėje besikuisiantis Amnezijos atvaizdas nenyksta – pritemsta, nusišviečia, rūku, blausa gaubiasi ir kažkoks (nesakau baimės) netikrumo jausmas neapleidžia. Kas jo dar nežino, tegu ir nežino, tačiau man kartais vėl pasinori apsikabinti savo ištikimiausiąją. Kai tai atsitinka, visa kita nebūna reikalinga. Atsiduodu jai ir kur einu dėl  jos – nueinu. Visi vandenys – iki kelių. Tačiau ši dar priešaušrio  darbymečiu prasidėjusi diena buvo gerokai kitokia. Po vėliavos pakėlimo ne tik jutau, žinojau, bet pasilikau tvirtai įsitikinęs, kad ją teksią įrašyti į kalendorių kaip neeilinę, minėtiną, svarbią ir apie ją reiksią suktis ir suktis, pajaučiant, kiek daug nesuprantamų dalykų išnešioji savyje, mažai  jų paisydamas. Oi, kaip nesinorėjo, kad po akimis  pasipainiotų ji, taigi Amnezija. Blogiausiu atveju, kad nors ne šiandien. Tegu ryt, poryt ir jau nesvarbu, kada vėliau.
  Man buvo baugu prasitarti, kad netrumpas laikais, kai savo pajautomis pradėjau atpažinti karietos (būtent tos, pirmosios, vadinamos  Džene), erdvių dvasią, prasismelkiančią vis toliau nuo jos židinio, kuris lyg šaltinėlis susitelkė būti Pastriekės departamente. Netrumpą laiką kažkaip sugebėta išlaikyti jį tokį konservatyvų, užsidariusį savyje, patalpintą pakraigėje po šiferio stogu. Tačiau toks karietos erdvės pajautimas po truputį persimetė į po grindimis esančią svetainę, apėmė visą sodo namelį, kai ir šen, ir ten atsiradus, savijautoje reikliai pasireikšdavo noras mostelėti, pliaukštelėti botagu, truktelėti vadžias ir laimingai pašaukti: važiuoja! Karieta važiuoja! Reikėjo valios, ištvermės, kad matant iš pašalės šitaip kvailai neatsitiktų. Ir štai atėjo laikas, kai tokios pastangos buvo sugniuždytos, kai jėga įveikė jėgą.
  – Sveiki gyvi! Dėkui, kad išgirdote, – pašaukiau pamatęs, kaip vėjelio papūsta atsigavo, suplevėsavo nukarusi senoji karietos vėliava. Vienintelė, kitos nebūta. Ir tenka pastebėti, kad taip pasisveikinta ir padėkota ne iš departamento, kur buvusios karietos, taigi Dženės erdvių pojūtis labiausiai koncentruotas. Pasijausti ten, kad esi karietoje, pernelyg nebuvo sunku, bet šį kartą kaip karietoje pasijaučiau būdamas sodo svetainėje. Ir ne tik aš. Nors ir aš nebuvau atsipalaidavęs, užsimiršęs, apsvaigintas keliaujančio karieta žmogaus nuotaika. Dar gebėjau labiau būti sodo namelio gyventojas, o ne karietos vežėjas, nepaisant, kad žodžiai, kuriuos ištariau, buvo tarti prieš dvidešimt metų, anksčiau, tarti papokšėjus botagu, patrūkčiojus vadžiomis, tarti išvažiavus į pirmą radijo karietos kelionę, kai burna pilna žodžių. Šį kartą jie vėl visi susirinko į burną; labai nesinorėjo užsičiaupti, nes žinojo, kaip smagu atsiminti,  išeiti į erdvę, kaip nuostabu pasijausti esantį kaip Tada. Tačiau ar taip protinga? Atrodė, kad ne, ir todėl net  būdamas be dantų sugebėjau sukramtyti lūpas iki pamėlynavimo. Sėkmingai  prarijau visą nemenką kekę žodžių, pasakytų iš anos karietos. Tiesa, nelabai toli, į skrandį nepateko. Pakako ir menkų pastangų, kad juos atrajočiau atgal į burną. Neprireikė, bet žinojau, kaip jie būtų atrajoti.
   – Čia gal reikia pasakyti, kad ginčų dėl kelionės karieta nebuvo. Ponai, jeigu tikite ja, tai prašom, – važiuokite. – Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta.
   Žodžiai tie patys. O vaizdas? Sodo namelis tampa karieta. Važiuoja. Ir netgi su Dženės vėliava.
Sunkioje tyloje  mintimis prikalbėjau daug, tačiau tai netrukdė tokį save girdėti toli ir nerimauti, kaip kas girdi, ar supranta, apie ką kalbu? Ar neįtaria, kad ir vėl patekęs į Amnezijos glėbį? Ir bendrai, ar įmanoma  suprasti, kaip atrodo išbudintas dvasios pasaulis, kurį buvau įpratęs apvaikščioti po užmerktų akių vokais?
   – O, dzieduli, ateik! Jis labai didelis. Aš jo nepakelsiu, – išgirstu iš užu lubų raidę B.
   – O tu pabandyk, – pasakiau pro laiptų angą.
   – Baik tyčiotis.
   – Gerai. Ateinu, – ir pats nepajutau, kaip lengvai mediniais laiptais kėlėsi kojos. Atrodė, kad ir kūnas be svorio, be pastangų keliasi į pakraigėje įtaisytą departamentą.
   – Matai, koks didelis, o tu  juokus kalbi. Tokio ir Jotas nepakeltų, – pasitiko prie titnago priekaištaudama raidė B.
   – Gerai, gerai, – atėjau gi.
    Titnagas nemažas. Tokį ir įmitusiam vyrui pakelti nepaprasta. Tačiau irgi žinojau, kad jis gali būti lengvas. Net labai lengvas. Kas  jį tokį padaro, ogi spėliota daug ir visuomet atsimenant, kad tai angelų buveinė. Kažkodėl man priimtiniausiai atrodo spėlionė, kad titnago lengvumą apreiškia netikėtai į žmogų susruvusi jėgos energija. Iš kur ji?
   – Ar manai, kad angelai savimi materiją kilogramais nešioja? Tai jau – ne, – atsiliepė po kažkiek metų vėl sutiktas Mykolo  pasiuntinys. Išėjo iš titnago, ūgtelėjo ūgiu su manimi, mielai  nusišypsojęs ir patylėjęs padavė ranką raidei B, padavė man.
  – Nereikia jo niekur nešti. Vis dėlto namelis persitvarko į karietą, pradėjęs šį darbą nuo departamento. Smagu, kad  jo dvasią priėmė ir Leokadija. Protui forma ne esminis dalykas. Tai faktas. Linkėjimai tau nuo arkangelo Mykolo. Asmeniški, beje. Ir nuo, nuo, – pakalbėjo pasiuntinys, ūmai sumanęs palikti pauzę paspėliojimams, tačiau tuoj pat ir atsisakęs jos: girdi, norėjęs paprašyti, kad paspėliočiau, betgi žinau.
   –  Manyčiau, kad gal nuo Senekos.
   – Būtent nuo jo, Lucijaus Anėjaus Senekos, Romos raitelio sūnaus, – pasakė pasiuntinys ir sužiuręs man į akis: – Pavargai, a?
   – O aš tave atsimenu, – pabodo  bežodei būti raidei B.
   – Mane?
   – Ne tik tave. O labiausiai atsimenu tą, kuris dar nelabai užaugęs. Jo vardas Apolonijus.
   – Taip, taip, yra ir toks arkangelo Mykolo tarnyboje. Žinau, kad dziedulis su juo susitikęs, bet iš kur tu?
   – Tegu tai ir arkangelo Mykolo pasiuntiniui  būna mįslė, – atsiliepė raidė B.
   – Jeigu taip reikia, tai tegu, – linksmai sutiko pasiuntinys ir  paduodamas nedidukę sagą: – Tikiuosi, moki siūti. Tai va šitą sagą dzieduliui į baltinius. Buvau  pasiskolinęs dar iš  ano, pirmo mudviejų susitikimo. Beje, būtent čia, kur dabar esame. Tarp kamino  ir pietinio departamento lango.
   – Dzieduli, girdi? Reikalinga adata.
   – Adata? Na taip, reikalinga adata, – negreitai atsiliepiau raidei B, tačiau tai nepadėjo suprasti, ką su ja, o ir su saga, veikti, kai jau ir baltiniai, iš kurių ji pasiskolinta, sudėvėti, kažkur numesti ir baigia (ar baigė) savo tanybą, būdami skuduru. Na nežinau, nežinau, ar tikrai taip, bet logiška. Ir įdomu, kodėl jis čia? Ar kad sugrąžintų šią skolą, kad perduotų arkangelo ir Senekos linkėjimus?
   – Verta, oi verta ir save paskaitinėti. Ne tiek dėl savęs, o daugiau dėl kitų, –  labai neskubėdamas, it mintyse kažko paieškodamas tarstelėjo Mykolo pasiuntinys, pro pietinį langą akimis neršdamas sudebesuotą padangę, po kurią vėjelyje pleveno iškelta senoji karietos vėliava.

Pelėda

2015-11-21 05:47:26

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2015-11-21 22:18:28

Seniai pastebėjau, kad mintys išvežiotos karietomis, išnešiotos kartu su Seneka, – subrendusios.
Dženę ir visus kitus veikėjus  menu iš ankstesnių rašymų. Viskas ir visi susiję. Tačiau nežiūrint titnago buvimo (lengvas tai lengvas, mat pokalbių su angelais buveinė), keliai nelengvi – vingiuoja, artėja, tolsta... jie geriau suprantami ne prisikišus konkrečiai, o  žvelgiant į visumą: peržiūrėjus visas vėliavos kėlimo stadijas, geriau matyti, kokia kaskart yra pagrindinė dienotvarkė.
Paprasčiau tariant, daug (karietų ir ne tik) įsibėgėjimo. Tai būdinga didžiųjų filosofiniams dienoraščiams.

... namelis persitvarko į karietą, pradėjęs šį darbą nuo departamento. Smagu, kad  jo dvasią priėmė ir Leokadija. Protui forma ne esminis dalykas.
Čia turbūt sakinys esminis.

(Raidei B ir Jotui linkėjimai, bet šįkart dar labai trūko pipirų – paprasčiausių taškų – jų ir padėliojau virš raidžių bei sakinių uodegose).

Scenarijai Trispalvei (7.

  

titnagas

         
 Dėkui, kad išgirdote

   Sugrįžus atgal į sodo namelį regėjosi, kad netgi užmiršau savo nuolatinę būtį Pastriekės departamente, o pasilikau  svetainėje, kuri priklausė Leokadijos tvarkai ir rūpesčiams – buvo jos namai ir tvirtovė. Šį kartą atidžiau ir ilgiau pasidairiau po ją  negu bet kada atsimenu ir ką gi?
   – Jeigu manote, kad žinau, kas čia įvyko, jūs, žinoma, klystate. Labai  klystate, – pasakiau niekam to neadresuodamas, o tik (gal net netyčia) prasitaręs balsu, ką pagalvojęs. Atrodė, kad šitaip elgiantis mįslingi dalykai prasiskleis kaip dažnų gėlių žiedai iš po nakties gurkštelėję ryto šviesos.
   –Tai kad, dzieduli, dar ne laikas kalbėti apie tai, kas įvyko. Dar vyksta. Procesas dar nesibaigė. Tačiau  teisybė, kad ji reikia  stebėti ir užrašyti jo biografiją, – atsiliepė raidė A. – Mūsų trijulė pasiruošusi tau padėti. Atsiprašau, – pasitaisė ji, – dabar jau ne tik tau padėti, bet ir Leokadijai. Anksčiau jos lyg nepastebėjom, lyg nematėm, o dabar tenka vadinti močiute. Galėtum ir nevadinti taip, bet  kuomet tave šaukiame dzieduliu, lyg ir savaime suprantama, jog reikia ir Leokadiją tapatingai pašaukti.
   – Tapatingai? O kodėl tuomet ji ne bobulė? Arba jeigu ji močiutė, kodėl aš ne senelis?
   – Aš, dzieduli, irgi tariau, kad ją reikėtų šaukti bobule. Betgi ar paklausė? Ir vėl išgirdau: patylėk, šarka. Tegu „šarka“, bet smalsumas ir supratingumas dar niekam nepakenkė. Ką regime, kad ir  dabar? Vėliava  – antai – iškelta, bet į nukarusi kaip skudurėlis. Vėjelio jai reikia, vėjelio. Ot tada jau ir nuotaika kitokia, ir vykstančio proceso esmė atviresnė, demokratiškesnė.
  Raidei B netrūko ne tik smalsumo ir supratingumo, bet ir  veiklumo. Priėjusi prie paveikslo rėmo, kažką  krapštelėjo ir sustojo it  mokytoja prie mokyklinės lentos, o pats  remas jau  neatrodę  tuščias – jame iš tikrųjų karojo ką  tik iškelta  trispalvė,  o prie  jos stiebo šnekučiavosi bobulė su Jotu,  abu sužiurę  į stiebo viršų ir nelinksmą vėliavos vaizdą.
   – Sakiau, vėjelio jai reikia,  vėjelio, – pašaukė  jiems B.
   – Iš kur jį paimsiu? – atsiliepė Jotas, Ot, surasim  titnagą, tada  ir vėjelio gal išprašysime. Nemanau, kad atsakys.
   –Titnagas? – perklausė Leokadija.
   – Ne pats titnagas, močiute. Jame angelai gyvena. Be jų paramos ir vėliavos nepasisekė iškart iškelti. Bet tai menkniekis. Repeticija gi.
   – Betgi aš ir apie titnagą galiu, – it panorusi išgirsti kažkieno kuždesį atsiliepė Leokadija, tačiau netrukus ryžtingai pakėlė akis į Jotą ir vėlgi  atsitiko tai, ko negalima buvo suvokti ir blaiviausiu protu. Leo deklamavo mano užmirštą eilėraštį.

Sunkus kaip velnias –
vos galiu pakelti,
bet baltas ir labai gražus.
Tai titnagas,
gimtinės laukuose išartas,
ir štai dabar su juo
namo einu.

O Dieve,
kiek jame ugnies!
bet šaltas,
o įniršio, kai mūšyje!
nors toks ramus.
Linguojame keliu,
ir laikas sėja lauką
ant  jo ir ant manęs,
bet sieloje
        it  bažnytėlėje
                        ramu.

Galbūt likimas duos
su juo ir po lauku
išliksime kartu.

   Tylėjau. Raidės A ir  B  taip pat. Tačiau atrodė, kad šį kartą ir aš girdžiu šnabždesį, kuriuo tikriausiai prakalbinamos ir papildomos Leokadijos  žinios. Šnabždesys  pažįstamas, .tik senokai girdėtas.  O  eilėraštis? Ar jis anksčiau bent kartą buvo taip pašnabždėtas?

Sunkus kaip velnias –
Vos galiu pakelti,
Bet baltas ir labai gražus.

   – Tai šitas? Betgi žinau, žinau, dzieduli, kur jis. Departamente. Prie dūmtraukio. Už sienelės. Ant jos ir Pivašiūnų Šv. Marijos – Nuliūdusiųjų paguodos paveikslas pakabintas. Niekur jis nedingęs. Atsimenu, kad jame mėgdavęs apsigyvent Šv. Mykolo pasiuntinys. Bet ką čia kalbėti! Op! Bėgu.
   Tiek to  bėgimo ir tebūta – tik viršum žemų sodo namelio svetainės lubų. Vienas, du, trys, dar kažkiek laiptelių ir... prašom, jus jau priima Pastriekės departamentas. Raidė B lengvute ir vaikšto mano ausims negirdimais žingsniais, tačiau  netrukus iš ten pasigirdo jos džiūgaujantis, pergalingas:
   – Radau!  Dzieduli, radau!. Titnagą įradau.
   Ir visi pamatėme, kai nukorusi viršum stiebo suplevėsavo Trispalvė. O aš?. Aš irgi  kaip  ne  šis  aš,  o kaip  anas aš, kaip  karietos  vežėjas, važiavęs į pirmą kelionę. Ir žodžiai iš burnos  nubiro kaip Tada.
– Sveiki gyvi! Dėkui, kad išgirdote.

Pelėda,  2015-11-14

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2015-11-14 18:21:54

Nežinia, kas čia paveikė, Jotas ar koks velnio šmotas, bet eiliuotas dalis įkertu lengviau. Nors Scenarijų rašymo pagrindinę liniją, visumą suprantu.
Titnagas rimtas bendražygis. Jame angelai gyvena. Be jų paramos ir vėliavos nepasisekė iškart iškelti. 
Lydimi pažįstamų šnabždesių, Vėliavą kėlė giminingi, panašūs: Dzieduko fantazijos, raidės, bobulė, vienas kitą palaikydami ir pavedžiodami, tad į nekylantį skudurėlį ir pūstelėjo vėjelis.
Pabaiga nuramino. Po pabėgiojimų, tolesnių nuklydimų pagaliau ir vėl Departamente virš sodo namelio svetainės lubų, ir viskas stoja į savo vietas.
---------------------------------------------------------

PatinkaKomentarasDalintis

Janina Staškevičiūtė Mažeikienė sako, kad patinka.

Komentarai

Janina Staškevičiūtė Mažeikienė 

Patinka · Atsakyti · Lapkričio 17 d., 12:55

Scenarijai Trispalvei (6)

Repeticija 

su himno prieskoniais

Atsiradus mudviems su Leokadija anapus paveikslo rėmo, bent kiek didesnio sambrūzdžio nebuvo, Atėjome ten, atrodė, kaip suplanuoti tokio buvimo, pasiruošę jam. Net ir be jautresnių pasisveikinimų:
   – Dzieduli, giedosime himną, bet kitaip. Giedosime jį kaip dar niekas negiedojęs. Su prieskoniais, – smagiai pasakė raidė B ir skubino Jotą: –  Nagi, mielas ponuli, sakeisi, kad atsakomybę asmeniškai prisiimi. Taigi prašom, pradėk. Mūsų tiek, kiek prognozavom. Visi.
   – Be tavęs, šarka, regis, kad... o taip, mes jau be tavęs neapsieitume. O koks stebėtinas informatyvumas kalbos!–  ironizavo Jotas, – Močiutė su dzieduliu kaipmat suprato, kad giedosime himną, kelsime vėliavą. Taip, taip, kelsime radijo karietos vėliavą. Nors ji išskalbta, išlyginta, tačiau akys neapsigauna – matosi, kad nenauja. Ir tai labai gerai. Argi ne? Ir šitai jau sakau neperdėtai, neironizuodamas. Ateikit,  ateikit.  Arčiau, arčiau ateikit, – kvietė Leokadiją ir mane prie stiebo Jotas, kur buvo pakilimui paruošta vėliava.
   „Karietos?“ – pagalvojau apie vėliavą, bet mąstymui laiko nebuvo. Paširdžiuose it bitė įgėlė. Neskaudėjo. Įgėlė ir lyg medumi patepė, darėsi saldu. O Jotas buvo ramus ir netilo:
   – Nežinau, kaip ilgai vėliava kartu su karieta buvo, tačiau numanau, kad tai pasakys, kas geriau žino. Pirštais gi, žinoma, nerodysiu. Tikėkim, kad atsiras ir tokių – jei ne šiandien, tai vėliau, bet sakau, reikia manyti, kad atsiras. Ypač turint mintyse publiką, apie kurią kalbėjo Balsas.
   – Jau sakiau ir apie publiką. Prašau nesikartoti, – neiškentė B. – O ji nemenka, ji gi: visi iki vieno, iki paskutinio, kurie dziedulio raštuose užrašyti. Ir paakcentavau, kad mirusių Trispalvės scenarijuose neturėtų  būti.

 –  Nespirgėk, mieloji. Pakentėk, – sudraudė ją raidė A.
   – Tegu spirga, – kaip dažniausia pakantus pasiliko Jotas. – Manau, jog repeticijos reikalingos, kad vėliau nebūtų gėdos. O prie vėliavos apturėti sarmatą oho kaip nekaip atrodo. Neduok Dieve! Ypač kai su ja susiruošęs praeiti visą atkurtos valstybės laikmetį.
   – Dzieduli, tai visas šimtas metų. Iki pat 2018 vasario vidurio.
   – Ir vis tik nespirgėk, – vėl paprašė raidė A.
   – Atrodytų, kad laiko iki ano vasario šešioliktosios nemažai, bet taip tik atrodo. Darbo daugiau negu gal suvokiame. Štai kad ir dėl prieskonių, apie kuriuos kalbėjo B. Kas bepasakys, ar jie pasiteisins, ar išsikvėps po pirmo bandymo arba kad ir po kelių ar po keliolikos valandų, dienų, savaičių, mėnesių.
   Jotas pakalbėjo ramiai. Be emocijų. Lyg sau. Tačiau dabar, užlošęs galvą į viršų ir akimis nučiuožęs vėliavos stiebu; jau kitaip:
   – Nepyk, dzievuli, jeigu kas ne taip, bet ir nuolankus nebūk. Taip jau lemta, kad vėliavą reikia kelti karietos vežėjui. Ir taip  jau sumanyta, kad ją reikia kelti kitaip.
   Ir šit dabar, lyg bandydama paaiškinti būtent Leokadijai ir  man, kokiu tikslu čia atsiradę, į paramą Jotui paskubėjo raidė A.
   – Neskubėk, Jotai, pas dzievulį. Neskubėk. Kad ir repeticija, o mūsų senoliams reikia žinoti, kad ir tarėmės, ir kalbėjome, ir apkalbėjome, kaip kelsime karietos vėliavą, kai įšvis atkurtos valstybės šimtmetis. Atrodytų, kad tai žinoma, todėl paprasta ir nieko naujo nereikėtų iš tokio ceremonialo laukti. Girdi, iš dainos žodžio neišmesi. Tai ką  bekalbėti apie himną? Betgi išmetam iš dainos ne tik žodį, žodžius, bet ir posmus. Būna, kad ir dainas numarinam, sušaudom. Ir turbūt pagal nuopelnus...
   – Ne, ne, dabar išsamiau apie  tai kalbėti neverta. Tokiems dalykams dar laiko bus. O dabar dėmesio... Dzieduli, prašom prie stiebo. Ir tu, močiute, irgi. Prie stiebo.
   Stiebas buvo čia pat. Tačiau jo lyg ir neregėjau, nes akyse įsišvietęs visą laiką laikėsi vėliavos šilkas. Prisiliečiau prie jo ir, regis, atgijo visa atmintis. Rytas iš ryto ėjome prie jos, kad laimingai suplevėsuotų viršum karietos. Vakarais irgi ėjome, kad nepasiliktų naktyje. Karietos vėliavą laikėme tik saulės šviesoje – kėlėm ją patekant saulei, nuleisdavome jai leidžiantis. Ir taip diena iš dienos iki ...
   – Dzieduli, tau bloga? – prišoko raidė B.
   – Prisiminiau. Tačiau kodėl tik dabar, a?
   – Tačiau prisiminti nebūna vėlu. Juk nebūna, a?
   – Atsimindavo ir vėliavą, atsimindavo, – pirmą kartą prabilo Leokadija, – ir rašė. Nemažai rašė, betgi žinote, kaip būna tokiuose metuose. Užmiršta žmogus pats save ir nežino, kokią dieną gyvena. O aš va, regis, pradedu žinoti, ką jis rašė. Viešpatie, kaip čia taip?  Na taip, pradedu žinoti. Iš kur? Tikrai nežinau, iš kur. Gal Vidinis? – ne ką galėjusi pasakyti Leokadija apie atsiradusį savyje gebėjimą.
   – Ką jis, taigi Vidinis? – suklusau.
   – Ką – jis? Ką – jis? Turėtum geriau žinoti ką jis. Va, paklausyk, –- pasakė žmona ir išgirdome neįprastą jos deklamaciją:

Tebus pagarbinta dabar ir visada...
Ir jeigu taip iš tikro bus,
Su vėliava išliksime,
Gyvensime jos dvasioje.
Ir kur – ar ČIA, ar TEN bebūtume,
Surasim esančius tautoj.
Net nesvarbu, kokia lemtis ištiktų mus.
Svarbu, kad trispalvė Į širdis audeklu
giedotų atmintį giesme Kudirkos.

   – Stop, stop! – netikėtai vikriai pašoko Jotas tildyti Leo, o jai nutilus vėlgi nelauktai pasigirdo Vinco Kudirkos Tautinė giesmė. – Vėliavą,  dzieduli, kelk vėliavą, – karščiavo Jotas matydamas, kaip nedarniai prasidėjo vėliavos kitaip pakėlimo pirma repeticija. Dar nebuvau pajudinęs vėliavos kelti stiebu, kai pirmasis posmas pasibaigė, giesmė nutrūko, užtat stiebu kilo jos šilkas.

   – Ne, ne. Taip nereikia, pavėlavom. Vėliavą tik himnui giedant kelsime. Tik. Nutyla himnas ir, vadinasi, vėliava sustoja, nepaisant, kaip aukštai žemai pakelta. Tai jos kraujas. Atsiprašau, kad paskubėjom, – pakalbėjo Jotas ir patikino, kad nors ir nesmagu, kad taip  atsitiko, betgi būna blogiau. – O tu, močiute, nuostabi. Bravo tau! Bravo, – pagyrė Leokadiją. – Nenustebčiau paregėjęs tave su vadelėmis ir botagu rankose.
   – Tačiau tai, ką  girdėjote, yra tik pradžia, – nebežinodama kaip elgtis, atsiliepė ji.
   – Ir palikime ją kaip pradžią iki pirmo himno posmo, o toliau orientuokimės pagal jį. Himnui giedant dirba tik dziedulis, laipindamas vėliavą į viršų, O visi kiti kaip giedančios statulos, netgi be didesnių emocijų. Supratai, B? – šyptelėjo išdykėlei Jotas.
   – Aš ir dabar kaip statula, padėjusi dešinę ranką ant kairės pusės krūtinės.
   – Tuomet viskas aišku. Net ir man, – dar plačiau šyptelėjo Jotas.
   Man irgi pasirodė, kad „viskas aišku“, bet savo kaltės neišsižadėjau. Dėl mano neapdairumo išgirdus himną, vėliava suvėlino kilimą. Tai turėjo būti aišku ir be išankstinių  paaiškinimų. Ne vaikėzas koks, tačiau vis dėlto Jotui pasakiau:.
   – Nors mirktelėk, kad ir statula būdamas.
   Raidė A, kažką pakuždėjusi, prisiglaudė prie Leokadijos. O Jotas tarė:
   – Ką  gi, kaip sakoma, atsikvėpę plačiai krūtine, gal pradedam. Tu, močiute, čia  pirmiausioji, ceremonialo prima. Nagi sėkmės mums. Te antras kartas nemeluoja..
  Šį kartą regėjosi, kad tyla gilesnė. Leokadijai pakartojus deklamaciją, pasigirdo himnas, nesuvėlavusi pradėjo stiebu kilti vėliava, sklandžiai, bet lengvai paklusdama Vincui Kudirkai.

     Lietuva, tėvyne mūsų,
     Tu didvyrių žeme,
     Iš praeities tavo sūnūs
     Te stiprybę semia

   Tačiau va, posmui pasibaigus, giesmė nutilo, vėliava liovėsi sliuogusi ir visi girdėjome Leo:

Taip, taip, kad atmintį giedotų,
Beje, labai nelengvą.
Nelaukime – jos vėjai mums jau nepaoš,
Lengviau pakels Puntuko akmenį,
Napoleonas į Paryžių
Šv. Onos bažnyčią nusineš...
O Dieve, siųsk mums aukštą ryžtą
Surinkti atmintį kaip Bibliją
Į lengvą kaip žemelė knygą
Pašventinta giesme Vinco Kudirkos
Ir vienąkart pragydusia himnu.
Tik nesakykite, prašau, kad gal ne taip kalbu –
Einu į atgimimą didelės valstybės,
Su savo okeanas ir žvaigždynais,
Su Kristumi ant kryžiaus,
Su Peterburgo prikalta lietuviška knyga.
Einu prie ištakų valstybės atkurtos
Iš pilko vyturio aušroj,
Iš jo giesmės spalvų,
Iš žemės trupinėlio.

   Ir vėl pragydo himnas. Nesakyčiau, kad galingai, bet choru, bet sutelktai, ir kartais pasijausdavau, kad pats savęs negirdžiu giedančio. O vėliava sliuogė stiebu vis aukščiau ir aukščiau.
 
    Tegu Tavo vaikai eina
    Vien takais dorybės
    Tegu dirba Tavo naudai
    Ir žmonių gėrybei 

   Dabar tau, Leo, žodis. Te tau Vidinis padeda. Minėjai jį. Gal iš  tikrųjų jis tau teikia informacijas, – padūmojau galvoje .
   Padėjo. Ir , kaip man pasirodė, netgi puikiai. 

Liūdėkime,
Bet nesupykime,
Jeigu taip žodį žodin pagiedoję,
Ūmai išgirstume
Kažką atėjus į save
Ir pamatytume, kaip ranką ištiesia
Lyg ubagaujantis duonos prašytų.
Atrodytų, tiek daug darbų jau padaryta,
O duonos burnai negana.
Sunku tikėti, kad tokia ranka
Ir vėliavą pakels aukščiau
Negu jai reikia.
O juk, – ar  girdite? –
Giesmė dėl to nespringsta.

    Tegu saulė Lietuvoj
    Tamsumas prašalina
    Ir šviesa, ir tiesa
    Mūs žingsnius telydi

Ir vis dėlto telydi, o ne lydi,
Į ateitį vis kalbame aukštus žodžius,
Dar atmintim reikės ir tiltus grįsti,
O į karietą, titnagą įkėlus,
Jos šviesą išnešioti angelais.

    Tegu meilė Lietuvos
    Dega mūsų širdyse,
    Vardan tos Lietuvos
    Vienybė težydi 

O ceremonialo pabaiga ir  vėl atitenka Leokadijai. Jau sugebėjau suprasti, kad  būtent  jos deklamavimo fragmetai buvo padavinti himno prieskoniais.

Nelauk katučių, kada šitaip baigiam himną
Ir vieversiui už giesmę jo
Delnais nepadėkojam.
Tegu mano petys kaip raidės žodyje
Prisiglaudžia tau prie peties
Ir Lietuvą su Griunvaldu dainuoja.

Pirmadienis.
Jis žino, tiki, kad išaušo į rytojų.
O aš? o tu? o ir kiekvienas?
                            2018 metų vasario 16- oji

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2015-11-12 11:30:50

Kol prieinama iki stiebo, daug kalbos, trypčiojimo, užuominų, kurias supranta tik dalyviai. Žodžiu, pasiruošimas kelti vėliavą kaip išrinktųjų vaidinimo repeticija.
Betgi tai ne vaidinimas! Nes Stiebas primena Lazdą, o ji tikra. Ir karieta. Ir vėliava į materiją nesuausta, nes viskam vadovuja Vidinis.
Netikėtas (nors reikėjo to laukti) skambesys himnui giedant. Jaučiu, todėl, kad tai savaiminis vyksmas.
Darbo daugiau negu gal suvokiame. 
Jau daug nuveikta petys petin (Tegu mano petys kaip raidės žodyje / Prisiglaudžia tau prie peties). Vėliava, nors ir skalbta, lig šiol nedrykstanti, nes širdim rankom lyginta, atmintim austa.


Suprantu, 2018-ųjų vasaris. Šiuo metu beveik atėjome, bet Žygio akte pažymėjau, kad raidė P (ne Pe, o Pa) iš paskos sunkiai spėja. 
*******************************************************

Patinka   Komentaras   

Dalintis

Janina Staškevičiūtė Mažeikienė, Simonas Kadaginis, Vilma Simanaviciene ir dar 2mėgsta tai.

Komentarai

Rašykite komentarą...