Pasimatymas duobėje
Po kupė nesidairiau. Nerūpėjo atlikti, kad ir greitą žvalgybą. Erdvė talpi, bet ne tokia, kad, pasak konduktoriaus, nors baseiną statyk, jūrą įsileisk. Per plotį nuo durų iki lango, užleisto languota kaip šachmatų lenta užuolaida, gal pora metrų su trupučiu. Per ilgumą bent dvigubai matas didesnis. Vos konduktoriui išėjus, tuoj sunkus it bulvių maišas, sėdausi ant suolo, panašaus į senovės laikų pasoginį kuparį ir alkūnėmis užgriuvau staliuką. Panašioje savijautoje jau buvau įpratęs galvą padėti ant trikampiu sulenktos rankos taip, kad jos kairysis smilkinys tvinkčiotų į delną, o rankos pirštai galėtų pavaikščioti po viršugalvį panašiai kaip armonikieriaus po savo instrumento klavišus. Net nepastebėjau, kuomet toks įprotis atsirado, tačiau jis nemenkai gelbsti, kai pasilikęs vienas, panoriu susivokti aplinkoje. Žinojau, kad man ruošiama nauja kupė, bet tai nerūpėjo — po traukinį slankiojau, kur pakliūva ir neatrodė, kad kas draustų. Gal todėl, kad pats draudimas atrodęs neįprastai — tiesiog negalėdavau ateiti, kur panoręs, kaip kad negaliu įlipti į dangų. Ir tai atrodė labai natūralu: būni tik ten, kur leista. Ir be jokių užraktų, o dabar...
Pramerkiu akį ir matau, kaip čia, ant kupė staliuko, prie rankų alkūnių, numestas platus ir stiprus jūreiviškos išvaizdos diržas su prisegtais dvejais raktais ir varine sagtimi, ant kurios masyviai įsprausti plaukiantys vandenys ir inkaras. „Negi čia taip ilgai užtruksiu“— pamaniau, bet toks vaizdas greit nusistelbė, nes pamačiau neseniai —gal prieš dieną, kitą, gal prieš kelias — sapne matytą duobę. Mačiau atsimindamas, bet dabar ji atrodžiusi reikšmingesnė. Duobės vaizdas gyvas, kaip ne iš atsiminimų. Net pakeliu galvą nuo rankos delno, žvalgausi it norėdamas suvokti, ar šioje kupė užtektų vietos įsprausti atmintyje matomą duobę. Atsimena ir konduktoriaus: ilgam ar neilgam čia — kas pasakys? Bet tikra, žmogau, kad šios rūšies patalpos traukinyje turi neįprastą savybę augti, keistis, paklusti valiai. O ši talpi, nors baseiną statyk, jūrą įsileisk. Argi ne?
Ausys užspringsta spengiančia tyla. Klausausi jos ir bijau, kad ilgai neužtrukčiau dar sykį matydamas save susapnuoto duobėje. Vieno. Kaip prieš dieną ar kelias. Net pačiam sau norisi meluoti, kad, ko gero, man nepavyksta atsiminti viso sapno, kad gal dalis jo neatsiveria, nes tuoj po jo esu parašęs:
... jau neišeina būt kitaip.
Čia, pakraštėly Lietuvos,
Net neaidi bažnytiniai varpai.
Atrodo, išdejavo savo.
Žiūriu pro lietų.
Kaip gyvena — nematau,
Tačiau matau
Kaip neseniai gyveno,
Kai medis ten
Namais po sodžių aidi
Ir prausiasi rytai gaidžių giesmėm.
Nežino dar,
Kad būsiu jam praeivis,
Nemokantis į tėviškę pareit.
Jau neišeina būt kitaip.
Akyse miglojasi.
Vėl palinkstu ant staliuko ir sugražinu galvą parymoti ant rankos delno, girdėdamas kaip godžiai pulsuoja smilkinys.
— O gal? — tariu vienąkart.
— Ką gal? — atsiliepiu kitu kartu ir, neišgirdęs greito atsakymo, raginu:— Sakyk, ką gal? Ar manai, kad kartu su Šklėrių sodžiumi tau joje būtų geriau? Laimingesnis būtum?
— Baik!—tariu trečią kartą.— Bet savijauta tokia, kad iš duobės dar vis neišėjęs, nes niekaip neatsimenu, kad tai būčiau padaręs. Bet, Dieve mano, kokia ji nuostabiai švari, kad net gėda, — pradedu pusbalsiu kalbėti su savimi.
— Sakai, gėda?
— Turbūt joks sapnininkas duobės negiria. O vis panašiai arba net taip: esą, blogas ženklas ją, taigi, duobę kasti. Aš vis kasiau, nors jau buvau įsikasęs į ją giliai kaip šulinyje. Arba vėl: įkristi į duobę irgi, neduok Dieve, koks blogas ženklas. Netmatyti duobę prieš save niekam nelinkiu, nors pranašystėse toks reginys liudija, kad taip pasapnavęs žmogus, jo tykančio pavojaus gali išvengti. Bet ir be sapnų apie duobę daug dalykų pasakyta pradedant reikšmingu:nekask kitam duobės, nes pats įkrisi.
— Kitam, kaip suprantu, nekasei. Pats sau.
— Atrodo, kad pats sau. Mano duobė nebuvo kažkieno iškasta. Žinojau, kad tai mano paties netrumpo gyvenimo darbas. Lyg ir galima tarti, kad į šitaip iškastą duobę talpinasi visas gyvenimas. Paskutinis įsimintinas sapno epizodas irgi paliudija, kad iš to, kas jau buvo, niekas nedings. Bent duobės pavidalu. Yra ne taip kaip yra, o yra visuomet kaip jau buvo, buvę, nes ir laikrodžio sekundžių tiksėjimas atiduoda tave praeičiai, būtam laikui. Taigi, praeičiai, būtam laikui,— pakartoju, stengdamasi neužmiršti šmėstelėjusios minties.
Suprantu, kad kalbuosi su savimi, kad ir šį karta tylus, susikaupęs mąstymas persimetė į dialogo formą — atrodė, kad šitaip apglostant reiškinius jie darosi suprantamesni, po juos neršti patogiau, tačiau šį kartą dialogas gavosi garsesnis, negu atsitikdavo kitais kartais. Dar norėjosi tikėti, kad susapnuotą duobę protingiausia suprasti kaip nugyventą laiką. Šonai it šulinio rentiniai, it ištemptos stygos — atrodo, prisiliesi ir suskambės. Štai mesteliu dar vieną kastuvą smėlio į viršų, ir stebiu, kaip ji aklinai užsidarė. Žemė ne tik duobės dugnu po kojomis, ji taip pat dugnu ir viršum galvos, užgesinusiu paskutinę dangaus skiautelę. Vadinasi netiesa, kad „gyvam duobės nėra“, kad „gyvas į žemę nelįsi“. Ši duobė būtent tokia, kai ji turi ne tik dugną, bet ir uždengta žeme viršų. Ausyse vėl suspengia. Dialogas su savimi aprimsta, bet suprantu, kad darbas nebaigtas, kad specialiai kratausi atsiminti save duobėje, kuomet ji be dangaus ir kuomet reikia - gal eilėraščiu, gal kitaip parodyti:
Štai ta vieta,
Iš kur išeinančiam
Kreivų kelių nebūna.
Po kupė nesidairiau. Nerūpėjo atlikti, kad ir greitą žvalgybą. Erdvė talpi, bet ne tokia, kad, pasak konduktoriaus, nors baseiną statyk, jūrą įsileisk. Per plotį nuo durų iki lango, užleisto languota kaip šachmatų lenta užuolaida, gal pora metrų su trupučiu. Per ilgumą bent dvigubai matas didesnis. Vos konduktoriui išėjus, tuoj sunkus it bulvių maišas, sėdausi ant suolo, panašaus į senovės laikų pasoginį kuparį ir alkūnėmis užgriuvau staliuką. Panašioje savijautoje jau buvau įpratęs galvą padėti ant trikampiu sulenktos rankos taip, kad jos kairysis smilkinys tvinkčiotų į delną, o rankos pirštai galėtų pavaikščioti po viršugalvį panašiai kaip armonikieriaus po savo instrumento klavišus. Net nepastebėjau, kuomet toks įprotis atsirado, tačiau jis nemenkai gelbsti, kai pasilikęs vienas, panoriu susivokti aplinkoje. Žinojau, kad man ruošiama nauja kupė, bet tai nerūpėjo — po traukinį slankiojau, kur pakliūva ir neatrodė, kad kas draustų. Gal todėl, kad pats draudimas atrodęs neįprastai — tiesiog negalėdavau ateiti, kur panoręs, kaip kad negaliu įlipti į dangų. Ir tai atrodė labai natūralu: būni tik ten, kur leista. Ir be jokių užraktų, o dabar...
Pramerkiu akį ir matau, kaip čia, ant kupė staliuko, prie rankų alkūnių, numestas platus ir stiprus jūreiviškos išvaizdos diržas su prisegtais dvejais raktais ir varine sagtimi, ant kurios masyviai įsprausti plaukiantys vandenys ir inkaras. „Negi čia taip ilgai užtruksiu“— pamaniau, bet toks vaizdas greit nusistelbė, nes pamačiau neseniai —gal prieš dieną, kitą, gal prieš kelias — sapne matytą duobę. Mačiau atsimindamas, bet dabar ji atrodžiusi reikšmingesnė. Duobės vaizdas gyvas, kaip ne iš atsiminimų. Net pakeliu galvą nuo rankos delno, žvalgausi it norėdamas suvokti, ar šioje kupė užtektų vietos įsprausti atmintyje matomą duobę. Atsimena ir konduktoriaus: ilgam ar neilgam čia — kas pasakys? Bet tikra, žmogau, kad šios rūšies patalpos traukinyje turi neįprastą savybę augti, keistis, paklusti valiai. O ši talpi, nors baseiną statyk, jūrą įsileisk. Argi ne?
Ausys užspringsta spengiančia tyla. Klausausi jos ir bijau, kad ilgai neužtrukčiau dar sykį matydamas save susapnuoto duobėje. Vieno. Kaip prieš dieną ar kelias. Net pačiam sau norisi meluoti, kad, ko gero, man nepavyksta atsiminti viso sapno, kad gal dalis jo neatsiveria, nes tuoj po jo esu parašęs:
... jau neišeina būt kitaip.
Čia, pakraštėly Lietuvos,
Net neaidi bažnytiniai varpai.
Atrodo, išdejavo savo.
Žiūriu pro lietų.
Kaip gyvena — nematau,
Tačiau matau
Kaip neseniai gyveno,
Kai medis ten
Namais po sodžių aidi
Ir prausiasi rytai gaidžių giesmėm.
Nežino dar,
Kad būsiu jam praeivis,
Nemokantis į tėviškę pareit.
Jau neišeina būt kitaip.
Akyse miglojasi.
Vėl palinkstu ant staliuko ir sugražinu galvą parymoti ant rankos delno, girdėdamas kaip godžiai pulsuoja smilkinys.
— O gal? — tariu vienąkart.
— Ką gal? — atsiliepiu kitu kartu ir, neišgirdęs greito atsakymo, raginu:— Sakyk, ką gal? Ar manai, kad kartu su Šklėrių sodžiumi tau joje būtų geriau? Laimingesnis būtum?
— Baik!—tariu trečią kartą.— Bet savijauta tokia, kad iš duobės dar vis neišėjęs, nes niekaip neatsimenu, kad tai būčiau padaręs. Bet, Dieve mano, kokia ji nuostabiai švari, kad net gėda, — pradedu pusbalsiu kalbėti su savimi.
— Sakai, gėda?
— Turbūt joks sapnininkas duobės negiria. O vis panašiai arba net taip: esą, blogas ženklas ją, taigi, duobę kasti. Aš vis kasiau, nors jau buvau įsikasęs į ją giliai kaip šulinyje. Arba vėl: įkristi į duobę irgi, neduok Dieve, koks blogas ženklas. Netmatyti duobę prieš save niekam nelinkiu, nors pranašystėse toks reginys liudija, kad taip pasapnavęs žmogus, jo tykančio pavojaus gali išvengti. Bet ir be sapnų apie duobę daug dalykų pasakyta pradedant reikšmingu:nekask kitam duobės, nes pats įkrisi.
— Kitam, kaip suprantu, nekasei. Pats sau.
— Atrodo, kad pats sau. Mano duobė nebuvo kažkieno iškasta. Žinojau, kad tai mano paties netrumpo gyvenimo darbas. Lyg ir galima tarti, kad į šitaip iškastą duobę talpinasi visas gyvenimas. Paskutinis įsimintinas sapno epizodas irgi paliudija, kad iš to, kas jau buvo, niekas nedings. Bent duobės pavidalu. Yra ne taip kaip yra, o yra visuomet kaip jau buvo, buvę, nes ir laikrodžio sekundžių tiksėjimas atiduoda tave praeičiai, būtam laikui. Taigi, praeičiai, būtam laikui,— pakartoju, stengdamasi neužmiršti šmėstelėjusios minties.
Suprantu, kad kalbuosi su savimi, kad ir šį karta tylus, susikaupęs mąstymas persimetė į dialogo formą — atrodė, kad šitaip apglostant reiškinius jie darosi suprantamesni, po juos neršti patogiau, tačiau šį kartą dialogas gavosi garsesnis, negu atsitikdavo kitais kartais. Dar norėjosi tikėti, kad susapnuotą duobę protingiausia suprasti kaip nugyventą laiką. Šonai it šulinio rentiniai, it ištemptos stygos — atrodo, prisiliesi ir suskambės. Štai mesteliu dar vieną kastuvą smėlio į viršų, ir stebiu, kaip ji aklinai užsidarė. Žemė ne tik duobės dugnu po kojomis, ji taip pat dugnu ir viršum galvos, užgesinusiu paskutinę dangaus skiautelę. Vadinasi netiesa, kad „gyvam duobės nėra“, kad „gyvas į žemę nelįsi“. Ši duobė būtent tokia, kai ji turi ne tik dugną, bet ir uždengta žeme viršų. Ausyse vėl suspengia. Dialogas su savimi aprimsta, bet suprantu, kad darbas nebaigtas, kad specialiai kratausi atsiminti save duobėje, kuomet ji be dangaus ir kuomet reikia - gal eilėraščiu, gal kitaip parodyti:
Štai ta vieta,
Iš kur išeinančiam
Kreivų kelių nebūna.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą