Tarp Žemės ir Dangaus

Delno žemynas vizijose

            

                                                            2. Suvokti save

     Nepamenu, kad būčiau skundęsis gyvenimu traukinyje. Būti kitur ir kitaip, man, regis, nė karto nepasinorėjo. Po pasikalbėjimų su Vidiniu apie persikėlimą į jo tėviškę – taip pat ne. Ne todėl, kad ji nežinia kur tarp Žemės ir Dangaus. Ne todėl, kad bodėčiausi jos ieškoti, manydamas kad jau  visos „amerikos“ surastos ir tik išsišokėliai, tik nenuoramos, tik keistuoliai,  žiū, tai vienur, tai kitur, kur atrodytų jau viskas išneršta, sugeba atrasti nuostabos vertų dalykų ir taip verčia galvoti, kad net iš nieko Dievo pasaulyje tveriasi daiktai ir reiškiniai. Bet tai nereiškė, kad pripratintas prie gyvenimo  traukinyje, pasilikau nepaslankus savo protu ir nežinojau, kad normalių žmonių faktiškai nėra.

Tarp dienoraščio puslapiuose primėtytų išrašų, akis užkliudo ir toks:

   Iš esmės visiškai normalių žmonių nebūna. Kai kažkas garsaus  vokiečių psichiatro  Ernsto Krečmero paklausė: „Kas, anot  jūsų, yra normalus žmogus?“ šis parodė į kabineto kampe stovinčią spintą. Tiesiog „vidutiniokų “ keistenybės nėra tokios pastebimos, be to, jie nėra taip matomi kaip genijai ir įžymybės. 

  Jau žinojau, kad žmogui tenka gyventi ne taip, kaip geriau ar blogiau, kaip norėtų, o taip, kaip reikia. Ir tai ne priežastis, kad kelias į Vidinio tėviškę nežinomas ir nesi tikras, kad jį surasi. Bet netgi ir suradus, kaip ten nusigauti? Daugiausia, ką turėjau, tai viziją, kad  pakeliui į  Dangų  kažkur yra materija (gal energija), sukaupta į  žmogaus delno pavidalą. Vaizdavausi  jį visaip, bet dažniau jis buvo atverstas plokščia puse, išraižytas giliomis rievėmis –  atrodė, kad toks palikimas yra kažkada tekėjusių upių paliktos ir užkonservuotos senvagės. Po Delno teritoriją pamėtytos  nuospaudos – jos aukštesnės, it kalnai  kalneliai, o gal  ir kalnai. Nesuvokiau, kaip aukštai Delnas pakeltas nuo Žemės ir gali būti, kad artėjant prie jo, jis vis didės, augs, plėsis ir galiausiai pasimatys kaip žemynas. Vizijose daiktai nebūna tapatūs: atsitinka, kad realybėje jie savo parametrais pranoksta jas, bet būna ir priešingai. Vizijose delną visuomet matydavau su išaugusiu ąžuolu ir senu gandralizdžiu, žaibų nutrenktoje jo viršūnėje. Tokia aplinkybė versdavo padūmoti, kad delno teritorija, artinantis prie jos, ne kažin kaip padidėtų, jeigu ąžuolai ir ten tokie,  kaip  Lietuvoje.. Kad ir tie, tūkstantmečiai, kaip Stelmužės, kaip Dionizo Poškaus  Bijotuose Baublys, užsiauginęs puspenkto metro skersmens kamieną ir taip paskatinęs žmogaus protą įrengti jame muziejų.

   Bet — ša! Apie tai mąstyt laiko dar bus. Labiau pradėjo rūpėti kiti dalykai, tarp kurių ir nenuovoka, kaip pasakyti Urtei apie užkritusį galvą užmanymą ir pasiryžti prašymui: Urte, dievų dukra, padėk mudviems su Vidiniu nusigauti TEN. Atrodytų, menkniekis, atrodytų, neduok dieve turėti didesnių rūpesčių, kaip tokie ir galima būti tikram, kad vaikų dėl to bus. Bet labiau pagalvojus  suvoki, kad reikalas gerokai keblesnis, negu atrodo. Regiu, kaip išgirdusi tokį prašymą, Urtė it stingsta, darosi nejudri. Paskui lėtai nuo akių nukelia akinukus, juos pavalo ir dar lėčiau sugrąžina atgal.

   — Ten? Tarp Žemės ir Dangaus? Kur tai yra, Pranuci?

  Ir ką pasakyti, ką? Bet mergina atkakli. Nepavargsta žiūrėti į senio akis ir man nepaprastai norisi, kad greičiau užsibaigtų toks pokalbis, bet  dar geriau būtų, kad Urtė iš mano akių  perskaitytų, jog nei Vidinis, nei aš nežinome, kur realybėje tai yra. Tik vizijose matome  žmogaus rankos delną, ant  kurio išaugęs ąžuolas, o Vidinis netgi  įsitikinęs, kad TEN yra jo tėviškė, ten  gimęs. Iš ten kažkada ir prie mano lopšio budėti atėjęs.

   Kitas dalykas, kuris pradėjo slėgti it reikalaudamas sau didesnės atidos, tai netikėtas, kaip šventųjų paveikslai nušvitęs supratimas, kad  kone nieko negaliu pasakyti apie savo būtį traukinyje. Vienas, kitas epizodas, bet tiek taip menka, kad priartėja prie nulio, kuomet netgi nežinai, kokie vėjai čia atpūtę, kada taip atsitikę ir kam reikėję. Kiek duonos suvalgyta, druskos sulaižyta, kiek vandens išgerta, kiek... Ir todėl, ar reikia Vidiniui stebėtis išgirdus, kad traukiniui vežti daromės per sunkūs?

   Stebėtis? O ne, ne. Tuo jis nesistebi; jis šį dalyką žino ir tyliai, neprasitardamas stebisi, kaip nesugebu  suprasti paprastutės, sakytum, nuogos tiesos. Va, būtent šį mintis, atkakliai sunkėsi į sąmonę, kad kiti reikalai pradėjo atrodyti ne taip svarbūs, kaip būtinumas suvokti save  traukinyje, o taip padarius, padėkoti jam už  suvalgytą duoną, druską, už išgertą vandenį.

   Nesmagu. Nuotaika niauri. Gal nemenka dalimi ir todėl, jog nedrįstu panašiai kaip į save parodyti ir į Vidinį, šitaip savo suvokimuose pasilikdamas  vienų vienas, kaip vilkas narve. Man atrodė, kad  Vidinio buvimo traukinyje priežastis yra aš — iki tol jis ne kartą bėgęs nuo manęs, o aš kvailai linkėjęs jam laimingo kelio, tačiau po pirmos žinios apie ištikusią —kad ir nedidelę mano nesėkmę — kuo skubiau pasistengdavo atsirasti šalia.

   Ar pabandydavau tokio elgesio motyvus suvokti  atidžiau?

   O taip, pasitaikydavo. Bet tai būta seniai. Mažiausiai prieš keletą metų arba bent prieš datą, kai dienoraštyje dialogo pavidalu atsirado  eiliuotas užrašas.

 
Sustok, Eilėrašti, 
Nebūki traukinys, 
Vienodai dunksantis į pakraštį pasaulio. 
Štai ji, pirma diena: 
Žiema, 
Vandenis vaikšto po žvaigždyną 
Ir pirmą kartą akyse 
Švieselės žiba. 

Kada tai? 
Nežinau, bičiuli mielas. 
Savim jau saulę pridengiu ir suprantu — 
Dabar nakties jose daugiau. 
Pasaulis gūžiasi, 
Ir Dievas jau netoks. 
Net užmirštu, 
Išėjęs į negrįžtamą kelionę, 
Gimtais namais 
Nuplauti širdį ir rankas. 

Nebūk man traukinys, Eilėrašti, 
Sustok!

   Šį kartą  žodį sustok ištariau pikčiau, negu pirmą kartą ir tai, matyt, suerzino Eilėraštį. Tačiau man reikšmingiau buvo, kad jis apsireiškė ne dvasioje, ne smegenyse, jausmuose; Eilėraštis pasirodė akims: aš jį mačiau. Galėjau ištiesti ranką ir patapšnoti jam per petį, ar paduoti šukas ir paprašyti, kad jis pasišukuotų galvą, kuri man panašėjo į Šklėrių raistą. Pereiti jį nuo rytinio iki vakarinio pakraščio reikėję kantrybės, ištvermės ir, žinoma, bet šiek tiek beprotystės.  Ėjau pro jį, šitokį skersą, ir kartą, ir kitą, ir būdavo baugiai reikšminga (gal didvyriška) kartu su krūmais pasisupti raisto kemsynais, o neretai iki bambos dribti į surūdijusio vandens properšas. Žinojau, kad  Eilėraštis išmiglos, išnyks, gal po trumpesnio - ilgesnio laiko jo užimta  vieta pasiliks tuščia, bet svarbiausias dyvas būtinai išliks;  jis negalėjo išnykti ir neišnyksta atmintyje – regiu, atsimenu ir kai pajaučiu, kad  susitikimai su juo neatsitiktiniai, kad reikia jį prisiminti, rašau jo vardą didžiąja raide: Eilėraštis.  Būna, kai jis it myma, be jokios kalbos, bet tą  kartą  į mano prašymą sustoti,  atrėžė:  

Taip visuomet — 
Kai kelyje, 
Kai sankirtose bėgių dunda ratai: 
— Sustok, Eilėrašti! 
Mat, užmiršau kažką. 
Bet kol, žmogau, yra galva, 
Užmiršti neturėtum. 
Juolab, jog net manai, 
Kad ši galva poeto. 
Tegu nedidelio. 
Tegu tik vietinės reikšmės, 
Bet vis dėlto burnoj netuščia — 
Putoja žodžiai it alus 
Ir kelia girtuoklėlių triukšmą. 
Ką užmiršai, sakyk! 
O gal skaudu, kad žodis nenuplautas? 
Kad širdį ėda maudulys? 
Tas jausmas greitai dings. 
Ramus keliauki į pasaulio kraštą, 
Dėkodamas, kad veža traukinys. 
Nebent pro langą 
Mesk žodelį  „amen“, 
Jog nemanytumei, 
Kad galima sugrįžt. 
 

   Paskutinieji jo žodžiai krestelėjo taip, kad  bejėgiškai, verkšlendamas, net nesuspėjęs pračiaupti burnos:

Tu —ką? 
Išties traukinyje esu? 
O mama! mama! maaaam... 

   Bet tai tuomet, prieš trejus metus, ką patikimai liudija dienoraštyje palikta data: 2011-02-01. Ar galėjau tada pamanyti, kad man jos prireiks. Kita vertus, turbūt net nepagalvota, kad įmanoma užmiršti išvykimo į kelionę datą, kuri ryžtingai kitokia. Bet gali būti, kad tuomet  net nesuvokta, kad kelionė būtent tokia. Ir vis tik jau netenka abejoti, kad jeigu ir ne tų metų vasario pirmą dieną, Eilėraščio palydėtas, atėjau į traukinį, tai jokiu būdu ne vėliau. Prieš porą dienų, būtent sausio 29 d., atskaičiavęs 72, kalendorius pradėjo dėlioti  dar vienus mano gyvenimo metus. Tai neypatingai geras laikas, nes po didesnių švenčių, deja, man visuomet nelengva atsigauti ir gali būti, kad dar neblaivia galva, kažkokiu būdu pasitelkęs palydovu Eilėraštį, išėjau prie geležinkelio laukti traukinio.

  „Tai šit tokios tokelės, — tariu pats sau, nepakildamas nuo kupė suolo, — kad ir kaip savo metus bekilnotai, o faktas akivaizdus, kad jau ketvirti metai, kai esu traukinio keleivis. Įsimink, Pranuci, įsimink: ketvirti, kad juos dzievulis  gražiai prisimintų“.

   Po minutėlės ir vėl pats sau:

   „ Dzievulis, žinoma, atsimins, o pats? Ką galėčiau pasakyti apie tokį savo gyvenimo gabalą  traukinyje?“

   Iš rankų išslydęs dienoraštis nukrito ant grindų, tačiau pasilenkt jo pakelti  atrodė per sunku. O tai padaręs, užverčiau jį, ir viršeliais spustelėjęs jo puslapius, padėjau  ant  staliuko. Tačiau  dėl to galvoje nenušvito, tačiau ir taip buvo aišku, kad apie trijų metų gyvenimą traukinyje nedaug tegaliu pasakyti. Bet ar tai priežastis be atodairos paremti Vidinio pastangas ir skubėti persikraustyti ant  Delno, esančio kažkur tarp Žemės ir Dangaus, kur auga ąžuolas su žaibų nutrenkta  viršūne ir įkeltu joje senu gandralizdžiu. Ar verta? Bent jau -  ar  verta  skubėti? Juolab, kad pradeda  sparnus sklęst ir pamąstymas, jog dezertyravimas iš  traukinio, kai jame jau tiek laiko praleista, vis tik yra nešvarus poelgis.

   Neiškart pamačiau, kad pakeliant nuo grindų dienoraštį, iš  jo išslydo Urtės laiškutis su nupieštais keturiais paukštukais.

    „Ar bent nutuoki, Urte, kokie rūpesčiai užpuolė Pranucį. Ech, nepyk, kad neduodu ramybės. Bet yra taip, kaip yra“ , — pakalbėjau mintimis, kartu atsimindamas Vidinio įtarimą, kad gali būti, jog ir traukinys yra išvažiavęs ne be Urtės valios. Pasakė netgi  ryžtingiau: „Labai įtariu, ar tik mūsų traukinys ne iš Urtės rankų“.

   — Gal pasiutai? — tariau

   — Pasakiau, kad įtariu. Bent kol kas, — atsiliepė ir nebuvo sunku numanyti, kad apie tai  jis pamąstydavęs neretai. Dabar pasirodė, kad į tuos pačius spąstus pakliūnu ir aš. Žinoma, tuo atvirai patikėti neįmanoma, bet  kuomet pasilieki su savimi, kuomet atsimeni, kad Viešpaties keliai nežinomai, tai nedaug pastangų reikia, kad tokioje jo dalioje paregėtum ir šventuosius su nežinomais jų keliais. O tarp jų ir Urtę. Tai kas, kad nesinori tuo patikėti, bet  nepaisant to, nesugebi pasilikti kategoriškas ir neigti tai, kas žmogaus protui  neįtikėtina. Įdomu (bent  man) ir tai, kad, neretai matydamas laiško lape Urtės  nupieštą mergaitės atvaizdą, netyčia , nepastebimai pradėjau ją vadinti Urtės vardu, o dabar  jau negebu apsispręsti, kuri iš jų tikresnė — ar  anoji, kuri piešė, ar šita, kuri  nupiešta. Bet tokioje neapibrėžtoje būsenoje,  regisi, kad ne aš vienas, nes štai galiu perskaityti, ką parašiusi Urtė - piešėja:

   Įdomu , kaip taip būna: aš galiu tylėti, o mano piešiniai tarsi atskiros būtybės ima su  kažkuo, net nepažįstamais, šnekėtis ir va...  

   Ir va piešėja pajaučia, kad kaip tokia, kaip Urtė Šegždavičiūtė ji yra tik dalis Urtės, kuri piešiniais išsivaikščiojusi po pasaulį. Ech, ką jie ten  ir kaip šneka, kaip sugeba su pasauliu susišnekėti? 

   Ir ūmai matau, kai nuo nupieštos Urtės rankų pašoko  vienas iš keturių nupieštų paukštukų ir  nustriksėjo prie pasisveikinimo: Labas, Pranai, o paskui šoktelėjo žemyn į laiško pirmosios eilutės pradžią, prie  žodelio Dar. Stabtelėjo ir tuoj it žvirbliukas nušokavo pirmosiomis laiško eilutėmis taip, kad jas labai nesunkiai  galėjau perskaityti net  be akinių.

    Dar tokio didelio laiško, kiek pamenu, gyvenime negavusi. Kol kas dar tik nedrąsiai varčiau, nes visada saugau „panirimo“ akimirkas. Bet galbūt ne svarbesnę „misiją“ atlikote tiesiog  šitaip pasielgdamas — dalindamasis. Būtent tokie  veiksmai vis atbudina žmogų ir sušildo daug labiau nei radiatorius, ar keturios kojines ant kiekvienos kojos — būtent su tokiu skaičiumi jų ir  esu.

  Tiek nustriksėjęs laiško eilutėmis, paukštukas  sugrįžo atgal, kur buvo  nupieštas. Aš gi, netikėdamas savo akimis, pašaukiau:

    — Vidini, man vaidenasi!.

   Neiškart, o gal net negreitai, vietoje  pašaukto Vidinio, vėl išgirdau Eilėraštį:

Nešauk! 
Žinau, kad riksmas ima, 
Bet suprantu, kad jo dar bus. 
Kelionė tolima, 
Bet aiški kaip dangus žvaigždėtas. 
Mokėk ir gerklėje 
Pasergėti save, 
Ir nemanyk, 
Kad man tave smagu lydėti, 
Tačiau kažkam reikėjo - 
Ir... prašau — 
Žvalgaus po tavo pirmą dieną. 
Ne kaip atrodanti, deja, 
Bet traukinys 
Iš Šklėrių išvažiavo, 
Todėl ir vaizdas kaip tada: 
Žiema. 
Vandenis vaikšto po žvaigždyną, 
O nežinia 
Baltesnė negu sniegas 
Pusnynais kaip kalnais 
Patvoriuose išaugęs. 

   „Apie ką  jis? Į kurią dieną rodo? Į tą, kuri pirma traukinyje ar tą, kuri pirma lopšyje?“ — negebėjau suvokti, bet nesiaiškindamas pasistengiau padėkoti:

Eilėrašti, kaip gera, kad tu čia. 
Ką be tavęs daryčiau? 
O vis maniau, kad gal ne tu, 
O varnas Golius ar Vidinis 
Lydės mane. 
Sakyk, kuriais gi metais atsitiko, 
Kai atvažiavo laukti traukinys? 
Dabar vasaris. 
Dar įšalęs, 
Bet jau plasnoja vyturys, 
Keliaudamas į  gimtą šalį. 
Nejau manai, kad traukinys, 
Kaip vyturys 
Atgal sugrįžt negali? 

Eilėraštis: 
Dar pakalbėsim apie tai. 
Dabar gi lipk į lopšį, mielas vyre, 
Ir būki toj žiemoj tikru. 
O traukinys?.. 
Vagoną po vagono 
Praeisim kaip kadaise ejomm per metus--- 
Mokėkim būti, kuo privalom, 
Kad ne vien traukiniui 
Tačiau ir mums būtų gerai. 
-----------------------------
 
Ir pamačiau, 
Kai mano „amen“ 
Nukrito užu lango 
Sniego pusnyje. 
Einu į lopšį - 
Gal ir vėl kažkas pasups 
Ir traukinys sustojęs ūktelės: 
— Aūūūū! Tau sekasi, Pranuci...