Šešėlių dvasia

... Ir šešėliai pavirpa,
Kad mūzą girdėtų.
Prilaikau šitaip išgirstą žodį-
Te jie virpa,
Tegu nors va šitaip pabūna.
Man svarbu įsisprausti į atmintį jų
Ir kartu pagiedoti.
Net tikiu,
Kad prie lopšio ateisiu
Ir galėsiu pasupti save.
Jau iš tėviškės mano
Seniai net rugienos išėjo,
O šešėliai dar vaikšto žeme.
Kaip raišku ir tylu...
Lyg juose
Susikaupusi
Šklėrių sodžiaus dvasia.
2009-11-10 06:38


Gendalfas Baltasis:
Gražu. Šklėriai gali didžiuotis - yra kas apie juos parašo, vadinasi, nenumirs. Šlifuoti dar galima, bet tik menkas detales (užkliuvo tas sušukimas su šauktuku, nes truputį išbaidė visą eilėraščio tylą). 4++

Dalija Kiliesienė:
Dar kartą ačiū - kiek daug galima pasakyti taupant žodžius

Neišduok

Tai buvo TADA
Kai pasakė:
- Neišduok
pašaukimo
širdies.

Pagalvojau:
Taip Birštonas šneka.
Grįžo Vytautas Didis -
Ir nuo balno
Nenori nusėst.

Jau praėjo daug metų
Kaip parašas mažas
Vis rašo ir rašo
P. Kulvinsko žodžius:
„ Neišduok
pašaukimo
širdies. “

Prirašiau:
„Vytautas Didis iš balno
Nenori išsėst“.

Ir dabar va,
Atvertęs mažytę knygutę
Su širdies gėlėmis
Ir sena atmintim,
Priglustu prie maldos,
Kuria meldžias Kulvinskas
Ir žinau, kad man reikia
SAVOS:

„Dėkoju, o Dieve,
Kad Tavo šviesa
Neleidžia kitaip pasirinkti. “

Mažytė knygutė,
Bet parašas aukštas:
Neišduok!
Neišduok!
Neišduok!

Nenori nuo balno
Nusėsti Didysis,
Nenoriu ir aš
Užmarštim samanot.
2009-10-26 10:54

Po Žmogų...

O kas esi
Sakyki, Savęspi?
Man nesmagu įtarti, kad senatvė
Panūdo žaisti būtimi.
Jau sugebu žvaigždes uždegti,
Pavaikščioti po erdvę begalybės.
Keliai po kojomis nedulksta,
O akyse tamsa
Regėjimais sunokus.

Ir suprantu,
Kad vaikščioju po Žmogų.
Vėl mūzomis suaikčioja širdis:
O Savęspi! Tikiu -
Pasaulis begalybėje esi..

Vaizdai iš Savęsp(i)

Kad nebuvau ten - nebeda.

Tačiau, kad toks aš čia?!...

O Tėve, būki lyg nebūtum!

Argi tingus?

Žinojimui apkurtęs?

Argi ne piligrimas

Vaikščiot po save?

O nežinojau, kad tas „čia“,

Ištirpęs žmogiškame Savęspi.

Vaizdai išsidriekia keisti -

Ir čia, ir ten

Gyvena,

Kas šalia manęs

Seniausiai negyvena.

O Tėve, būki lyg nebūtum.

Ir nesakyk, kad paliečiu

Ne savo žemę...

Kitaip nėra.

Kitaip nebus.

Kai reikia

Ir Anapilį nešioti,

Atsiveria vaizdai iš Savęspi.