 |
Būdavo, kai ilgai, tiesiog savaitėmis, kartais mėnesiais nepagalvodavau apie laiko tėkmę. Laiką jausdavau kaip dabartį, jausdavau jį savimi kaip paukštis, kuris visuomet žino, kur ir kodėl jam reikia būti ar skristi. Net į svečias šalis, o iš ten atgal parskristi. Tačiau bastydamasis po traukinį, kalendorius matydavau dažnai, o Grigaliaus — bene dažniausiai, bet tai nekliudė tarpti jų įvairovei. Pasitaikydavo, kad negebėdavau jų ne tik perskaityti, bet ir suprasti, suvokti, tačiau ir tais kartais neretai jie patrauklūs savo išvaizda. Ypatingai asmeniniai, kuriuos traukinio keleiviai nešioja su savimi ir visaip — knygomis ir sąsiuviniais, pakabintus ant kaklų, prisegtus prie drabužių, neretai jie nupiešti ar įausti į marškinėlius, o pasitaikydavo pamatyti ir tatuiruotėse. Kalendoriai dažniau man kaip reginys, kaip poreikis akims užkliūti ir pasigrožėti astronomijos ir fantazijos surėdytais dalykais. Tačiau šį kartą, matyt, pajautus, kad kupė teksią užsilikti ilgiau, o gal net iki...
— Stop! Jokių „iki“. Pasižadėjau juk apie tai nei kalbėti, nei mintyti, — sudraudžiau save, bet šis minties proveržis buvo išskirtinis: draudimas nepadėjo, nes labai aiškiai suprantu, kad susapnuota duobė su užkastu viršumi, paliekant mane jos imlioje erdvėje, nebejotinai reiškia, kad šioje traukinio kupė užsiliksiu visam gyvenimui. Net pajaučiu, kaip į sielą padvelkė gaiva, į smegenis – mįslės įspėjimo džiaugsmas. Ant lūpų nusėdo šypsena, o svarbiausia, jog pajutau, kad galvoje atgijo (ar sugrįžo) papūgos Nadežda ir Potjė.
„Jos, tikrai jos, — drąsinausi, bijodamas apsigauti ir laukdamas kada, truputį pakrebždėjusios, suskas sveikintis. — O, begėdės, kiek daug laiko praėjo, kai net neaiktelėjusios išnyko ir šit krebžda. Nagi, nagi:
pirmyn, draugai, nužemintieji — skatinau mintyse paskubėti, būdamas įsitikinęs, kad anoji, jau nutolusio laiko rytinio pasisveikinimo tradicija, nepaklusni amnezijai ir išlikusi kaip amuletas. Dabar man jo, paveikto duobės regėjimų, labai reikėjo. Ir šit, pagaliau:
C’est la lutte finale Groupons nous et demain L’Internationale Sera le genre humain.
Ne, šitokio jo nelaukiau. Tačiau pernelyg nebuvau nustebintas, nors niekuomet nepasitaikė, kad papūgos „Internacionalą“ pradėtų dainuoti jo priedainiu. Niekuomet nepasitaikė, kad, kaip sakau anais gerais, senais laikais rytinio pasisveikinimo ceremonijoje jis būtų dainuojamas ne lietuvių kalba. „Gal tai ne Nadežda, ne Potjė, gal kokia kita gyvastis į galvą įkrebždėjo. Pasakyta juk, kad gera vieta tuščia nebūna“— dingtelėjo skaudi mintis, bet nepatikėti sugrįžusių papūgų versija, jau buvo neįmanoma. Jautriai paliečiau pirštais smilkinį
— Ėgi, anarchistai, neužsimirškite, kur esate.
— Betgi tai tu, dzieduli, — nepaskubėjusi atsiliepė Nadežda. Ir jau nekantriai: — Nagi sakyk, ar tu?
Ausis užgulė tyla. Netrukus stipriau, stipriau... Ir dabar, kai knieti tokį reiškinį perteikti per vaizdą, tai atrodo, kad įspūdingiausiai regiu skirtingų didžių išdrožtas lėles — matrioškas — tik va, jos išdrožtos ne iš medžio, o iš... ko? Spėju, kad iš tylos. Tačiau dar nesuprantamiau, kad ne didesnė sutalpina savyje mažesnę, bet priešingai: didesnioji laisvai pereina būti į mažesnę, ši – į dar mažesnę, pastaroji vėl ir suvoki, žinai, kad pati mažiausioji „praris“ jas visas.
Kažin, kaip atrodytų žmogaus gyvenimas, jeigu iš jo išnyktų tyla. Visiškai. Iki absoliutaus nulio. Kas atsitiktų, jeigu nežinia kur prapultų, išnyktų pati mažiausioji tylos matrioška?
— Dzieduli, aūūūū! — nerimo Nadežda.
— Regis, vėl suradome tave. Aūūūū, dzieduli. Atsiliepk gi, pasakyk, kad tai tu, — paragino ir Potjė
— Ar tik musmirių neapsivalgę, — netyčia leptelėjau, nors kažkur giliai sieloje jutau, kad kažkas atsitikę daugiau, negu galėčiau įspėti, atsitiko kažkas, ko net neįtariu, nors tai svarbu. Prieš akis vėl šmėstelėjo vaizdas duobėje, tiksliau, jo fragmentas, kuomet stebėjau, kaip aukštai viršum galvos aklinai užsidaro jos viršus. Beje, mano iškastu smėliu. Reikėjo greičiau užgesinti šią atmintį.
Tai jau yr paskutinė Sprendžiamoji kova... Prasižiojau.
— Valio! Suradom! Dziedulį suradom, — vienu balsu aiktelėjo Nadežda ir Potjė, ir kaip bitės godžiai tūpė ant medaus lašo, nuvarvėjusio iš lietuviškai pragydusios giesmės:
Internacionale Žmonijos atgaiva
Bet tiek ir pakako: lyžtelėjo, paskanavo ir „ačiū“, nes papūgėlėms pasirodė, kad ilgiau delsti negalima, kad svarbiau pasiaiškinti, kodėl taip atsitikę, kad net nesuspėjusios žioptelėti, nutilo, dingo, išgaravo kaip kamparas ir šit tik dabar nežinia kaip pavyko sugrįžti. Jau, regis, p a v y k o, bet jeigu, neduok lemtie, pasirodytų, kad tai haliucinacija, jos jau nemokėtų stebėtis negebėjimu susivokti, kur beesančios ir kaip sugrįžti į nežinia kaip prarastą pasaulį.
„Kažin, kokia diena šiandien“? Po kokiu žvaigždynų ganausi? Kad ir traukinyje, — parūpo žinoti ir negebėjau prisiminti, kada man tokie dalykai rūpėję.
„Jos, tikrai jos, — drąsinausi, bijodamas apsigauti ir laukdamas kada, truputį pakrebždėjusios, suskas sveikintis. — O, begėdės, kiek daug laiko praėjo, kai net neaiktelėjusios išnyko ir šit krebžda. Nagi, nagi:
pirmyn, draugai, nužemintieji — skatinau mintyse paskubėti, būdamas įsitikinęs, kad anoji, jau nutolusio laiko rytinio pasisveikinimo tradicija, nepaklusni amnezijai ir išlikusi kaip amuletas. Dabar man jo, paveikto duobės regėjimų, labai reikėjo. Ir šit, pagaliau:
C’est la lutte finale Groupons nous et demain L’Internationale Sera le genre humain.
Ne, šitokio jo nelaukiau. Tačiau pernelyg nebuvau nustebintas, nors niekuomet nepasitaikė, kad papūgos „Internacionalą“ pradėtų dainuoti jo priedainiu. Niekuomet nepasitaikė, kad, kaip sakau anais gerais, senais laikais rytinio pasisveikinimo ceremonijoje jis būtų dainuojamas ne lietuvių kalba. „Gal tai ne Nadežda, ne Potjė, gal kokia kita gyvastis į galvą įkrebždėjo. Pasakyta juk, kad gera vieta tuščia nebūna“— dingtelėjo skaudi mintis, bet nepatikėti sugrįžusių papūgų versija, jau buvo neįmanoma. Jautriai paliečiau pirštais smilkinį
— Ėgi, anarchistai, neužsimirškite, kur esate.
— Betgi tai tu, dzieduli, — nepaskubėjusi atsiliepė Nadežda. Ir jau nekantriai: — Nagi sakyk, ar tu?
Ausis užgulė tyla. Netrukus stipriau, stipriau... Ir dabar, kai knieti tokį reiškinį perteikti per vaizdą, tai atrodo, kad įspūdingiausiai regiu skirtingų didžių išdrožtas lėles — matrioškas — tik va, jos išdrožtos ne iš medžio, o iš... ko? Spėju, kad iš tylos. Tačiau dar nesuprantamiau, kad ne didesnė sutalpina savyje mažesnę, bet priešingai: didesnioji laisvai pereina būti į mažesnę, ši – į dar mažesnę, pastaroji vėl ir suvoki, žinai, kad pati mažiausioji „praris“ jas visas.
Kažin, kaip atrodytų žmogaus gyvenimas, jeigu iš jo išnyktų tyla. Visiškai. Iki absoliutaus nulio. Kas atsitiktų, jeigu nežinia kur prapultų, išnyktų pati mažiausioji tylos matrioška?
— Dzieduli, aūūūū! — nerimo Nadežda.
— Regis, vėl suradome tave. Aūūūū, dzieduli. Atsiliepk gi, pasakyk, kad tai tu, — paragino ir Potjė
— Ar tik musmirių neapsivalgę, — netyčia leptelėjau, nors kažkur giliai sieloje jutau, kad kažkas atsitikę daugiau, negu galėčiau įspėti, atsitiko kažkas, ko net neįtariu, nors tai svarbu. Prieš akis vėl šmėstelėjo vaizdas duobėje, tiksliau, jo fragmentas, kuomet stebėjau, kaip aukštai viršum galvos aklinai užsidaro jos viršus. Beje, mano iškastu smėliu. Reikėjo greičiau užgesinti šią atmintį.
Tai jau yr paskutinė Sprendžiamoji kova... Prasižiojau.
— Valio! Suradom! Dziedulį suradom, — vienu balsu aiktelėjo Nadežda ir Potjė, ir kaip bitės godžiai tūpė ant medaus lašo, nuvarvėjusio iš lietuviškai pragydusios giesmės:
Internacionale Žmonijos atgaiva
Bet tiek ir pakako: lyžtelėjo, paskanavo ir „ačiū“, nes papūgėlėms pasirodė, kad ilgiau delsti negalima, kad svarbiau pasiaiškinti, kodėl taip atsitikę, kad net nesuspėjusios žioptelėti, nutilo, dingo, išgaravo kaip kamparas ir šit tik dabar nežinia kaip pavyko sugrįžti. Jau, regis, p a v y k o, bet jeigu, neduok lemtie, pasirodytų, kad tai haliucinacija, jos jau nemokėtų stebėtis negebėjimu susivokti, kur beesančios ir kaip sugrįžti į nežinia kaip prarastą pasaulį.
„Kažin, kokia diena šiandien“? Po kokiu žvaigždynų ganausi? Kad ir traukinyje, — parūpo žinoti ir negebėjau prisiminti, kada man tokie dalykai rūpėję.
