NEGRAŽI PELĖDA -3

                    3. Atradimas - juodoji dėžė

Kaip ir anksčia zylių visur daug. Net pokalbis telefonu su Vidiniu jų neišgąsdino, tik kažin, ar jos viena kitai taip panašios kaip man. Į galvą vėl kažkodėl užklysta ūpas apgailestauti dėl Jėzaus Kristaus gimtadienio. Kad ir ką besakytum, o toks ruduo jo, girdi, nepuošia. Toks suvokimas bent dalinai gal dar todėl, jog Vidinis irgi telefonu priminė Kristaus gimimą, bet iš tikrųjų man, kaip tikriausiai ir jam visai nerūpi, kodėl tokios mintys šlaistosi po galvą ir net nesvarbu, kad iki Kristaus gimtadienio – ir net iki Advento – dar reikia laukti. Betgi būna taip, kad nesuvoki, kodėl sielą tokia nuotaika apninka. Įgilėjęsjęs ruduo veikia savaip, bet atrodo, kad didesnį poveikį nuotaikai daro būtent viso to laukimas, juolab, kad įsitikinęs, jog nemažai žinau iš to, kas turėtų būti artimiausioje ateityje. Ne pasauliniu, net ne Lietuvos, o savo asmeniškos būties mastu.
– O jūs turbūt nuo Rygos, iš šiaurės atskridote čia? – vėl užkalbinu zyles. Bet, žinoma, ne dėl to, kad savijauta ne geriausia ir net Leokadijai atrodė, kad ją, nuotaiką, labiausiai įtaigoja nekantrus noras greičiau paimti į rankas rengiamą poezijos knygelę. Kažkodėl lyg užmiršo, kad jeigu ne dukros ir ne ji pati, tokio laukimo netgi nebūtų. Vidinis apie knygos leidybą irgi vengė kalbėti ir, kaip suprantu, dėl priežasties – taip atsitikę, kad mudu negebėjome pasakyti, kuriam iš mudviejų priklauso daugelio eilėraščių autorystė. Buvo atvejų, kai ilgai tikėjęs, kad eilėraštis priklauso man, netikėtai sužinodavau, kad, deja, tai tik iliuzija, o kūrinėlio dvasioje kur kas daugiau Vidinio negu manęs. Sieloje darydavosi niauru, kad apvaginėju nepakeičiamą bičiulį, kuris, beje, gerai tai žino, bet geravaliai šypsosi ir net puoselėja tik jam vienam žinomus regėjimus.
– Girdėjau, Vidinis skambino? Ar kas atsitiko, kad telefoną atsiminė? Retas atvejis, – neužmiršta pasiteirauti Leokadija.
– Klausė, ar greitai parvažiuosime į Naujininkus.
– O Viešpatie! Ir vėl Naujininkai. Jaučiu, kad jie ten mane ir palaidos.
– Ar ne tas pats, kur taip bus? Va, panosėje Visi šventieji, po jų tuoj pat Vėlinės. Geresnio meto tokioms žinioms iš Anapilio gauti nebūna.
– Gerai, gerai, – atšovė žmona ir įnirtingai pradėjo mosuoti šluota.
Per tą visą rudenio laiką, kai pradeda kristi medžių lapai, šluota sodelyje tampa bene darbingiausiu įrankiu. Leokadija su ja kasdien apvaikščioja visą sodą. Atrodo, numestas pageltęs medžio lapas jai nelyg pelnyta bausmė, kurią priima atlaidžiai, nepykdama, o paskui net pasidžiaugia, jog nuo šlavimo pavargusi taip, kad net kaulus skauda.
– Tu kur? –klausia, grįžtelėjusi per petį.
– Ė, ten! – mosteliu ranka .– Greitai grįšiu.
– Parink gilių, gal dar rasi kokią.
Leokadija beveik visuomet nuspėja mano sumanytas išvykas. Taip ir šį kartą. Anksti, dar neišlipęs iš lovos sumąsčiau nueiti prie Balsių arba kitaip – Kryžiokų ežero. Jis labai arti, kaip ir viskas, kas šitame Vilniaus pakraštyje gražu. Tai ežeras, kad nepaisant kaip dažnai jį lankytumei, niekuomet neatrodo, kad nuobodu ar įgriso, kad sielą reikėtų užimti kažkuo kitu. Galbūt todėl, kad ir to „kito“ čia irgi nemažai. Šįkart susiruošiau nueiti prie ąžuolo. Tai ne nauja, nes baigdamas sodo sezoną, visuomet ateinu lyg atsisveikinti. Pastaruoju laiku būtinai su eilėraščiu, kurį taisinėdamas jau rašau tris – keturis metus ir jaučiu, kad niekuomet nesugebėsiu parašyti. Net įsikaliau į galvą mintį, jog taip todėl, kad ir ąžuolas keičiasi. Akys šito dažniausiai nepastebi, bet suprantu gi, kad tai ne akmuo, o gyva, krutanti, judanti, auganti didybė. Jau kiek šimtmečių, kai įsikibo šaknimis į ežero pakrantės šlaitą ir nepaleidžia jo.
– Sakiau, motin, (taip labai dažnai vadinu žmoną) kad šiemet mano ąžuolas be gilių.
– Akinius pasiimki.
Ėjau lėtai, užsimiršęs, ir galvoje, atrodė, nieko nėra, kas kilstelėtų dvasią, bet tai užtruko neilgai, nes po vieno kito krabždesio suvokiau, kad savo kelionėje ne vienas; kartu su manimi ir papūgėlės. Dar labiau sulėtinau negreitą senio žingsniuotę, suklusęs įvykiams galvoje ir neabejodamas, kad Nadežda su Eženu neištvers tylos, tik, sergėk Dieve, kad nors nepradėtų giedoti „Internacionalo“. Tačiau kad ir baimindamasis, bet žinia, kad prie ąžuolo ateinu su papūgėlėmis, nutaiką kardinaliai pakeitė – laukiau nenuspėjamų dalykų, o Vidiniui siunčiau signalą: palik telefoną, mielas bičiuli ir budėk, kaip mums įprasta, pasikliaujant transindukciją.
– Taigi, budėk! – išgirdau. Jau buvau išmokęs pagal kalbą pažinti ir Nadeždą, ir Eženą, ir net atrodė nesuprantama, jog galėję būti, kad anksčiau tai niekaip nepavykdavę. Šį kartą pirmoji, pakartodama mano „budėk“, prabilo Nadežda. Be bruzdesio, be bet kokio sujudimo, o tiesiog iš tylos. Ir todėl galima buvo dar kartą pasitikinti, kad papūgėlės mano galvoje yra ir tuomet, kai ilgą laiką atrodo, kad jų nėra. Yra ir, beje, dirba ar bet jau žvalgosi, išsilaipinusios į nežinomą, jų pačių atrastą žemyną.
– Man regisi, kad šitą dėžę galima vadinti „juodąja“ Tai būtų daugiau negu nuostabu, jeigu taip. Supranti? Daug kartų nuostabiau, negu abi kartu galime suvokti.
– Palik tą dėžę ramybėje. Ir be jos yra kur pasižvalgyti. Bet įdomu,kodėl ją vadini „juodąja“?
– Kai dviratis išrastas, ar reikia tai daryti iš naujo? – atsiliepė Eženas ir pakvietė: – Ateik! Čia va informacija apie tai, ką dziedulis vadina transindukcija, o anksčiau, kaip suprantu, vadino transformacija.
– Eženai, iš kur pas tave tokie dalykai?
– Ha! Žiūrėk tu man! Ir tu mane, kaip dziedulis vardu vadini!– kone aiktelėjo Eženas, bet „juodoji dėžė“ jam buvo įdomesnė: - Taigi, Nadežda, nieko pas save neieškau. Ne mano - tavo parašyta. Tereikėjo išmokti skaityti ir surasti, kur parašyta.
–Dėžėje?
– Būtent joje. Čia daug kas parašyta. Labai daug kas, bet dabar paklausyk. Bet – ne. Skaitysime abu. Tu sodo kaimyno tekstą, o aš dziedulio.
Išgirsti žodžiai krestelėjo taip, lyg pirmą kartą per ilgą savo gyvenimą būčiau išgirdęs kaip vėlyvą rudenį, prieš pat Simajudą, trenkia perkūnas. Žemė po kojomis sudrebėjo ir pradėjo plaukti.
– Atsargiau, – įspėjo Nadežda.
– Betgi ne „Internacionalą“ giedu. Bet čia svarbiau, kad nėra blogo, jog neišeitų į gera.
„ –Taip, Pranuci, yra nesuprantamų dalykų, kurių toli net nereikia ieškoti, nes jie sukilnoti žmoguje, tačiau sąvoka "transindukcija" nežavi, ji neaprėpia susikalbėjimų per nuotolius esmės. Negirk jos ir ieškok tai, kas pritiktų kaip žmogui batai, švarkas, kepurė“ – perskaitė Nadežda kažkada sakytus sodo kaimyno žodžius, o po jos Eženas perskaitė mano:
„- Išties, girti ar girtis nereikia, bet džiaugiamės, kad nors tiek suradę. O paramos neatsisakome- mielai ją priimtume, tačiau kol kas jinai nedažna."
–Viešpatie, tu visgi esi, - sumurmėjau, bet pasakyti žodžiai nenutilo. Kaip sugedusi patefono plokštelė, jie nesiliaudami kartojosi, bet tai netgi netrukdė. Nežinia kokiomis galioms padedant, bet supratau, kad papūgėlių perskaityti tekastai yra tikri, kažkada jie tokie tikrai buvo, o netrukus atsiradęs galvoje lėktuvo gaudesys, suteikė progą manyti, kodėl Eženas savo radinį pavadino „juodąja dėže“. Žinoma, galėjau mielai nusišypsoti ir vadinti absurdu tokį radinį galvoje, bet taip neatsitiko, netgi priešingai – tuoj pat patikėjau, kad jo radinys savo esme labai panašaus į įtaisus, be kurio savo skrydžiuose neapsieina lėktuvai ir juos vadina būtent taip – juodosiomis dėžėmis, kuriose sukaupti skrydžių duomenys išlieka net ištikus lėktuvus katastrofoms.
–Viešpatie, tu visgi esi, - paskutinį kartą išgirdau sugedusios plokštelės įrašą. "Patefonas" pavargo ją sukti, o aš, įėjęs į girią, netrukus atsisėdau ant pirmo pasitaikiusio kelmo, kur supratau, kad  man šį kartą nepavyks nueiti prie ąžuolo, reikia sugrįžti atgal pas Leokadiją į sodo namelį, į jo Pastriekės departamentą ir suprasti bent tiek, kad jeigu vyksta stebuklai, tai jie pirmiausiai prasideda Žmoguje ir, ko gero, būtent viršiausioje jo dalyje. Iki ąžuolo atstumas nedidelis, ateiti ten nebūtų sunku, bet savijauta buvo ne ta, kuri reikalinga pareikšti šimtamečiui galiūnui  pagarbą ir pabandyti perskaityti jam nepabaigiamą rašyti eilėraštį.