NEGRAŽI PELĖDA

                              1.Vėlyvo rudens motyvas

Ruduo.                              
 Daug kartų jis prašliaužė per mano gyvenimą. Net aptingau skaičiuoti. Tačiau neretai toks tingėjimas savotiškai įdomus - stebiu, kaip gamta leipsta, nyksta, slenka į tamsą, palikdama vis mažiau šviesos, kad net truputį baugu, jog vienąkart saulė nesudūmotų nusileisti ne į žemą saulėlaidos horizontą, o tiesiog į mano akis. Ir bendrai — kokių tik nuojautų neišgirsti rudenio pamąstymuose: ir aplink save, ir toliau nuo savęs, bet daugiausia bruzdesio, judėjimo savyje. Lyg atsvara apmirštančiai rudenio gamtai žmoguje labai jautriai sukruta, sujuda, sunerimsta jo vidinis pasaulis, kurį įpratau vadinti ir priimti kaip Savęsp(i). Iš ten ateina nuojautos, o dažnos jų panūsta persitvarkyti ir realizuojasi fiziniame gyvenime. Tačiau šis ruduo man gerokai kitoks, nes nelauktai, apart įprastos publikos, prisiėjo gyventi su papūgėlėmis. Ot, ir tą kartą, jaukiai nusiteikęs ir pajutęs galvoje jų krebždesį, įtikinėjau save, kad, ko gero, jos jau tikrai bus išmokusios giedoti „Internacionalą“, o jeigu taip, tai visos mano gyvenimo sąskaitoje paliktos dienos ir prasidės, ir baigsis jo giedojimu. Ne nauja tai, bet ir ne sena — panašiai anksčiau taip elgdavosi nacionalinis radijas, ankstyvais rytais giedodamas kaip himną Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“, ir taip pabudindamas Lietuvą keltis į naują dieną. Taip, beje, užgiedodamas, ir pabaigdamas ją, bet jam pavargus ir atsisakius taip kasdienybėje įrėmintos valstybės gyvenimo dienotvarkės, atsirado tuščia, tačiau gera vieta ir štai vieną kartą išgirdau:
                              Tai jau yr paskutinė
                             Sprendžiamoji kova. ...

     Gera vieta tuščia nebūna, tai neblogai žinom, bet kad ją užims net nežinia iš kur atsiradusios papūgėlės, nebuvo įmanoma atspėti jokiomis prognozėmis. Ir tenka pripažinti, kad laikas surastas nepaprastai geras — ruduo, trumpindamas dienas ir mažindamas šviesos kiekį, priartėjo prie spalio mėnesio pabaigos ir Simajudo: rudenio darbai pabaigti, reikia ruoštis į rudens gėrybių turgų, neužmirštant iškūrenti vėlėms pirtį. Lietuvos vėlyvi rudenys charakteringi ne tik pelėdų dienomis, pelėdų naktimis; šį laiką taip pat pamėgusios ir vėlės, bet netikėta, kad štai dabar ryžtingiau suspurda ir papūgėlės. Netgi atkakliau negu raides A ir B (Atė ir Bėtė), kurios per netrumpą mūsų bičiulystę taip ir neišmoksta suprasti, kad žmonių gyvenime yra reikalų, kuriuos narplioti, minkyti ar kitaip su jais elgtis yra protingiau, kai jie palikti jiems patiems be pašalinės savanoriškos, neretai įkyrios, kone net prievartinės talkos. Tačiau prie  Atės ir Bėtės (kaip, beje, ir Joto) jau priprasta, nes su šių raidžių trijule jau seniai kartu  — ginčijamės, pykstamės, taikomės — ir man būtų skaudu, jeigu dėl kažkokių priežasčių ši trijulė pasišalintų iš Savęsp(i) nepaisant, jog netikėtai atsirado daugiau pagalbininkų, pirmiausia — dvi papūgėlės.

   Pirmą kartą išgirdęs jas galvoje, ilgai laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų ten gyvenimą išgirs artimesni -tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! – žada man psichiatrinę ligoninę. Bent kol kas apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas savo panašumu neretai priartėja prie trečio brolio, kuomet kiti du jo broliai protingi, o jis — kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“, — daugsyk prašiau, bet jos įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota  – kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, su knyga Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista ar— ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.

    —  Net labai keista, — atsiliepiu pats sau į savo samprotavimus, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Tačiau  garantijų, kad taip neatsitiks — ogi jokių. Jau atrodė, kad pripratau laukti iš jų dažniau papūgiškai mielų siurprizų, bet, žinoma, jokiu  būdu ne „Internacionalo“ giedojimo.

   O buvo taip:
    — Pasaulis atsimins, pasaulis atsimins, — įtaigiai patikino kažkuri ir išgirstu:

                         Pirmyn, vergai nužemintieji,
                         Išalkusi minia, pirmyn! —

  Ir pertraukusi giedojimą:
   — Jau kiek nemažai laiko, kai laisvėje, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
   — Kiek beatsimeni? Ir aš taip, kiek beatsimenu. Bet tam žmogeliui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt — atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt — atkirpo  mano. Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur skristi? Kai nežinai kur - netoli  nuskrisi.
   — Taigi, taigi! Kai težinai tik kas per sprindį, toli nenuskrisi.
                        Pirmyn , vergai, nužemintieji...
   — Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad  mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo mūsų laisvei! Priėjo, čirkšt — nukirpo, čirkšt dar kartą – ir abi laisvos.

                        Pasaulį  seną išardysim,
                        Iš pačių pamatų ir tuo
                        Naujai pasaulį atstatysim,-

    atsiliepė giedojimu jos draugė. Tuomet dar vis negebėjau atskirti, kuri konkrečiai iš jų dainuoja, kuri kalba, todėl neatrodė, kad prasminga pavadinti jas vardais ir neįmanoma parodyti, kuri kokiais talentais  turtingesnė.

    — Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! — kažkuri vėl: — Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt – žagt, čirkšt – žagt. Bet dabar pagalvojus liūdna, kad lankytojai, mokantys pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos — nepririštos, bet visų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi – manimi? Negalės, nes ten jau mūsų nėra.
   — Stop! — į aukštesnę natą nušoko pašnekovė, pati nustebdama:   

   — Aš, regis, moku skaityti.
   — Moki skaityti!?
   „ Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
   — O, tikrai! Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
   — Kaip suprantu, kažkur Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
   —  Taip! Taip! Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad o - cho-cho!
   — Nežino, ką rašo?
   — Ko stebiesi? Kodėl jam reikėtų žinoti?
   — Kaip suprasti  – kodėl?

   — Rašo, ką girdi, ką mato. Ir tik tiek.

   — Pagyvensim – pamatysim ar „tik tiek“. O „Internacionalą“ giedoti irgi išmoksim,- pasižadėjo viena už abi.

   — Betgi ne dėl jo mudvi čia,— atsiliepė giesmininkei kita ir pereidama beveik į šnabždesį: — Nereikia taip garsiai, dar per anksti. — Tačiau būtent toks jos drausminantis šnabždesys labiausiai įsiminė, vis iš naujo priversdamas atsiminti šitaip išgirstą jųdviejų pašnekesį ir spėlioti iš jo net savo paties ateitį. Bet dar nekantriau laukdavau išgirstant naujų papūgėlių dialogų, o sulaukęs, įsitverdavau ausimis į  kiekvieną jų žodį, bandydamas surasti ateities būrimui reikalingų nuorodų. Dažna diena praeidavusi taip, lyg jos būtų palikusios mane taip tyliai, kaip ir atsiradusios. Tačiau ši vėlaus rudenio diena laukimu nebaudė. Atrodė, jog kažkuri papūgėlė tiesiog įsispoksojo į mano akis ir:

   — O pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus, —  pasakė kažkuri.

                          Tai jau yr paskutinė
                          Sprendžiamoji kova, —

     atsiliepia giesmininkė iš „Internacionalo“, primindama anksčiau išgirstą ir reikšmingai į mano atmintį įstrigdžiusi pirmąjį savo padainavimą. Buvo aišku, kad šis užsiėmimas (bent šiuomet) jai  labiausiai įdomus ar reikalingas.

   „Tebus jos vardas Eženas“, — pamaniau mintyse   
   — O kur padėjai? -

                        „Kas buvo nieks, tas bus viskuo“, — pasiteiravo antroji.

   — Ak, kad tave kur! Ši eilutė visame  „Internacionale“ man  sunkiausia. Bet tai, regis, suprantama, nes šiais laikais net papūgai būti VISKUO ne taip paprasta, - pakalbėjo Eženas. 

   — Labai nepaprasta, - pripažino jo pašnekovė.

   — Tebus jos vardas Nadežda, — vėl pamaniau. Ir štai po ilgesnio laiko išgirstu savęs paminėjimą:

   — Dziedulis... bet tai ne tikras jo vardas. Tikras vardas Pranas. Gerai, kad išmokau skaityti. O tai vis dziedulis, dziedulis. Net sarmata atsiminti.

   — Iš kur paėmei - sarmata? Kaip kiti taip ir mes. Esame kas esame. Papūgos.
   — Va tau! Apie tai nepagalvojau,— ir išlygindama apglamžytą popiergalį perskaitė:
   "Betgi, Pranai, čia perrašei eilėraštį, kuris jau buvo paviešintas. Ką? Ar žarijų pritrūko naujiems kepti"?
   Šyptelėjau. Bene, taip šviesiai, kai jau neatrodė, kad papūgėlės galėtų mane suruošti į psichiatrinę ligoninę. Ir pats sau, bet kartu ir joms tariau :

   — Tai todėl, kad panūdo papasakoti apie tai, kas atsitinka su blogais eilėraščiais. — Ir taip buvo pasakyta rimtai, jaučiant atsakomybę už savo ištartą žodį ir vienodai gerbiant kaip Nadeždą su Eženu, taip save, nusiteikusį greitu laiku paimti į rankas poezijos  knygelę  "Eilėraščio sėja“, kurios laukiau ir kurios laukimas neretai pereidavo į nepasitenkinimą su priekaištais sau dėl – mano galva –  neypatingai doro susitarimo su Vidiniu. Bet žinojau, jog kažką keisti jau vėlu, tačiau mintys aiškios ir gal net papūgos jau nereikalingos, nes jos ar nutyla, ar išnyksta, o savyje  atsiradusią nuotaiką girdžiu kuždant kaip putojantį alų su blogų eilėraščių deklamavimais.