Traukinys kitaip (9)

                             Rėmelis tuneliui

   Reikia labai gerai įsiklausyti, kad išgirsčiau praeinančius pro kupė nr.1939 traukinio keleivius. Juos dažniau išgirsdavau iš burnos garsų— tariant žodžius, pašvilpaujant, kosėjant, atsikrenkščiant ir geroki rečiau iš jų žingsnių aidesio. Traukinio keleiviai mokėjo vaikščioti tyliai, net ir senių lazdos nebumbsėjo remdamosi į vagono grindis, tačiau —  bent kol kas — jie man nebuvo įdomūs: buvau įsitikinęs, kad dažniausiai juos sutikęs, sveikinęsis, šnekučiavęs, ginčijęsis ar atsargai tapšnojęs per pečius. Svarbu buvo jausti, kad esi ir nedaug rūpėję, kada ir kaip čia atsiradęs. Supranti, kad kol judi, tai tik į rytojų. Nebuvau įsitikinęs, kad kažkas iš keleivių stengęsis grįžtelėti ir atsiminęs pabandyti pajudėti priešinga  kryptimi — į vakar. Šia prasme filosofija man neatrodė tiksli, jog, esą, senatvėje  daugiau laiko  skiriama nugyventų metų vertinimui ir apmąstymui.  

   O dabar?

   Šioje kupė laikas tarsi atgijo, sužadindamas poreikį jį matuoti ne tik viena kryptimi, bet net pjaustyt kaip duoną riekėmis. Ne tuoj pat, bet greitai pasijutau, kad laikas žmogų peni. Kaip duonai jam, žinoma, burnos pražioti nereikia, nereikia, kad jį pro gerklę kištum į skrandį, bet...

   Mintys maišėsi, plakėsi, glaudės viena prie kitos. Jokios rikiuotės, jokios tvarkos. Ir ūmai pasijutau, kad norėčiau pabūti vienas, visai vienas, galbūt net grįžti į sapnuotą akliną duobę ir išžvalgyti ją, nebijodamas tokios atskirties su bet kuo, net su  traukiniu ir suprasdamas, kad nieko dėl nieko neatsitinka.

   Man jau prireikė vis žvilgtelėti į kupė išorinę sieną su ant jos padėtu Didžiosios nasturtės raudonu žiedu. Keista ją matyti laisvai besilaikančią, juolab, kad žemiau ant staliuko padėta rašalinė pritvirtinta nemenka grandinę, o kyšanti iš jos ertmės žąsies  plunksna irgi teikia nepatirtą jauseną. Prireikė atsiminti nugirstus, mano galva, gan taiklius žodžius, kuriuos išgirdau iš konduktoriaus  Anupro Taigi, pakilnojo iš rašalinės paimtą žąsies plunksną ir  atidžiai į ją  išsižiūrėdamas:

   — Gerai pasaulio pastebėta, girdi,  senovėje žąsies plunksna rašėme auksines mintis, dabar gi auksine plunksna rašome žąsies mintis.  

  — Ką? — švystelėjau akimis, pakeldamas  antakius.

  Bet taip išgirsti Anupo žodžiai dabar nedaug ką sakė , netgi jo  beveik  įsakmus paliepimas:

   — Išmesk iš galvos Izraelį. Lyg jo nebūtų. Pasidairyk, ir greit pamatysi, koks nemenkas ponas.  Vien kupė ko verta. O plunksną rinkis pats —

gali rašyti žąsies, gali rašyti auksine arba pakaitomis. O Izraeliu nei sau, nei kitiems galvos nekvaršink...

   Ir elgiausi kaip pasakyta, nes iš tiesų, nebuvo laiko kažką daugiau atsiminti, o juolab suprasti mįslėmis kalbėtus žodžius. Mano dėmesys susitelkė ant tos pat, taigi išorinės kupė sienos atsiradęs rėmas. Kurį laiką spoksojau tylėdamas, tačiau nesumąstęs nieko protingiau,  tariau:

  — Dzyvai, išdaigininke, prisipažink, kad tai tavo numeris. Tikras cirkininkas esi. Iš kur tai?  Ir kam  šie rėmai skirti. Kalendoriaus lapeliui?

   Dzyvas neatsiliepė.

   Nežinia kaip atsiradęs ant sienos rėmas buvo  apvalios formos, išpuoštas ornamentais ir įspūdingas atsiveriančioje kiaurymėje gilia tuštuma. Suprantu kaip nesunku, parodant į kiaurymę ir  tuštumą  ištari, kad sviestas sviestuotas. Bet čia  šios dvi sąvokos raiškesni savarankiškai: susitekusios (ar susikaupusios) tarp skritulio formos  rėmų slydo kaip į tuneli, ir slydo gilai, toli, nepalikdamos jame ne lašelio tamsos. Neabejojau, kas savo išvaizda jis tapatus ar kone tapatus duobei, kurioje buvau užsikasęs. Nors visiška  belangė, nors ji aklina, tačiau šviesa laikėsi, švietė, nebuvo užgesinta. Ir šit dabar it įrėminta. Tačiau prisipažinti šitokį dalyką man atrodė baisu. Nesinorėjo, kad pasirodęs dainuojantis sanitaras paplotų per pečius ir pasidžiaugtų:

  — Ačiūdie, palata ir vėl kaip palata, gyva ir, vadinasi, darbo bus. Ir, žinoma, dainų taip pat.

   — Dzyvai, atsiliepk, krustelėk, pavaikščioki  šešėliu bent sienos krašteliu, — mintyse prašiau pašaukiau naują dienos varduvininką ir priekaištavau: — Tai jau, Dzyvai, ne triukai. Ne išdaigos ir aš nežinau, kaip tai įvardinti.

   Galvoje tyliai, atsargiai it kažko sergėdamosi sujudo papūgos Nadežta ir Potjė.

  — Dzieduli... O, dzieduli, toks pasaulis. Kupė jis truputį kitoks, negu Šklėriuose, bet pamatytum, kaip jis atrodo tavo galvoje. Oi, oi!— neiškentė nusistebėjusi Nadežda. — Suprask, dzieduli, kad ilgą laiką niekaip negalėję tavęs surasti dėl tokios betvarkės. O išgirdę, kad esi, jau nenorėjome patikėti, kad tu.

 — Nenorėjom, dzieduli. Nes ko čia tik nesutiksi.  

Čia tiek visko, tiek daug visko, kad... Mes su Nadežda dabar irgi ilsimės. Kartu su  prisiminimai. Ir įspūdžiais.

   — Dzieduli, pabark Potjė, kad jis mažiau meistrautų, — į kitą ausį pakuždėjo Nadežda. — Geras, mielas jis, bet prancūzas ir anarchistas. Supranti? Tik ne dabar, ne dabar...  

   Vėl apsikabinau akimis ornamentais išpuoštą apvalų rėmą, stengdamasis jo erdve nuslysti kuo toliau...Taip, labai panašu į tunelį, bet koks beprotis  jo gale sumanytų žvalgytis šviesos? Bet ir pasilikti, nereaguojat į tokį apsireiškimą, irgi neįmanoma. Instinktyviai pakėliau nuo sienos nasturtės žiedą, paėmiau vienintelį kupė esantį spalio 4 d. kalendoriaus lapelį, norėdamas pasitikrinti, ar kokiu nors būdu neišsitrynė naujausio varduvininko Dzyvo vardas. Ne, neišsitrynė, bet dabar jau ir man pasirodė, kad varduvininkų sąraše yra daug dieviškos galios, kurioje išskirtiniu AŠ reiškiasi  šv. Pranciškus.

Traukinys kitaip (8)

                            Kupe su Dzyvu 

   Šviesa iš kalendoriaus lapelio  nesiliovė švietusi ir jau žinojau, kad galiu bet ką kviesti parodyti į ją kaip stebuklą, bet tokio poreikio nebuvo. O tai, ką žvalgydamosi po kupė matė akys, atrodė, kad mato tik dalį to, kas čia yra ir ką galima, ar net reikia pamatyt. Vėl, kaip jau ne sykį, prisiminė konduktoriaus žodžiai: Augink ją, augink, žmogau. Kokią išauginsi, tokią turėsi. Ilgam, neilgam — kas pasakys? Bet tikra, žmogau, kad šios rūšies patalpos traukinyje turi neįprastą savybę augti, keistis, paklusti valiai. 

  „Žinoma, — galėjau tuomet pritarti, — laužysi — sulaužysi, plėšysi — suplėšysi, deginsi — sudeginsi. Žmogaus valiai daug kas paklūsta, — bet pasigodojo, kad gal ne taip supratau, ką sako konduktorius, knietint sulaukti prisipažinimo, kad jis ne Anupras, o  dėdė Kazys. Nebuvo sunku jo mintį apie valiai paklūstančius daiktus  argumentuoti ir kitaip, būtent, kad pagal kažkieno valią ne tik išnyksta, bet ir atsiranda visi daiktai. Štai kad ir šį kupė. Tačiau išsišvietus kalendoriaus lapeliui konduktoriaus žodžiai įgavo kitokią prasmę. Labai kitokią, kuomet net kupė po kojomis gali pajausti  pasapnuotą duobę ir neabejoti, kad kalendoriaus šviesa yra tos pačios prigimties, yra tapati anai šviesai. Pagaliau gi ne iš tuščio puodo ir mintis įrašyti lapelyje  naują varduvininką. Ir ar galima buvo manyti, kad atsitiks taip, kaip atsitiko? 

  — Dėkoju, Pranuci. Niekam ne paslaptis, kiek daug pasaulyje žmonės apturi dyvų, tačiau nei vienam į galvą netopteli mintis nors vieną turėti kalendoriuje. Ir štai pagaliau — Dzyvas. 

  Atrodo, kad  tai išgirdęs turėjau nustebti. Nors truputį, bet — ne. 

  — Kas tu? 

  — Ne iš mergelių darželio. Bet man dabar smagu atlape nešioti šitą gėle. Matei ją daug  kartų. Ir savo darže, beje. Bet ar pastebėjai  jos grožį? Prisipažink, kad ne. Manau, kad  net  nežinai, kaip ji vadinama. Na kaip? 

  Tik dabar pamatau, kad nežinia iš kur ant  sienos nukritęs žmogaus šešėlis, o jo švarko atlape įsegtas gyvas, atrodytų, tik ką nuskintas gėlės raudonas žiedas.  

  Instinktyviai paieškau žmogaus, bet, pasirodo, neteisus Josifas Visarionovičius, kad, girdi, nėra žmogaus — nėra problemos. Žmogaus nebuvo; buvo jo šešėlis, pasipuošęs krūtinę gyvos gėlės žiedu ir keliais žaliais jos lapeliais, išvaikščiotais gyslelėmis it baltais takeliais. 

  — Manęs klausi? Bet iš tikrųjų, deja, nežinau, — prisipažinau, kaip per išpintį. 

  — O dainuot  moki? 

  „Va, va, ir vėl kažkas prasideda“, — pagalvojau. Šešėlis buvo jautrus. Bet irgi kitaip. Judinau ranką — jis nereagavo, krutinau galvą — jis taip pat — ne, mirksėjau akimis — šešėlyje jos nemirksėdamos žiūrėjo į mane ir negebėjau suprasti, ar tokios jos pašaipios, ar smalsios. Bet vos padūmojau,  kad kažkas ne taip. Nedelsdamas atsiliepė. 

  — Tu jau beveik žinai, Pranuci, kas tas  K a ž k a s?  O gėlės vardas Didžioji nasturtė, bet ją galima išgirsti ir kitaip: 

  Ateik, mergyte, pavasarėly 

  Kai dyvai žydės močiutės darže. 

    — Tavo  vardas Dyvas? 

    — Kalendoriuje parašei, kad Dzyvas. Labai patinka, Pranuci. Matai, nuo to šviesos kupė nesumažėjo, o mano paties akyse jos net daugiau. 

  

  O tai dzyvai, dzidzi dzyvai buvo 

  Ir ušalo ežers vasarėlėj, — 

vėl uždainavo šešėlis. 

  — Taip, Dzyvai, net pats nežinau, kaip tai atsitiko, bet parašiau, — tariau šešėliui, o nusileidęs giliau į save, jau iš Savęsp ir be balso, tik pamąstydamas: Bet gal tik atrodo taip, kad nežinau. Jau ilgokas laikas, kai iš galvos, net nekrapštelėjusios atsisveikinimui, buvo dingusios papūgos Nadežda ir Potjė, bet šit vos įėjęs į kupė išgirdau, kad krebžda. Argi ne dyvas? Tai nuostabus dalykas, tai stebuklas ir nors labai keista, gal net nesuprantama, bet tikėk — netikėk, o pačiam sau meluoti nesinori.  Išgirdęs Nadeždą ir Potjė, pasijutau, kad su jų sugrįžimu atėjo permainų metas — kad gebu ne tik „Internacionalą“ giedoti, bet gebu ir į gerklę kibti bet kam. Supranti? 

  Šešėlis pradėjo vaikščioti kupė sienomis — nuo vienos, ant kitos, vėl atgal it ieškodamas kažko. Tačiau regėjosi, jog ne dėl to, kad žvalgytųsi, kas kur kupė padėta. Kartu su juo kupė sienas išvaikščiojo ir ant krūtinės nešiojamas Didžiosios nasturtės žiedas. Ir šit regiu, kai stabtelėjęs, nusegė žiedą iš švarko atlapo ir paliko jį kaboti ant išorinės sienos. Vieną. Kai ugnies liepsnelę. 

  — Mano supratimu, geresnės vietos — bent kol kas — kalendoriui nėra. Kaip manai, Pranuci? Sakyčiau, kad ši geriausia. 

  — Bet ir kalendoriaus nėra. Tik jo lapelis. Ant  delno telpa. 

  — Taip. Bet jame pirmą kartą kaip varduvininkas įrašytas Dzyvas. O, kokia  didelė erdvė. Tik pagalvok, tik pamąstyk. Ir ją reikia įkelti į kalendorių kaip paveikslą.  Kaip tai padaryti, nežinau, bet... bet šioje  erdvėje net ir Vatikanas varduvininkas kartu su popiežiumi Pranciškumi. Taip juk? — galiausiai mano nuomonės papašė šešėlis, o nesulaukęs greitesnio atsakymo, patikino, kad nuo jo nepasislėpsiu net ir nusileidęs į Savęsp. 

  — Nesislepiu nuo tavęs, Dzyvai. Bet kuomet nusileidžiu giliau į Savęsp, jaučiuosi natūralesnis. Ot, klausei, ar moku dainuoti. Kai nusileidžiu giliau, kai pasijaučiu esąs Savęsp erdvėje, atrodo, kad moku. Ne  taip, kaip Virgilijus Noreika, bet... Betgi paklausyk. 

Čia šešėlis ant sienos. 
Nebijoki, žmogau —
Vaikšto mirusių sielos, 
Tyli žodžiais dangaus. 
Jis toks geras, mažytis —
Jo nebauskim tamsa. 
Už langų ima švisti 
Neatėjus žiema. 
O ugnelė kūrenas —
Šilta, gera, ramu. 
Snaudžia kaminas senas, 
Dūmai kvepia mišku. 
O tave aš mylėsiu, 
Gal tu mano sūnus? 
Ir malda palydėsiu 
Į Aukščiausio namus. 
Neskubėki, šešėli, 
Grįžt iš žemės dalios. 
Pailsėki, pabūki 
Tu prie savo mamos. 
Verpsiu šiltą tau šalį 
Iš vienatvės dienų 
Ir numirus, sūneli, 
Aš tave auginu. 
  
  — O toliau? 
  — Toliau? Bet, regis, kad viskas. Ar aš kažką užmiršau? 
  Šešėlis neskubėjo atsiliepti. Pasimuistė, pasirąžė, pavaikščiojo po sieną, o sugrįžęs  prie gėlės žiedo, prisėdo prie jo kaip žėruojančios žarijos ar plazdančios nedidukės liepsnelės ir:  

Iš žvaigždės spindulėlis 
Ir lemtis – iš žvaigždės. 
Klauso žodžių šešėlis 
Šilumoj prie ugnies.
Ir labai patikėjo, 
Kad mamos jis sūnus. 
Mažas, mažas šešėlis 
Lanko ilgesiu mus...

Traukinys kitaip (7)

Didžioji nasturtė

Naujas varduvininkas spalio ketvirtojoje

  

   — Ema tavo dukra? — pasisukęs veidu į mane, dar kartą pabandė klausti Jonas, bet balsas išsilydė burnoje, o pravėrus ją, tik dūmelis garavo. Aš irgi nemokėjau suvokti, kad šviečiant kalendoriaus lapeliui, kupė atsirado kažkas naujo, neįprasto, negirdėto. Kupė erdvė persimainė, prisipildydama būtos tikrovės turiniu. Kaip Jono burnoje balsas, panašiai taip išsilydė kupė ir dosniai „garino“, sakytum, dokumentinio kino kadrus.
   — Pagaliau vėl saulė. Sveikas drūtas, Pranuci, — sveikinasi teta Santa iš po juodo vienuolės rūbo, kuris negeba slėpti jos moteriško žavesio ir malšinti vyrišką trauką bent prisiliesti prie jo. Turint kad ir vieną tokią vienuolę bažnyčioje, vyriškosios giminės dėmesys altoriui apnyksta, bet bažnyčioje gaiviau, šviesiau.
   — O aš tau pasiunčiau karveliuką, — sako visų galų meistras Viktoras, „karveliuku“ pavadinęs išleistą knygą „Esmė“.
   — Taip, taip, Viktorai. Ačiū. Jis jau lesioja iš mano rankų. Ir net mėgdžioja „Esmės“ redaktorę Sandrą Kungytę - Naunčikienę, esą: rašytojo vardo jis nusipelnė.
   Beje, tarp kitų Viktoro darbų yra nemažai puošniai išdrožtų kryžių. Tačiau ar jie dėl to lengvesni — kažin, nes va, girdžiu, kad ir Laura lyg skundžiasi:
   — Nešu, sunkiai nešu savo kryžių. Ir nors kartais pamirštu, kaip gera gyventi, paskui staiga vėl atsimenu, — sako bibliotekininkė ir apsižvalgiusi teiraujasi, iš kur čia tiek šviesos?
   Dokumentinio kino kadras užkliūva, stabteli, bet Laura žvalgosi, ieško priežasties: 
   — Bet šita šviesai... Na, nežinau kokia. Ne saulės, ne žvaigždės, ne...
   — Ir, žinoma, ne mėnulio, — tariu Laurai, kuri pasireiškia tik kaip praeivė, nes Emos ir Jono iš Griškabūdžio laikysena, jų išvaizda neskatina stabtelėti ilgesniam pašnekesiui, tačiau man ji, kaip ir kiti praeiviai, tokia, kad nors griebk už rankos ir stabdyk, kaip ir kiekvieną kitą praeinantį. Net ir tuomet, kai jie gerokai nutolsta, dar vis puikiai juos matau ir nesistebiu, kad šitaip atsitinka, nes žinau, kad šit  k a i p   š v e n t ų j ų  paveikslai šviečiasi   k a l e n d o r i a u s     l a p e l i s, kurio šviesa įkvėpta kitokiomis galimybėmis, negu saulės, žvaigždės, mėnulio, negu, tarkim, užkurto Joninių laužo ar amžinybei uždegtos žvakės. Bet kaip tai įtikinamai pasakyti? Ir kam pasakyti, jeigu manoma, kad dar nedaug turime taip smegenimis subrendusių piliečių, gebančių priimti šitokią tiesą?
   — Tai va, Jonai iš Griškabūdžio, pasakyk mano tėvužiui, ką daug kartų jam sakiusi, pasakyk, — užsispyrusiai reikalauja Ema.
   — Ką jam pasakyti, Ema? Apie ką tu kalbi? — atsigauna šnektai Jonas iš Griškabūdžio, nors jo galvoje vis dar nesiliauna skambinti: Ema dziedulio duktė? Ir bumbt it bažnyčios varpas: nejau? nejau?  Bet netrukus bumt kitas: O kodėl – ne? O kodėl – ne?
   — Nežinai ką jam pasakyti? — neperdėtai stebisi Ema. —Taigi išgirsk dar kartą ir atsimink kaip „Tėve mūsų“, kaip žegnonę, — taria ji, nežinia kodėl prilaikydama Joną, bet lyg pabijojusi, kad neatsitiktų, kaip užrašyta: žegnonėm ir ražančium išbaidė iš vežimo katę, o kita ranka priartindama mane prie jo. Ir jau truputį žemesniu balsu, jau taip it skaitytų mintinai išmoktą naujausią savo eilėraštį:
   Tėve, žinok, kad 75 yra svarus amžius, bet Izraelyje žmonės tik ima bruzdėti — keliauti ir gyventi sau. Ten vidurkis 95 -100. Girdi? Ten vidurkis prišliaužia prie  šimto. Nagi pakartok, ką tau sakau.
   — Dukra, nebūk akiplėša. Jis jau seniai ne amnezija; jis varnėnas, špokas, šnekutis.
   — Šnekorius, tėve, Šnekorius jis, bet kai svarbu pasakyti, kas reikia, tai tyli. Todėl ir prašau, kad nepatingėtų kalbėti, jog tau, tėve, reikalingas Izraelis. Nejau nežinom, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Jeigu taip neatsitiks, tai Izraelį, kaip savo ausis matysi.
   —Ji teisi, Jonai, — ištariau, bet tuo šnekta ir pasibaigė. Dokumentinio kino kadrai dingo. Matyt todėl, kad neatsargiai krustelėjus, suvirpo iš kalendoriaus lapelio skleidžiama šviesa ir aš pasibijojau, kad ji neišnyktų, nes supratau, žinojau, kaip labai ji man reikalinga, taigi šviesa, į kurią kažkas ateina jau iš būto laiko.
   Po kupė grindimis dunksėjo traukinio ratai.
   Šviesa išliko, o aš jau pradėjau įtarti, kad ji man pažįstama, kad galiu ją atsiminti.
   „O, ne! ne!. Bent jau dabar — ne“ — prašau, sakau, jaučiu suvokdamas, kad vėl reikėtų sugrįžti į sapnuotą duobę, kurioje aklinai užsikasęs. Dabar jau tektų įstrigti joje ir kaboti, kuomet žemai po kojomis — dugnas, aukštai viršum galvos — smėliu užklota dangtis. Laimingas tik tuo, kad duobės sienos tvirtos kaip šulinio rentinys ir kad kažkada, kai dar jaunas, įgijęs nemenką patirtį išsliuogti iš tokių gilumų. Kitokio pasirinkimo, beje, ir nebūna: arba, surinkus sveikatą iki paskutinio jos lašelio, išsliuogti į viršų, į dienos šviesą, arba, pritrūkęs jos, atpalaiduoji raumenis ir garmi į dugno tamsą. O štai sapno duobėje ir dugnas švietė. Ir atsimena, kaip pagaliau viršum galvos išgirstu žmones. Kalba. Belieka tik kažkokių būdu prasimušti pro smėlio dangtį. Nesunku numanyti, kad duobė gali būti uždengta kapo kauburiu. Bet argi tai svarbu, kai jau girdi, kad žmonės kalba. Gal poteriauja, gal gieda...
(...) Galvoje pakrebžda ir išgirsti Nadeždą ir Potjė:
         

          Tai jau yr paskutinė
          Sprendžiamoji kova...

   Priešais akis, nuo staliuko viršaus, šviečia kalendorius lapelis su varduvininkų sąrašu:

                                   4
                          PENKTADIENIS
           Pranciškus Mąstautas Eivydė Pranas

ir jo šviesa vaikšto po traukinio kupė, smelkiasi į sąmonę, plėtojasi į visas puses, kaip mano supratime, kosmosas, nežinatis savyje ramybės, šviečiasi, kaip šventųjų paveikslai, kaip dyvai...

   — Turbūt norėjai pasakyti, kd šviečiasi, kaip Dievas— kažkas pakužda į ausį, bandydamas apsaugoti nuo apsirikimo, bet šį kartą neklystu:
   — Ne, ne. Šviečiasi kaip dyvai, — ir paskubu į kalendoriaus lapelį įrašyti naują varduvininką, būtent: Dzyvą. Suprantu, kaip tai rizikinga, bet... bijai vilko — neik į mišką.

Pelėda

2013-11-10 15:18:51

Traukinys kitaip (6)

          Šviesa iš kalendoriaus lapelio

 

  Dešinėje staliuko pusėje, kertėje tarp sienų, šalia lango įtaisyta trikampio formos lentyna, kur prikaišiota knygų, sąsiuvinių, bloknotų, segtuvų... Nebuvo sunku atsikelti, pakiloti jos mantą, paneršti susirandant prireikusio užrašams popieriaus, bet dar lengviau buvo kita puse atversti spalio 4 d. lapelį; jis tuščias, galima rašyti.
   Nuleidau ant jo žąsies plunksną, pavilginta rašalu ir matau, kaip paskui ja pasilieka žodis, kitas,  matau. kaip jie susirikiuoja į sakinį, sakinius. Lyg ir skubu laukdamas, kada išvysiu užrašant konduktoriaus Anupro vardą. Šį kartą man nesinorėjo jo šaukti dėde Kaziu ir manyti, kad esame giminės. Sielą nudegino sanitaro pasakyti žodžiai, jog, esą, būtent jis parūpino man kupė, kurią Antonas Čechovas vadinęs palata.
   Žinia gi, kad prieš mane joje gyvenęs pamišėlis, irgi nemenkiau atgrasi, nors ją saldino išgirstas miesto įvardijimas – Šklėriai.
   Kaip čia taip? — negebėjau susivokti. — Dėdė ir... še, sūnėnai, tau dovanų. Špygą panosėje būtų lengviau apuostyti O dabar? Vėl jaučiuosi it sugrąžintas į susapnuotą duobę ir tikiu, kad sapnai pildosi net traukinyje. Ir vėl atsimenu, kai pasėmęs kastuvu žemės, aklinai užsikasu duobėje. Gilu kaip šulinyje. Įsispyręs kojomis ir nugarą į jos kaip rentinį sienas, pasispirdamas rankomis sliuogiu į viršų – o gal, gal dar kažkaip pavyks išsikapstyti.
— Užsikasti save? Betgi ar gali taip būti? Ką panašaus ar bendro turi mano padėtis duobėje su padėtimi kupė? — bandau suvokti ir tai padaryti nesunku. Niekas manęs už liežuvio netraukė įtikinėti konduktorių, kad jis ne Anupras, kad tai netikras jo vardas, kad...
Žąsies plunksna tarp pirštų neišsilaiko. Slysta. Prie pirštų jos, kaip rašalinės prie stalo, grandine neprirakinsi. Atsargiai ją padedu atgal. Parašyta nedaug, o į tekstą nei Anupro, nei dėdės Kazio vardai neparašyti.
   Daug kas jaučiamės žinantys, kaip atrodžiusi viena Ivano Denisovičiaus diena. Kad ir aš. Bet ar žinau kaip atrodžiusi bent viena mano diena? Tiesiogine prasme: kokia ji galvoje? kaip atrodo sieloje? kokius parėdus dėvi mintys? Štai kad ir dabar — kaip susivokti, kur aš: ar traukinio kupė, ar jo palatoje? Kaip?
   — Iš tiesų, kaip? — kažkas pakrebžda galvoje, bet tai man nesutruko, atrodo, kad net balsu tariu: ir netiesa, kad, esą, pats sau duobės neišsikasi. Pats išsikasiau, pats ir užsikasu.
   — UžsikasI ar užsikasEI? — vėl galvoje.
   Neatsiliepiu. It nepaisau, bet suprantu, kad kažko geresnio dar tikiuosi. Antraip — argi sliuogčiau taip atkakliau nuo duobės dugno link jos viršaus, nors jis irgi it kamščiu užkištas smėliu. Sapnai, sapnai! Gal nekalbėkime apie viltį, kaip kvailių motiną.
   — Manai, kad protingiau kalbėti apie skęstantį, kuris ir už šaudo griebiasi?
   Neskubėdamas atsiverčiu kitą kalendoriaus lapelio pusę ir žinau, kad niekuomet dar taip atidžiai nežiūrėjome vienas į kitą, kaip šį kartą. Jis savo profiliu į mane, aš savo – į jį. Ir jeigu tai haliucinacijos tebūnie jos šventos: kalendoriuos lapelis švietėsi. Tyliai, neskubėdamas, labai panašiai kaip anuomet Švenčiausios Marijos paveikslas, kuomet liko parašyta:

Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
                nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.

Tiek metų rėmuose!
Ir visą laiką ta pati:
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyti.

Ir pasakiau,
          ištiesdamas rankas
                           į liūdintį paveikslą:
— Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!
Ir leisk man panešioti savo sūnų.
Erdvės nedaug,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks —
Galėsi grįžt atgal.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos pluoštelį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukti.
(„Švietėsi“)

  Negalvojau, kada tai atsitikę, bet žinojau, kad tokius dalykus reikia žinoti, atsiminti. Ir nepatikėti jų saugoti tik atminčiai. Smagu pasidarė, gera. Kaip Alisei stebuklų šalyje. Jaučiau, kad besišviečiant lapeliui, jos šviesoje ir atmintis išsiblaivė, įsišvietė. Po ją jau vaikščioja man pažįstami žmonės, su kuriais aš ten irgi laisvas kaip stepių čigonas.
   Pamatęs Joną iš Griškabūdžio, sakau:
   — Va, yra, esi tai ir būk.
   Neilgai tylėjęs ir rankose it glamžydamas kepurę, kurios niekuomet neturėjo:
   — Norėjau, Pranuci, perskaityti tavo knygelę. Kaip ji ten, taigi pavadinta? „Eilėraščio sėja“? Bet pasklaidžiau, pavarčiau ir kaip perskaitęs. Ačiū.
   Priėjusi Ema vėlgi:
   — O! suvalkieti, tu, regisi, pažįstamas su mano tėčiu. Pasakyk jam, ką daug kartų sakiusi. Na gi, pasakyk. Prašau.
   — Tu jo dukra? — pratarė Jonas iš Giškabūdžio ir jo rankų krutulys sustingo, užniemo.

Traukinys kitaip (5)

              

     Pašnekesys su  dainuojančiu sanitaru

   Turbūt reikėtų geriau suklusti, atidžiau įsiklausyti, nes suprantu, kad galvoje daugiau judėjimo. Atrodo, kad prasideda dalykai, panašūs į atsiminimus. Jau netrumpas laikas, kai jie ten lyg išnykę, o dabar... it genelis tai ten, tai šen pastuksena ir tose vietose, žiū, jau kažkas pradeda žaliuoti, augti. Jau atsimenu, kaip į mano būtį įslinko ypatos. Tas laikas neartimas, bet štai ir jis jau atželia, atsiveria vaizdais, kad nori — nenori, miela ar — ne, bet jie kaupiasi į didesnę panoramą ir darosi įdomu pasižiūrėti į patį save. Jau atsimenu, kodėl taip atsitikę, kad netikėtai apsireiškusias personas įpratau vadinti ypatomis, nors jokiuose žodynuose taip jas įvardijant nesu girdėjęs. O ar kažkur yra pilietis, pasu ar kitu dokumentu liudijantis Ypatos pavardę (ar vardą), deja, irgi nežinau, tačiau tikra, kad asmeniškai man Ypata yra žmogaus pavidalu apsireiškusi būtybė, atliekanti kitokios būties siųstojo misiją. Mielai tuo netikėčiau, bet kad ir kaip besistengiu, tačiau taip padaryti neįmanoma: atsimenu jį ne kaip nupieštą paveikslėlį ar literatūrinį personažą; atsimenu kaip ypatingesnę personą, kuomet neradęs jam geresnio pavadinimo, įvardijau: Ypata. Tuomet nebuvo net minties, jog dar kada teksią susitikti, bet ne šiaip gi pastebėta, kad žmogus planuoja, o dievas juokiasi: su juo, taigi Ypata, ne tik ne kartą susitikta, bet nemažai ir pakeliauta. Todėl spalio 4 dienos kalendoriaus lapelyje, suradęs nupieštą lygtį, ne netyčia padūmojau, ar nebuvo anksčiau manęs į šią kupė užklydęs Ypata, jau žinojęs, kad čia atsirasiu kaip jos gyventojas. Tai bene stipriausioji jo gebėjimų ypatybė — žinoti, kas bus ateityje. Tegu netolimoje, bet vis dėlto aplenkiant esamą laiką bent keliomis dienomis į priekį. O kaip dailininko niekuomet jo nežinojau, kaip matematiko irgi — ne, todėl nebuvo priežasties manyti, kad lygtį 088 (+XXIX) =75 kalendoriaus lapelyje nupiešęs Ypata. Kita vertus, neabejojau, kad nupieštoje lygtyje po lygybės ženklu įrašytas skaičius 75 negalėjęs užimti jo proto. Neprisimenu, kad būtų kada domėjęsis kieno nors mirties, gimimo ar kitokio pobūdžio proginiais jubiliejais. Nebuvo minties ir apie tai, kad Ypata galėjęs parašu priminti apie balių: esą, kada į balių kviesi? Tačiau pamanydavau, kad jeigu ryžčiausi septyniasdešimt penkerių metų sukakties puotai, Ypata pasiliktų tarp tų, kurių išeičiau ieškoti kad ir tolimiausiais keliais. Kad ir pėsčias, beje. Ir šit regiu, kaip plačiai prasivėrė kupė durys ir jų properšoje subaltavo storoko žmogaus fizionomija.   — Nepykite, pone, — pratarė, — kad nepasibeldžiu. Sanitarai į palatas ateina be įspėjimų. Jaučiuosi kaip jos dalis. Kaip girdite, net kalbanti. Ir nesvarbu apie ką, ir nesvarbu, ar pats suprantu, ką kalbu, — padavęs sveikinimuisi ranką kalbėjo it senam pažįstamui, neužmiršęs padeklamuoti:

   O kai tyliu, tai, žinoma, tyliu. 
   Bet,et tai nereiškia, kad negirdžiu.
   Net priešingai —
   Toks jausmas,
   Kad pasaulį savyje nešu,
   Netgi ne vieną, 
   O bent du:
   Vienas galvoj,
   Kitas širdy.
   Galbūt ir trečias dar kažkur,
   Trejybei reikalingas.
      — Poetas?  
      — Poetas, pone, kaip suprantu, jūs. O aš sanitaras. Bet va toks: ateinu nepasibeldęs ir deklamuoju eilėraščius, nedaug paisydamas, ar ką suprantu, bet darbas, kaip sakoma, žmogų giria ir jam reikia aukotis, kaip tėvynei. Tai viena, o kita – pradedu suvokti, kad vis mažiau ir mažiau panaudojame smegenų potencialą, kad jie paliekami be mankštos...
   Sužiurome vienas į kitą akimis — mėlynakis jis, dangų nešiojantis akyse.  
    — Gal galėtum pasakyti, ką ši kupė glaudė iki manęs, - paklausiau, neatitraukdamas akių.   
    — Irgi pamišėlį. Tokia jau jos dalia. Vaizdavosi, kad miestą įkūręs. Šklėrius. Bet kur kas tokį matęs? Jokie daktarai neatsimena. Geografija, regis, taip pat.
   Ištraukiau suskaudusį delną iš balto žmogaus tvirtos saujos, bet pasilikome stovėti priešpriešiais ir arti.
    — Sakot, Šklėrių miestą įkūręs? 
    — Taip sakė. Dainuodavo irgi puikiai. Bet, deja, visuomet tik vieną ir tą pačią giesmę. O jūs, pone, už kokius nuopelnus? — dabar jau manęs pasiteiravo sanitaras.
    — Ar į kupė?
    — Antonas Čechovas ją vadino palata
    — Jis irgi čia gyvenęs?
    — Ateidavo, kaip gydytojas. Na, o kas jus lankys, net nežinau. Bet be priežiūros neliksite. Tikrai.
    — Ačiū.  
    — Ne man dėkokite, o konduktoriui Anuprui. Neatsiveria, bet suprantu, kad pradėjo abejoti, ar tikrai jis Anupras. Ar jis, ko gero, ne Kazys. Grigas Kazys, tavo motinos brolis, o vadinasi, ir tavo dėdė.
   Atatupstas atsitraukiau atgal ir dribau užpakaliu anksčiau sėdėtoje vietoje. O sanitaras, girdžiu, dainuoja:
                           Žemė kėlė žolę,
                           Žolė kėlė rasą,
                           Rasa kėlė pasagėlę,
                           Pasagėlė – žirgą.
    — Matote kaip, pone. Tai jo daina. Giesme vadino. Dabar ji jau ir mano. Tegu ją ir ne taip dainuoju, kaip pamišėlis, bet dainuoju. Gera, kad pažinau jį ir netrumpai bendravau, — pakalbėjo ir vėl:

                          Žirgas kėlė balną,
                          Balnas kėlė raitą,
                          Raitas kėlė kepurėlę
                          Senai motinėlei, —   
               Ir sudunksėjo bėgių sandūrose traukinio ratai: raitas kėlė kepurėlę \\ raitas kėlė kepurėlę \\ senai motinėlei.
     Sanitaras išėjo neatsisveikinęs. Netaręs nei „iki“, nei „sudie“, bet tai tik paryškino nuorodą, jog jis yra dalis šios kupė. O aš paėmiau žąsies plunksną, bakstelėjau ja į grandine pritvirtintą rašalinę: rašysiu, reikia..
.Pelėda
2013-11-04 08:55:31

Traukiny kitaip (4)

             

       Spalio 4-osios lapelis

      Savijauta tokia, jog visko turiu tiek daug,  kad nors aiktelėk: Viešpatie, kam reikia daugiau, negu reikia! O sugrįžusios iš pradingimo papūgos  Nadežda ir Potjė nenutyla; pasakoja ir pasakoja. Daugiau Nadežda, kad net nesuvokiu, kur jos yra Galvoje? Mano? Potjė irgi nedaug atsilieka, bet jam svarbiau pasergėti, kad patikėčiau, jog yra taip, kaip buvo, kaip patyrė. Todėl jo kalboje pasigirsta it įtaigos, akcentai, it apibendrinimai, charakteristikos, kurias sugeba įterpti net ir į Nadeždos pasakojimus.
  — Tai, ką patyrėme, ir patys dar nežinome. Mums net  atrodo, kad savo nutikimus protingiau kalbėti kaip fantazijos dalykus, bet tai ne fantazija, dzieduli.
  — O! jeigu  žinotumėt, ką matėme, tai ir dangaus su dievais, kaip ir pragaro su velniais ateitumėt paieškoti čia.
  — Kur ČIA, Potjė?
  — Kur? kur? Savo galvoje, dzieduli, — neužtrukęs įvardija adresą Potjė, o po kupė grindimis dunksi traukinio ratai: turtingas dziedulis, turtingas dziedulis...  
  — Aha. Net labai turtingas. Garbė dievui, dar su kelnėmis, bet jau be kalendoriaus. Netrukus ir jų nereikės. Ir be kelnių būsiu turtingas, — pašaipiai atsiliepiu, bet ironija  netiksli, nes besiraižydamas pamatau, kad prie kupė durų pakabintas lapelis. Išeinančiam pro duris, tai visuomet kliuvinys jo akims, tačiau man pro jas išeiti dar neteko. Pirmąkart keliu užpakalį nuo suolo, pirmąkart nuo kupė staliuko einu link durų, pirmąkart prireikia judėti, tvarkant kažkokius savo reikalus. Įsiminė konduktoriaus: augink ją, žmogau. Kokią išauginsi, tokią turėsi. Net nepamaniau, kaip dažnai man teksią prisiminti taip pirmą kartą pasakytus konduktoriaus žodžius ir bent mintyse dėkoti, kad jie buvo pasakyti. Taip tardamas kalbėjo apie kupė, kuri, kaip žinia, irgi daiktavardžių sąraše, nors...
  — Ką – nooors?
  — Kupė, esė, Portjė, — jų nelinksniuoju. Gyvena kaip vieną kartą išgirsta ir argi dėlto kam bloga?
  O kalendoriaus būta nedaug — viso labo nedidelio formato (12x9 cm.) vienas lapelis, tačiau vien matyti jį buvo nepaprastai gera. Kabinau ant ausų akinius, keliausi nuo staliuko ir ėjau iš jo išgirst, kaip įvardintas esamasis laikas. Beje, ėjau atsargiai, lyg bijodamas įkristi į atsiversiančią po kojomis duobę. Juokinga? Galbūt. Va, ir pats dabar šypteliu, nors sapnas neišsitrynęs; jis it atspaudas įsigėręs į atmintį, į visą Savęsp, o ir supratimas toks, kad kažkur, gal po kupė grindimis duobė atsiradusi netgi anksčiau manęs, bet ji protingai užmaskuota traukinio tarnautojų, galbūt net konduktoriaus Anupro, jeigu, žinoma, jis ne dėdė Kazys. Bet ir būnant su duobe vienoje  kupė, gyvenimas neapkarsta; įpratau ir nereikėjo stengtis atsiminti protingų patarimų, kad, girdi, saugokis pats, tai ir dievas pasaugos. Na, o anas laikas, kai pirmą kartą atvėriau šios kupė duris, pagal kalendoriaus lapelį atrodęs taip:

    2013 spalis

  Saulė teka 07: 24,
  leidžiasi 18: 51
  Dienos ilgumas 11. 27
  Delčia (dylantis)
  29 mėnulio diena

  Šiandien 2°C / 9°C, debesuota su pragiedruliais
  Rytoj 2°C / 10°C, giedra
   
            4
    PENKTADIENIS
  Pranciškus Mąstautas Eivydė Pranas
  Pasaulinė gyvūnijos diena, šv. Pranciškus
  Gyvenimas be žmonos - kaip daržas be tvoros
  Svarstyklės (09. 23-10. 22) - Gyvatė - 277 / 40,

  Šis tekstas atspausdintas smulkiu (drabnu) šriftu. Atrodo, lyg norėta sutaupyti popieriaus kitiems užrašams, nes tuoj po jo it laivelis masyviais skaičiais „įplaukusi“ lygtis, kurioje nežinai nei kiek nežinomųjų, nei kaip juos ieškoti. Išvaizda jos nelabai įprasta, nes lygtis užrašyta dailininko teptuku:

                    088 (+XXIX) =75

  Žiūriu į ją, užmiršdamas ankstesnius potyrius, net ir papūgas Nadeždą su Potjė. Atrodo, kad nutilo. Galvoje ramu, tuščia. Ir negirdžiu, kad traukinio ratai dunksėtų: turtingas dzieduls, turtingas dziedulis... Ir jau kone įsitikinęs, kad šioje, atsiprašant, „lygtyje“ nei vieno žinomojo. O vis dėlto gera, jog pagaliau žinau, kad pro kupė langą įšviečia Spalio 4-oji. Net suprantu, kad ir traukinyje toks žinojimas man reikalingos.
  Pakėliau nuo sienos lapelį, o jis nei prisegtas, nei prilipdytas. It kosmose – kur ką padedi, kaip padedi, taip ir lieka. Ir prisinešęs arčiau akių perskaitau paskutinį jo įrašą:
  „Betgi velnias tave griebtų, nubusk, Pranuci. O tai slankioji po traukinį kaip bedantės burnos kramtoma duonos pluta.. Atrodo, kad savo pažadus prarijai anksčiau. Kada į balių kviesi? „
  „Į balių? Į kokį balių? „ — raukiu kaktą, bet tai  jau užtrunka neilgai, kai lygties nežinomieji prisipildo gyvastimi.

2013-11-01 06:28