Tarp Žemės ir Dangaus

                       1. Reikalinga Urtė 

   Neretai pažiūriu į delno su ant  jo išaugusiu medžiu piešinį ir niekuomet nebūna nuobodu. Galbūt todėl, kad mintys nesikartoja. Kaip bitės spiečiasi į kamuolį ir suprantu, kad  kitaip jos nemoka —  net ir sugrįžusioms į avilį joms reikia darbymečio. Ir gėda, kad niekaip neįstengiu atsiminti piešinio autoriaus bent vardo, bet tai irgi darbas, nes įsitikinęs, kad kurią dieną man tai pavyks padaryti. Tačiau dabar su prieš save atkištu tuščiu, giliai subraižytu delnu, kurio rievėmis jau nutekėjo jubiliejiniai 75, išeinu į naują laiką, bandydamas atsiminti būtąjį ir galvoju, ar verta laukti ir tikėtis, kad dar kas nors ant taip ištuštėjusio delno galėtų išaugti. 
  — Kodėl ne? Kryžius auga, kapo kauburėlis keliasi. Ir gali būti, kad viena kita nuskinta gėlė prie jo nukris, — neiškenčia Vidinis. 
  — Kvailys esi, brolau. Ne apie tai galvoju ir prašau netrukdyk man. 
  — Netrukdau. O tiesa yra toks dalykas, kurios visomis upėmis nenuplausi. Ypatingai tokiomis, kurios teka žmogaus delnais, — pakalbėjo ir  netikėtai paklausė, ar man neatrodo, kad šio  paveiksliuko autorė galėtų būti panelė Šegždavičiūtė? 
  — Urtė? Tu ką! Iš dangaus nukritai? Kaip 
galėčiau jos neatsiminti, jeigu net užsimerkęs 
regiu? Kartu su jos piešiniais. 
  Vidinis neskubėjo atsiliepti. 
  — Taip pamaniau. Neseniai. Tik dabar. Tai ir komentarų tavo kalbai nėra. Bet kai tokia mintis ateina, matyt, kažkur ir priežastis yra. 
  — Priežastis, priežastis, — truputį paspirgėjau, — Ar manai, kad imsimės jos ieškoti? 
  — Aš tikriausiai, kad ne, bet visaip gali atsitikti. Va, ar kada nors tikėjau, kad kartu teksią ateiti nuo tavo lopšio iki lazdos. Tai neatrodė įmanoma. 
  Dėbtelėjau į Vidinį. Toli tas lopšys, oi toli. Ir, žinoma, netiesa, kad pažįstu ir atsimenu laiką, nutįsusį nuo jo iki lazdos, bet tiesa, kad daugsyk  bandyta užrašais jį prisiminti. Deja, nepaisant, kad raštų prikurpta nemenkai, o padėti juos į atsiminimų knygą nesugebėta. Ar neišdrįsta. Tarp jų ir „Kakariekū“. Atsirado jis irgi, kai buvo gegužė, žydėjo sodai.    

Jau nemažai priporinau niekų, 
viliodamas svajonėmis save — 
gražu į jas žiūrėti iš toli 
ir liūdna, kai išnykę. 
Keliai per delną grįžta į namus 
ir tyli, nemokėdami kalbėti, 
tiktai lig kaulų įsiėdė sopuliai 
ir pirštų sąnariai 
kaip svirtys šulinių sugirgžda. 
Už šimto metų stoviu, 
nepasiekęs jo, 
svajonėmis dabinto horizonto... 
Tik nekalbėkit, žmonės, 
kad giesmė liūdna — 
pritrūko laiko pasinert į paukštį 
ir iškeltais sparnas 
aukščiau kalnų, 
aukščiau savęs 
aukščiau skaudžių likimų, 
kažkur ties Viešpačiu, 
ties jo altoriais paplasnoti. 

... ir girgžda pirštų sąnariai 
kai svirtys šulinių... 

Plasnoki savo laktoje, gaidy, 
kakariekū!.. 

  Atsimindamas eilėraštį, mintyse perskaičiau  vieną, kitą kartą, gerai žinodamas, kad mano  skaitymą girdi Vidinis. Mudu abu savo dalia  priklausome, kaip suprantu, dar vis nedidelei žmonių grupei, kurie įvairiausių ligų paveikti, neretai  per kažkokį stebuklą keliasi iš mirties patalo ir pradeda jausti, girdėti, matyti dalykus, kurie aplinkiniams atrodo nesąmonėmis. Tačiau  mudviem tai natūralu ir pasikalbėjimai, nepaisant kaip nearti vienas nuo  kito bebūtume, tokie, lyg  šalia vienas kito būtume, galbūt net pakilnodami po taurę vyno ar stiklą degtinės. Beje, dažniau  atsitikdavo taip, kad mano rankose  atsirasdavo degtinė, o Vidinio rankose  - taurė su vynu. 
  Ir per mano „deklamaciją“, ir po jos kurį laiką abu tylėjime, bet gerai jutau, kad tyla neužtruks. 
  — Kai atsirado „Kakariekū“, irgi žydėjo sodai. Irgi gegužė 
  — Taip, tada irgi, — neprieštaravo Vidinis, — bet tuomet, Pranuci, gegužė tik prasidėjusi, — ir tiksliai įvardijo eilėraščio atsiradimo datą: gegužės 1 d. Tačiau tokie jo atminties dalykai manęs jau nestebino. Klausiamas, iš kur tokie jo gebėjimai, atsakydavo, kad jam, deja, tenka  atsiminti ir už mane. Tačiau ir po to, kai mane ištikusi amnezija po truputį nyko ir jau pats gebėjau atsiminti vis daugiau, Vidinio atmintis nemenko.  
  — Urtė galėtų mums padėti, — sudrumstė tylą Vidinis . 
  — Vėl Urtė. Palikime ją ramybėje. Te dirba savo šventus darbus ir jais, kartu su mumis, grožisi pats Dievas. 
  Tokie mano žodžiai sujudrino jį. Atrodo, Vidinis atgijo, o jo lazda, pakelta aukščiau galvų, antgaliu baksnojo lubas. 
  — Dangus dar mudviems, Pranuci, per aukštas.  Neverta  per prievartą belstis, bet faktas, kaip blynas, kad traukiniui esame per sunkūs. Jam vis sunkiau ir sunkiau mudu vežti. Todėl neverta ir jo varginti. Juk neverta,  a? —  sužiuro į akis Vidinis, nesiliaudamas baksnoti lubas. O man užtrukus atsiliepti į jo žodžius, net  pyktelėjo; esą,  ko tyliu it liežuvį prarijęs. 
  — O tu netrankyk savo lazda. Tuomet ir  traukiniui bus lengviau. Veš. Kur jis bepasidės. 
  — Rodau į vietą, kur mums dabar derėtų būti. Ji  kažkur ten, tarp Žemės ir Dangaus. Supranti? — paklausė ir pakartojo: — Kažkur ten, tarp Žemės ir Dangaus.  
  Pabandžiau bent apytikriai susigaudyti apie ką Vidinis taip pašnekėjo. Tačiau tikimybė, kad pavyks, buvo menka. Žiūrėjau į lazda beldžiamas traukinio lubas. Minčiai pasikelti aukščiau jos netrukdė. Supratau, kad ten, už lubų, kažkur yra Vidinio nužiūrėta vietovė, o joje tikriausiai ir bustas, kur mums derėtų dabar būti — ne  traukinyje, o būtent „kažkur ten“. Taigi,  koordinatės lyg nežinomos. Bet argi bėda, kuomet žinai, kad ir Amerikos kontinentas iki Kolumbo Europai buvo be koordinačių, nežinomas, bet tai nesutrukdė jam būti, jį surasti ir pakrikštyti italų keliautojo  Amerigo Vespučio vardu. Beje, Vidinio beldimas lazda į vagono lubas teikė informaciją, kad intuicija suvokto „kažkur ten“  esančio objekto ieškoti reikia ne geografinėse platumose, o persikėlus į  astronomiją. 
  Į astronomiją? Dar to betrūko, — dvasioje nusistebėjau ir tuoj pat  nelauktai ausis užgulė daina. Girdėjau ją  pirmą kartą, bet pasirodė, kad ji it specialiai pasiusta, nepaisant, kad daina užklydo pavėluotai ir girdžiu jos paskutinį posmą: 

Tarp žemės ir dangaus 
Yra pilis svajų 

    Dainavo vyras. Balsas ir dainavimas neleido manyti, kad girdžiu Vidinį, bet tai nesutrukdė dėbtelėti į jo burną: o gal? O gal, pasak rusų patarlės, kol Dievas miega, чем черт не шутит Vidinio lazda  jau  buvo  nuleista  ant  žemes ir  suspaustos lūpos  atrodė plonesnes. 

Slepiesi tamsoje, 
Bijodamas jausmų, 
Galbūt galėsiu rast 
Tą pilį tavyje, — 

  dainavo Edgaras Lubys. Iš balso galėjau  suvokti, kad tai jaunas dainininkas, kelis kartus jaunesnis už mudu su Vidiniu ir manyti, kad turi nemenką gerbėjų auditoriją. 
  — Girdi? O gal ir pažįsti? 
  — Anksčiau jis Amberlife. Slaptažodžiu į save rodė. Ir tik neseniai Edgaras Lubys, - burbtelėjo Vidinis ir jau pats klausė: —  Bet kokio velnio jam čia prireikė? 

Nes tu pasauly šiam 
Esi viena to verta, 

  — aiktelėjo daina ir nutilo. 
  Dabar neįtikėtina, kad tokia banali situacija galėjusi pračiaupti man burną. Bet buvo taip, ji prasičiaupė ir pro ją prasikošė purkštis kikenimo, kuris dusino, pūsdamasis pilve ir krūtinėje, ir kurio niekaip negebėjau sutramdyti. Ir vieną kartą  prunkštelėjau, ir kitą, ir tračią. Iš tikro nežinai žmogus, kada verksi, o kada  juoksiesi ar va šitaip kikensi. Norėjosi kuo greičiau išsilaisvinti nuo taip dusinančio priepuolio, kol dar Vidinis nenutaikė lazdos į  pilvą. O kai pagaliau išsikikenau iki ašarų,  pats negebėjau suvokti, kodėl toks priepuolis. Gal ir juokinga, kad neretai ieškome  seniai kitų surastus dalykus, bet toks  juokas, atsiradęs  žmogaus stichijoje, paprastai  ten ir  ištirpsta. Niekas svetimas nei mato, nei girdi, nei jiems to reikia. 
  — Gerai dar, kad oro nepagadinai. Maniau, kad  atsiriš ir užpakalis. Pfui! Tikrai — pfui! — nesupykęs buvo Vidinis.  
  — Ko gero mus abiems pasisekė. Tu lazda vagono lubų nepradaužei, aš gi, kaip sakai, oro nepagadinau. Bet, deja, taip ir  nežinau, kuris  teisus:  ar tu, ieškantis teritorijos „tarp  Žemės ir Dangaus “ viršum lubų, ar Edgaras Lubys. Jis, kaip suprantu, rodo ne  į  lubas... 
  — ne į lubas ir rodo ne lazda, — pasigavo mano kalbą Vidinis: — O kikenti, kad va tokie esame, vis dėlto nedera. Mudviejų pilys jau apkerpėję. Vaizduotė irgi ne ta. Ne dykai kalbu, kad reikia  Šegždavičiūtės paramos. Tuomet nereikėtų terliotis, kur ir kaip surasti, ir net kaip patekti į teritoriją tarp Dangaus ir Žemės, ir pasilikti vietoje, kuri būtent skirta mudviems. 
  — Kalbi apie pilį? 
  — Kalbu apie delną. O geresnės pagalbininkės kaip Urtė net atsiminimuose nesurandu. 
    Urtė. Per trumpą laiką jau kelintą kartą Vidinis taria jos pavardę, vardą, o aš negebu suprasti, kodėl  jis taip daro, bet kad nedaro šiaip sau, lyg  pramogautų, lyg įdomiau norėtų praleisti laiką, tuo abejoti neteko. Vidinis vengė man priklausantį laiką užimti tuščiomis kalbomis. Ir geriau negu „Tėve mūsų“ žinojo ir kalbėjo citatą, paimtą iš Lucijaus Anėjaus Senekos laiško Lucilijui: 
  Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką, kurį iki šiol iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo ar kuris pats pranykdavo. Patikėk, iš tiesų yra taip, kaip rašau:  dalį laiko iš mūsų išplėšia, dalį atimą, dalis  dingsta  savaime. Tačiau gėdingiausia švaistyti jį per apsileidimą.   
  Kitas Vidinio bruožas man irgi patrauklus, puošiantis jį kaip personą. Tardamas jam mažiau pažįstamo žmogaus vardą ar pavardę, visuomet ištaria pagarbiai. Esą, tai dar vienas dievų priesakas jam, esą, taip augindamas kitus, kartu  pasijaučia ir pats paaugintas. Bet kad ir taip, tačiau daug  mudviejų pašnekesių po ilgesnio laiko pasirodydavo sunykę, apgailėtini, verti užuojautos. Prie jų nemokėdavome anė sugrįžti, anė norėdavome prisiminti. Gal ir todėl neatsirado ryžto bent patikinti save, kad šis kartas išvengs panašios lemties, nors pašnekesys išsiskyrė iš anksčiau būtų. Jis buvo netikėtai kitoks, tačiau man įdomu, kad jame išgirstu Urtės vardą ir kad  jį dažniau taria Vidinis. Toks Vidinis man pasirodė net įdomesnis, netgi apšepęs mažiau, nors spėjome, kad už mane jis bent trejais- keturiais  metais vyresnis. Jau ir man darėsi smagų tęsti pradėtą pašnekesį.  
  — Pradžioje išgirdęs tave, pamaniau, Vidini, kad suradai teritoriją, kur mudu dar vestuves švęsime. Paskui pagalvojau, kad — ne, tu ne apie tai, tačiau dabar ir vėl kalasi ankstesnė mintis. Sakyk, kuo gi mums galėtų padėti Urtė? Garantuoju tūkstančiu  procentų, kad nei už tavęs, nei už manęs ji netikės. Manau, kad  jau ir Amberlife jai ne jaunikis. Perkopus per keturiasdešimti, geriau kokią našlę pasiieškot su bent pora vaikučių. 
  — O ne! Dar jis, taigi Edgaras Lubys, Kristaus  metų nesulaukęs. Šeimos žmogus. Jau tėvas. O apie Urtę kalbu ne kaip Urtę - nuotaką, o kaip Urtę - dailininkę, su Dievo jai duotomis dovanomis, —  pasakė Vidinis ir sužiuręs į akis, pabarė: — Bet kas tau darosi, Pranuci? Kodėl vis abejingesnis? Jau net ir į  mintį mintimi neatsakai. Tai kikeni nežinia ko, tai ant  grabo lentos vestuves dar taikaisi suruošti. Negi leisimės, kad traukinys nusavintų paskutinę mudviejų būtį. Tai nebūtų gerai. 
  — Yra, kai turėję būti. 
  — Nekarksėk! Jeigu atsitiktų taip, kaip sumanęs traukinys su jo konduktoriais, visa jo tarnyba, karksėjimams laiko dar pakaks. Mums reikia juos aplenkti. Būtinai. Tą žinau. Netgi puikiai žinau, bet neįsivaizduoju, kaip tai galima padaryti  be Urtės paramos. Jos  parama leistu  manyti, kad  ir Dievas su mumis. 
  — Oho! Net taip! 
  — Tu stebiesi? 
  — Ne. Nesistebiu. Aš, Vidini, suklusau. Siela  sukluso. 
  Ir tai buvo tiesa, nes ir pats, žiūrėdamas į Urtės  kūrybą, dažnai pamanydavau, kad šios jaunos kūrėjos lemtyje atsigyvenęs nemažas gabalas dangus. Tikriausiai tas, kuriame kaip Vilniaus Turniškėse,  spiečiasi aukščiausieji jo valdovai. Pasakytum, tautos  grietinėlė. Tačiau šį kartą mane labai palepino ir atmintis; atsiminiau prieš keletą  metų gautą Urtės laiškutį, kurį iki šiol budriai saugau, o  atsiradęs arčiau jo, dažnai nepatingiu paskaityti. Kartais visą, kartais jo didesnę- mažesnę dalį, fragmentą. Skaitydavau, kartu matydamas jos nupieštą mergaitės paveikslą ir keturis  paukštukus  — po du ant dešinės ir kairės peties. Man nesunku buvo transformuotis sąmonėje ir vietoje savęs skaitančio, girdėti Urtę kalbančią. Ji gerokai ne tokia, kokią matęs nuotraukose, bet vis tiek labai tikra, su stora stora ir toli toli per pavasarį  nudrikusia kasa, kurioje žydi jo gėlės. Dabar nupieštoji laiške Urtė taip: 
  Man regisi, jog  gyvenimas pilnas paslaptingų, žaismingų, labai šviesių  jėgų, kurios sklinda, lyg  gimsta iš kiekvienos gražios žmogaus  minties  ir  būtent  dėl to man pasaulis atrodo toks įdomus ir keistas. Labai tikiu Dievu, esančiu visur, o šį tikėjimą  turėti yra didžiulė laimė, kurios niekad, manau, neapleisiu vien dėl tokių žmonių kaip Jūs. Išties  keista — juk nepažįstu, bet šiais laikais užtenka  gražaus, atviro, nuoširdaus gesto. Tad  esu labai dėkinga.  Tik pamanykite — stiprinate  Tikėjimą! 
  Tai netrukdė man girdėti ir Vidinį. Neabejodamas žinau, kad Urtę Šegždavičiūtę irgi matęs tik nuotraukose. Bet iš jo kalbos taip neatrodo ir, beje, neįmanoma nepatikėti, kad šitaip sakydamas aš, žinoma, klystu. 
  — Regis, ne dirba, o juokauja, žaidžia, bet šit regi, kad iš po jos teptuko (ar pieštuko) į pasaulį ateina  būti daiktavardžiai. Įvairiausi – ir  gyvi, ir negyvi. Labai įtariu, ar tik mūsų traukinis ne iš Urtės rankų. 
  — Gal pasiutai? 
  — Pasakiau, kad įtariu. Bent kol kas. 
  — Na taip, įtarti galima, — atsidusau ir pasidarė liūdna. Reikėjo dar laukti, kol supratau, kokios paramos  mudviems reikėtų paprašyti Urtės.    
  Reikėtų?  
  Atrodo, kad taip — reikia, bet asmeniškai mano toks sutikimas labai atsargus.  Man jau neatrodo, kad reikėtų draskytis, stengtis iš paskutiniųjų persikraustyti iš traukinio ir savo bustą kurti tarp Dangaus ir Žemės. Juolab, kad ir Vidinis, ir aš gerai žinome, jog savo jėgomis to padaryti neįstengsime. Dar blogiau, kad išskyrus Urtę, nežinojome pas ką dar galėtume paprašyti tokiam užmojui reikalingos paramos. Tačiau nepaisant  to, puikiai jaučiau, kaip labai tai reikalinga Vidiniui: ta erdvė, joje išnokęs Žmogaus delnas, ant kurio išaugęs drūtas, daug kartų žaibų trenktas ir viršūnę praradęs ąžuolas su nežinia kaip seniai iškeltu gandralizdžiu. Ir va aušta diena, kai pagaliau ten ir jis, Vidinis, o su juo ir aš, Pranucis. Viešpatie, negi? 
  Regiu, kaip Vidinis sunkiai atsiremia į lazdą, kad klaupdamasis lengviau sulenktų kojų kelius, o paskui žegnoja ąžuolą su gandralizdžiu.    
  — Tai mano gimtinė, — sako jis, o tu, Urte, esi jos Dievas.  Be tavęs, o ne... Be tavęs  jau niekuomet jos nebūčiau pamatęs. 
  — Tai jau taip, — sakau ir aš, vizijose matydamas, kaip pildosi gražiausioji Vidinio svajonė.