Liepa, 20 d.

Iš ne mano archyvo (atsiprašau)

Liepa 2011
teka 05:07
leidžiasi 21:42
ilgumas 16.35

Pilnatis
19 mėnulio diena

Šiandien 17°C / 29°C, trumpas lietus, perkūnija. galimas škvalas, kruša
Rytoj 19°C / 30°C, gali trumpai su perkūnija palyti

20
TREČIADIENIS
Aurelijus Česlovas Elijas Alvydas Vismantė Jeronimas Alvyda

Tarptautinė šachmatų diena
Perkūno, Šv. Elijaus debesų valdytojo diena

Melagiui ir tiesą sakant niekas netiki

*********************************************
***************************************


SKAITAU SAVE

3. Pirmosios iš Abėcėlės

Taip nebūna net sapne, nors žiojau, kad nesapnuoju, o kadangi daugybę kartų daug kur su juo susitikęs, tai ir vardą, ir pavargę nesunkiai perskaitau atbuline tvarka – akeneS sujėnA sujicuL. Šįkart jis atrodė žaismingiau, nors tik retais atvejais pasirodydavo sunkus it tankas. Nedaug delsęs tarė:
- Jau kalbėjau, kad esu įpratęs ir į priešo stovyklą pereiti.
- Taip. Bet visuomet kaip žvalgas, o ne kaip perbėgėlis.
- Epikūro raštuose štai ką aptikau: „Garbingas dalykas, - sako jis – yra linksmas skurdas.“
- Palik mane ramybėje, mielasis Seneka.
- Galėtum mane vadinti Lucijumi. Taip būtų paprasčiau ir gal net nuoširdžiau. Ne kartą prašęs.
- Kas atsitiko, Lucijau. Ir neužmiršk, kad nei Epikūro, nei tavo, nei Lenino raštai man dabar nerūpi. Pakanka savų. Tu tą žinai. Ir turbūt numanai, kodėl paskutinio baliaus datą nukėliau į 2039 metus.
Suprantu, kad toloka iki jo, bet ne todėl, kad ilgiau kvėpuočiau.
- Na taip, nerimta būt savo paskutiniame baliuje, neperskaičiuos savęs, bet pakvietimai į balių irgi turėtų būti savimi parašyti. Ir įteikti asmeniškai. Antraip labai abejoju, ar kas juos išgirs. Tai juk ne Jėzaus Kristaus Paskutinė vakarienė su keliais mokiniais.
- Tu ką? Iš proto kraustaisi? Tokiems kvietimams man prireiktų dar šimto metų.
- Vienas auga į protą, kitas - iš proto. Manykim, kad pusiausvyra išlieka. Be kitų paramos ir su šimtu metų neapsieisi. Pabandyk surasti tokiam baliui tinkamą vietą ir pasijausi lyg į tundrą būtumei įmestas. Žinau, kad parodysi į Šklėrius, bet iki to laiko jie nebus suspėję pribręsi. Dėl daugelio priežasčių. Žodžiu, Šklėriai ne vieta. Daugsyk protingiau rinktis Radijo karietą. Bet tikėtina, kad gali atsirasti geresnių variantų.
Žioptelėjau kaip žuvis palikta be oro.
- Na, pagalvok jaunas seni,- ir linktelėjęs galva pasisuko keliauti.
- Tu kur?
- Į karietą, Pranuci. Turi tą karietą, turi. Bėda, kad pats nežinai, kur pakiši ją, o paskui surasti negali. Niekur ji nedingo. Išgirsk ir ji pati privažiuos. Ir suprasi, kad toli gražu ne tik tu savo raštus skaitai. Tai vienas stropiausių užsiėmimų net ir tų, kurie seniai po paskutinio baliaus.
Mintyse topteli: „kalbėk, Lucijau Anėjau, o aš patylėsiu. Turbūt ne ta koja ir vėl iš lovos į naują dieną išlipau“, tačiau ilgai laukti nereikėjo, kai išgirdau:

Marija, Marija
Skaisčiausia lelija,
Tu švieti aukštai ant dangaus -

Giedočiaus žodžiai lengvi, aiškūs. Negalėjau suabejoti, kad gal tai ne Maironis. Skaito save ir gieda? Ir kur? Ogi bažnyčioje, kurią vienąkart įkėlėme į karietą, o kad ją reikėtų iškelti, tokios minties jau nebuvo.
„Nelengva gyventi, kai galvoje nuolat girgžda, -prisiminiau Atės ir Bėtės vaidinimą, kuris galbūt todėl toks gyvas atmintimi, kad abi jos padainavo pirmą karietos dainą. Kitos priežasties irgi nenupūsi, kaip pienės pūką, tačiau ilgoką laiką kračiausi prisiminimų apie tai, nes Tomas Vaisieta vis dėlto, sakytum, galingas aktorius ir nemenkesnės prabos žmogus. Jo nuomonė visuomet būdavusi labai svari. Smagu, kad Atė ir Bėtė nesunkiai prisiprašė jį padalyvauti vaidinimuose, tačiau pirmasis pasirodymas buvo jam pačiam netikėtas. Niekas iš karietos ekipažo net nepamanėme, kad būtent vaidinime išgirsime pirmą Radijo karietos dainą, dėl kurios atsirado mudviejų su Tomu nedidukas nesutarimas.

O buvo taip:

Tomas neiškart suprato, ko iš jo tikiuosi, prašydamas padainuoti paduotą jam dainos tekstą, o kai suprato, jau nesikuklino.
- Kvailiu nori padaryti, Pranuci? Ar supranti, ko prašai? Net reikalauji.- Ir jau į iš karietos į publiką: - Girdite? Nespėjau apšilti, o vežėjas jau kiša kažkokius posmus ir ragina: dainuok, Tomai, dainuok, Vaisieta!
- Ne reikalauju, o prašau, Tomai. Nuoširdžiausiai...
- Pirma surask kompozitorių ir paprašyk, kad muziką parašytų. Kita vertus, aš ne dainininkas, vežėjau.
Sulaikyti Tomą buvo vėlu, nes į eterį jau liejosi deklamuojamo teksto žodžiai. Širdį suskaudo, nes ne taip, oi ne taip jie turėję pasirodyti viešumoje. Siela laukė dainos, o čia... et, tik jos žodžiai, tekstas. Kad ir kaip talentingai juos skaityk, deklamuok, bet kol jie neužgieda, neuždainuoja, visuomet panašūs į bereikalingą ausims - o juolab sielai - balastą.

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir- ne
Kaip atmintis apie jaunystę-
Galvoj girgždena karieta.

- Palauk, žmogau, - perskaitęs posmą sukluso aktorius. - Kokias nesąmones paistai? „Galvoj girgždena“? Tokios galvos dar neteko matyti.
- Štai ta galva. Tai vežėjo galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, o būtent ji, Radijo karieta.
Tomas nelaukė tokio atsako.
- Sakai, niekas kitas, o būtent karieta?
- Radijo karieta, Tomai. Radijo,- pasakiau tuo pačiu balsu. Ir neatrodė, kad negalėčiau jo dar sutirštinti, bet jis paskubėjo:
- Ha-ha! Jeigu „girgždena“, tai neturiu teisės nepatikėti. Toks metas, kad daug kam galvose ne tikm girgždena, bet ir šaudo.
Tuomet dar nežinojome, kad kompozitoriaus problemą išspręs dvi pirmosios iš Abėcėlės, būtent Atė ir Bėtė. Ir štai dabar, kai tiek metų praėjo, tokie atmintis darosi labai graži. Nepaisant kaip ką bekalbėčiau apie Atę ir Bėtę, visuomet suvokiu, kaip konkrečiu būdu jos įrodė, kad tikrai yra pirmosios iš Abėcėlės. O kai vėliau į karietą atėjo ir Jotas, man, anot dzūkų dzyvycis (stebėtis) nereikėjo. Bet dabar išgirdęs kažkada į karietą įkeltoje bažnyčioje giedantį Joną Mačiulį (Maironį) iš Pasandravio, pamaniau, jog panašu, kad dar nuo anų laikų girgždėjimai mano galvoje išsilaikė, kaip Tada.
Žvilgterėjau į nueinančio Senekos nugarą, tačiau ji netgi jautresnė negu Bacho, kuri atstojo jam ausų klausą. Atsigręžė ir kaip kažkada:
„Pats laikas pradėti, nes, kaip dar mūsų senoliai suprato, vėlu taupyti, kai dugnas matyti, juk ant dugno lieka ne tik mažiausia, bet ir tai, kas prasčiausia. Lik sveikas“
-Betgi ar tau nesakiau, kad paskutinį balių nukėliau į 2039-uosius. Tai dar, mielasis, ne dugnas. Tai netgi daugiau negu ketvirtadalis statines.
- Pranuci, Dalija iš Belgijos grižo. Jau pamojavo man, važiuodama autostrada namo, - skubinosi pranešti žinią Irena iš Kauno.
- Turbūt ordinon pasiimti, - atsiliepiau savyje, kad neišgirstų. Ir dar tyliau: - Bet kai ordinus dalija daržų ravėjos, tai ar vertėjo grįžti? Ir paprašiau, kad Šventoji paduotų dar ką nors iš mano raštų. Jau senokai neįvardiju, ką būtent, kaip, beje, ir nesistebiu, kad visuomet paduoda tai, kas tuokart būna kaip tik.
O Jonas Mačiulis iš Pasandravio:

Mes, klystantys žmonės,
Maldaujam malonės:
Marija, maldų neatmesk!

Liepa, 19 d.

Tiltas per Miniją (Iš Dalijos albumo)

Liepa 2011
teka 05:06
leidžiasi 21:44
ilgumas 16.38

Pilnatis
18 mėnulio diena


Šiandien 18°C / 26°C, trumpai palis, perkūnija
Rytoj 17°C / 29°C, trumpas lietus, perkūnija. galimas škvalas, kruša

19
ANTRADIENIS
Aurėja Galigantas Mantigailė Vincentas Auksė Vincas

Žuvis ir svečias trečią dieną dvokia
**************************************************
*****************************************
SKAITAU SAVE

2.Išvažiavo į Briuselį

Man ne gėda prisipažinti, kad rašau sunkiai. Kirvis ir malkų kapojimas visąlaik buvo lengvesni negu abėcėlė ir rašymas. Todėl kažkiek parašęs, skaitau kartą, kitą, trečią, skaitau kol atliežtu, atsikvėpiu ir vėl sugebu pasilenkti prie klaviatūros. Taip labai toli nenukeliausi, tačiau tokie skaitymai dažnai padeda atsiminti. Ir taip atsitinka, kad neretai išgirstu ankstesnius savo rašymus ar bent sumanymus. Ne pirmas juk kartas, kai bandau atsekti sudužusios karietos buvusias keliones ir jas aprašyti. Nesakiau ir manau, jog nesakysiu, kad sėkmingai, bet vis tik yra ir tokių rašinių, kurie parašyti būtent taip, kad atrodo, jog jie atsiradę kopijuojant būtą tikrovę, kur Radijo karietos kelionių vaizdai – geriausiai pavykę. Tokį įsitikinimą svariai paremia ir dvasinė būsena, kuomet pajuntu, kad juos skaitydamas nesu vienas ir būtų nepaprastai kvaila kažkaip išvengti panašių susitikimų. Jie paprastai įtaigūs ir užsimiršti, kiek nemažai vandens nutekėjo, kai šie raštai atsiradę ir dabar prisiglaudė Savęspi saugomuose archyvuose, bet turbūt keisčiausia, kad skaitydamas juos neretai susitinku žmonių, kuriuos matau pirmą kartą ir ateina jie iš įvairaus laiko -iš labai seno, kaip, sakysime, Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais, ir labai jauno, iš to, kurį vadiname nūdiena. Jau čia net nekalbu apie bendraamžius – pažįstamus ir nepažįstamus, mirusius ar gyvus, kurie sudaro susitikimų šerdį ir vyrauja kaip absoliuti dauguma. Bet kad ir dauguma, tačiau labai atsargi, geranoriška tiems, kas panori prisiglausti ar pasidairyti po mūsų laikmetį. Štai ir dabar:
- Skaityk, - paragino mintyse
- Gal nereikia. Lyg atsimenu. Bent jau pavadinimą.
- Betgi skaitai save ne vien, kad perskaitytum.
Nuleidau akis į tekstą, įvardinta, „Kuomet galvoj girgždena“ ir:

Žiūriu pro langą – rytas aptemęs, dangus padūmavęs. Lyg rūkas sklando. Spėju, kad diena nebus pavasariškai šviesi. Ir, beje, kažkodėl ji nerūpi. Galbūt todėl, kad jau anksčiau parūpo suvokti, kaip geriau, sumaniau užrašuose atsiminti Radijo karietą, neretai vadinamą Džene. Sprendimas neateina, bet nuotaika neatgrasi, net, sakyčiau, pasidariusi jautresnė, imlesnė.

Ir štai netikėtai pro tokį rūką pamatau Daliją Kiliesienę.
„Iš kur ji čia? Kaip atklydo? O gal - kur aš?“ – dingteli mintis.
- Bet dabar ji Briuselyje, - atsimenu ir atitraukiu akis nuo teksto.
- Taip, dabar jį Briuselyje,- pasako smegenyse.
- Vadinasi, į karietą jau nenorės?
- Už kitą spręsti nebūtų protinga.
- Na taip, už kitą spręsti neprotinga,- sutinku, bet atsimenu ne tik, kad Dalija Briuselyje. Ji ten ir karietą turi, ir vežėją.

Glamžau rankose seną tekstą ir lyg kaltė apninka. Nereikia net skaityti. Tekstas pats prašliaužia smegenimis ir girdžiu jį, koks jis pirmą kartą atsiradęs - su pajūrio Palangoje vaizdeliu ir krėsle sėdinčia moterimi. O pažįstami balsai aiškina, pasakoja, kalba:
- O! kaip smagu. Pagaliau matau tą gražios sielos moterį,- džiaugiasi Taurija: - Pasižiūrėk, Pranai, - sako ji man,- atrodo, irgi moki gerais žmonėmis džiaugtis.
O Karolina jos paveiksliuką taip piešia:
- Viskas vienoj, gražioj dermėj. Kopos, pušys, dangaus mėlynė, Dalijos veido giedrumas.
„ Kopos? Kur ji jas mato? - ieškau akimis po peizažą nuotraukoje ir nerandu, bet balsų daugėja.
- Mato, jeigu sako, - remia Karoliną Skroblas ir beveik atsidusdamas: - Kaip gražiai susišaukia smėlio ir plaukų spalva.
Prinešu nuotrauką arčiau akių.
- Kad ta senatvi suraita, sukraipa, sureit į biti - o tep da norėtumis būti jauną, gražę. Lai būn kap y, by širdis nasenst. Dėkū Tavy. Būkem.

Moteris žiūri į mane truputį primerktomis akimis, išlaikydama ramybę ir susikaupimą. Nelabai mokėdamas žemaičių šnekėjimą, neiškart suprantu apie ką jį - apie save, ar mane. Žilimu buvome panašūs. Jos amžius manęs nedomino, nes kas nežinom, kad moterys visuomet moka būti gerokai jaunesnės. Bet man jau darosi aišku, kad skaitant save jau negali perskaityti tik taip, kaip tekstai anksčiau parašyti. Štai kad ir šis. Jis nervinasi, slysta iš rankų ir nėra abejonių, kad tokiu būti nenori. Na, o kokiu norėtų būti?
- Būk žemaitė, Dalija, bet pirma – lietuvė. Ir prašau – nesiginčyk, kad vėl neatsitiktų taip ar panašiai. Prisimeni?- net užmiršęs pasisveikinti sakiau jai ir nebuvo svarbu, ar prisimena, ar - ne. Svarbiau buvo, kad pajutau, jog karieta pajudėjo. Beje, labai panašiai, kaip TADA, pirmą kartą. Kaip TADA ir Taurija ištaria žodžius:
- Tik tikėjimu pakinkyta karieta ir nuveš atgal ir į užuomazgas, - buvo įsitikinusi ji.
- Ko gero, ko gero,- sumurmėjau, bandydamas geriau atsiminti, bet į atmintį plūstelėjo naujesnis tikrovės žiupsnelis. Dalija iš Briuselio parašė:
„Pranuci, nebark, nenoriu ordino, o iš širdgėlos, kad Tu mane pamiršai, pabėgau iš Lietuvos - esu Briusely, darysiu tvarką Europoj. Šiandien dar perskaitysiu Tavo "Kvietimą į balių", nes rytą dar būdama Vilniuj, nesuspėjau ir krisiu miegoti. Rytoj bus nauja diena.
Žinai pasaką apie varlę keliauninkę - o aš skrendu, skrendu, skrendu... Jau atskridau. Šlept.

Nesinorėjo tuo tikėti ir skaudžiai pajutau, ko beverti seni raštai, kai gyvenimas šalimais šlepteli naujausius žmogaus dalios pasireiškimus. Bandžiau, kiek beišgalėdamas susigražinti senosios karietos pajautimą , be jis aptemo, atvėso, pasidarė neįdomu ir nereikalinga. Bet ar taip galima? Ar taip nenuvertinamas visas žmogaus gyvenimas?
- Na, jeigu „šlept!“ tai ir būk, - ryžtingai pasakiau Briuselio pusėn. Nemanyk, kad pirštu daryti. Pabandysim apsieiti ir be tavęs. O dėl ordino...
Irgi, mat, Europos tvarkytoja!

- Skaityk,- vėl paragino smegenyse. - Dar neseniai šis tekstas irgi buvo naujas. O teisybė, kad be praeities nebūna ateities irgi lig šiol nepaneigta. Kelk nosį, aukščiau, seni.
Galvoje vėl sugirgždėjo. Atrodo, vėl šalia manęs kartietos visas ekipažas. Ir, žinoma, man nereikia aiškinti, kad Tomui Vaisietai geriau sekasi piešti žodžiu erdvėje, negu teptuku ant drobės. Tuomet ir jam nemenkiau kaip man rūpėjo įtikinti publiką, kad mūsų kelionės, ieškant žmogaus širdies – ypatingos. Jos lyg susapnuotos ar išėjusios iš Dievo žodžio. Atrodė, regi ir tiesiog ranka apglosto tuos vaizdus ir nutikimus, kurie mūsų laukia, nuvažiavus karietai giliai į praeitį. O man irgi labai reikėjo, kad Tomas padainuotų dainą. Su Vidiniu muziką išmanėme ne kaip. Net nemanėme, kad gerai dainai sukurti reikalingas kompozitorius, nes mudviejų supratimu, jai parašytas tekstas buvo puikus. Todėl nepaisant, kokia melodija prie jo bepriliptų, ji turėjusi būti nemenkesnės vertės.

Dabar vis geriau prisimenu, kai užversdamas tekstą su Dalijos Kiliesienės nuotrauką, pasakiau:
- Ruoškis. Važiuosime. Ne laikas, Daliuk, poilsiauti, akis jūra ar pliažu varginti, kopomis žavėtis. Kita vertus, argi tai kopos, jeigu sulig bambos nepriaugę? Ir suvok: tai ne jūra ošia , o karieta girgždena. Galvoje. Paimk į ją ir savo krėslą, nes matau, kad prie jo prisitaikiusi.
- Tu rimtai?
Tik po ilgesnio laiko atsitokėjau, kad užvertęs krėsle sėdinčios moters nuotrauką su pliažo ir jūros pakraštėlio vaizdu Palangoje, vėl pasilieku be nieko. Tik su brėkštančiu rytu prie lango, tačiau šis kartas buvo gerokai protingesnis, nes įtikino, kad tokie dalykai ne šiaip. Laikas suvokti, kad po šešerių metų kelionių, sudužusi į šipulius karieta, ne savo išvaizda buvo reikšminga ir svarbi, o erdve. Negi galima manyti, kad ji irgi sudužo?
- Taip, Dalija, aš rimtai.
- Bet kiek jau kartų važiuota, o kiek beatsimenu, vis vietoje ir vietoje, - šyptelėjo.
- Ne viską būtina atsiminti. Žodžiu, ruoškis. Važiuosim.
Išvažiavo. Į Briuselį

Liepos 18 d.

Liepa 2011
teka 05:04
leidžiasi 21:45
ilgumas 16.41

Pilnatis
17 mėnulio diena

Šiandien 14°C / 29°C, po pietų trumpas lietus, perkūnija
Rytoj 18°C / 26°C, trumpai palis, perkūnija

18
PIRMADIENIS
Arnoldas Fridrikas Tautvilas Eimantė Kamilis Ervinas

Tarptautinė aludarių diena

Darbininkės rankelės juodos, bet širdelė balta
***************************************************
*********************************
Skaitau save (1)

1. Dėkui, kad išgirdote

Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame kaip nūdienoje ir sakau:
- Jeigu kas pasakys, jog, girdi, per 99 - ąsias  savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai nesiginčysiu, kad ne taip. Priežastis įtikinanti – knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos savo darbus, nušluostyti dulkes ir pasiimti juos į dangaus lašelį. Sako, laimingi laiko nepaiso, todėl nemanau, kad mano amžius būtų priežastimi manyti kitaip. Svarbiausia būti laimingu, o aš priklausau tokių žmonių kategorijai. Bent jau tuo neabejoju. Štai vėl išsitiesė rankos į Radijo karietą, su kuria daug kur buvęs, bet labai nelengva atsiminti, - kur būtent ir kodėl ji taip giliai įkritusi į sielą.
Manau, ne tik todėl, kad nemenkai teikė džiaugsmų, nes kažin - ar bėdų mažiau? Pradedu tikėti, kad tokie/ šimtamečio užrašai neturėtų būti nuobodūs, nors žinau, kad viltis yra kvailių motina. Bet tai neatmeta reikalo savo devyniasdešimt devintųjų Velykų kiaušinių persivalgymą „išdejuoti“ pagarbiausiu joms būdu.

Ir taip:
1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. Lietuvos eteryje pasigirdo Radijo karietos šaukinys. Prieš tai savaitraštis „Kalba Vilnius“ parašė:

Nauja laida „Radijo karieta.“
“Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai toks žmogus sako, kad esą susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžia ar net giliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“
Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgiamiausią dainą užtraukė. Bet apie tai sužinosite įsijungę radijo imtuvus... Laidos redaktorius Pranas Karlonas, režisierė Audronė Meilutytė.“

Jau negalėčiau tiksliau pasakyti, ar ilgai reikėjo derėtis dėl karietos kelionių. Yra išlikęs juodraštis rašto, adresuoto tuometiniam Lietuvos radijo direktoriui Virginijui Mičiuliui. Pradžioje jo ten taip:
„Ryžausi Jums pasiūlyti pagalvoti apie tai, kas mane „kutena“ jau ilgoką laiką. Kaip atrodo šis sumanymas čia neaiškinsiu, tačiau suprantu, kad jį būtina pertvarkyti į  karietą. Tai turėtų būti rimtas ir nenuobodus kelionių laikas.. Dabar, kai karieta tik mano galvoje, ją įsivaizduoju labai patogia žurnalistiniams sumanymams įgyvendinti. Sakysim, panorau pasikalbėti su Jumis, tuoj „sodinu“ į karietą ir... aida! – keliaujame. Taip galima pavežioti kiekvieną Lietuvos žmogų, nuvežti ten, kur jis ar kas kitas panorės. Manau, kad taip atsirastų Radijo karietos auditorija- neapibrėžta, beje, kaip ir keliai per žmonių ir Lietuvos likimus.
„Radijo karietoje“ galima skaityti ir rašyti, prisiminti ir susimąstyti, dainuoti ir padejuoti, o reikalui esant, net bažnyčią įnešti. Žodžiu, nėra reikalo čia aiškinti, kad tokia laidos forma teikia puikias galimybes užpildyti ją prasmingu turiniu.“

Raštas didesnės apimties. Tačiau dabar neverta delsti ir sakau, kad pirmoje karietos kelionėje buvo A ir B, dažniau vadinamos Ate ir Bėte ir linksminusios mus vaidinimais. Taigi, šūktelėsiu: dėėėėmesio! Čia nedidukas fragmentas iš pirmojo vaidinimo:

A: Dėkui, kad išgirdote Radijo karietos šaukinį. Linkime, kad tai, kas nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama. Atsiminkite, ponai – esate pirmieji Radijo karietos žmonės. Ateis laikas ir gali atsitikti, kad bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra. Atsiminkime data: 1994 metų sausio 15-oji įteisina Radijo karietos kelionių pradžią. O tai reiškia, kad iškalbėti žodžiai apie būsimą kelionę tampa kūnu.
B: Beje, kalbant apie jos atsiradimą, didesnių ginčių nebuvo. Savo žvairumo jos atžvilgiu moteriškoji administracijos dalis neslėpė. Tačiau galop buvo pasakyta:“ jeigu tikite savo karieta, tai, prašom, važiuokite“. Taip tiesiai- šviesai.
A: O ką reiškia „jeigu tikite“?
Mūsų atžvilgiu šis klausimas ne visai įprastas. Todėl štai ir Jums dar vienas klausimas- ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei geresnį – blogesnį arkliuką ir- aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Ir nereikia skaityti istorikų, kas ir kaip ten.. Tad dar kartą- ar tikite, kad tokia transporto priemone gali būti?

Į sceną atėjo aktorius Tomas Vaisieta, mostelėjo galinga ranka, it nubaidydamas raides A ir B,( štiššš, išdykėlės!) ir žiūrėdamas toli, toli į TEN, kur žmogaus akys nemato, jau taip:

T. Vaisieta:
Ten sustabdai karietą, prisiklaupi prie upės ant kelių ir iš rieškučių atsigeri vandens, žinodamas, kad jis švarus it krištolas, neužterštas, kad tai vanduo, buvęs Lietuvoje prieš 100 ir daugiau metų.
Arba- antai! –žmogus. Gerai atsimenu, kad pats stovėjau prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute, o čia tas žmogus gyvena. Jis pasitinka Radijo karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu sužinoti ar jie iš toli. Iš kokio Lietuvos kampelio jo svečiai.
Taigi, mieli žmonės, girdintys Radijo karietą, ar Jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, galėtumėte pasakyti teisybę, kad atvažiavę iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės – tai pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi ir skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus namus
Taigi, yra pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar netikėti.

Vėl scenoje ant bačkos purptelėjo pirmoji iš abėcėlės:

- Pone aktoriau, jūs žmogus jau publikai gerai žinomas.- prakalbo raidė A ,-Ir garbės gal daugiau nereikia. Kai jos per daug, irgi negerai, nes sulenkia žmogų. Nors esate tvirtas, bet vis tiek. O mes savo karjerą tik pradedame. Va, paklausykite. Ateik, sesele,- pašaukė Bėtę ir kaip iš Dainų dainelės:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir- ne
Kaip atmintis apie jaunystę-
Galvoj girgždena karieta.

- Gana, gana,- pasakė raidėms Tomas Vaisieta.- Skriskite, išdykėlės. Dar jaunos ir tos garbės susikrausite. Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėkite, kad neteko matyti galvos, kurioje girgždėtų karieta. – Stabtelėjo, pagalvojo ir užbaigė:- Bet jeigu kalbėtume apie Radijo karietos vežėjo galvą, tai Dievulis žino, kaip ten yra. Gal ir girgžda..

Tikrovėje šis dalykas atrodęs kiek kitaip. Tą –„ ar tikite?“ – bent po kelis sykius į eterį iššaukėme kiekvienas, išskyrus A ir B. Atrodė, kad labai norėta, kad mus girdinti publika patikėtų kelionės sėkme. O Atė ir Bėtė pasirodė kaip labai talentingos papūgėlės. Nebūtinai vaidinimuose sakė tai, ką kur girdėjusios. Alsavo gimtosios Abėcėlės nutemta prigimtimi, sugebėdamos vaidinimuose padaryti kažką puikesnio, protingesnio, reikalingesnio karietos geresnei nuotaikai.

O atsiliepę klausytojai tikino, esą, taip, jie tiki karieta, nes ji NESUSTOJANTI. Daug jų nepavargdami laukė progos pasivažinėti ar net nukeliauti į išnykusius giminių gyvenimus ir ten pirmą kartą su jais pasisveikinti. O Jonas iš Griškabūdžio, pavyzdžiui, taip: „Kaip netikėsi, jei ant rato stipino parašyta: „tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“ Tai tik puiki pradžia tolimesnei kelionei. Irena iš Kauno, atidėjusi į šalį Senekos „Laiškus Lucilijui“ kaip kareivis: „tikiu“!
Ir, žinoma, net žyniams nebuvo lemta sužinoti, kad ateis diena su valanda, kai karieta suduš į šipulius lyg norėdama nepalikti pėdsakų, o vežėjui už jo keliones, kaip ordinu padėkos... amnezija.
O! kaip toli toli tie laikai, bet - gal ir kvaila - man karietos reikalai rūpi lig šiol. Dėl įvairių priežasčių ir poreikių, bet šiuokart, kai esu it liūnu aptekęs sunkiu amžiumi, daugiau baiminuosi, jog neduok die, kad nepatekčiau į fantazijos, o ypatingai į amnezijos spąstus. Atsivertęs gi „Lietuvio kalendorių“, įrašiau, kaip dabar suvokiu, bene esmingiausia savo gyvenimo frazę - įsipareigojimą. Kad ten nedūlėtų, neliktų užmiršta, neretai paimu ją ir pasiunčiu į viešumą kaip, sakysim, Ilzei Butkutei, pakvietusiai į naujausios poezijos skaitymus:
„Norėčiau bent pažiopsoti, o kaip bus - Dzievulis, Ilze, težino. To paslankumo jau nelabai daug palikę. Tiesa, įpykęs pasižadėjau, kad dar suvalgysiu 99-jų savo Velykų 99 kiaušinius, o paskutinį balių surengsiu truputį vėliau, būtent 2039 m. sausį, pasirodžius Vandeniui“.

Liepos 7 d.

Liepa 2011
teka 04:51
leidžiasi 21:56
ilgumas 17.05

Jaunatis (pilnėja)
6 mėnulio diena


Šiandien 14°C / 25°C, trumpai palis, perkūnija
Rytoj 15°C / 27°C, gali trumpai su perkūnija palyti

7
KETVIRTADIENIS
Sangailas Vilgailė Estera Astijus Elita Sangaudas
Beraščiui ir akiniai nepadeda
*********************************
********************

Kelionė į balių V

Aldona Vederaitė iš Pautenos

- Tu pilnai įsitikinusi, kad mes tikros papūgėlės? - paklausė viena.
- Nesupratau. Klausi, ar mudvi - mudvi?
- Klausiu, nes labai abejoju ar mudvi - mudvi.
- O kas dar galėtume būti?
- Nežinau, bet pasižiūrėk atidžiau - šita mūsų laisvė panaši į tarnybą. Tiek galim, kiek dziedulio smegenys leidžia. Kai jos mūsų nepastebi, atrodo, kad ir mūsų nėra.
- Kaip jos galėtų mus pastebėti, jeigu nebūtume?
- O! apie tai nepagalvojau. Na, žinoma - kaip? Įdomūs tavo klausimai.
Prasmingi. Išgirdusi juos irgi jaučiuosi lyg prie kažkieno smegenų pririšta.

Šyptelėjau arba, anot Arvenos, šypt!, išgirdęs tokį tauškėjimą. Ir gera, kad papūgėlės užima bent nedidukę dalį gyvenimo, kuris dabar gan šykštus, atrodytų, tokiems niekams, taigi ir papūgėlėms išgirsti, o juolab jomis pasirūpinti, kad paplepėtų. O man gera, jos mane atpalaiduoja, išjudina iš sąstingio ir tą „šypt“ priimi kaip dovaną. Net ir tuomet, kai esi muziejuje, kurį kartais jau norisi pavadinti mauzoliejumi. Bet atsiprašau. Atrodo, kad sugebu išeiti iš Savęspi į pasaulį, kuris bendras visiems. Ir atsimenu, kaip Stasys Žlibinas laukė, kad pakviesčiau į balių. Bet ar pakviečiau? Neatrodo ar bent neskubėjau, nes labai norėjau, kad mudviejų pašnekesys pirmiausia pasiliktų, koks jis iš tikrųjų buvęs, kaip jis užrašytas. Ir, regis, pasisekė. Apsidairiau, bet Stasio jau nebuvo, bet vis tiek atsiminiau. Galbūt todėl, kad gero žodžio negailėjo ir štai „Kalba Vilniaus“ savaitraštis liudija:

S.Žlibinas:
"Klausytojams( radijo) maga žinoti, kaip Jūs, tiek daug keliaudamas po Respubliką, lakstydamas po įvairiausias įstaigas, šnekindamas atsakingiausius pareigūnus, suspėjate pasirengti laidoms? Kalbėdamas apie tėvą sakėte, kad laukiate kol labai pradės skaudėti. O dabar? Ar esama tokio skausmo, kuris nepraeina, žurnalistinio skausmo dirbant šioje redakcijoje."

Atsakiau tuomet:

Aš:
Šitaip klausdamas primenate, kiek nemažai žmogus gali padaryti. Tačiau aš ne toks greitas. Būna juodų dienų, kai užsidarau savyje lyg minėti Jankelio ir Jenkeliuko akmenys. O dėl širdgraužos... Prisimenu, kaip labai nenorėjo manęs įsileisti į šią (laidų užsieniui) redakciją. Viena iš priežasčių, kad ilgai dirbau tuomet jau nepopuliarioje „Tėviškės“ draugijoje. Esą, ar gali būti ten doras žmogus? Įtarinėjimai, žinoma, palieka randus. Aš manau, kad dorų žmonių yra visur. Kai būdamas Dieveniškėse išgirdau kunigą Domą Valančiauską, cituojant Šv. Raštą, tai iškart patikėjau tų žodžių dangiškumu. O jie tokie: Dievą mylintiems viskas išeina į gerą.

S. Žlibinas
„Jeigu nebūtumėt žurnalistas, kokią profesiją rinktumėtės?"

Prisimenu: Stasys šypteli. Taip tuomet jis, bet dabar ir man it kažkas gabalą žvaigždės būtų į burną įmetęs. Į archyvo duris pasibeldė ir buvau tikras, kad jis sugrįžta kaip Tada, prieš beveik dvidešimt metų. Atidariau duris, ir – o Dieve! Pažįstama - nepažįstama, bet girdžiu:
- Gerai, kad surandu archyve. Šiaip tai tikrai būtumėt manęs nepažinęs, bet kai archyve... Čia atmintis geresnė.
- Ir vis dėlto?...
- Ir vis dėlto Stasys Žlibinas neateis. Užsiėmęs savo baliumi. Jeigu neklystu, liepos 2 d. sukanka 75.
- Geriau, kad neklystumei, nes aš irgi taip manau.. Bet tiek to – neateis, vadinasi, interviu iki pabaigos neperskaitysime. Teks dainuoti,- pasakiau, o atėjusioji man tiesiog į veidą:

Spaudžia skausmas širdelę širdelę,
Kam išleidau mergelę mergelę.
Sugrįžk, sugrįžk, mergužėle,
Man be tavęs taip ilgu.

- Oi, Aldona! Betgi tai tu! Viešpatie, kaip tavęs pasiilgau!
- Džiaukis, kad pirmuoju numeriu į balių nepakvietei Stasio Žlibino. Antraip?.. Betgi gal dar, atsimindamas savo guzus, suvoki, ką reikštų – antraip?
Nebežinau, kaip ji atsirado mano glėbyje - mažutė, išdykusi, kantri, mokant pyki ir mylėti.
- Aldona, tie tavo guzai tik smegenis praplaudavo. Dabar jose mažų mažiausiai įsitaisiusios dvi papūgėlės.
- Norėjau ir aš tapti Radijo karietos istorike, bet... bet kaip tau, taip ir man kažkas trukdo išvesti ją į kelią. Bet ar taip labai būtina, kad jinai ir beveik po dvidešimties metu kaip tuomet – su anuoju Pranu ir ana Aldona Vederaite? Ar nepakaktų pakartoti kelionę, atsimenant ją.
- Atsimenant? Tu gali ją atsiminti?
- Betgi aš Aldona Vederaitė iš Pautenos. Žinau, kad ne pirmoji įsėdau į radijo karietą, betgi taip pat žinau, kad Tomas Vaisieta labai džentelmeniškas žmogus.
- Ar kas tuo abejoja?
- Perskaičiau tavo jau keturias atkarpas "Kelionės į balių". Nesi Dievo avinėlis, bet nemeluoji. Aha, jeigu abejoji, ką Tada ar Tuomet pasakęs Stasiui Žlibinui, tai neabejok.

Aš:
“O, aš jau paminėjau kai ką iš savo biografijos. Vien dėl to mano svajonė neįgyvendinama . Norėčiau būti kunigu.. Ne dėl sutanos, dėl altoriaus... Kaip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas."
S. Žlibinas:
“Liaudies patarlė byloja, jog žodis kartais išskrenda žvirbliu, o sugrįžta jaučiu. Ar pritariate tai žmonių išminčiai."
Aš:
„Gal ne apie kiekvieną žodį šitaip sakoma. Štai pacitavote laišką, kurį parašė Liepių šeima iš Šilutės. Man tie žodžiai - turtas, nuo jų atrodau gražesnis, bet stengiuosi suprasti, kad, Dieve, Dieve...koks dar skurdžius esu Tėvynės ir Žmogaus žurnalistikoje. Mano žodžiai sugrįžo, kaip matome, laiškeliu iš visai kito Lietuvos krašto, kur dar reikės eiti.“

- Aldona, tu Dievo vaikas, - pasakiau imdamas ją už rankos ir vesdamas į archyvą. - Nepyk. Archyvas ne radijo karieta, bet... bet čia labai daug pažįstamų. Net abejoju, ar galėtų tiek Radijo karietoje sutilpti.
***
Du kiškiu vydamas, nė vieno nepagausi.

liepos 4 d.

Liepa 2011
teka 04:48
leidžiasi 21:58
ilgumas 17.10

Jaunatis
3 mėnulio diena

Šiandien 10°C / 22°C, trumpai palis
Rytoj 15°C / 23°C, trumpai palis, perkūnija

4
PIRMADIENIS
Berta Elžbieta Ulrikas Skalvis Gedgailė Teodoras Malvina

Be vargo nėra laimės, be ašarų - linksmybės
**********************************************
***************************
Kelionė į balių -4 

"Matau tave  sapnely"

Stasys žiūrėjo į mane įdėmiai, atsargiai, bet matėsi, kad savyje pasimetęs- ne daug iki liepos 2 d. beliko, o tuomet... O tuomet skaičiuokite, žmonės - visi informacijos šaltiniai išnešioja žinią, kad gimė 1936 m. liepos pradžioje. Jubiliejus ar ne, gal net nelabai svarbu, nes ateina metas, kuri peršokęs jau kiekvieną dieną priimi kaip šventę. Na, o ši diena primena ne tik gimtadienį, bet kartu atseikėja ir 75...
- Ne, Stasy, nemanyk, kad kalbu apie tavo balių. Užtenka savų bėdų. Tokios puotos dar turbūt nebuvo, bet turbūt todėl, kad niekam nepavyko sukviesti reikalingiausių baliauninkų. Mat tie, reikalingiausieji, po visas šalis išsibarstę - net ir po Anapilį. Beje, darykis linksmesnis. Ar nori, kad padainuočiau?
- Betgi tu... tu... Tu dar ne velnio nepavargęs. Tu dar vis, sakyčiau, Pranucis. Beje, ar žinai, kas pirmais tave taip pavadinęs? Jeigu nežinai, tai esi ne tik begėdis, bet ir senis besmegenis.
- Atsimenu. Taip mane vadinti panoręs garbusis „Kalba Vilniaus“ redaktorius Algis Kratulis. Žinai tokį? Tiesa, tai padarė gerokai anksčiau, negu juo tapo.
- Sakei, nori padainuoti. Dainuok!
Sunku pasakyti, koks biesas truktelėjo liežuvį. Pražiojau burną ir:

Gromatėlę parašiau parašiau,
Sakalėlį paprašiau paprašiau
Nešk nunešk tu, raibasai ,
Gromatėlę mergelei.
-Velniop, taip negalima. Jokiame mudu ne archyve. Mes , Pranuci, sugrįžome į jaunystę. Į 1993 metų sausį.
- Tai kad tų metų, Stasy, jaunystė mūsų irgi žila.
- Bet ne pensininkai dar. O to, oi oi kaip užtenka . Sakiau tau ar ne, kad man pasaulyje gražiausi trys dalykai – jūra, dangus ir moterys.
- Sakei, bet kitaip: moterys, jūra ir dangus.
- Žmona jau priprato, nepyksta. Jau kada esu sakęs, kad moteris protingesnė už vyrą. Galėtų prezidente būti. Ir ką matom? Dalią Grybauskaitę, - džiugus buvo Stasys, bet atsiminęs, ko atėjęs, paklausė kaip tada, beveik prieš du dešimtmečius:

S. Žlibinas: „Jūsų trumpus pokalbius, reportažus, komentarus girdžiu dažnoje laidoje. Jie labai įvairūs Nepamirštate teisės, etikos, moralės , ekonomikos, politikos problemų. Matyti, jog daug keliaujate po Lietuvą, aplankote vienišus, dar neretai skriaudžiamus žmones, nepagailite jiems paguodos ir tvirtybės žodžio. Kas skatina tai daryti?

Atsikvėpiau archyvo priplėkusiu oru, paglosčiau nugeltusį „ Kalbą Vilniaus“ savaitraštį ir irgi kaip tuomet:

AŠ: Sakote, kad daug keliauju po Lietuvą. Mintimis kur kas daugiau ir kojos (o varge varge!) Jų nepasiveja . Ne jaunystė ir, žinoma, reikia džiaugtis, kad bent tiek sugebu. Tačiau jau dabar žinau, kad ateityje sau labiausiai priekaištausiu būtent dėl to, kad per labai ilgą savo gyvenimą nesugebėjau pamatyti visos Lietuvos.
Mielas žmogus kalbininkas Mindaugas Rastenis balsu mąstė apie tai, kaip labai Maironis norėjo prikelti iš kapų nors vieną senelį, kad išgirstų bent vieną gyvą jo žodelį. Priešmaironiniai, o ir jo laikai - buvo skurdūs radiotechnika. Dabar turint tokią radiotechniką, regis, ir po tūkstančio metų galima būtų prakalbinti. Tačiau seneliai, kaip ir Maironio laikais, išeina į žemę taip, kad jų prakalbinti nepavyks nei dabar, nei vėliau. Todėl be nuolatinių pasikalbėjimų su jais dvasiškai skursime ir toliau vartysime jiems pastatytus kryžius, paminklinius akmenis, kuriuos, jeigu tik kas pirks, vešime į turgų.
Kalbėdamas su rašytoju Jonu Mačiukevičiumi, paprašiau ji, kaip Invalidų draugijos pirmininką, papasakoti apie Lietuvos invalidų žemės reikalus Grįžęs į redakciją susirūpinau – ar taip galima klausti? Ar kas nors neužsigaus? Yra, yra, sakiau. Ir ne tik ji viena, yra ir kitos liūdnos žemės: našlaičių, ubagų, našlių, černobyliečių... Jos tiksliausiai suregistruotos tautos likimų knygoje. Tačiau jeigu kas pasakys, kad tokios knygos irgi nėra, tai kaip ją parodyti? Reikią išeiti į kelionę, pabūti ten, kur Ariogalos kapinėse palaidoti partizanai, reikia tuščiame, erdvame lauke pastovėti prie vienišo klevo ir atspėti čia buvusius vienkiemius, reikia pėsčiomis nueiti iš Turgelių į Šalčininkus, kad nepaklustum žmonėms tik barantiems melioraciją. Tačiau tai dalykai apie kuriuos pasakoju Vilniaus radijo laidose. Vadinasi, blogai pasakoju, jeigu dar kyla abejonių, kad Lietuvoje yra neapykantos ir meilės, didelė pavydo, dar didesnė gobšumo ir kitokių žemiu Bet vis dėlto pati didžiausia - Žmonių Gerumo žemė.“

Stasys palingavo galva, bet dabar ne taip, kaip anksčiau. Paskui apsidarė aplinkui, lyg norėdamas pamatyti jam bent viena iš trijų gražiausių dalykų. Tačiau nei moters, nei jūros, o ir dangaus pro užaklintus archyvo langus nesimatė. Aš kantriai laukiau ko dar paklaus kaip tada. Ir štai:

S. Žlibinas: “Gal prisimintumėte įdomiausią savo darbo akimirką ar susitikimą su žmonėmis:“

Aš: Yra fantazijos susitikimai. Jie man irgi įdomūs. Eidamas iš Dieveniškių į Poškonis, pakelėje pamačiau du akmenis. Pasirodo, kad šieji – Jankelis ir Jankeliukas – archeologiniai paminklai. Ar manote, kad jie man ne pašnekovai? Kažkas kažkada atėjo čia, pamatė šiuos akmenis ir pasirūpino, kad juos savo globon priimtų valstybė. Tai kodėl nebūti optimistu, jog bus padaryta ir taip, kad valstybė jaustų pareiga rūpintis ne tik akmenimis, bet ir žmonėmis Tai man irgi įdomi darbo akimirka. Tačiau klausimas man negailestingas, nes negaliu jo apeiti Tik jaučiu, kad yra daug dar nepasakytų dalykų. Neseniai vėl suradau užrašus apie tėvą, atstatinėjantį Šklėrių kryžius. Aukščiausias, kaip ir anksčiau - “kazimierinis“. Galvoju, kad mes, žurnalistai gedimės gražiai, išmintingai pakalbėti apie savo tėvus, kol jie dar gyvi ir tik paskui... Kalėdų dieną tėvui suėjo 86-eri. Jis dar pakėlė stikliuką ir pasakė: vaikai, man jau gana! Aš šitaip dar nesakau. Gali būti, kad tėvas, kiek palaukęs, ištars ir kitus žodžius: sūnau, ir tau gana. Tu vyriausias.
Kai politinis kalinys į Lukiškių kalėjimą jis buvo įgrūstas man dar negimus. Įgrūstas dvylikai metų. Klausia, kodėl apie jį, gyvą, ir apie jo mirusius draugus, lenkų okupuoto Vilniaus krašto politinius kalinius, aš nieko nepasakoju. Sakyti, kad tėvas Vincas irgi už Lietuvą sėdėjo kalėjime, nenoriu, nes jaučiu, kad kitaip reikėtų. Todėl laukiu, kol pradės labai skaudėti. Tegul, sakau, noksta žodis ir tas būsimas laikas...
Atsikėliau ir nepaleisdamas savaitraščio iš rankų ir prikišdamas jį arčiau akių, pasitikrinau, ar iš tikrųjų išsilaikė taip, kaip tuomet buvo pasakyta. Tačiau užrašas buvo nepriekaištingai tikslus, bet už jo ir archyvų sienos viskas pasikeitę ir tai, kas buvo, jau niekam nerūpi.
- Ko, Stasy, nedainuoji? – paklausiau,
- O ko į balių nekvieti? Beje, dar noriu paklausti...
- Neskubėk klausti, mielas žmogau. Gera neišeiti iš to laiko. Todėl ir prašau- neskubėk klausti. Žinau, kad kiaulyste būtų pasilikti ten, bet šiame laike kartais taip kaulus sugelia, kad... kad atrodo net išsižioti nesugebėsi. Nagi padėk!

Ar mane jau pamiršai pamiršai,
Kad laiškelio nebrašai, nebrašai?
Kas naktelę per naktelę
Matau tave sapnely

---

Liepos 3 d.

teka 04:47
leidžiasi 21:58
ilgumas 17.11

Jaunatis
3 mėnulio diena


Šiandien 10°C / 18°C, palis
Rytoj 10°C / 22°C, trumpai palis

3
SEKMADIENIS
Anatolijus Leonas Tomas Vaidilas Liaudmina

Kiaulės akis turėdamas visur įlįsi
***********************************************
********************************
Kelionė į balių -3

Net nepastebiu arba gal nenoriu prisipažinti, kad archyvas vis daugiau pasiglemžia mano laiko. Svarbiausia priežastis, matyt, kad savo laike jau pasidariau neapsukrus – laikas praeina, kaip visuomet – nei pasiskubindamas, nei lėtėdamas, tačiau kojos, rankos ir net smegenys jau nesuspėja kartu su juo. Kad ir kaip besistengtumei, tačiau fizinė žmogaus būtis privalo verstis savais dėsniais. Gal todėl prieš Jonines vis dažniau sužiurdavau į dangų, aptrauktą lietingais debesimis, o šventės išvakarėse Jonui iš Griškabūdžio parašiau:

Sveikinu, Jonai.
Linkiu Tau ko geriausio.
O šios dienos laukiau, nes jau anksčiau reikėjo suprasti, kad man iš svetainių, o ypatingai iš šios, jau senokai reikėjo išeidinėti. Dar čia kurį laiką pasiliksiu kaip pasyvus stebėtojas - jeigu kas sveikinsis- pasisveikinsiu, o šiaip tai ne man tau pasakoti, kad Joninės tokiam prisipažinimui labai tinkamas metas- saulė aukščiau jau nepakyla.
Beje, pasilieku būti dienoraštyje, bet ar ilgai, irgi nežinau, nes saulutė jau vis žemyn, o aš bandau įsikurti kitoje svetainėje.

Antras laiškas parašytas nesitikint, kad kam nors būtų įdomus, todėl įkėliau į dienoraštį, palikdamas kelias dienas neužverstą.

Su švente, būkim laimingesni!

Ne visuomet laukiame, ko norime.
O šiemet Joninių laukėme turbūt visi. Net ir darželinukai - jiems irgi nereikės eiti į darželius.
Na, o man tai tinkama proga pasakyti, kad ne tik Saulė jau nekyla aukščiau, bet AŠ taip pat.
Iš aktyvesnio kūrybinio gyvenimo išeinu. Bandysiu dar pabūti prie dienoraščio, bet man irgi dabar svarbiau su juo būti kitur.
Daug kelių kelelių buvo, o paliko vienas - pats plačiausias ir įspūdingiausias... Eidamas juo stengsiuosi nieko neužmiršti ir iš čia, "Rašyk" sutiktųjų. Jeigu kažkas mano, kad čia turiu nors vieną nemielą man žmogų, tai, žinoma, labai klysta.
Atsiprašau.
Bet miške laužų nekūrenkime.
Man atrodo, kad ir "Rašykai" , net Joninių nesulaukę, sudegino ne vieną ne tik kūrėją, bet ir ŽMOGŲ.
2011-06-23 21:38

Nelinksma kaip ir danguje, į kurį žiūrėjau spėliodamas lis ar ne, juolab, kai lietaus – bent viršum Vilniaus Balsių - jau tikrai nebereikia. O papūgėlės vėl:

- Ha! Pasimetė žmogus.
-Ne jo kaltė. Toks amželis. Atsikeli nuo stalo jau spėjęs užmiršti ką valgęs- gėręs. Bet kodėl tu taip - „pasimetė žmogus"?
- Atrodo, kad užmiršęs, ko įslinko į archyvą. Pašaukim kartu: Dzieduli, aūūūū! Turbūt ieškai „ Kalba Vilniaus“ su interviu iš 1993 metų. Dzieduli, atkusk! Čia atėjus nūdienos dalykai neturėtų rūpėti.
- Taip manote? – atsiliepiu ir iš tikrųjų išgirstu Stasį Žlibiną, kuris klausia būtent kaip tuomet. Tik aš pats, regis, priimu jo klausimą kitaip - lyg atėjo pažaisti, smagiau laiką jaunesniuose metuose praleisti.

S. Žlibinas:
“Kokie jūsų kaip redaktoriaus, o galbūt ir asmeniniai ryžiai su užsienio lietuviais? Ar gausus redakcijos paštas?“
AŠ:
“Paštas Guodos Litvaitienės žinioje . Tiesa, savaitę ar dvi juo rūpintis buvo patikėta man. Tačiau po keleto bandymu parašyti laiškų autoriams - pasitikėjimas išnyko. Pasirodo, jog nemoku rašyti laiškų, nemoku išreikšti redakcijos kolektyvinės nuomonės. Ir ačiū Dievui, nes iš tikrųjų jaučiu, kad nepaklūstu nei didesnių, nei mažesnių „ komunų“ dvasiai. Čia, mano galva, įdomiausia, kad sakau taip aš, Vilniaus aukštosios partinės mokyklos auklėtinis.
O paštas sumažėjęs, jis kupinas bėdų ir liūdesio - klausytojai labai skundžiasi, kad blogai mus girdi. Štai ką rašo Irena ir Eugenijus Slavinskai iš JAV:
„Jūsų valandėlė yra labai laukiama mūsų namuose. Ir būna didelis nesmagumas, kai dėl mums nežinomų priežasčių jų negirdime. Būkite sveiki, drūti ir vis leiskite mums žinoti, kas dedasi Tėvynėj“
Todėl sakau, kad ryšiai ne kokie: myli ten mus, kasdien laukia, bet eteryje dažnai ūžesys. Ką galiu padaryti aš ar, sakykime, Andrius Užkalnis, kad mus geriau girdėtų? To vyrelio bent balsas galingesnis. Man belieko tik liūdėti kartu su Jonu Lianga, Vladu Bilevičiumi, Regina ir Jurgiu Mikailais, su daugeliu kitų klausytojų, kurie tapo artimiausiais žmonėmis. Manau, kad mūsų redakcija yra svarbus akcentas valstybės politikoje. Išeivijos pasitikėjimas tautos išrinktaisiais- pašlijęs. Vis dar pasako: ačiū, ačiū už jūsų žodinę meilę mums, bet jau neužmiršta paklausti- kodėl, mielieji, nepaspaudžiate tokio mygtuko, kad imtuvuose pasigirstų normalūs radijo balsai iš Lietuvos.
Tik Audrius Braukyla neriasi iš kailio, reikalaudamas ir prašydamas redaktorių, kad šie mažiau kištų reporterinių įrašų, kad perpasakotume Lietuvos gyvenimą iš studijų savo privačiais balsiukais.

Stasys Žlibinas:
„Kokios temos labiausiai domina mūsų išeivija?"

Minutė, kita, tačiau vietoje mano atsako - archyvinė tyla. Išgirdau Stasio klausimą, bet į akis sužiro vienas po kito draugai, bičiuliai, bendradarbiai iš to jau atitolusio laiko. Jų daug, gerokai daugiau, negu ką tik išvardijau, bet štai Marius Šlapakauskas. Sunkiais žingsniais nutaušku prie uždegtų karsto žvakių. Žiūriu ir negebu pažinti - Mariau, negi tu? Negi tu, kuris visu dešimtmečiu už mane jaunesnis? Kaip tai įmanoma? Tu su žvakėmis, o aš su gėlėmis. Sudiev, brolau! Nepyk, kad net nepersižegnojau atėjęs. Tik dabar ant rankos matau rožančių. Išeidamas būtinai persižegnosiu. Būtinai.
- Dzieduli, aūūū!- išgirstu papūgėlę. - Dėdė Stasys nori žinoti...
Susikaupiu, pakeliu aukščiau galvą ir jau vėl kai prieš tuos beveik dvidešimt metų:

AŠ:
“Manyčiau, tėvynės tema, nes mūsų laidose apie kitką bemaž nebūna. Žinoma, pirmiausi žinos. Regis, dar ne taip seniai klausytojai gėrėjosi puikiu šio darbo meistru Edvinu Butkumi. Gražiai eteryje pasirodė Audrius Matonis. Dabar žinios irgi iš dviejų burnų – iš Rimos Jakutytės ir Audriaus Užkalnio. Na, o aš su savo žmoniškųjų bėdų tema – visuomet laidos uodegoje. Toks jau esu.“
- Jaučiu, kad pavargote, - atrodo girdžiu Stasį Žlibiną ir lyg guodžia:- Pailsėk, Pranuci. Kai interviu jau archyve, niekur nedings. Juk ne karo metas. Pailsėk...
- Aš tą, Stasy, regis jau darau. Tik galbūt reikėjo tai daryti gerokai anksčiau...Ir į balių kviesti taip pat anksčiau.
- Į balių? - sužiuro į akis pašnekovas.