SCENARIJUS TRISPALVEI (5.

 Scenarijaus priešaušris: atokvėpio nebuvo

  

    (Taip, atokvėpio nebuvo, o tiesą  sakant, nei aš, nei Leokadija  jo nelaukėme. Priešaušris ir įsišvietęs rytas, mudviem mestelėjo  tiek netikėtumų, kad buvo reikalingas netrumpas laikas, sugrąžinantis  mus į įprastą senių gyvenimą, apsikabinusius neskubius sodelio reikalaus. Apie tai net  neverta  kalbėti, tačiau kaip seniai žmonijoje pastebėta:  viena bėda -  ne  bėda. Mes  net nepagalvojome, kokiai kategorijai  priskirti tokias priešaušrio ir ryto dovanas, dar  nebuvome  atsitraukę  nuo  paveikslo prabangaus rėmo, kai iš jo išgirdome:: 

– Pasimetęs, vežėjau, it  būtum karietą praradęs O  gal  dantį suskaudo? Sakiau gi, saugokis skersvėjų. Ne  jaunystė jau, ne. 

(Iš paveikslo rėmų išėjo Aldona) 

ALDONA  Labas, Leo. Labas, vežėjau. Ir nepykite, kad  aš čia su visais Druskininkų miškais. Ėjau, galvojau, prisiminiau juos. Štai taip ir atsiradome čia, kaip buvę. Prisimeni? Bet kas atsitiko, a? Gal iš tikrųjų dantį suskaudo?  
AŠ  Ką  bepadarysi, kad ne jaunystė, tačiau ne dėl dantų ji man  būtų reikalinga. Kuo daugiau trankausi po šituos  Druskininkų miškus, tuo jie man paslaptingesni. 
ALDONA.  O, valio! Atsimeni,  atsimeni. 
AŠ  Ir dabar kalbu, kad netiesa, jog miškas negali keliauti 
Atrodo, kad  būna net ir taip. Kad  visi Lietuvos miškai kažkokiu  būdu susirenka į vieną vietą. Tikrasis miškas, Aldona, atrodo ne taip, kokį  jį matome. Tikrasis  miškas...  o,  jis kaip ir žmogus keliauja, verkia, džiaugiasi, dejuoja, serga, prisimena Jam  būna  linksma ir būna liūdna Jis  gimsta, miršta. Aš tikrai pradedu netikėti, kad miškas... na, miškas ir tik tiek Tu  ji kirsk, degink, daryk  ką  nori  su  juo, o  jis  net ir pasiskųsti nemoka. Iš tikrųjų, jis Aldona,  moka  viską ir  ne tik Jeigu tu sugebi ateiti į tokį mišką, tai  jis tave išmoko  daug  puikių dalykų, nes, pasirodo, moka  visas pasaulio kalbas ir pažįsta visą jo jauseną. 
ALDONA.  O, dar kartą –valio! Negi manai, kad galėčiau dėl to ginčytis? Ne. Dėl to nesiginčysiu, bet galvoju: kas  atsitiko, ko reikėjo, kad tą mišką išgirdai taip gerai, jog  man tiesiog malonu. Galiu viešai pasakyti, kad prie tokio vežėjo netgi ir  poniai Aldonai nenuobodu būti. Galbūt  ateis laikas, kai  mudu abudu Šekspyrą skaitysim. 
  Tu čia kalbėjai, kad miškas  judrus, kad tik taip atrodo, jog  miškas negali keliauti Betgi ir karietoje kažkas panašaus: buvo, buvo vežėjas, o kai prakalbama apie mišką, tai atrodo, kad  jo vietą užima nepažįstamas, bet malonus  žmogus . 
AŠ. Mano vietą užima? Karietoje? 
ALDONA.  Taip, tavo vietą. Taip, karietoje. Sakau, man  tiesiog  malonu. Sakau, man tiesiog  malonu  tai jausti  ir todėl: būk  sveikas ir  drūtas, bet  ša... (Į Leo) Ponia, tikiuosi, kad  jūs nesupyksite, jeigu  jeigu čia  pastumsiu dvi kėdes  šalia, o vežėją  timptelėsiu  prie  savęs. 
LEO  Taip, ponia, kaip kadais  karietoje (Į mane) Vežėjau, dribk į savo  vietą šalia ponios Aldonos ir prašom pasisveikinti  iš Druskininkų miškų. Kaip tada... 


AŠ  Sveiki gyvi, Radijo karietos  žmonės. Pradedu tikėti, kad  kuo  daugiau aukštų, kad ir puikiausia įrengtų mūrų, kuo daugiau ištaigos ir išmonės žmogau  gyvenime,  tuo labiau  šis žmogus pasiilgsta paprastumo. Štai prisiliečiu ranka prie  medžio, o jis virpteli it išgąsdinta širdis 
– Nebijok, medi. Ne skriausti čia tavęs  atėjau, o pasiguosti, pabūti su tavimi. Gal tu ir nežinai, bet  žmonėse vis mažiau tokių, pas ką  galima būtų ateiti su  atvira širdimi. 
ALDONA Tai drebulė, vežėjau. Drebulė.  Tavo ranka  ant drebulės liemens. Prisimink, prisimink, kaip  ji čia  atsiradusi 

AŠ 
Trys žaltienės  sūnai 
Žvelgia rūsčiai, stačiai, 
O dukrelė... Jinai 
Vien kūkčioja karčiai 

Keikia prakeiksmu ją 
Motinėlė tikra 

ALDONA: 
Būk  prakeikta! Deja! 
Išdavikė dukra 

Virski drebule tu! – 
Visais lapais drebėk! 
Paukštis  joks nenutūps 
Prie tavęs, nečiulbės 

Tešukuos, tegu raus 
Vėtra plaukus piktai! 
Tegu lietūs išpraus 
Tau veidelį baltai! 

AŠ 
Nusileido  naktis 
Ant laukų, ant kaimų 

ALDONA.

Kas gi mus  pasitiks 
Be namų, be namų? 

AŠ. 
Jau naktelė  tamsi, 
Šen bei ten žiburys. 
Namuose jau visi 
Užsisklendę duris 

Trobelytė  menka 
Ir ugnelė skaidri 

ALDONA. 
Atiduotum kažką 
Kam tu jos neturi? 

Ūžkit,  vėtros, smagiau! 
Barkit, guoskite mus! 
Mes negrįšim daugiau 
Niekada į namus 

Sveiki, Radijo  karietos žmonės, sveiki, mielieji. Sunku  mums  pasakyti, kaip toli ta diena, kada Eglė su savo vaikais  - su  dukrele ir  trimis  sūneliais  – nesugrįžo į namus. Ir mes  galvokim dabar, kad galbūt toji diena yra  Lietuvos  miškų atsiradimo  diena  Ir pirmasis  miško medis drebulėlė. 

AŠ 
Tačiau, Aldona, tuomet  aiškėja man labai svarbus  dalykas: girdėdamas mišką, aš lyg bendrauju su žmonėmis, kurie čia  gyvenę  Eglės –  žalčių karalienės laikais. Ir štai ši drebulė, ši tolimų laikų mergaitė priėmė  pirmuosius kankinimus, reikalaujančius išdavystės. Kodėl reikėję  ją prakeikti, jeigu  ji buvo silpnesnė už savo brolius? 

ALDONA 
Būk prakeikta! Deja! 
Išdavikė dukra... 

Virski drebule tu! 
Visais lapais drebėk... 

Irgi pagalvoju, kodėl ją reikėję motinai prakeikti, jeigu  ji silpnesnė Kodėl, sakykim, mane reikia  keikti, jeigu  manyje  nėra tiek geležies, kiek jos reikia, kad galėčiau iškęsti baisius  kankinimus Matyt, dangaus valioje daugiau žinojimo ir  mums daug  ko nesuprasti? Kančia, kaip žmogaus  gyvenimo, jo  dalios dalelytė jau nuo Eglės – žalčių karalienės laikų. Tu teisus vežėjau: miške net ir vienas  žmogus negali  būti vienišas, vienišius  Tie, vadinamieji atsiskyrėliai, bėgdami miškuose praleisti gyvenimą vienatvėje,  faktiškai niekuomet  nebūna vieniši Man net  atrodo, kad šitame pasaulyje išvis nėra  vienišumo. Kad ir kaip tu vienišas, kad ir mėnesiais niekas nepasibeldžia  į tavo  busto  duris, o  vis tiek arba žilsti nuo vidinių pasikalbėjimų, kuriuos girdi savyje, arba nežilsti, nesensti, kai  jie, tie pasikalbėjimai, laimingesni.