Būties vingriuose

SCENA XII

Vėl Jono iš Griškabūdžio kambarys antrame namo aukšte, kuriame kaupia senienas ir įsitaisęs savo „raštinę“. Dabar ten atėjęs iš nuotraukos šventas Šv. Petras. Kaip skulptūra, anksčiau stovėjusio ant Viekšnių senųjų kapinių vartų stulpo.

JONAS Aš regis nemoku nei mąstyt, nei girdėt. Ir visai tikra, kad nemoku suvokti ką girdžiu. Akivaizdumas didelis ir neįmanoma suabejoti, kad tai ne iš tavo lūpų.
ŠV. PETRAS Ogi perkūnėlis žino, kada jūs, mirtingieji, liausitės abejoję. Didesnę dalį gyvenimo praleidžiate abejonėse. Taigi, girdėk dar kartą: eik ir pasakyk. Tiesą žmonai pasakyk, kad Šv. Petras atėjo.
JONAS Betgi girdžiu sakant, kad ir raktus pasiimčiau.
ŠV. PETRAS Gerai girdi.
JONAS O Viešpatie, niekuomet daugiau nerinksiu senienų. Bet gi koks tu būsi Šv. Petras be raktų?
ŠV. PETRAS. Ar manai, kad juos tau atiduodu visam laikui? Betgi žvelk pro langą. Atidžiau. Ar neatrodo, kad mes apsuptyje? Regis, kad ant kapinių vartų stulpo buvo saugiau negu čia.
JONAS Apsuptyje?

Nueina prie lango ir atsargiai stebi, kas už jo...

JONAS Tamsu, oi kaip tamsu. Ar apie šitą , taigi tamsos apsuptį kalbi, šventasis? Betgi spalio pabaiga . Kitaip nebūna.
ŠV. PETRAS. Paimk mano raktus ir eik pas žmoną.
JONAS Petrai, būk žmogus ir nevaryk mane pas žmoną su tokia žinia. Raktai neįtikins nei žmonos, nei viso Griškabūdžio. Daug kas linkę manyti, kad ir šiandien viskas kaip ir vakar. Taip niekuomet nebūna, bet šiemet pokyčių procesas intensyvesnis. Kad ir tavo toks neįprastas atėjimas. Bet dar keisčiau, kad per trumpą laiką pradedu apsiprasti – atrodo, kad mudu jau senokai susigyvenę. Galbūt bent jau nuo tos dienos, kai kažkur gavau tavo skulptūros nuotrauką. Nesuprantu, kodėl ji man buvus reikalinga. Na, nepyk, bet sakau, kaip girdi. Niekuomet nebuvau ir nesu kolekcionierius, ieškantis eksponatų kapinėse.
ŠV. PETRAS Dažnas mane fotografuoja kaip Leniną. Gal jis tau reikalingesnis?

Jonas nuščiūva ir kurį laiką atidžiai žiūri į skulptūrą

JONAS Sakai, fotografuoja kaip Leniną? Betgi iš tikrųjų... Leninas Mane, regis, suklaidino šitie tavo raktai. Todėl ir pasikalbėjome kaip su ŠV. Petru, Atleisk, Iljičiau. Juk visuomet žinojau, kad esi didžiausias XX amžiaus išdaigininkas. Bet kad sugebėtum iš nuotraukos išeiti skulptūra, vis dėlto nelengva patikėti. Tu tikrai Leninas? Vladimiras Iljičius Leninas?
V. PETRAS Paimk raktus. Jie ne nuo mauzoliejaus. Ir galvą suvilgyk šaltu vandeniu.
JONAS (lyg sau) Štai ir žinok, kuris iš jų – kas? Bet argi labai svarbu, jeigu ir vienas, ir kitas tavo, Jonai, viešpačiai. ( Į Šv. Petrą) Taip, ateinu, bet prisimindamas: Ne tavo tai, ką tau sumanė duot lemtis

Jonas atsargai, bet netikėtai lengvai paima atrodytų kietai apaštalo kairėje rankoje laikančius ir priglaustus prie krūtinės du masyvius raktus

JONAS Ir kas patikės, a? kad yra taip, kaip yra. Aš pats netikiu. Pasižiūrėjus dideli, masyvūs, sunkūs, o iš tikrųjų... Kažin, iš kokio metalo jie pagaminti. Nemanau, kad jį žino Mendelejevo lentelė.
ŠV. PETRAS Ir knygą paimk. Bet tai ne „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, ir, deja, net ne tavo kūrinys „Nugirstos mintys“, o evangelija. Paimk ir palik čia, ant stalo. Imdamas- persižegnok, padėdamas – taip pat.

Jonas susikaupęs įvykdo Šv. Petro paliepimą

ŠV. PETRAS Taip. Dėkui. Bet tai dar ne viskas. Dirbančio žmogau rankos niekuomet nebūna tuščios. Net jeigu jis vagis ar elgeta. Reikėtų ir manasias kuo nors užimti.
JONAS Gal lazdą paduoti?
ŠV. PETRAS Lazdą?
PETRAS. Puiki lazda. Net Pelėda su Vidiniu pavydėtų. Dar nematė. Jųdviejų lazdos tik išrodančios puikiai. O manoji - ir išrodanti puikiai, ir raštinga.
ŠV. PETRAS Raštinga?
JONAS Taip kitiems sakau juokaudamas, nes joje Dalijos įrašas. Minutėlę, minutėle. Et, regis iš galvos iškrito.
Greitai suranda lazdą ir perskaito:

JONAS „vėlėms pabosta // skaičiuoti chrizantemas // neužsibūkim...“
ŠV. PETRAS Iš kieno galvelės taip?
JONAS Dalija iš Kartenos – poetė, prozaikė, eseistė, filosofė...
ŠV. PETRAS O! žemaitė. Žinau, žinau... Paduok kairiosios rankos saujai. Ką dėsim į dešinę?
JONAS Kaip suvokiu, geriau už evangeliją mano namuose neįmanoma surasti.
ŠV. PETRAS Taip, ji gal geriausiai pritinka mano stotui, bet nauda nedidelė. Ją mintinai išmokęs. Kažin kada pats ją laikei rankose?
JONAS. Tai kad niekuomet neskaičiau.
ŠV. PETRAS Dar nevėlu. Paskaitysi. O man?.. Matau ant stalo Algirdo „Bedievio maldas“. Manau, kad tiks ir, žinoma, paduok savo paskutinįjį kūrinį. Kaip ten jis? „Nugirstos mintys“...

Jonas, surinkęs į pluoštelį, šventajam padeda į ranką Ražo „ Bedievio maldas“ ir savo „Nugirstas mintis“

ŠV. PETRAS Na, o dabar marš, bedievi. Pas žmoną, marš. Ir pasakyk jai tiesą. O jeigu kas ne taip – paskambink raktu į raktą. Išgirs. Būtinai išgirs. Ir patikės. Visas Griškabūdis išgirs ir patikės...


2011-11-15 07:23:55

Pelėda

Scenarijaus vingriuose (10)

Lapkritis 2011
teka 07:31
leidžiasi 16:33
ilgumas 09.02

Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena


Šiandien -2°C / 7°C, mažai debesuota
Rytoj -2°C / 7°C, nepastoviai debesuota

7
PIRMADIENIS
Ernestas Rufas Sirtautas Gotautė Karina


Akys - dvi, kelių - šimtai
..............................................
....................................................


Scenarijaus vingriuose (10)

SCENA X
Balius po atviru dangumi, o ten – Paukščių Takas. Ant stalų sudėlioti moliūgai, kuriuose išskopti piešiniai, bet dažniausiai žmonių veidai, pro kurių kiaurymes skleidžiasi šviesa. Publika judanti ir įvairiai atrodanti - su kaukėmis, be jų, o kiti – pusiau apsirėdę -nusirėdę. Vieni prisėdę prie stalų, kiti būreliais stoviniuoja kas kur. Žmonės ir gyvūnai. Pasigirsta plojimai ir į blankią Paukščių Tako ir moliūgų šviesą atvažiuoja keliais žirgais pakinkyta karieta. Ir jos Džekas pakyla ant karietos stogo.

DŽEKAS Labas, ponai dvikojai ir keturkojai, pėstieji ir sparnuočiai. Labas ir tiems, kurie be kojų. Labas, Lietuva!
VISI Labas, Džekai. Labas...
DŽEKAS Dėkoju ir džiaugiuosi, kad vis labiau atkunti, Lietuva, ir ašaras mokaisi nušluostyti džiaugsmu, išmone ir, žinoma, vynu, viskiu, degtine, pasaldinant tokius gėrimus liežuviu. Būkim laimingi, Lietuva!
VISI Būkim laimingi.
DŽEKAS Ir kiekvienas būkime šventės dalimi.
VISI Būsim, Džekai, būsim.
DŽEKAS O savimi taip pat pasistenkime pirmiausia pasidžiaugti, nes niekas be mūsų pačių tai nepadarys. Taigi bent tris kartus -„ Valio Helovinui“. Skaičiuoju: vienas, du, trys...
VISI (atsiliepdami) Valio Helovinui! Valio Helovinui! Valio Helovinui.
DŽEKAS Puiku! Matau, kad liūdna nebus. Atrodo, kad šventė net didesnė negu bet kada. Kas sakėte ponai dvikojai ir keturkojai, besparniai ir sparnuočiai, asilai ir pelėdos, kad Lietuvoje tokią šventę tik susapnuot galima. Štai jums atsakymas, kaip iš tikrųjų yra. Ir labai smagu, kad daug kas žinote mano vardą.
VISI: Žinom. Dže - kas, Dže - kas, Dže - kas...
DŽEKAS: Ačiū. Na, ir dar keletas klausimėlių, kad tai nebūtų paslaptis arba, kad ji, paslaptis, būtų vieša. Sakykite, ar daug čia esama girtuoklių? Prašau pakelti rankas, kojas, sparnus, kas ką turite ir taip atsiliepti. (triukšminga, linksma pauzė) O! Net nesitikėjau, kad tiek pasekėjų čia turėsiu. Ačiū! ačiū! Na, o kažin, į kokį skaičių sukčiai sutilptų? Beje, ar yra tolių?
BALSAI - Yra, Yra Džekai. Jų net daugiau negu girtuoklių.
- Galbūt todėl, kad neretai girtuoklis turi ir sukčiaus profesija.
- Irgi keliam rankas ir ką galim. Nepavark skaičiuodamas, Džekai.

vėl tokio pobūdžio ir apimties pauzė

DŽEKAS O! Iš tikrųjų! Nuostabu. Sukčių, ačiū Dievui, irgi netrūksta. Taigi, ponai visokio kilmės, būkime, kokie esame- būtent, būkime savimi. O kaip kas mus pavadins -nepagadins. Gyvuoti mums erdvės nepritrūks, nes jau girdėjau, kad yra kažkur baltai - juodai gulbės plunksna parašyta:

Mūsų keliai – nežinomi,
Tačiau ar juos žinoti reikia,
Jei esame visur?
O kur beesame - tai vis kaip šventė...
Ne į bažnyčias einame su ja klausyt mišių.
Gražiai dangum nutįsęs teka Paukščių Takas,
Ir būčiau didelis žioplys, jums nepasakęs,
Kad paukščiai, lizduose sutūpę,
Valstybę peri,
Slapukę peri...
Vieni jos vardą taria - Ašašai,
Kiti - karaliaus jos.
Bet gulbė dar namo neparlekia.
Ir gulbinas kelionėje su ja.
Abu balti, kaip popierius
Kaip Harker rašalas
Kurios eilėraščius skaitai
Ir iki šiolei nežinai, deja,
Kaip juos surasti savyje...

Na, aš čia truputį ar gal net gerokai ne taip, kaip parašyta aname popieriuje - kažką pridėjau nuo savęs, kažką išmečiau. Bet specialiai. Spe- cia- liai! Kad šventėje kai kam ir dieglys aiktelėtų. Nepaisant, jeigu tai būtų ir vietinės reikšmės poetas.
-VIDINIS (lyg sau) Jis mane, pasirodo, kad žino. O aš jo- ne. Džekas, Džekas. Na ir kas?
PELĖDA Nepyk, Vidini, kad ir aš įsipainiojau į šią šventę. Išėjau kaip persirengėlis, norėdamas tave pamėgdžioti. Maniau, kad mane kviečia į Subartonis. Žinai gi - ten Gelovinės ežeras, Gelovinės upeliukas. Neretas pasako - Gelovinio upelis, Gelovinio ežeras. Net kaimelis Gelovinės, jeigu dar nesunyko. Maniau, kad jie pagal tai ir šitą šventę vadina - Gelovinio. Bet dabar matau, kad visai ne taip – Helovinas tai ne Gelovinis. Nors, regis, žvakių nemažai, bet jos, kaip suprantu, paslėptos moliūguose. Taigi, Helovinas ne Gelovinis, bet žodžio kilmės ieškočiau Subartonių žemėje. Seniai jau buvau ten.
VIDINIS Gerai, gerai. Nepykstu. Klausyk, ką jis kalba. Taigi, Džekas...
DŽEKAS Jeigu kam reikalingas mano interviu, tai po gero pusvalandžio prašome spiestis aplink mane ir mano karietą, nes, patikėkit- kad mėgėjas išgerti ne tik dėl nuotaikos, bet labiau todėl, kad taip įpratęs – smagu pabūti girtam. Beje, noriu paprašyti, kad jeigu kas turite brangesnį daiktą ar storesnę piniginę – būkite atidūs. Labai atidūus, bet dažniausiai ir tai nepadeda... Bet juk, kaip sakoma, jėga įveikia jėgą, tai, matyt, nereikia laukti, kad kitaip galėtų būti su menu. Dievas, deja, tai nesupranta, nors juodu ant balto kaip pasakoje parašyta. Betgi, manau, žinote, ir čia nereikia man kartoti...
KANDŽIUS Bet tai – au! au! - įdomu. Pasakoje parašyta, kad žmogus, vardu Džekas, buvo pagarsėjęs kaip girtuoklis ir sukčius. Au! au! Ar tai tiesa?
DŽĖKAS. Taip, nors ir pasakoje parašyta, bet tai tiesa.
KANDŽIUS. Vadinasi, tiesa, kad apgaule privertei Šėtoną įlipti į medi. O toliau ... Au! au!..
DŽĖKAS. O toliau irgi kaip pasakoje – išskaptavau ties medžio kamienu kryžių. Šėtonas ir pažiūrėti į jį bijosi. Džekai, sako, padėk, būk žmogus. Juk pirmiausia tu ne girtuoklis ir ne sukčius, o žmogus. Sutarėme, kad pasižadės niekuomet manęs negundyti, na , ir aš nuleidau jį iš medžio... Taip. O tu, šuneliuk, irgi ne pėsčias - ir žingeidus, ir žmonių kalbą pramokęs..
KANDŽIUS Mano vardas Kandžius. Beje, ir skaityti moku.
DŽEKAS Štai kokių personų turime savo šventėje. Džiaugiuosi, Kandžiau.
KANDŽIUS Aš nelabai, nes pasakoje prašyta, kad po mirties Džekas nebuvo įleistas į dangų. Tai irgi tiesa?
DŽEKAS Na, nebuvau įleistas į dangų, tačiau ir velnias neįsileido į pragarą. Supranti, Kandžiau. O naktis, o tamsu, tamsu. Sako, keliauk iš kur atėjęs. O tamsu, tamsu... Keliauk, sako, atgal, nes tu mane apgavai. O tamsu, tamsu. Pasėmė žarijų, kad galėčiau pasišviesti kelią, supylė išskobtoje ropėje ir... keliauk, Džekai. O persižegnoti ar peržegnoti velnią jau rankos nekilo. Reikėjo laikyti žarijas, tikintis kad gal sugrįšiu.
KANDŽIUS Būk mano draugas, Džekai. Labai prašau... Neseniai mano dzieduliui labai geras žmogus - jo vardas Juzė, o pavardė Erelickas - padovanojo visą auksą iš rudenio lapų. Aš tau dovanoju Žvaigždžių Taką. Manoma, kad kažkur ten ar dar kur paukščiai peri valstybę, bet... šaaaa šaa. Sako, įslaptintą. Nebūkime tie, kurie pirmieji išduoda paslaptis.

2011-11-07 08:42:26
Pelėda

Scenarijaus vingriuose (9)

Lapkritis 2011
teka 07:27
leidžiasi 16:37
ilgumas 09.10

Priešpilnis
9 mėnulio diena


Šiandien -1°C / 8°C, mažai debesuota
Rytoj 1°C / 7°C, mažai debesuota

5
ŠEŠTADIENIS
Elžbieta Zacharijas Audangas Gedvydė Florijonas Elzė

Vaižgantas
Tarptautinė vyrų diena

Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi
......................................................
..........................................


Scenarijaus vingriuose (9)

SCENA IX

Vidinis išgirsta pabeldimą į duris. Pasiklauso, o išgirdęs antrą kartą, atidaro jas.
Mato - šunelis Kandžius, pasipuošęs neįprastu rūbu. Snukutis, ausys ir uodega
išnertos pro iškirptas skaros kiaurymes . Joje taip pat dvi iškarpos akims atidengti.
Skara vietomis subanguota klostėmis, kraštais nukrenta arti grindų Matyt margomis
kojinėmis apautos kojos.

KANDŽIUS
Štai aš.
Ar jaučiate -
Dėl nuotaikos atėjęs.
Gesinki ugnį židiny,
Užtrenk paskui save duris
Ir žengte - marš,
Paskui mane - pirmyn!

VIDINIS. O dangau! Negi tu čia, Kandžiau. (dairosi ir šaukia) Kandžiau! kur tu! Netikiu, kad tu čia. Ateikit, žmonės! Ir greičiau, kol dar vaiduoklis neišnyko. Tikrai, netikiu, kad tu. Iš kur toks šventiškas. Negi tik dabar grįžti iš Simajudo atlaidų Marcinkonyse.
KANDŽIUS Au! Au! Žinoma, kad – ne. Kokie tie atlaidai bebūtų - au, au - jie neįdomūs. Visi panašūs. Prie tų pačių altorių. Au, au. Taip, taip, tie dalykai neįdomūs.
VIDINIS Kandžiau, betgi čia tikrai ne tu. Protingas. Beveik kaip ... Na kaip...
KANDŽIUS Kaip vietinės reikšmės poetas Vidinis. Beje, jūsų irgi nepažįstu. Kalbu apie Vidinį, kurį gerai pažįstu. Manau, kad atradus (ar gal sukūrus) Ašašai valstybę, jis bus tikru jos poetu.
VIDINIS Mano namuose kvailių ieškai? Kandžiau, kas su tavimi atsitiko?
KANDŽIUS Nesuprantu, iš kur tokie klausimai. ( pašaukia) Dėde Vidini, ateik čia. Šis ponas kažko nori, bet nežino – ko.

Ateina persirengėlis I

PERSIRENGĖLIS I Aš čia, mano ekscelencija. Ką paliepsite?
KANDŽIUS. Tiesiog pasakykite, kas esate. Au, au.
PERSIRENGĖLIS I Esu Vidinis. Vietinės reikšmės poetas. Bet tikiuosi, kad taip neilgai. (Vidiniui) Jūs ieškote manęs, pone? Bet dabar daug kas. Ieško, ieško ir vis nori kažką išgirsti iš mano AŠAŠAI
VIDINIS Ašašai? Jūs – ką? Juokaujate?
PERSIRENGELOS I Paklausykite, pone. O tuščioms kalboms poetai, net jeigu jie vietinės reikšmės, neturi laiko.

Subjuro nuotaika, kai, regis, nereikėjo.
Atrodė, žodį meiliai tardamas sakiau -
Nepaskubėkim riešuto prakasti,
Jeigu burnoj dantų nėra -
Išaugs,
Na, o tuomet – prašau,
Tačiau dabar gal net dantų nereikia...

VIDINIS: Betgi tai plagiatas. Tikras. Neabejotinas. Jūs, pone, apsimetėlis ir vagis. Aš jus į teismą.
PERSIRENGĖLIS I Labai nemėgstu, kai kas trukdo.. Aš dar nebaigiau.
KANDŽIUS Taip, taip. Au, au. Dėdė Vidinis labai nemėgsta, kai jį trukdo. Deklamuok, tai puiku, dėde. Au, au.

PERSIRENGĖLIS I

Išgirsk save,
Ir Ašašai girdėsi
Įslaptintą valstybę.
Duok, Dieve, tau gražiai žinoti
Kokia dalia į josios būtį įsigaus,
Tačiau dabar ne tai svarbiausia -
Du „aš“ ir „ai“
Tai atvaizdas tavo trejybės.
Juk iš tiesų aš jums sakau -
Į Dievą esame panašus
Net jeigu kalbam iš sapnų.

Ar nepakanka tiek žinoti
Kad skonį jaustum riešutų?

Na, o kodėl trejybėje du - aš?
Betgi žiūrėkite, jie nepanašūs
Priešybė jie,
Su kuriančia galia,
Jais netgi grūdus atskiriame nuo pelų.

O Ašašai, nepyk,
Kad prievarta paskubina mane
Į šventą erdvę įsibrauti
Su atgaila - esą,
Proza neišbučiuos tikrovės.
O juk žinojau -
Jeigu riešutaut eini,
Žinok – su kuo...

VIDINIS. Pelėda! Dzieduli. Negi apkurtai? Kur tu? Apsišaukėliai mano namus užplūdo. Dinkite iš čia, nelabieji. Ašašai -tai vienintelis šventas dalykas, kuri savyje girdžiu. Šalin rankas nuo jos, nenaudėliai.

Ateina Persirengėlis II

PERSIRENGĖLIS II Tikrai? Sakai, pone, jūsų namus užpuolė. O! Tai baisu. Taip negali būti. Na, o kas Jūs?
VIDINIS Kas aš? O kas pats esi? Aš dziedulio, Pelėdos šaukiuosi.
PERSIRENGĖLIS I Jis mane apkaltino plagijavimu. Ar girdi, dzieduli? Mane? Vidinį. Vietinės reikšmės poetą.
PERSIRENGĖLIOS II. Betgi, betgi... Ką gi aš čia noriu pasakyti? Aš ne teisėjas. Ir bendrai persirengėlių vaidmenims netinkamas. Pagaliau gi visam šitoms Helovino apeigoms su jo moliūgais netinkamas. Bet žaiskite, žaiskite. Argi gaila? Nors – dėmesio!- apie tai reikia dar pamąstyti. Gerai pamąstyti. Tai vėlių laikas, prasidėjęs dar Simajudo atlaidais.
KANDŽIUS. Betgi, dzieduli... Au, au, au! Žlugdai visą vaidinimą, visą šventę. Kaip čia dabar taip?

Renkasi ir kiti Helovino šventės dalyviai, kiekvienas nusistebėdamas KAIP ČIA DABR TAIP?

2011-11-05 07:51:46
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------
Komentaras:

radaa Parašė komentarų: 5353 2011-11-05 15:27:33
Su malonumu perskaičiau. Vis stebinate Jūsų gebėjimu, formomis - atverti savąjam "aš". T.y. gebėjimo, taip atvirai ir konstruktyviai (sakyčiau) - paviršiun iškelti gal net vidinius prieštaravimus, pamąstymuose apie esmę, paskirtį ir t.t. (plati Jūsų tema/os). Paprastai juk - blaškomės savyje ne vienas, dažnai nesugebėdami įvardinti: Kodėl? Kas tai? ..., manau, supratote puikiai apie ką (arba - ką) pasakyti norėjau

Scenarijaus vingriuose (8)

................ Lapkritis 2011
teka 07:23
leidžiasi 16:41
ilgumas 09.18

Priešpilnis
7 mėnulio diena


Šiandien 2°C / 10°C, mažai debesuota
Rytoj 2°C / 9°C, saulėta

3
KETVIRTADIENIS
Hubertas Martynas Silvija Vydmantas Norvainė

Šv. Hubertas, Medžiotojų diena pasveikink

Nėra namų be dūmų

.........
.............................................


SCENA VIII

Vėl veiksmas automobilyje, kuriame kinologas Marčius ir policininkas Fulgentas

KINOLOGAS Ar tik nepaklydom? Atrodo, kad ne po savo, o po nepažįstamą kraštą keliauju. Lyg pirmą kartą važiuočiau iš Viekšnių. Kad rūkas, prieblanda, tai taip. Bet vis dėlto.
POLICININKAS. Saule leidžiasi apie penktą valandą. Prieš keletą dienų – valanda anksčiau.
KINOLOGAS. Kai visa tai tik pagal kalendorių, saulei nuo to nei šilta, ne šalta. Sukinėk sau laikrodžių rodykles pirmyn, atgal, o ji - saulė.
POLICININKAS. Paklausus, Marčiau, neatrodo, kad tik šunų mokslus baigęs.
KINOLOGAS. Matai? Vėl kažkas kelyje. Bet šį kartą nors regi, kad šviečia.
POLICININKAS. Abipus kelio šviečia. Taip, taip, abipus. Kelias laisvas. Bet neskubėk arba duok vairą man.
KINOLOGAS. To ir pats norėjau paprašyti.

Automobilis sustoja. Pareigūnai, atsidarę duris, išeina laukan. Persėsti neskuba.

KINOLOGAS Turbūt stebiesi, kad taip lengvai atiduodu vairą.
POLICININKAS. Dar neatidavei. Dar ne už vairo. Pagaliau, net nežinau, kuo galėčiau stebėtis. Katiną, žinoma, užmirškim. Pats žinai, koks mūsų profesijos žmonių gyvenimas, o aš joje dar iš sovietinių laikų.
KINOLOGAS Aš beveik netikiu, kad nejaustumei, jog dar kažką turime automobilyje. Ką? Nežinau, bet kažkas yra.
POLICININKAS. Hm. Kalbi it bobulė anūkėliui pasaką sektų.
KINOLOGAS Gali būti, kad tau ar bet kam kitam ta būtybė, neegzistuoja, bet man ji esatis- tegu nematoma, negu neapčiuopiama, bet esanti, jaučiama. Nedaug betrūksta, jog rimtu veidu pasakyčiau- ieškome, Fulgentai, Švento Petro, o jis čia , kartu su mumis.
POLICININKAS. Jis tiek pat su mumis, kaip su manimi kapinių Petronėlė. Smegenyse, Marčiau. Smegenyse.
Bet kas tokius keleivius begali suskaičiuoti! Kai jie tik mintyse, jų tiesiog nėra ir... kriukis baigtas arba – basta.
KINOLOGAS Jaučiu, kaip tu priimi mano žodžius, bet pagaliau ateina laikas viešai pasakyti, kad bet to - vadinkime jį - šmėklų pasauliu, manęs čia su duonele burnoje jau seniai nebūtų buvę. Paskutinę akimirką - ar kaip čia pasakius - šmėklų pasaulis mane gelbėdavo nuo mirties. Ir taip ne vieną kart. Ir taip jūroje ie sausumoje. Nežinau, kaip jam atsidėkoti, bet jeigu aš tikrai vertinu gyvenimą, vadinasi, esu skoloje.
POOLICININKAS. Na ir būk! O katino ir aš neužmirštu. Bet važiuojam. Galėsime ir automobilyje taip nuo žiovulio gintis.

Susėda į automobilį. Važiuoja

KINOLOGAS? Į save, Fulgentai, rodau, kaip dvasių pasaulio nepriimtą, bet juo tikintį. Bet jeigu pasirodytų, kad dėl psichinės savo būklės kalbu niekus, man vis tiek gera šituo pasauliu tikėti. Nagi paklausyk:

Paprašė sapno - nedaviau.
Paklausė lyros -
Pasakiau –
Ne tuo keliu atėjo.
Po pažastim paspaudęs prozą palaikiau,
Kad akys geidulio nejaustų
Ir nereikėtų atsakyti vėl –
Dabar jau trečią sykį – ne!

Nejaugi toks gobšus?

Vėjas, ką radęs - meta, pusto, švaisto.
Ir jūra – gintarą į krantą kelia,
O neretai- net ir laivus.

Tikiu ir netikiu,
Tačiau jeigu tikrai
Karaliumi įeisiu –
Į išperėtą paukščių lizduose valstybę,
Kaip ją pradžiugint savimi galėsiu?

Pasaulis aiktelėti nesuspėja,
Žodis apžioti mintį -
Kai, regisi, nėra jau vietos žmogui prisiglausti,
Kuomet net ir kapai į urnas sutalpinti,
Kai brolis brolį nukerta dalgiu,
Per lauką tiesindami ežią –
Kas gali patikėti, kad kažkur
Įkurtuves valstybės švęsim.

O Ašašai! būk sostui muzika,
Dangaus į rūmus pasiųsta
Tu - dieviškumas man.
Jau skrenda gulbė prie tavęs priglusti,
O paskui ją ir gulbinas -
Abu balti.

Tik žilas popierius ant stalo tyli -
It karštą šviną, gerdamas savim...
Bet, ponas Popieriau –
Kaip galima gyventi be valstybės,
Kurios neįveikia mirtis?
O kad slapukė ji
Tai, žinoma -
Ją, paukščių išperėtą,
Dar reikia į Savęsp įkelt.

O Ašašai,
Darbymetis Paukščių Taku
Per dangų plūsta kaip šviesa...


POLICININKAS O Viešpatie! Tiek išmokti! Mintinai. Taigi visa knyga. Bet tos dvi šviesos nepavejamos. Jos tolsta. Atrodė visai arti beesą, bet – ne.
KINOLOGAS Ir tu jas bandai pavyti?
POLICININKAS. Kodėl - bandau? Ne bandau, bet tai savaime suprantama..

Scenarijaus vingriuose (7)

Lapkritis 2011
teka 07:19
leidžiasi 16:45
ilgumas 09.26

Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena


Šiandien 5°C / 10°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 4°C / 11°C, nepastoviai debesuota

1
ANTRADIENIS
Žygaudas Milvydė Andrius
pasveikink

Visų šventųjų diena
Tarptautinė narkotikų vartotojų diena
Pasaulinė veganų diena


Spręsk apie žmogų ne iš nosies, o iš žodžio

................................................................
..........................................



SCENA VII

VIDINIS O ką, jeigu mes tyčia –netyčia nusigautume pas Joną į Griškabūdį. Senokai būta. Knieti ir į bažnyčią, o dar geriau - ir po bažnyčią paspoksoti.
PELĖDA: Bažnyčioje meldžiamasi. Bet gi VISI ŠVENTIEJI. Manau, ir Jono namai bus užimti jais.
VIDINIS Ko gero. Bet mums tik į naudą. Nebūsime jiems atskiru rūpesčiu.
ŠVENTOJI Jeigu manote, kad ir aš skubu ten nuvažiuoti, tai –ne. Linkėjimus, prašau, perduokite, bet ten nevažiuosiu.
PELĖDA. Ogi kas čia dabar- nevažiuosiu. Kas atsitiko, Šventoji?
ŠVENTOJI Nevažiuosiu. O jeigu, dzieduli ir dėde Vidini, tempsite prievarta, susirgsiu. Kai tokia, kai serganti - tesu tik šlamštas ir niekam nereikalinga.
VIDINI. Kas atsitiko? Bent jau man neatrodo, kad kažkaip nuskriaudžiau.
ŠVENTOJI Ha. Neatrodo. Dėdei Vidiniui neatrodo. O tau, Dzieduli? Irgi neatrodo? Taigi, ir man neatrodo, kad kas nuskriaudė, bet aš ne nuotaka ir po svetimus kampus trankytis nenoriu. Ir nemanau, kad kažkam galėčiau būti palikimu.
VIDINIS Ak va kaip!
PELĖDA Žinojau, Šventoji. Ir aš, tavo dziedulis, ir dėdė Vidini, ir dėdė Jonas taip pat... visi žinojome, kad toks pokalbis bus, tik norėjosi - bent aš asmeniškai – kad jis nutoltų, geriau subręstų. Bet ir dabar netikiu, kad tu, Šventoji, nesuprastume, kodėl mums labai rūpi tavo kuo geresnė ateitis.
ŠVENTOJI Ar man, ką dabar kalbate užrašyti?
VIDINIS Mums su Pelėda tai nebūtina, o pačiai... Kodėl gi ne? Atmintis visuomet turi bent mažytį krislelį žavesio. Galbūt kada nors toks krislelis ir tau į akis sušvis. Na, žinoma, praeitimi. Mudu su dzieduliu jau Anapilio duonelę valgom ir štai vieną dieną atsimeni...
ŠVENTOJI Dar judviejų laukia paskutinis balus, o iki jo dar toloka. Juodu ant balto įrašyta 2039 metu data.
VIDINIS Aš apie savo paskutinį nė mur – mur. Tyliu. O dziedulis, na taip, pasireklamavo. Te Dievas leidžia jam sulaukti tų metų šviesos akyse.
PELĖDA. Turbūt, Šventoji, prisimeni Harker.
ŠVENTOJI. Ne dzieduli, jos neprisimenu, bet žinau iš kitų kalbų...
PELĖDA: Taigi, buvo buvo... Nors tiesą sakant, labai nedaug buvo, bet vis tiek buvo. Žinai, kaip mums jos nesinori niekam atiduoti. Ir šitaip, ir kitaip darome, kad būtume kartu... Ir dar ilgai, matyt, visaip darysime, kad būtų su mumis, tačiau tikrosios Harker jau nebus.

Nedidelė pauzė.

Bet apie ką aš čia? Būna, kad iš smegenų į gerklę įplūsta daugiau, bet gi nevaliai, kaip atėjo, taip išleisti. Tik jau nemanykime, kad Harker galėjusi patikėti, kad jos paskutinis balius atsiras taip anksti. Aš pagal sveiką protą specialiai nukėliau jį kuo toliau, nes sakoma: padėk sau, tai ir Dievas padės. Bet jeigu ir taip, tai bent jau man niekas negeba pasakyti, kad iki anos datos dar marios laiko.

Vėl nedidelė pauzė

Šventoji, tu nepyk. Pats jaučiu, kad ne tie žodžiai iš burnos. Štai ir vėl niekaip negaliu pratylėti, kad laike būti žmogui įdomu tik tuomet, kai gyveni energija trykštantį gyvenimą. O dabar jau visos mano dienos kaip nelinksma aimanėlė. Pačiam nesmagu save tokį perskaityti, bet dar blogiau būtų vaidinti.
Na, o tu, Vidini, ko tyli? Ar manai, kad man čia taip paprasta. Kalbu kalbu ir nesugebu pasakyti, kad, girdi, mes, Šventoji, apie tave galvojame ,norėdami būti tikri, kad nepaliksime etažerėje po užrakinta namų durų spyna.
VIDINIS

Iš kur atėjusi?

Net nesuspėjau susivokti -
Žali šaltiniai užgiedojo
Į paukštį, akmenį, į smėlį...
Dabar ir pats ant rankų paimu mažytį šaltinėlį,
Pro jį žiūriu, kaip kas kada atrodė
Ir pirmas įspūdis, deja -
Proza neišbučiuos tikrovės.

Mačiau, kaip krentama į žodį -
Nuoga, kaip vėjo gusis,
Žiežirba nakties ugny ---

Kas – ji?

Bandau ištart:
- Žinau, o Ašašai!
Bet delnas užčiaupia pražiotą burną
Ir sužinau, kaip ten, giliai savy,
Atskrido gulbė,
Gulbinas krypuoja aplink ją.

Kur iki šiolei buvę?
Kodėl, girdėdamas nepatikėjau,
Kad paukščiai, gūžtose sutūpę
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai?

Tik į žemėlapį ar priimta ji bus,
Kol iki pakraščių dangaus
Ryškėja kontūrai Žmogaus...
Šešėliais, nuojautomis, išmone lakia
Į erdvę terpias pamatai,
Kad, regisi, sapnus galiu nokinti
Ir juos įaust į reginio peizažą.

O jos karalius – kas?
Nejaugi Aš?

O Ašašai,
Priglusk,
Stebėk
Ir atsimink valstybės vardą.
Nejaugi, paukščių išperėta,
Gebės išlikti slapuke?

ŠVENTOJI O apie ką čia?
VIDINIS Tai kad nelabai žinau. Kažkokios užuominos. Kažkas tokio, kas įsiterpia į sielą norint pabūti valstybėje, kuri tavo. Kurioje karalius būtent tu. Ir nugalėti savimi mirtį netgi kitaip negu Kristus. Po Kristaus pergalės žmogui reikia mirti ir tik tuomet keltis ar būti prikeltam
PELĖDA> Beje, toks dalykas, kad tave į paveldą atiduosime Jonui iš Griškabūdžio, neįteisintas. Ir žinoma, kad be tavo sutikimo – ten niekuomet ir nebūsi... Ir vykstame mes ne dėl to. Varnas Golius turbūt ir tau sakęs, kad Jonas iš Griškabūdžio užblokuotas. Ateiti pas mus ar kitur negali, tačiau kol kas niekas nekliudo mums pas jį nueiti. O ryt? O poryt? Ar kas žino, kaip pasielgs Aukščiausiasis Pasitarimas...
O ar tu važiuosi su mumis ar ne- spręsk pati.
ŠVENTOJI. Ne, aš nevažiuosiu. O linkėjimus, žinoma, jam perduokite nuo manęs.