Taigi,
jau didelis gabalas laiko, kai su Vidiniu lyg nesiskiriame. Protinga net
pamanyti, kad prisimiršo ir balius, į kurį, sugrįžęs iš Vatikano, rodydamas
kalbėjo, esą, visas Šilinių kraštas prie jo stalų susės. Tačiau
begalybės tyriuose vienas po kito plaukė mįslingi žvaigždynai, o balius su prie
jo stalų susėdusiais šiliniais dar vis nepasirodė. Pagaliau priartėjo ir
Ožiaragis su ant ragų iškeltais Naujaisiais...
— Vidini, — pagautas geresnės nuotaikas ir gal truputį ironiškai šypsodamasis retkarčiais primindavau netesėtą pažadą, teištardamas tik vardą. Išgirdęs jį Vidinis irgi dažniau šyptelėdavo, bet komentarais nesišvaistė, nors nesunku buvo jausti, kad dviejų tūkstančių tryliktųjų (13) metų kovo mėnesio tryliktosios (13) dienos nepamiršęs. Bet vis tiek buvo netikėta, kaip vienąkart, įsitaisydamas ilgesniam poilsiui, įkrito pasėdėti fotelyje. Baldas senas, liulantis, girgždantis, bet, regis, užsilikęs nuo neatmenamų laikų būti kartu su manimi. Net ten (ir tuomet), kur atrodė, kad tai neįmanoma.
— Pasikalbėkim, popiežiau be mitros, — prabilo jau iš fotelio.
Pakėliau akis.
— Jau dalį savęs buvau palaidojęs, kaip šit girdžiu, kad ji sugrįžo. Ir netgi daugiau, negu tikėjausi. Iš tikrųjų, niekada nesakyk niekada.
— Bet jeigu sumanei kažką pakalbėti, tai reikia pasistengti, kad būtų aiškiau pasakoma. Manai, kad suprantu, apie ką tu?
— Hm. Nėra dienelės, kad neprisimintai Lucijaus Senekos, o dabar girdžiu, kad tau neaiškiai pasakoju. Ir tuomet juk netuščiai vietai kalbėjau, kad atėjau čia tik ta savęs dalimi, kuri buvo Vatikane pasitinkant ten popiežių Pranciškų, — pasakė Vidinis ir pakėlęs akis į mano akis: — Ar gal vėl galvoje temsta? Vėl papūgos tiltus, geležinkelius ar dar kažką ten susprogdina. O! tai jau būtų paskutinis kartas, kai dar bent galėtume tikėtis, kad kažkam reikalingi. Kad ir „Lietuvio kalendoriui“ atsirasti.
— Ir vis dėlto, Vidini, klausau.
— Nemanyk, kad man smagu tave girdėti: Vidini, kada, velniai griebtų, pakviesi į žadėtą balių? It užmiršęs būtum, it neišgirdęs, kad prašiau palaukti, kol visas pareisiu. Supranti? Visas, — priekaištingai pakalbėjo, o palaukęs jau atlaidesniu balsu: — Beje, ir iki šiolei visas neparėjęs, tačiau ta dalis, kuri labiausiai reikalinga baliui paruošti, ji jau čia. Taigi, priimk pakvietimą, — pasakė ir laimingai šypsodamasis padėjo ant staliuko kvietimą ir prie jo lankstinuką. — Bus balius, bus.
— Greit?
— Per gimtadienį. Savo.
Žodį „savo“ ištarė beveik pašnabždėdamas. Vos išgirdau.
Suvokiau, kad skubinti kalbos nereikia. Apie savo gimtadienį jis nekalbėjęs. Niekada. Ne todėl, kad jį pagerbdavome kartu su manuoju, būtent sausio 29 dieną, bet todėl, jog jam buvo skaudu nežinoti, kad gyvena be žinojimo, gyvena net be fiktyvaus dokumento, liudijančio tokią datą, kuri vis dėlto kiekvienam žmogui yra reikalinga bent jau kaip jo gyvenimo matmenų pradinis atskaitos taškas.
— Na taip, dar laiko yra, — turėdamas mintyse sausio dvidešimt devintą dieną, pasakiau it neišgirdęs šnabždesiu ištarto „savo“. — Dar yra, bet labai abejoju ar tiek jo užteks, kad baliuje pasimatytume su visais šiliniais. Bet tiek to, tarkim, kad su talkomis, tai dar galima apdalinti juos pakvietimais. Tačiau turto tokiam baliui surengti netgi daugiau reikia negu laiko. Iš kur, Vidini, jį gausime?
Stengiausi neišsiduoti, kad ir man asmeniškai labai norisi tokiame baliuje pamatyti visą šilinių dzūkų kraštą. Kad ir su Čepkeliais ir Ūla. Ir argi nuostabu, jeigu jis užbaigia septyniasdešimt penkerių metų sukakties riba?
— Aš čia kalbu apie savo gimtadienį. Tikrą. Jis po Žuvų žvaigždynu, jis jau pavasaryje.
Vidinis žvilgtelėjo į mane, aš į jį, bet akys nesusitiko. Taip buvo jaukiau. Ir kalbėjau jau jo nematydamas, lyg iš pavasario.
— Taip. Gražu. Jau ir gėlės kai kurios žydi, ir paukščiai suskridę. Gražu, Vidini, tačiau bėda, kad mes savo gimtadienių pasirinkti kalendoriuose negalime.
— Aš juose jo neieškau. Kovo tryliktoji yra mano gimtadienio diena. Buvo sekmadienis.
Neklausiau, kaip ir kada jis sužinojo savo gimtadienį. Tai neįsivaizduojama, bet būti kategorišku irgi nesinorėjo. Krūtinėje įsiruseno ugnis. Pradėjo kaisti, nes pajaučiau, kad mano jubiliejinis gimtadienis bus kur kas liūdnesnis, negu iki šiol tikėjausi.
— Nežinau, Vidini. Tikrai nežinau, ką tau pasakyti. Neseniai net tavo gimimo metų nežinojome, o dabar? Ūmai sužinome ir gimtadienio dieną, ir kad taip buvo sekmadienis. Na, ką tau pasakyti? Jaučiuosi taip, kaip pirmą kartą galvoje išgirdęs papūgas. Internacionalą giedojo.
— Bet suprantu, kad jos ir dabar ten komunistinėmis statybomis užsiima. Ir sėkmingai.
— Tu žinai apie mano papūgas, apie Nadeždą ir Potjė?
— Tai va, paklausyk, — nusprendęs neatsakyti į mano klausimas pasakė Vidinis ir, pakilęs iš fotelio, pasiramsčiodamas lazda, smulkiais žingsniais patrepseno ten - atgal, ten – atgal. O aš galvojau, kad, o Viešpatie, kaip galėję atsitikti, kad tokiu „transportu“ jis taip greitai gebėjo parsirasti iš Vatikano. Bet faktas toks, kad apie tai niekuomet nevėlu galvoti post faktum ar rašyti post sciptum. Betgi, betgi vis dėlto— kaip tai gali atsitikti?
Galvoje švystelėjo dar daugiau atminties ir aš labai nesunkiai atsiminiau, kad tą dieną krikščioniškasis pasaulis išgirdo apie naujo, jau 266 savo popiežiaus atsiradimą. Būtent Pranciškaus I atėjimą.
— Tebūnie taip, kaip yra. Suprantu, kodėl tau kilo pagunda vadinti mane Pranciškumi. Bet galai nesueina, kodėl kilo noras pasirinkti kitą gimtadienio dieną. Galėjo juk taip ir pasilikti, kaip kad buvo. Po poros mėnesių būtume kartu šventę 75 metų jubiliejų.
— Nevaidink, Pranai. Viską puikia supranti. Jeigu galvoje priėmei papūgas, tai, sakyk, kaip aš galėjęs nepriimti balandžio. Aš ji pažinau, kaip ir jis mane. Tik aš ji išgirdau, pamatęs nutūpusį ant Siksto koplyčios kamino. Supranti? Tačiau jis mane susirado anksčiau: kažkas it snapu į viršugalvį. Ir girdžiu: sveikinu, Vidini, su gimtadieniu. Po minutės kitos turėsime naują popiežių. Ačiū, kad su bažnyčia savyje.
— Palauk, palauk... Tu apie ką?
— Dzieduli, — išgirdau galvoje papūgos Nadeždos kuždesį, — dėdė Vidinis apie balandį, kurį pamatė Vatikane nutūpusį ant Siksto koplyčios kamino. Visa pasaulio spauda rašė: prieš pasirodant dūmui ant kamino nutūpė balandis. Baltas.
Akyse pradėjo temti, bet gerai jaučiau, kaip Vidinis sunkia it švino pripilta ranka, ėmė mane už peties ir lydėjo kelių žingsnių keliu iki fotelio.
— Eik, eik, pasėdėk truputį. Seniams daug nereikia. Vienas gurkšnis oro, kitas gurkšnos ir jie vėl kaip vinys. Nors tvoras jais kalk...
Bet sėsti man neprireikė:
— Pasakok, Vidini. O vietoje gurkšnio oro paduok gurkšnį vandens — prašiau jo.
... Istorija buvo be fantazijų, bet negera. Dar tuo XX a. laiku, kai beišgalėjęs bent truputį pasilaikyti ant kojų, tuoj vėl dribdavau ant sėdynės ir šitaip šliauždavau kur kas greičiau, negu dėliodamas kreivus vaiko žingsnius. Vidinis irgi dar ne kažin kiek didesnis vaikas, bet imdavo mane į glėbį ir tempdavo ar nešdavo ten, kur atrodė, kad man bus saugiau gyventi. Iki šiol negeba atsiminti, kad nors kartą pasilikę tik dviese. Dar būdavo du balandžiai. Pasak jo, balti. Labai labai balti. Ir katinas. Juodais, baltais lopais. Dar buvo šunelis. Atrodė, kad ištikimesnės kompanijos negalėjo būti. Šunelis paamsėdavo, katinas pakniaukdavo, karveliai paburkuodavo, sparnais paplodavo. Bet tą kartą negirdėtai skaudžiai sulojo šunelis, skaudžiai sparnais suplakė balandžiai, paskleisdami ore skraidyti iškritusias baltos plunksnas, o katinas kaip sugebėdamas greičiau nešdinosi lauk. Neiškart Vidinis suprato, kad su juo dingo ir balandis su panašia į kryželį dėme ant krūtinės. O gal ten ir buvo kryželis?
— Neišsaugojau balandžio. Nesugrįžo ir katinas. Balandis negalėjo sugrįžti, o katinas turbūt bijojo. O juk jį, bjaurybę, mylėjom. Va, pasakiaubjaurybė ir jaučiu, kaip suskaudo liežuvį. Iki šiol prisimenu. Dažnai, beje. Vis murkiantį, vis poteriaujantį. Dažniau sapnuose, bet ir taip... Kaip va šiandien.
— Tu taip greitai sugrįžai iš Vatikano, kad niekaip negebėjau suvokti, kaip tai galėję atsitikti. Protingiausia buvo manyti, kad ten nebuvai.
— Tu netiki? Juokauji?
— Gink Dieve. Bet pavargai. Aš irgi.
— Taip, labai pavargau, o tu irgi
Vidinis sunkiai kėlėsi iš skaudžia dejone sugirgždėjusio fotelio, bet neatrodę, kad jam reikėtų paramos. Man jos turbūt daugiau reikėjo. Neatsisveikinęs išėjo pro duris, bet greitai sugrįžo pasiimti užmirštos lazdos. Buvome bekalbiai. Ir jis, ir aš. Tačiau pasiėmęs lazdą, jos galą užkėlė ant staliuko, ant ten palikto pakvietimo į balių ir lankstinuko. Ir tuomet tarė taip, kad pradžioje pasirodė, jog tariami jo žodžiai adresuojami man.
Šventoji dvasia, jei girdi,
tai atsiliepk į mano šitą žodį —
didžiausiai įvairovei savyje talpi,
net tai, kuri mums pramanais atrodo.
Aš vis giliau į šitą būtį įeinu
ir kaip tyloj,
kaip begalybėje dangaus po ją klajoju,
regis, iš nieko į bažnyčią marmurą dedu,
regis, iš nieko sodus įveisiu,
regis, iš nieko žodį ištariu
ir pats, regis, iš nieko
Žmogumi tarpstu,
atėjęs čia, apsuptyje žvaigždynų.
— Vidini, — pagautas geresnės nuotaikas ir gal truputį ironiškai šypsodamasis retkarčiais primindavau netesėtą pažadą, teištardamas tik vardą. Išgirdęs jį Vidinis irgi dažniau šyptelėdavo, bet komentarais nesišvaistė, nors nesunku buvo jausti, kad dviejų tūkstančių tryliktųjų (13) metų kovo mėnesio tryliktosios (13) dienos nepamiršęs. Bet vis tiek buvo netikėta, kaip vienąkart, įsitaisydamas ilgesniam poilsiui, įkrito pasėdėti fotelyje. Baldas senas, liulantis, girgždantis, bet, regis, užsilikęs nuo neatmenamų laikų būti kartu su manimi. Net ten (ir tuomet), kur atrodė, kad tai neįmanoma.
— Pasikalbėkim, popiežiau be mitros, — prabilo jau iš fotelio.
Pakėliau akis.
— Jau dalį savęs buvau palaidojęs, kaip šit girdžiu, kad ji sugrįžo. Ir netgi daugiau, negu tikėjausi. Iš tikrųjų, niekada nesakyk niekada.
— Bet jeigu sumanei kažką pakalbėti, tai reikia pasistengti, kad būtų aiškiau pasakoma. Manai, kad suprantu, apie ką tu?
— Hm. Nėra dienelės, kad neprisimintai Lucijaus Senekos, o dabar girdžiu, kad tau neaiškiai pasakoju. Ir tuomet juk netuščiai vietai kalbėjau, kad atėjau čia tik ta savęs dalimi, kuri buvo Vatikane pasitinkant ten popiežių Pranciškų, — pasakė Vidinis ir pakėlęs akis į mano akis: — Ar gal vėl galvoje temsta? Vėl papūgos tiltus, geležinkelius ar dar kažką ten susprogdina. O! tai jau būtų paskutinis kartas, kai dar bent galėtume tikėtis, kad kažkam reikalingi. Kad ir „Lietuvio kalendoriui“ atsirasti.
— Ir vis dėlto, Vidini, klausau.
— Nemanyk, kad man smagu tave girdėti: Vidini, kada, velniai griebtų, pakviesi į žadėtą balių? It užmiršęs būtum, it neišgirdęs, kad prašiau palaukti, kol visas pareisiu. Supranti? Visas, — priekaištingai pakalbėjo, o palaukęs jau atlaidesniu balsu: — Beje, ir iki šiolei visas neparėjęs, tačiau ta dalis, kuri labiausiai reikalinga baliui paruošti, ji jau čia. Taigi, priimk pakvietimą, — pasakė ir laimingai šypsodamasis padėjo ant staliuko kvietimą ir prie jo lankstinuką. — Bus balius, bus.
— Greit?
— Per gimtadienį. Savo.
Žodį „savo“ ištarė beveik pašnabždėdamas. Vos išgirdau.
Suvokiau, kad skubinti kalbos nereikia. Apie savo gimtadienį jis nekalbėjęs. Niekada. Ne todėl, kad jį pagerbdavome kartu su manuoju, būtent sausio 29 dieną, bet todėl, jog jam buvo skaudu nežinoti, kad gyvena be žinojimo, gyvena net be fiktyvaus dokumento, liudijančio tokią datą, kuri vis dėlto kiekvienam žmogui yra reikalinga bent jau kaip jo gyvenimo matmenų pradinis atskaitos taškas.
— Na taip, dar laiko yra, — turėdamas mintyse sausio dvidešimt devintą dieną, pasakiau it neišgirdęs šnabždesiu ištarto „savo“. — Dar yra, bet labai abejoju ar tiek jo užteks, kad baliuje pasimatytume su visais šiliniais. Bet tiek to, tarkim, kad su talkomis, tai dar galima apdalinti juos pakvietimais. Tačiau turto tokiam baliui surengti netgi daugiau reikia negu laiko. Iš kur, Vidini, jį gausime?
Stengiausi neišsiduoti, kad ir man asmeniškai labai norisi tokiame baliuje pamatyti visą šilinių dzūkų kraštą. Kad ir su Čepkeliais ir Ūla. Ir argi nuostabu, jeigu jis užbaigia septyniasdešimt penkerių metų sukakties riba?
— Aš čia kalbu apie savo gimtadienį. Tikrą. Jis po Žuvų žvaigždynu, jis jau pavasaryje.
Vidinis žvilgtelėjo į mane, aš į jį, bet akys nesusitiko. Taip buvo jaukiau. Ir kalbėjau jau jo nematydamas, lyg iš pavasario.
— Taip. Gražu. Jau ir gėlės kai kurios žydi, ir paukščiai suskridę. Gražu, Vidini, tačiau bėda, kad mes savo gimtadienių pasirinkti kalendoriuose negalime.
— Aš juose jo neieškau. Kovo tryliktoji yra mano gimtadienio diena. Buvo sekmadienis.
Neklausiau, kaip ir kada jis sužinojo savo gimtadienį. Tai neįsivaizduojama, bet būti kategorišku irgi nesinorėjo. Krūtinėje įsiruseno ugnis. Pradėjo kaisti, nes pajaučiau, kad mano jubiliejinis gimtadienis bus kur kas liūdnesnis, negu iki šiol tikėjausi.
— Nežinau, Vidini. Tikrai nežinau, ką tau pasakyti. Neseniai net tavo gimimo metų nežinojome, o dabar? Ūmai sužinome ir gimtadienio dieną, ir kad taip buvo sekmadienis. Na, ką tau pasakyti? Jaučiuosi taip, kaip pirmą kartą galvoje išgirdęs papūgas. Internacionalą giedojo.
— Bet suprantu, kad jos ir dabar ten komunistinėmis statybomis užsiima. Ir sėkmingai.
— Tu žinai apie mano papūgas, apie Nadeždą ir Potjė?
— Tai va, paklausyk, — nusprendęs neatsakyti į mano klausimas pasakė Vidinis ir, pakilęs iš fotelio, pasiramsčiodamas lazda, smulkiais žingsniais patrepseno ten - atgal, ten – atgal. O aš galvojau, kad, o Viešpatie, kaip galėję atsitikti, kad tokiu „transportu“ jis taip greitai gebėjo parsirasti iš Vatikano. Bet faktas toks, kad apie tai niekuomet nevėlu galvoti post faktum ar rašyti post sciptum. Betgi, betgi vis dėlto— kaip tai gali atsitikti?
Galvoje švystelėjo dar daugiau atminties ir aš labai nesunkiai atsiminiau, kad tą dieną krikščioniškasis pasaulis išgirdo apie naujo, jau 266 savo popiežiaus atsiradimą. Būtent Pranciškaus I atėjimą.
— Tebūnie taip, kaip yra. Suprantu, kodėl tau kilo pagunda vadinti mane Pranciškumi. Bet galai nesueina, kodėl kilo noras pasirinkti kitą gimtadienio dieną. Galėjo juk taip ir pasilikti, kaip kad buvo. Po poros mėnesių būtume kartu šventę 75 metų jubiliejų.
— Nevaidink, Pranai. Viską puikia supranti. Jeigu galvoje priėmei papūgas, tai, sakyk, kaip aš galėjęs nepriimti balandžio. Aš ji pažinau, kaip ir jis mane. Tik aš ji išgirdau, pamatęs nutūpusį ant Siksto koplyčios kamino. Supranti? Tačiau jis mane susirado anksčiau: kažkas it snapu į viršugalvį. Ir girdžiu: sveikinu, Vidini, su gimtadieniu. Po minutės kitos turėsime naują popiežių. Ačiū, kad su bažnyčia savyje.
— Palauk, palauk... Tu apie ką?
— Dzieduli, — išgirdau galvoje papūgos Nadeždos kuždesį, — dėdė Vidinis apie balandį, kurį pamatė Vatikane nutūpusį ant Siksto koplyčios kamino. Visa pasaulio spauda rašė: prieš pasirodant dūmui ant kamino nutūpė balandis. Baltas.
Akyse pradėjo temti, bet gerai jaučiau, kaip Vidinis sunkia it švino pripilta ranka, ėmė mane už peties ir lydėjo kelių žingsnių keliu iki fotelio.
— Eik, eik, pasėdėk truputį. Seniams daug nereikia. Vienas gurkšnis oro, kitas gurkšnos ir jie vėl kaip vinys. Nors tvoras jais kalk...
Bet sėsti man neprireikė:
— Pasakok, Vidini. O vietoje gurkšnio oro paduok gurkšnį vandens — prašiau jo.
... Istorija buvo be fantazijų, bet negera. Dar tuo XX a. laiku, kai beišgalėjęs bent truputį pasilaikyti ant kojų, tuoj vėl dribdavau ant sėdynės ir šitaip šliauždavau kur kas greičiau, negu dėliodamas kreivus vaiko žingsnius. Vidinis irgi dar ne kažin kiek didesnis vaikas, bet imdavo mane į glėbį ir tempdavo ar nešdavo ten, kur atrodė, kad man bus saugiau gyventi. Iki šiol negeba atsiminti, kad nors kartą pasilikę tik dviese. Dar būdavo du balandžiai. Pasak jo, balti. Labai labai balti. Ir katinas. Juodais, baltais lopais. Dar buvo šunelis. Atrodė, kad ištikimesnės kompanijos negalėjo būti. Šunelis paamsėdavo, katinas pakniaukdavo, karveliai paburkuodavo, sparnais paplodavo. Bet tą kartą negirdėtai skaudžiai sulojo šunelis, skaudžiai sparnais suplakė balandžiai, paskleisdami ore skraidyti iškritusias baltos plunksnas, o katinas kaip sugebėdamas greičiau nešdinosi lauk. Neiškart Vidinis suprato, kad su juo dingo ir balandis su panašia į kryželį dėme ant krūtinės. O gal ten ir buvo kryželis?
— Neišsaugojau balandžio. Nesugrįžo ir katinas. Balandis negalėjo sugrįžti, o katinas turbūt bijojo. O juk jį, bjaurybę, mylėjom. Va, pasakiaubjaurybė ir jaučiu, kaip suskaudo liežuvį. Iki šiol prisimenu. Dažnai, beje. Vis murkiantį, vis poteriaujantį. Dažniau sapnuose, bet ir taip... Kaip va šiandien.
— Tu taip greitai sugrįžai iš Vatikano, kad niekaip negebėjau suvokti, kaip tai galėję atsitikti. Protingiausia buvo manyti, kad ten nebuvai.
— Tu netiki? Juokauji?
— Gink Dieve. Bet pavargai. Aš irgi.
— Taip, labai pavargau, o tu irgi
Vidinis sunkiai kėlėsi iš skaudžia dejone sugirgždėjusio fotelio, bet neatrodę, kad jam reikėtų paramos. Man jos turbūt daugiau reikėjo. Neatsisveikinęs išėjo pro duris, bet greitai sugrįžo pasiimti užmirštos lazdos. Buvome bekalbiai. Ir jis, ir aš. Tačiau pasiėmęs lazdą, jos galą užkėlė ant staliuko, ant ten palikto pakvietimo į balių ir lankstinuko. Ir tuomet tarė taip, kad pradžioje pasirodė, jog tariami jo žodžiai adresuojami man.
Šventoji dvasia, jei girdi,
tai atsiliepk į mano šitą žodį —
didžiausiai įvairovei savyje talpi,
net tai, kuri mums pramanais atrodo.
Aš vis giliau į šitą būtį įeinu
ir kaip tyloj,
kaip begalybėje dangaus po ją klajoju,
regis, iš nieko į bažnyčią marmurą dedu,
regis, iš nieko sodus įveisiu,
regis, iš nieko žodį ištariu
ir pats, regis, iš nieko
Žmogumi tarpstu,
atėjęs čia, apsuptyje žvaigždynų.
Sakyk, Šventoji
kaip tave turėčiau šaukti,
kurią kadais kaip baltą paukštį
mano rankos glostė?
kaip tave turėčiau šaukti,
kurią kadais kaip baltą paukštį
mano rankos glostė?
2014-03-04 22:17
