Liepos 18 d.

Liepa 2011
teka 05:04
leidžiasi 21:45
ilgumas 16.41

Pilnatis
17 mėnulio diena

Šiandien 14°C / 29°C, po pietų trumpas lietus, perkūnija
Rytoj 18°C / 26°C, trumpai palis, perkūnija

18
PIRMADIENIS
Arnoldas Fridrikas Tautvilas Eimantė Kamilis Ervinas

Tarptautinė aludarių diena

Darbininkės rankelės juodos, bet širdelė balta
***************************************************
*********************************
Skaitau save (1)

1. Dėkui, kad išgirdote

Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame kaip nūdienoje ir sakau:
- Jeigu kas pasakys, jog, girdi, per 99 - ąsias  savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai nesiginčysiu, kad ne taip. Priežastis įtikinanti – knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos savo darbus, nušluostyti dulkes ir pasiimti juos į dangaus lašelį. Sako, laimingi laiko nepaiso, todėl nemanau, kad mano amžius būtų priežastimi manyti kitaip. Svarbiausia būti laimingu, o aš priklausau tokių žmonių kategorijai. Bent jau tuo neabejoju. Štai vėl išsitiesė rankos į Radijo karietą, su kuria daug kur buvęs, bet labai nelengva atsiminti, - kur būtent ir kodėl ji taip giliai įkritusi į sielą.
Manau, ne tik todėl, kad nemenkai teikė džiaugsmų, nes kažin - ar bėdų mažiau? Pradedu tikėti, kad tokie/ šimtamečio užrašai neturėtų būti nuobodūs, nors žinau, kad viltis yra kvailių motina. Bet tai neatmeta reikalo savo devyniasdešimt devintųjų Velykų kiaušinių persivalgymą „išdejuoti“ pagarbiausiu joms būdu.

Ir taip:
1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. Lietuvos eteryje pasigirdo Radijo karietos šaukinys. Prieš tai savaitraštis „Kalba Vilnius“ parašė:

Nauja laida „Radijo karieta.“
“Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai toks žmogus sako, kad esą susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžia ar net giliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“
Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgiamiausią dainą užtraukė. Bet apie tai sužinosite įsijungę radijo imtuvus... Laidos redaktorius Pranas Karlonas, režisierė Audronė Meilutytė.“

Jau negalėčiau tiksliau pasakyti, ar ilgai reikėjo derėtis dėl karietos kelionių. Yra išlikęs juodraštis rašto, adresuoto tuometiniam Lietuvos radijo direktoriui Virginijui Mičiuliui. Pradžioje jo ten taip:
„Ryžausi Jums pasiūlyti pagalvoti apie tai, kas mane „kutena“ jau ilgoką laiką. Kaip atrodo šis sumanymas čia neaiškinsiu, tačiau suprantu, kad jį būtina pertvarkyti į  karietą. Tai turėtų būti rimtas ir nenuobodus kelionių laikas.. Dabar, kai karieta tik mano galvoje, ją įsivaizduoju labai patogia žurnalistiniams sumanymams įgyvendinti. Sakysim, panorau pasikalbėti su Jumis, tuoj „sodinu“ į karietą ir... aida! – keliaujame. Taip galima pavežioti kiekvieną Lietuvos žmogų, nuvežti ten, kur jis ar kas kitas panorės. Manau, kad taip atsirastų Radijo karietos auditorija- neapibrėžta, beje, kaip ir keliai per žmonių ir Lietuvos likimus.
„Radijo karietoje“ galima skaityti ir rašyti, prisiminti ir susimąstyti, dainuoti ir padejuoti, o reikalui esant, net bažnyčią įnešti. Žodžiu, nėra reikalo čia aiškinti, kad tokia laidos forma teikia puikias galimybes užpildyti ją prasmingu turiniu.“

Raštas didesnės apimties. Tačiau dabar neverta delsti ir sakau, kad pirmoje karietos kelionėje buvo A ir B, dažniau vadinamos Ate ir Bėte ir linksminusios mus vaidinimais. Taigi, šūktelėsiu: dėėėėmesio! Čia nedidukas fragmentas iš pirmojo vaidinimo:

A: Dėkui, kad išgirdote Radijo karietos šaukinį. Linkime, kad tai, kas nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama. Atsiminkite, ponai – esate pirmieji Radijo karietos žmonės. Ateis laikas ir gali atsitikti, kad bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra. Atsiminkime data: 1994 metų sausio 15-oji įteisina Radijo karietos kelionių pradžią. O tai reiškia, kad iškalbėti žodžiai apie būsimą kelionę tampa kūnu.
B: Beje, kalbant apie jos atsiradimą, didesnių ginčių nebuvo. Savo žvairumo jos atžvilgiu moteriškoji administracijos dalis neslėpė. Tačiau galop buvo pasakyta:“ jeigu tikite savo karieta, tai, prašom, važiuokite“. Taip tiesiai- šviesai.
A: O ką reiškia „jeigu tikite“?
Mūsų atžvilgiu šis klausimas ne visai įprastas. Todėl štai ir Jums dar vienas klausimas- ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei geresnį – blogesnį arkliuką ir- aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Ir nereikia skaityti istorikų, kas ir kaip ten.. Tad dar kartą- ar tikite, kad tokia transporto priemone gali būti?

Į sceną atėjo aktorius Tomas Vaisieta, mostelėjo galinga ranka, it nubaidydamas raides A ir B,( štiššš, išdykėlės!) ir žiūrėdamas toli, toli į TEN, kur žmogaus akys nemato, jau taip:

T. Vaisieta:
Ten sustabdai karietą, prisiklaupi prie upės ant kelių ir iš rieškučių atsigeri vandens, žinodamas, kad jis švarus it krištolas, neužterštas, kad tai vanduo, buvęs Lietuvoje prieš 100 ir daugiau metų.
Arba- antai! –žmogus. Gerai atsimenu, kad pats stovėjau prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute, o čia tas žmogus gyvena. Jis pasitinka Radijo karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu sužinoti ar jie iš toli. Iš kokio Lietuvos kampelio jo svečiai.
Taigi, mieli žmonės, girdintys Radijo karietą, ar Jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, galėtumėte pasakyti teisybę, kad atvažiavę iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės – tai pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi ir skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus namus
Taigi, yra pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar netikėti.

Vėl scenoje ant bačkos purptelėjo pirmoji iš abėcėlės:

- Pone aktoriau, jūs žmogus jau publikai gerai žinomas.- prakalbo raidė A ,-Ir garbės gal daugiau nereikia. Kai jos per daug, irgi negerai, nes sulenkia žmogų. Nors esate tvirtas, bet vis tiek. O mes savo karjerą tik pradedame. Va, paklausykite. Ateik, sesele,- pašaukė Bėtę ir kaip iš Dainų dainelės:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir- ne
Kaip atmintis apie jaunystę-
Galvoj girgždena karieta.

- Gana, gana,- pasakė raidėms Tomas Vaisieta.- Skriskite, išdykėlės. Dar jaunos ir tos garbės susikrausite. Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėkite, kad neteko matyti galvos, kurioje girgždėtų karieta. – Stabtelėjo, pagalvojo ir užbaigė:- Bet jeigu kalbėtume apie Radijo karietos vežėjo galvą, tai Dievulis žino, kaip ten yra. Gal ir girgžda..

Tikrovėje šis dalykas atrodęs kiek kitaip. Tą –„ ar tikite?“ – bent po kelis sykius į eterį iššaukėme kiekvienas, išskyrus A ir B. Atrodė, kad labai norėta, kad mus girdinti publika patikėtų kelionės sėkme. O Atė ir Bėtė pasirodė kaip labai talentingos papūgėlės. Nebūtinai vaidinimuose sakė tai, ką kur girdėjusios. Alsavo gimtosios Abėcėlės nutemta prigimtimi, sugebėdamos vaidinimuose padaryti kažką puikesnio, protingesnio, reikalingesnio karietos geresnei nuotaikai.

O atsiliepę klausytojai tikino, esą, taip, jie tiki karieta, nes ji NESUSTOJANTI. Daug jų nepavargdami laukė progos pasivažinėti ar net nukeliauti į išnykusius giminių gyvenimus ir ten pirmą kartą su jais pasisveikinti. O Jonas iš Griškabūdžio, pavyzdžiui, taip: „Kaip netikėsi, jei ant rato stipino parašyta: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“ Tai tik puiki pradžia tolimesnei kelionei. Irena iš Kauno, atidėjusi į šalį Senekos „Laiškus Lucilijui“ kaip kareivis: „tikiu“!
Ir, žinoma, net žyniams nebuvo lemta sužinoti, kad ateis diena su valanda, kai karieta suduš į šipulius lyg norėdama nepalikti pėdsakų, o vežėjui už jo keliones, kaip ordinu padėkos... amnezija.
O! kaip toli toli tie laikai, bet - gal ir kvaila - man karietos reikalai rūpi lig šiol. Dėl įvairių priežasčių ir poreikių, bet šiuokart, kai esu it liūnu aptekęs sunkiu amžiumi, daugiau baiminuosi, jog neduok die, kad nepatekčiau į fantazijos, o ypatingai į amnezijos spąstus. Atsivertęs gi „Lietuvio kalendorių“, įrašiau, kaip dabar suvokiu, bene esmingiausia savo gyvenimo frazę - įsipareigojimą. Kad ten nedūlėtų, neliktų užmiršta, neretai paimu ją ir pasiunčiu į viešumą kaip, sakysim, Ilzei Butkutei, pakvietusiai į naujausios poezijos skaitymus:
„Norėčiau bent pažiopsoti, o kaip bus - Dzievulis, Ilze, težino. To paslankumo jau nelabai daug palikę. Tiesa, įpykęs pasižadėjau, kad dar suvalgysiu 99-jų savo Velykų 99 kiaušinius, o paskutinį balių surengsiu truputį vėliau, būtent 2039 m. sausį, pasirodžius Vandeniui“.