NEGRAŽI PELĖDA

                        2. Zylės

Žinau, suprantu, kad užsibūnu žvalgydamasis po vėlyvą rudenį, tačiau šį kartą dėl to savęs nebaru, nes panūdau neskubėti gyventi – pabūti prie kiekvieno reiškinio, nepaisant ar didelis jis ar mažas, įsižiūrėti atidžiau ir padėkoti, kad tokį jį galiu pamatyti.
Neatrodo, kad žiema jau „ant nosies“, tačiau zylės, zylės, zylės... Jos spurda, skraido aplink langus, tūpia, vėl kyla ir, regisi, net laukia greičiau sniego pasirodant. Dabar jau pusbalsiu zylėms:
– O prie žmogaus jums vis dėlto smagiau, a? Bet ir aš nežinau, kodėl taip atsitiko, kad ištikimiausi krašto paukščiai nedažnai susilaukia geresnio žodžio. Oi, nemanykite, kad taip apie jus, zylės. Kad ir žvirblio dydžio, kad ir nepalygintinai spalvingesnės už jį, bet anas jam ištikimas kaip akmenėlis. O jūs? Neįsitikinęs ir dabar, ar vietinės, ar praskrendančios, bet žinau, kad daug jūsų savo kiemo nepalieka. Ką? Klausiate, kur aš susiruošęs?
Tuo laiku pasąmonėje išgirdau, kad mane mini Vidinis.
– Ha! Kas atsitiko? Ko nerimauji? Bet kad jau toks esi, Vidini, tai toks ir būk! Ateis laikas ir pažiūrėsim, kaip atrodys vaikas, – burbteliu, bet mintis subruzdo, pagyvėjo ir jau ne taip paprasta ja atsikratyti. Net senatvė – bent kol dar smegenys veika – mudviem su Vidiniu paliko galią jausti vienas kitą ten, kur bebūtume, nepaisant toli ar arti vienas nuo kito. O kuomet Vidinis tampa poetu ir nori, kad jį tokį išgirsčiau, tokia, kaip įpratome sakyti, pajauta „per smegenų žievę“, padidėja, suaktyvėja, tačiau ir be jos retai kada mudviems ateina noras paimti telefoną ir paskambinti. Daugsyk bandėme pasiaiškinti, kokie dievai mudu apdovanojo tokia pajautimo galia. Ir – kodėl? Tai ne tas pats, kuomet žmogus nujaučia ateinančią nelaimę ar laimę, dažniausia net nenutuokdamas, nesuvokdamas iš kurios pusės ir kaip tai pasireikš tikrovėje. Tačiau jau senokai praėjo tie laikai, kai mudu su Vidiniu kamavomės, bandydami suprasti, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kaip toli, mokėdavome ne tik jausti, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, vienas kitam pasiųsdami mintyse sukauptus tekstus. Ne visus. Nelengva buvo patikėti tokia realybe, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkurioje smegenų žievės dalyje, man, deja, nepriklauso. Tačiau tie tekstai irgi ne bet kokie, ne be kažkieno atrankos. Vidinis galėjęs šaukti, barti, ginčytis, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, užsiblokavusios, tačiau tereikia informaciją pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas per nuotolį mums patiems sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokiame, kad jis kitoks, ypatingesnis, skiriasi nuo bendravimo su kitais, netgi tos pačios aplinkos žmonėmis. Kažkokios biologinės srovės „subanguoja“ tapačiomis amplitudėmis, smegenų žievėje "nupiešdamos" tapačias minties sąvokas. Nesakytumei, kad taip atsitikę nuo lopšio laikų, tačiau pėdsakai veda į ten, kur šiliniai, kur Šklėriai.
„Betgi jis ruošiasi paskambinti, – suvokiau – telefonu paskambinti. Nagi, nagi! Kas atsitiko, kad telefono prireikė?“
Ir jau netrukus išgirstu:
– Laukiam parvažiuojant ir nesulaukiame. Negi pasiliekate žiemoti?
– Va tau! Iš kur tai nugirdai?
– Knygutė atiduota spaudai ir dabar reikia laukti. Atrodo, kad neilgai. Panašu, kad „Eilėraščio sėja“ aplenks Kristaus gimimą.
– Betgi ne dėl to skambini.
– Ė, neklausk. Pavargau. Tiesiog neišeina iš galvos tai, ko nei pats suprantu, nei kitam moku paaiškinti.
– Gal žinai, kiek metų zylė gyvena?
– Kas, kas gyvena? Zylė? Na, ačiū, regis, pasišnekėjome. Beje, suskaičiavau, kad knygutėje būsią beveik pusantro šimto eilėraščių. Vadinasi, per metus vidutiniškai rašai du eilėraščius.
– Oho, kokia sparta! Bet kodėl –aš? Jeigu ne tavo parama, ko gero, vidutiniškai ir vieno nebūčiau gebėjęs parašyti.
– Baik! Vyriškai sutarėme, kad apie mane nekalbam, - pastorino balsą Vidinis ir atsikvėpdamas: - Reikėjo matyti, kaip atrodžiusi Asta su Daina. O ir raidžių trijulė, ypatingai Bėtė! Man regisi, kad paliktus už knygelės borto eilėraščius išmoksime greičiau ir geriau, negu sutalpintus „Eilėraščio sėjoje“.
–Tai todėl ir skambutis, kad žinočiau, kas už borto palikta? Ačiū, bet nesistenk!
– Kaip suprantu, toks erzelis neilgai truks, tačiau visi dabar baiminasi, kad leidyba tave sunaikins. Ir dvejų eilėraščių per metus negebėsi parašyti. Tiesą pasakius, aš taip pat baiminuosi.
Atsikvėpiau ir:

„Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus...“

Papūgėlės irgi sukruto:
– Supratai?- paklausė viena
– Ką reiškia „supratai“? Mes jau ne zoologijos sode ir nepririštos šalia lankytojų takų. O tu?
– Bandau įteigti sau, kad ką tik gimusi. Net jeigu būčiau su ūsais, vis tiek reikia suvokti, kad ir laisvėje būtis prasideda nuo pirmo žingsnio. Atrodo, dar jo, to pirmo, nežengiau, dar vystykluose, - pakalbėjo Nadežda, o Eženas:
– Nori pasakyti, kad ne ką supratai?
– Nieko nesupratau. Bet ar tai reiškia, kad kažką prarandu? Buvome kaip dvynės vieną į kitą panašios, taip ir pasilikome. Matyt, kad taip ir Vidinis su dzieduliu. Jiedu irgi labai panašūs. Net nepasakysi, kuriam priklauso jų deklamuojamų eilėraščių autorystė. Bet neatrodo, kad ir patys žino.
Matyt, kad tokia publika man buvo tinkama – ten, Vilniaus Naujininkuose, Vidinis su telefonu, čia, galvoje, sukrutusios dvi papūgėlės. Nedaug eilėraščių gebėjau padeklamuoti mintinai, bet šis buvo būtent toks ir todėl neklupinėdamas tęsiau:

Ant sienos – surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų

Man ne vis vien -
Mylėsim? Nemylėsim?
Pats ašaras erškėtrožių surinksiu...
Tiktai prašau: padėkite surasti man
Jų – vyčių – motinas,
Kad grįžtančius
Namo priimtų.
(„Prašau“, 2008-01-20)

Bet dabar gi ruduo. Vėlyvas. Reikia ir į turgų važiuoti, ir vėlėms pirtį iškūrenti. Neturiu teisės pabėgti į tolimesnius prisiminimus. O papūgėlės irgi stebi, klauso ką dar išgirs iš žmonių gyvenimo pamokų, bet svarbiausia dabar - per rudenį vis spartesniais žingsniais ateinantis Adventas. Ir man darosi nesmagu, kad apie jį žinau daugiau negu reikia. Man jau nekyla klausimas - kodėl Adventas? Mintyse, atsimindamas Jėzų, vis dažniau pasirodau kaip priekaištų reiškėjas.
- Ar jis negalėjo kito laiko rinktis? – klausiu pusbalsiu nežinia ko,apžvelgdamas papilkėjusius, apnykusius spalio pabaigos Vilniaus miesto pakraštyje esančius Balsių sodus. Atsakymo, ar Jėzus galėjo rinktis laiką gimimui, žinoma, nelaukiu, nes tai visai nesvarbu. Sodų žaliasis sezonas baigiasi, užmigdydamas gamtos gyvastį ir ištrindamas dar neseniai šviesiai žydėjusias spalvas nepaisant, kad žmogaus gyvenimas čia pasilieka. Tiesa, jo gerokai mažiau negu vasarą ar net rudens pradžioje, bet daugiau negu užbaigiant ankstesniuosius sezonus, nes ir vėl ne viena šeima suspėjo įsikurti nuolatiniam gyvenimui soduose. Truputį pavydu, o zylės mieliau glaudžiasi prie namų su žmogumi ir vėl lyg pirmą kartą matau, kokie tai gražūs, nuostabūs, laimingi, linksmi paukščiai.

NEGRAŽI PELĖDA

                              1.Vėlyvo rudens motyvas

Ruduo.                              
 Daug kartų jis prašliaužė per mano gyvenimą. Net aptingau skaičiuoti. Tačiau neretai toks tingėjimas savotiškai įdomus - stebiu, kaip gamta leipsta, nyksta, slenka į tamsą, palikdama vis mažiau šviesos, kad net truputį baugu, jog vienąkart saulė nesudūmotų nusileisti ne į žemą saulėlaidos horizontą, o tiesiog į mano akis. Ir bendrai — kokių tik nuojautų neišgirsti rudenio pamąstymuose: ir aplink save, ir toliau nuo savęs, bet daugiausia bruzdesio, judėjimo savyje. Lyg atsvara apmirštančiai rudenio gamtai žmoguje labai jautriai sukruta, sujuda, sunerimsta jo vidinis pasaulis, kurį įpratau vadinti ir priimti kaip Savęsp(i). Iš ten ateina nuojautos, o dažnos jų panūsta persitvarkyti ir realizuojasi fiziniame gyvenime. Tačiau šis ruduo man gerokai kitoks, nes nelauktai, apart įprastos publikos, prisiėjo gyventi su papūgėlėmis. Ot, ir tą kartą, jaukiai nusiteikęs ir pajutęs galvoje jų krebždesį, įtikinėjau save, kad, ko gero, jos jau tikrai bus išmokusios giedoti „Internacionalą“, o jeigu taip, tai visos mano gyvenimo sąskaitoje paliktos dienos ir prasidės, ir baigsis jo giedojimu. Ne nauja tai, bet ir ne sena — panašiai anksčiau taip elgdavosi nacionalinis radijas, ankstyvais rytais giedodamas kaip himną Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“, ir taip pabudindamas Lietuvą keltis į naują dieną. Taip, beje, užgiedodamas, ir pabaigdamas ją, bet jam pavargus ir atsisakius taip kasdienybėje įrėmintos valstybės gyvenimo dienotvarkės, atsirado tuščia, tačiau gera vieta ir štai vieną kartą išgirdau:
                              Tai jau yr paskutinė
                             Sprendžiamoji kova. ...

     Gera vieta tuščia nebūna, tai neblogai žinom, bet kad ją užims net nežinia iš kur atsiradusios papūgėlės, nebuvo įmanoma atspėti jokiomis prognozėmis. Ir tenka pripažinti, kad laikas surastas nepaprastai geras — ruduo, trumpindamas dienas ir mažindamas šviesos kiekį, priartėjo prie spalio mėnesio pabaigos ir Simajudo: rudenio darbai pabaigti, reikia ruoštis į rudens gėrybių turgų, neužmirštant iškūrenti vėlėms pirtį. Lietuvos vėlyvi rudenys charakteringi ne tik pelėdų dienomis, pelėdų naktimis; šį laiką taip pat pamėgusios ir vėlės, bet netikėta, kad štai dabar ryžtingiau suspurda ir papūgėlės. Netgi atkakliau negu raides A ir B (Atė ir Bėtė), kurios per netrumpą mūsų bičiulystę taip ir neišmoksta suprasti, kad žmonių gyvenime yra reikalų, kuriuos narplioti, minkyti ar kitaip su jais elgtis yra protingiau, kai jie palikti jiems patiems be pašalinės savanoriškos, neretai įkyrios, kone net prievartinės talkos. Tačiau prie  Atės ir Bėtės (kaip, beje, ir Joto) jau priprasta, nes su šių raidžių trijule jau seniai kartu  — ginčijamės, pykstamės, taikomės — ir man būtų skaudu, jeigu dėl kažkokių priežasčių ši trijulė pasišalintų iš Savęsp(i) nepaisant, jog netikėtai atsirado daugiau pagalbininkų, pirmiausia — dvi papūgėlės.

   Pirmą kartą išgirdęs jas galvoje, ilgai laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų ten gyvenimą išgirs artimesni -tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! – žada man psichiatrinę ligoninę. Bent kol kas apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas savo panašumu neretai priartėja prie trečio brolio, kuomet kiti du jo broliai protingi, o jis — kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“, — daugsyk prašiau, bet jos įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota  – kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, su knyga Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista ar— ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.

    —  Net labai keista, — atsiliepiu pats sau į savo samprotavimus, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Tačiau  garantijų, kad taip neatsitiks — ogi jokių. Jau atrodė, kad pripratau laukti iš jų dažniau papūgiškai mielų siurprizų, bet, žinoma, jokiu  būdu ne „Internacionalo“ giedojimo.

   O buvo taip:
    — Pasaulis atsimins, pasaulis atsimins, — įtaigiai patikino kažkuri ir išgirstu:

                         Pirmyn, vergai nužemintieji,
                         Išalkusi minia, pirmyn! —

  Ir pertraukusi giedojimą:
   — Jau kiek nemažai laiko, kai laisvėje, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
   — Kiek beatsimeni? Ir aš taip, kiek beatsimenu. Bet tam žmogeliui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt — atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt — atkirpo  mano. Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur skristi? Kai nežinai kur - netoli  nuskrisi.
   — Taigi, taigi! Kai težinai tik kas per sprindį, toli nenuskrisi.
                        Pirmyn , vergai, nužemintieji...
   — Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad  mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo mūsų laisvei! Priėjo, čirkšt — nukirpo, čirkšt dar kartą – ir abi laisvos.

                        Pasaulį  seną išardysim,
                        Iš pačių pamatų ir tuo
                        Naujai pasaulį atstatysim,-

    atsiliepė giedojimu jos draugė. Tuomet dar vis negebėjau atskirti, kuri konkrečiai iš jų dainuoja, kuri kalba, todėl neatrodė, kad prasminga pavadinti jas vardais ir neįmanoma parodyti, kuri kokiais talentais  turtingesnė.

    — Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! — kažkuri vėl: — Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt – žagt, čirkšt – žagt. Bet dabar pagalvojus liūdna, kad lankytojai, mokantys pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos — nepririštos, bet visų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi – manimi? Negalės, nes ten jau mūsų nėra.
   — Stop! — į aukštesnę natą nušoko pašnekovė, pati nustebdama:   

   — Aš, regis, moku skaityti.
   — Moki skaityti!?
   „ Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
   — O, tikrai! Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
   — Kaip suprantu, kažkur Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
   —  Taip! Taip! Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad o - cho-cho!
   — Nežino, ką rašo?
   — Ko stebiesi? Kodėl jam reikėtų žinoti?
   — Kaip suprasti  – kodėl?

   — Rašo, ką girdi, ką mato. Ir tik tiek.

   — Pagyvensim – pamatysim ar „tik tiek“. O „Internacionalą“ giedoti irgi išmoksim,- pasižadėjo viena už abi.

   — Betgi ne dėl jo mudvi čia,— atsiliepė giesmininkei kita ir pereidama beveik į šnabždesį: — Nereikia taip garsiai, dar per anksti. — Tačiau būtent toks jos drausminantis šnabždesys labiausiai įsiminė, vis iš naujo priversdamas atsiminti šitaip išgirstą jųdviejų pašnekesį ir spėlioti iš jo net savo paties ateitį. Bet dar nekantriau laukdavau išgirstant naujų papūgėlių dialogų, o sulaukęs, įsitverdavau ausimis į  kiekvieną jų žodį, bandydamas surasti ateities būrimui reikalingų nuorodų. Dažna diena praeidavusi taip, lyg jos būtų palikusios mane taip tyliai, kaip ir atsiradusios. Tačiau ši vėlaus rudenio diena laukimu nebaudė. Atrodė, jog kažkuri papūgėlė tiesiog įsispoksojo į mano akis ir:

   — O pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus, —  pasakė kažkuri.

                          Tai jau yr paskutinė
                          Sprendžiamoji kova, —

     atsiliepia giesmininkė iš „Internacionalo“, primindama anksčiau išgirstą ir reikšmingai į mano atmintį įstrigdžiusi pirmąjį savo padainavimą. Buvo aišku, kad šis užsiėmimas (bent šiuomet) jai  labiausiai įdomus ar reikalingas.

   „Tebus jos vardas Eženas“, — pamaniau mintyse   
   — O kur padėjai? -

                        „Kas buvo nieks, tas bus viskuo“, — pasiteiravo antroji.

   — Ak, kad tave kur! Ši eilutė visame  „Internacionale“ man  sunkiausia. Bet tai, regis, suprantama, nes šiais laikais net papūgai būti VISKUO ne taip paprasta, - pakalbėjo Eženas. 

   — Labai nepaprasta, - pripažino jo pašnekovė.

   — Tebus jos vardas Nadežda, — vėl pamaniau. Ir štai po ilgesnio laiko išgirstu savęs paminėjimą:

   — Dziedulis... bet tai ne tikras jo vardas. Tikras vardas Pranas. Gerai, kad išmokau skaityti. O tai vis dziedulis, dziedulis. Net sarmata atsiminti.

   — Iš kur paėmei - sarmata? Kaip kiti taip ir mes. Esame kas esame. Papūgos.
   — Va tau! Apie tai nepagalvojau,— ir išlygindama apglamžytą popiergalį perskaitė:
   "Betgi, Pranai, čia perrašei eilėraštį, kuris jau buvo paviešintas. Ką? Ar žarijų pritrūko naujiems kepti"?
   Šyptelėjau. Bene, taip šviesiai, kai jau neatrodė, kad papūgėlės galėtų mane suruošti į psichiatrinę ligoninę. Ir pats sau, bet kartu ir joms tariau :

   — Tai todėl, kad panūdo papasakoti apie tai, kas atsitinka su blogais eilėraščiais. — Ir taip buvo pasakyta rimtai, jaučiant atsakomybę už savo ištartą žodį ir vienodai gerbiant kaip Nadeždą su Eženu, taip save, nusiteikusį greitu laiku paimti į rankas poezijos  knygelę  "Eilėraščio sėja“, kurios laukiau ir kurios laukimas neretai pereidavo į nepasitenkinimą su priekaištais sau dėl – mano galva –  neypatingai doro susitarimo su Vidiniu. Bet žinojau, jog kažką keisti jau vėlu, tačiau mintys aiškios ir gal net papūgos jau nereikalingos, nes jos ar nutyla, ar išnyksta, o savyje  atsiradusią nuotaiką girdžiu kuždant kaip putojantį alų su blogų eilėraščių deklamavimais.