Birželio 14

Birželis 2011
teka 04:42
leidžiasi 21:56
ilgumas 17.14

Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena


Šiandien 6°C / 22°C, mažai debesuota
Rytoj 11°C / 22°C, ryt gali trumpai palyti

14
ANTRADIENIS
Rufinas Valerijus Labvardas Almina Bazilijus Digna

Gedulo ir vilties diena
Tarptautinė blogerių diena

Dabok sveikatą jaunystėje, o garbę senatvėje
***********************************************
***********************************

Kelionė į balių

2. Niūniavau „Berniukus“

Grįžtu į savo archyvą. Jis nedidelis, bet netvarkos ir dulkių, matyt, daugiau negu kituose, kurie, kaip ir manasis, priskiriamas kategorijai – Asmeninis. Ilgą laiką visai užmirštas buvo, tačiau jau atsiradusi net trauka - gal ne kasdien, bet per savaitę ateinu ne kartą ir jaučiu, kad buvusi mirtina tyla lyg atgyja. Kažkas sušnibžda, pakosėja, taria žodį ar daugiau ir net padainuoja. Todėl ir aš bandau įteisinti supratimą, kad senatvėje, kai klausa atbunka priimti pavasario balsus, atsiradus archyve, netikėtai pasidaro jautresnė, imlesnė. Po truputį ji įtraukia mane į savo būtį - valau dulkes, skaitinėju pageltusius, išblėsusių raidžių tekstus ir man jau tai nenuobodu - užsimiršta, kad už archyvo pulsuoja gyvenimas, ten - visa jo didžioji gyvastis. Ir štai šįsyk girdžiu, beje, visai neblogai:

- Ne, nepykstu, Liucijau. Pasitaikius progai pasakysiu, kad, mielas Pranai, nesmagu buvo tave girdėti šaukiant: „Liucijau, kur tu“? Kaip atsitiko, kad užmiršai pašauki Stasį Žlibiną. Ne Liucijus, o Stasys paliko archyvams tavo interviu.
- Matyt, dziedulis suklydo. Atminties jau nepakelia , o akys, kad ir ne Žlibino, bet apžlibę.
- Baik, Liucijau. Šiandiena nėra ūpo priimti tavo juokelius.
- Pranucis jau žinojo šilutiškių Liepių šeimos laišką , kai jis dar nebuvo išspausdintas mūsų savaitraštyje. Jam jį perskaičiau anksčiau. Štai ir visa algebra.
- Nemanyk, Liucijau, kad man labai rūpi tas laiškas, o kad Pranucis bando kažką atsiminti iš praeities - džiugu, pagirtina.

Neiškart gebėjau susivokti. Ir patikėti, kad girdžiu Liucijų Vanagą ir Stasį Žlibiną. Abu anuomet dirbo savaitraščio „Kalba Vilniaus" arba, kaip sakydavome, Kalbavilnio redakcijoje. Net dabar manau, kad būtų natūraliau, jeigu Stasį būčiau išgirdęs dainuojantį jo tekstų žodžiais sukurtas gausias dainas. Mudu nebuvome geriau pažįstami, bet taip atsitiko, kad iš tikrųjų 1993 metų žiemą būtent jis parengė mudviejų pašnekesį, pavadindamas jį „Čia Pranas Karlonas“
- Ak, velnias!, - nestipriai nusikeikiau mintyse, apgailėdamas, kad pritrūko aiškumo pirmame „Kelionės į balių" rašinyje. Ir vėl mintyse: - Klausk, Stasy, kaip anuomet:

"Jūsų balsas eteryje skamba dažną vidurnaktį. Tą dzūkišką jo priegaidę jau spėjo gerai įsiminti daug klausytojų Lietuvoje , o, neabejoju, ir už jūrų marių. Klausytojai, man regis, laidas užsienio lietuviams pamėgo už jų operatyvumą, objektyvumą, reportažiškumą, įtaigų komentarą. Jūs- vienas iš septynių žurnalistų, dirbančių laidų užsienio lietuviams redakcijoje. Mūsų savaitraščio skaitytojai apskritai domisi RTV žurnalistais. Juolab, kad apie juos, ypač radijo bendradarbius, nieko nežino Tad tarkite apie save keletą žodelių.

AŠ: Gimiau lenkų okupuotose žemėse - Varėnos rajone, Šklėrių kaime. Mano likimo ženklas – Vandenis, įspraustas 1939- ųjų sausio 29 dieną. Pribuvėja buvo sulinkusi kaimo bobutė Kukauskė. Žurnalistas esu savamokslis Išsilavinimas? Jeigu tikite, kad dekretais iš žmogaus galima atimti tai, ką jis kažkur išmokęs, tai man dar liko vidurinis. Tiesa, kai mokaisi pokario metuose, o tėvas sėdi kalėjime, vidurinis išsilavinimas paaukštėja. Neužmiršau, kad žmonės padėjo augti ir duonos guruliu, ir geru žodžiu. O duonos šilinių žemėje, kur Marcinkonys, Kabeliai, gimtieji Šklėriai, buvo mažai. . Užtat tik „dzyvykis“, kiek daug gerumu sušildytų žodžių. Grybų būdavo mažiau. Tačiau laikai pasikeitė. Čia dabar jau daugiau grybų. Tai bobulė taip ir nesužinojo, kad priėmė „tikrą karį“. Baigęs Kabelių septynmetę ir Varėnos ( Senosios) vidurinę mokyklą tarnavau Baltijos, Šiaurės ir Tolimųjų Rytų povandeniniuose laivynuose. Gal ir nereikėtų čia prisiminti, erzinant save ir kitus, bet... būtent ten įstojau į „garsiąją „ partiją. Ne dėl duonos, o dėl... kulkos Tai buvo 1962 metais, kai Šiaurės jūrų keliu išėjau į Kubą.

Glostau per beveik dvidešimt metu nugeltusius, jau nuo sudūlėjimo lūžinėjančius savaitraščio puslapius. Tai, kas reikėjo, archyvas padarė ir nepastebiu, kad niūniuoju „Berniukus“.
„ Reikėjo berniukams padangių gilių
ir aerodromo pilkųjų kelių...
Vis giliau į atminti spraudėsi ir Stasio Žlibino veido bruožai. Pagalvojau, betgi – o biesas!- čia labai nebloga vieta susitikimams su draugais, pažįstamais, bent jau tais, kuriuos žino ir mano archyvas. Dar nenumaniau, kad galiausia atsitiks taip, jog užsidaręs čia, parengsiu ir „Kelionės į balių“ maršrutą.
- Kas dar jums įdomu? - paklausiau.

„Kokiais kriterijais vadovaujatės rengdamas eilinę laidą mūsų tautiečiams užsienyje?“
AŠ: Pagrindinis kriterijus, ko gero, ir bus supratimas, kad jeigu gali žmogui padėti -padėk. Ne dėl Dievo, Tėvynės, dar ko; visuomet dėl jo paties.

Sieloje atgimsta, pagyvėja ir, regisi, jaučiu, kaip po kojomis įslysta praėjusio šimtmečio žemė. Ką bepasakytum, o akivaizdu, kad nors esu, bet manęs čia labai nedaug. Jeigu kam prireiktų ieškoti manęs didesniu kiekiu, tai nori nenori, o tektų grįžti į mano ir dviejų pasaulinių karų šimtmetį, į XX amžių. Bet suprantama, tai nereiškia, kad galėčiau atsisakyti bent tiek savęs, kiek esu šiame amžiuje. Privati nuosavybė šia prasme tikrai yra neliečiama. Ir man reikalinga net ir tai, kas vyksta prie šios "Kelionės į balių“.

„Daug ilgesio, priminė dienoraštį, bet buvo įdomu skaityti, o gal tiksliau dėl to ir buvo įdomu, na man bent jau“, - atsiliepė skaitytoja, pasivadinusi Humaniste, į pradinę „ Kelionės...“ dalį.. Abi papūgėlės sukluso, matyt, norėdamos išgirsti, kokiais žodžiais atsiliepsiu. Žinoma, ačiū Humanistei. Bet aš ir pats jaučiu, kad sumanytas rašinys turbūt nepaklus vienai kuriai kategorijų. O ir- antai! „ Kūrybingame“ surikiuoti nekurie kūriniai į grupę „Be kategorijos“. Numanau, kad „ Kelionė į balių“ turėtų surinkti nemenką puokštę kategorijų, bet būtų smagiausia, jeigu užtektų laiko ir valios ateiti su parašytu kūriniu į kurią nors spaustuvę. Bet, žinoma, ir ožka ištekėtų, jeigu pinigų turėtų.

Birželio 12

Birželis 2011
teka 04:43
leidžiasi 21:54
ilgumas 17.11

Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena


Šiandien 14°C / 24°C, trumpai palis, galima perkūnija
Rytoj 12°C / 22°C, nepastoviai debesuota

12
SEKMADIENIS
Anupras Ramūnas Dovė Kristijonas Kristis Vilma Kristė

Sekminės

Beieškodamas pyrago ir duonos neteksi
******************************************
**************************************

KELIONĖ Į BALIŲ

1. Liucijau, kur tu?

Būna, kai pradedant sumanymą, atrodo, jog jis toks aiškus lyg Dievo pakuždėtas, bet po dienos kitos pamatai, kad, deja, Dievo ten su žvake nesurasi. Panašiai atsitiko ir man, todėl anądien Mariui rašiau:

„Labas, mielas žmogau.
Norėčiau, jog ištrintumei mano paskutinį kūrinį. Suvokiu, kad šios serijos kūrinius dar reikia gerokai pašlifuoti, kadangi sumanęs juos sudėti į antrą savo knygelę. Bet nelabai tą daryti skubu, kadangi atsirado mintis "pavažinėti " Radijo karietos keliais. Taip kadaise vadinosi (Radijo karieta) radijo laida, o jos sumanytoju ir vežėju buvau aš. Man dabar šis darbas lyg ir smagesnis, negu taisinėti jau beveik parašytą "Negražią pelėdą".
Atsiprašau, kad trukdau.
O pasirodžius karietai, drąsiai sėskite ir važiuosime kartu. Ispanijai ir ispanėms tave gerbti ir mylėti tai netrukdys.
Būk drūtas!“

Marius įvykdė mano prašymą ir net pagyrė, girdi, „malonu girdėti, kad dirbate prie savo tekstų, tobulinate“.
Ech, Mariau, Mariau! Ką tau pasakyti?

Prieš kurį laiką, matyt, kažkur netoli apylinkėje atsirado dvi papūgėlės, kurios neretai pasidairo ir po mano kiemą. Ir štai išgirdau:

- Girdėjai? Radijo karieta, kaip karalių rūmai...
- Kur važiuoja?
- Dar niekur. Bet reikia suprasti, kad važiuos.
- Sunku patikėti, kad važiuos, jeigu jos vežėjas... Betgi pati matai, kaip jis atrodo. Pavojinga važiuoti ir jam, ir tiems, kas įsidrąsintų važiuoti kartu su juo.

Atsidusau.
Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos skaičiuojant jau užlenktas ir dešiniosios rankos smilius, supranti, kad šalia jo esantį didįjį pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties labai nedaug, bet, žinoma, be jos neįmanoma ir dabar, jau prieš kelis metus pradėjęs aštuntą dešimtmetį, neretai pagalvoju, kad ne sarmata būtų, jeigu ir jį įveikčiau. Ir, beje, ne bet kaip - bent jau ne mirksėdamas savyje ir nesibaimindamas, kad tai, kas man gražu ir gera, kitiems taip neatrodo.
Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį galėčiau praleisti prasmingiau, kaip pasilikdamas naivus ir bandydamas pranokti tą save, kuriuo pasaulyje esu nuo 1939 metų sausio 29 dienos.
Neblogai suprantu, kad dabarties žmonių pasaulyje man pagalbininkų neatsiras, bet jeigu nėra padėties be išeities, tai manau, kad man neblogai pravers būtent tos dvi papūgėlės. Tai pirmiausia todėl, kad pats nuo savęs neužsnūsčiau, antra vertus, klausydamasis jų kažkaip lengviau, net aiškiau ir guviau prisimenu būtus dalykus. Taigi, ne tik Radijo karietą.
Ir dabar man jau rūpi ištarti Liucijaus Vanago vardą.

- Liucijau, kur tu?
Tyla užspengė ausis ir aš pirmą kartą po beveik dvidešimties metu taip gyvai atsiminiau ši judrų guvų žmogų, tuomet dirbusi „Kalba Vilnius“ savaitraštyje.
- Liucijau, kur tu?
Net, regis, nesuvokta, kaip greitai išsibarstė draugai, pažįstami ir jau dažnai nebežinau nei kur jie ir kur jų reikėtų ieškoti. Vis dažniau nusileidžia mintis su žvake rankoje lyg norint taip apšvisti kelią į Anapilį.

Nelengva buvo surasti „Kalba Vilniaus“ savaitraštį, bet jį suradus, tas, prieš dvidešimt metų būtas laikas, lyg priartėjo. Iš ten pasigirdo Liucijus Vanagas, skaitantis į redakciją atsiųstą laišką.
“Dažnai klausomės radijo laidų užsienio lietuviams. Jeigu dieną nespėjame išgirsti žinių, tai minėtų laidų metu sužinome svarbiausius įvykius, kurie neretai ir plačiau pakomentuojami. Per radiją girdime keleto žurnalistų balsus, bet labiausiai laukiame dzūkiškų Prano Karlono žodžių. Jis beveik visada mums prisistato taip paprastai: „Čia Pranas Karlonas“. Tikrai nuoširdūs to žurnalisto pasakojimai apie bendravimą tiek su paprastais kaimo žmonėmis, tiek su valstybės vyrais. Gerbiama redakcija, ar negalėtumėte nors truputį papasakoti apie šį žurnalistą. Žinokite, jog domimės ne tik laidomis, bet ir tais žmonėmis, kurie jas rengia, kurių (ypač radijo), mes niekada nematome.“-savo laiške mums rašo šilutiškių Liepių šeima . Tad tenkiname jų prašymą, kalbamės su Lietuvos radijo laidų užsienio lietuviams redaktoriumi Pranu Karlonu.:“

- Ak, Liucijau, kaip man dabar norėtųsi paduoti tau ranką, apkabinti pečius, patapšnoti, bet va - net nežinau kur esi ir net... gyvas ar ne. Bet va ši, pastaroji aplinkybė, mane ryžtingai stumteli sugrįžti atgal ir prisiglausti prie tuose metuose sutiktų žmonių.

- Ką? - sučiauškė papūgėlė: - Ak, kaip neįdomu!
- Nekalbėk už visus, - atsišaukė kita.
- Nemokyk, ką man daryti- nedaryti. Laisvos gi, ne zoologijos sode ir ne prie medžio šakos pririštos.
- Dziedulis irgi ne zoologijos sode. Irgi laisvas.
- Tu jį dzieduliu vadini?
- Kaip visi.
- Betgi ir Pranucis gerai. Kiti girdėjau dar Pelėda pašaukia. Irgi atsiliepia.
- Tikriausiai už Vidinį, draugą. Vadina jį ištikimuoju.
- Ak, kaip norėčiau, kad ir mudvi viena apie kitą sakytume: ištikimos. Net ir tuomet, kai bandysime užlenkti tą dešiniosios rankos didįjį pirštą.
- Būkime papūgomis, bet tik ne kvailėmis. Užlenkei ir kitos išeities nėra, kaip tik pradėti devintą dešimtmetį.
- O ką? Jeigu patinka...

Birželio 7

Birželis 2011
teka 04:46
leidžiasi 21:50
ilgumas 17.04

Jaunatis (pilnėja)
6 mėnulio diena

Šiandien 17°C / 29°C, mažai debesuota
Rytoj 17°C / 29°C, nepastoviai debesuota

7
ANTRADIENIS
Robertas Ratautas Radvydė Lukrecija Roberta Svajūnas Svajūnė

Amžiną namą tik giltinė pastat
******************************************
******************************

Tai, ką rašau dabar, reikėjo parašyti vakar. Deja, taip neatsitiko. Yra juk dalykų į kuriuos reikia tiksliai atsiliepti. Vakar, taigi birželio 6d. sukako keturiolika metų, kai mirė poetas Eduardas Mieželaitis. Įsitikinęs, kas mūsų laikų poezija šiam žmogui yra skolingi. Aš irgi jaučiuosi įbridęs į skolą, kad nesugebu padaryti bent tiek nedaug, kiek buvau nusiteikęs, kai dar aną žiemą rašiau eilėraštį


Išdavystės tyla

skiriu E. M.

Negera sieloje.
Oi, kaip negera.
Nors išdavysčių daug -
Prie jų pripratę.
Sužiuro į mane kaip veidrody jo akys
Ir laukia, ką gebėsiu pasakyt.

Poetą išdavė poetas.
Nebardamas, nekeikdamas,
O vien... tyla.
Antakalny aukštam,
Dar aukštesniam kape –
Giliai iš žemės žvelgia į mane
Ir laukia, ką gebėsiu pasakyt.

Kačiukais dar žilvitis nepražydo.
Žiema Antakalny ir manyje.
Sakei, kad nori liūdną dainą
Pavėjui ištęst.
Ištęsk, poete, išdavysčių tyloje.
2010-02-09

Poreikis atversti šį eilėraštį labiau deramu laiku į atmintį užklysdavo neretai, bet kaskart kažkodėl atrodydavo, kad reikia palaukti. Ir štai... vėl jaučiuosi it sau į nosį špygą įbedęs. Nebent tik galiu pasidžiaugti supratimu, kad tokiuose metuose, kaip mano, jau laukimu negalima pasikliauti.
Tyliai, neskubėdamas perskaitau prie eilėraščio paliktus parašus. Man labai neišeina tokius dalykus vadinti komentarais. Taigi:

[b]juozupukas:[/b]
Pranai, tai kam skirtos eilutės? Matuzevičiui, ar Mieželaičiui? (Turėtų būti Mieželaičiui). Atsakymo nesurandu. O gal tai turi ryšį su B.B. Labai jau užslaptinęs savąsias mintis. Bet manau, kad atsiskleisi. Kitaip eilės neteks tikrojo grožio.

[b]Saša:[/b]
„Ištęsk, poete, išdavysčių tyloje“
Geriau patylėsiu, čia tie žodžiai netinka. Bet ir sakyti, nežinau ką.

[b]Čia ne aš:[/b]
Žmogus - ne šventasis, ir jis klysta. O mes aplinkybių nežinome... Gal jis tik gyventi norėjo? Tai kas, jo manymu, kad ir kito sąskaita.

Niekada negalėčiau nuteisti žmogaus, vis ieškočiau ir ieškočiau, kodėl taip ar kitaip pasielgė... Todėl ir netapau teisėja:)

[b]Dalija Kiliesiene:[/b]
Išdavystė tylėjimu yra pati baisiausia

[b]Nu_:[/b]
ir patylėt, yr akimirksnių, tenka...

[b]IB[/b]:
Mintis pakankamai prasminga, bet kažko negana...
[b] Pabiruogė:[/b]

Eilius išgyventas, šiuolaikiškai aktualus. Apie išdavystę spręsti sunku, nežinant aplinkybių. Geriausia tokiu atveju:
- Neteisk ir nebūsi teisiamas.
2010-02-09 20:04 Saša
Na va, paaiškėjo situacija, ir Pranui už sąžiningumą tariu - šaunuolis. Aš nei rašytojas, nei poetas. Aš peckelis, bet šiek tiek nusimanau apie rašymą. Rašytojas turėtų būti nepriklausomas, bet taip nei vienoj šalyje nėra.
Jei rašytojas eis su valdančiais, turės viską - garbę, darbą pareigas, padėtį. Priešingu atveju, bus ujamas pagal tos šalies demokratijos laipsnį. Grės net kaliūzė.
Ar tarybiniais laikais galėjai rašyti prieš valdančiuosius? Tai pabandykite parašyti dabar prieš Vytautą L.

[b]prancūzas[/b]
Graziai,man patiko jautrumas,isdavystes kartėlis gerai perteiktas.

[b]Ferrfrost[/b]
Skaudus ir liūdnas :(

Sako, jog nėra blogo, kuris neišeitų į gerą. Bet tai netiesa. Tačiau dabar iš tiesų yra gera proga nieko nežadėti ne tik kitam, sau pačiam - taip pat. Beje,

Prieš kelias dienas sumanytas dienoraščio pavadinimas jau po kelių valandų nepatiko. Taigi, sumanytų užrašų ciklo pavadinime žodelį [i]„Šiandien“[/i] pakeičiau žodeliu [i]„Dabar“[/i]. Na, o aną palikau, nes jis, kaip suprantu, nuo neatmenamų laikų, tik dabar gal dažniau girdimas bažnyčiose, šventuosius raštus perskaitinėjant. Nesakau, kad siela patenkinta pavadinimu, bet kurį laiką taip ir paliksiu: [b]Dabar ir anuomet[/b].

***

Birželio 8

Tėtis, eidamas šienauti, neretai pasiimdavo ir karvę.

Birželis 2011
teka 04:45
leidžiasi 21:51
ilgumas 17.06

Priešpilnis
7 mėnulio diena


Šiandien 17°C / 29°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 16°C / 30°C, nepastoviai debesuota

8
TREČIADIENIS
Medardas Merūnas Eigintė

Saulė visiems vienodai šviečia
******************************************
************************************

(38)

Neužmirštu pabūti danguje,
Nors atmintis atšipus, bet vis tiek
Su angelais kalbėti reikia.

Dažnai jie bodis manimi,
Kartodami, kad žemėj būdamas į Dievą neįželsiu,
Esą, žmogaus akiračiai trumpi,
Pro juos net velnio šaukdamas - neprisišauksi,
O Dievas devintu dangum aukščiau už jį.

Nelengva pasakyti angelams,
Kad kalba apie tai, ko patys nebežino –
Net prisimerkiu, kad jautriau
Galėčiau atsivert Savęsp –
Nuščiūva angelai, išgirdę,
Kaip be dangaus pasikalbame su Dievu.

2011-06-07 07:07:54 Pelėda

Ražas: ( 2011-06-07)
Ar nepadauginta, Dzieduli, kad vis su angelais, vis su dangum
ar dangumis, net su pačiu Dzevuliu, o kaip gi mes, čia pažemėj,
daliuteisk, raželis nusitrinęs ir kiti Žalios pievos žiogai ir laumžirgiai,
boružės, vabalai, laumelės pripėdintas drobeles - likimėlius
Grudoj ar Merkyje skalbia...užsidarysi dar Savęsp, o mes visi lyg našlaitėliai...
negerai, drįstu ištarti, Pranuli...

Pelėda 
E, mielas Ražai, matyt, atėjo tas laikas, kai manęs jau niekas neklausia ir neklauso- paduoda raštmenį ir rašyk, ką kažkas diktuoja. Neretai negti nesuvokiu - Kas? Net ir prie kleboniškos būdamas.
Bėda dar, kad ir mano Dievas beveik nebažnytinis. Pas Bačkį ir jo tarne, sakykime, į arkikatedrą, jis manęs nevaro. Bet kai jis Savęspi, jaučiu, kad ten Visatos nemažiau, negu dangiškuose plotuose.
Tad žengtėlėki prie kleboniškos ir pajausk, bičiuli, nesibaimindamas tos erdvės, nes visai įmanoma, kad ne vieną žvaigždę ir pats gali joje įkelti. Irgi aukštai, aukštai, ne taip kaip televizijose. Ir nesivaržyk, jeigu matydamas tave prie tokio darbo ir aš tave savo Dievu pavadinsiu.
Tad į sveikatą ir gero Savęsp pajautimo...

vario blyksnė: 
Trumpi, trapūs akiračiai - iki subtilios tylos...

Birželio 6

Birželis 2011
teka 04:46
leidžiasi 21:49
ilgumas 17.03

Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena


Šiandien 14°C / 26°C, mažai debesuota
Rytoj 17°C / 29°C, nepastoviai debesuota

6
PIRMADIENIS
Bogumilas Klaudijus Norbertas Tauras Mėta Paulina

Darbas duoną duoda, tinginystė - bėdą

Pranas:
Tai labai reikalingas žmogus, kas jį pažįsta. O, žinoma, yra ir tokių, kam jis nereikalingas. Kaip, sakysim, ateistui Dievas. Ar nei karto čia  neužklydusiam, svetainė "Rašyk".
****************************************************
*********************************

vario blyksnė
Laba diena,
ar dar yra galimybė kur nors įsigyti Jūsų knygą? Labai, labai norėčiau ją turėti.

Pelėda 2011-05-29 13:11:27
Labas.
Parašykite adresą, kuriuo galėčiau išsiųsti. Gerai? Būtinai pasiųsiu.
Ačiū Jums, kad užklystate. Nepykite, kad retai kada apsiliepiu padėkodams. Toks jau nerangus pasidariau.
Lauksiu. Sėkmės Jums

vario blyksnė | Atsakyti 2011-05-29 19:50:25 
Už palinkėtą sėkmę – ačiū. Jums jos taip pat linkiu.
Ir nereikia dėkoti, kad skaitome... Skaitantys turėtų būti dėkinga už Jūsų kūrinius...
(adresas...)
štai, kur yra laukiama Jūsų knyga. Būsiu pernelyg drąsi: norėčiau ir autografo...
Tik yra viena problema: kaip man atsilyginti už knygą?

Pelėda 2011-05-29 21:30:49
Gerai, Lina.
Po dienos kitos, sugrįžęs į Naujininkus, knygelę išsiųsiu. Dabar sode, bet ten tenka važinėti palaistyti kambarinių gėlių. Ot tuomet.
O Šimonyse seniai seniai, bet, regisi, esu buvęs ir kažką rašęs. Mat, kurį laiką dirbau radijo korespondentu, tad kelionių būta nemažai.
Kai tik išsiųsiu, pranešiu...
Jau va ir vasara. Tad geros vasaros linkiu...
Sėkmės!

vario blyksnė | Atsakyti 2011-05-29 21:41:49
Geriu pro langą atsklidusį alyvų kvapą ir galvoju, kad ir Jūs sode galite mėgautis beprasidedančios vasaros gaiva...
Žinau, kad buvote korespondentas. Jūs - žinomas žmogus. O Lietuvėlė - tokia mažytė. Tik žmonės joje kartais prasilenkia.
Lauksiu Jūsų žinutės.
Gražaus vakaro Jums.


Pelėda 2011-06-04 10:58:50
Labas, Lina.
Jeigu Lietuvos paštas gerai veikia, turėtum greitai gauti. Išsiunčiau...

vario blyksnė
...o dabar lauksiu dar labiau... Lėtas paštas, lėtas...

Pelėda 2011-06-06 15:56:37
Taip, nesmagu. Negreitas paštas, ar gal visai nedirba. Toks atvejis su knygelės išsiuntimais pasitaikė tik antrą kartą. Knygelę išsiunčiau 1,5 dienos anksčiau, negu apie tai parašiau.
Palaukęs truputį pasiųsiu kitą.
Tai ne problema.
Sėkmės Tau!

vario blyksnė:
Mielas Pelėda, gavau! Ačiū.
,,Matyt, ir žmogui reik turėti dangų,
Kad taip galėtum išdalyt save
Ir pasilikt kaip saulė danguje".....

aš nežinau, kaip Jums atsidėkoti. Man šiandien didelė didelė šventė.

Birželis 5

Birželis 2011
teka 04:47
leidžiasi 21:48
ilgumas 17.01

Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena


Šiandien 11°C / 25°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 14°C / 26°C, mažai debesuota

5
SEKMADIENIS
Bonifacas Vinfridas Kantautas Kantvydė Marcė

Pasaulinė aplinkos apsaugos diena
Tėvo diena

Klausyk ausimi, ne pilvu
***********************************************
***************************************

Dvi P (papūgėlės)

- Na, ir ką mąstai apie tėvą?
- Tėvą ar tėvus?
- Apie motiną aną kartą mąsčiau. Išeitų, kad dabar reikia apie tėvą.
- Atsimeni?
- Ar tėvą? Manau, kaip ir tu.
- Manasis į užsienį išvažiavęs. Sako, grįš, grįš, bet negrįžta.
- Manasis irgi - grįš, grįš... Bet negi mudvi ir likimais tokios panašios?
- Kai buvome sode pririštos, tokie klausimai nekildavo, bet dabar...
- O dabar net įdomu atrasti, kad štai dziedulis perrašo tą patį eilėraštį, tik kitaip. Neverta dėl to „kitaip“ skaityti dar kartą beveik tą patį...
- Reikia manyti, kad parašė sau. Kaip suprantu, parašyta dienoraštyje.
- Bet tu nuovoki. Prieš keletą dienų perskaičiau tai, kas šiandien jau kitaip, o būtent:


Girdžiu tave:
- Aš myliu Lietuvą.
O aš?

Iš saujos žemės barstosi tauta.
Tai kaip mylėti, jeigu šitaip sopa?

- Mažyte, auk!
Tiktai į dangų tegali paaugti.
Į žemę dar.
Kitom kryptim jau - ne.

Kai kalbos garsios ar jų daug,
Nelengva sielai atsikvėpti.
Ir mano žodžiuose nelieka įvairovės.
Atšniokštęs vėjas net sustot nemoka,
Ir pusto Lietuvą kaip smėlio kopą.
******

Dienos užrašas:
„Tėvo dienos proga, nuėjau prie „ Negražios pelėdos“. Vėl aptikau smirdės iš Biblijos pėdsakus. Atpažįstu ją pagal paliktą šūdo krūvą. Visuomet didesnė ir dvokia bjauriau“.

Birželio 4

Birželis 2011
teka 04:48
leidžiasi 21:46
ilgumas 16.58

Jaunatis
3 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 23°C, mažai debesuota
Rytoj 10°C / 25°C, nepastoviai debesuota

4
ŠEŠTADIENIS
Pranciškus Dausprungas Deimena Kornelijus Vincentas Vincė Vincenta

Tarptautinė agresijos prieš vaikus diena

Žmogus senyn - nagai aštryn
******************************************************
*************************************

******
Pasupki, paliūliuoki ant bangų -
Jos jau nedidelės, aprimo
Nors ir tuomet jos nedažnai man buvo –
Stichijos siausdavo aukštai viršum laivų,
O gelmėse audroto vandenyno,
Kaip žvakėj degančioj – ramu.

Net nežinau, kur dar galėtų būti tiek tylos,
Gal kapuose, bet jie nebūna gilūs –
Parsinešu į atminį pasaulio vandenynus
Ir užmirštu, kad gali būt dangus viršum galvos.

Be „labas rytas“ eidavom į atmerktas akis,
Gelmėm povandeninėm dangų užgesinę –
Bet sapnuose ir ten giedojo vieversys
Laukų darbymečio artojas pirmutinis...

Birželis 2

Birželis 2011
teka 04:50
leidžiasi 21:44
ilgumas 16.54

Jaunatis
1 mėnulio diena

Šiandien 16°C / 28°C, galimas trumpas lietus, perkūnija
Rytoj 11°C / 25°C, mažai debesuota

2
KETVIRTADIENIS
Erazmas Marcelinas Ąžuolas Auksė Eugenijus

Dviem ponam iš karto nepatarnausi
***************************************************
***********************************

Ignas su Povilu ir Sese

*****

O žioge žalias, kaip pavasaris esi.
Aš jau žinau- jie dideli nebūna:
Ateina, pasisveikina, pražysta gėlėmis,
Išplėštą lauką verčia arimu,
Sėja pripildę iki soties,
Ir pažiūrėk - kepurę užsikėlę ant galvos,
Gegulėm nukukuodami išeina.

Man niekuomet nebuvo jų gana,
Kaip ir sulos, atėjusios į beržus.
Žiogeli žalias, gal nebark manęs,
Kad toks godus namo pareina senis -
Tai kas, kad greitai šimtametis,
Tai kas, kad daug pasaulio matęs -
Žmogaus pavasariai nedideli.

NEGRAŽI PELĖDA:

Dvi papūgos (1):
- Ir taip:
Pirmyn, vergai, nužemintieji
Išalkusi minia, pirmyn!
O tiesą sakant, nejaučiu laisvės. Nors kiek beatsimenu, vis supančiotos, pririštos.
- Kiek beatsimeni? Ir aš taip - kiek beatsimenu.
Bet šitam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt - atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt- atkirpo mano.. Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur?
Kai nežinai, kur skristi, ir be pririšimo netoli nuskrisi.
- Taigi, taigi! Kai težinai, kas tik per sprindį, toliau nenuskrisi.
„Pirmyn , vergai, nužemintieji...
- Jau dainavai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Betgi mes laisvos papūgos. O kiek nedaug p-astangų reikėjo iki mūsų laisvės. Priėjo senukas, čirkšt - nukirpo, čirkšt dar kartą – ir abi laisvos.
- „Kas buvo niekas, taps viskuo.“
- O kas jisai, kuris – čirkšt, žagt?
- Nugirdau, kad jo vardas ar pavardė Vidinis. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti Vidiniui. Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki Vidinio nerūpėjo ar mes pririštos- nepririštos, bet jų akims godžios buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi – manimi? Negali, nes ten jau mūsų nėra.
- Stop! Aš, regis, moku skaityti.
- Moki skaitykt!?

„ Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
- O kur mes atsiradę?
- Kaip suprantu, tolokai nuo zoologijos sodo. Regis, esame Balsiuose netoli ežero. Dažniausiai jį vadina Balsių ežeru, bet yra ir tokių, kurie vadina jį Kryžioku.
- Taip, taip, bet pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus.


1. Zylės

- Betgi, Pranai, tu čia perrašei eilėraštį, kuris jau buvo paviešintas. Ką, ar žarijų pritrūko naujiems kepti?
- Va, va! Todėl ir panūdo papasakoti apie tai, kas atsitinka su blogais eilėraščiais.
(Iš pokalbių prie neapvalaus stalo)

Mintys aiškios ir jas girdžiu kaip putojantį alų, esą, ne tą laiką Jėzus pasirinko gimimui. Tiktai ne tą.
- Bet ar jis galėjo rinktis? - klausiu pusbalsiu, žiūrėdamas į papilkėjusius, apnykusius spalio pabaigos Vilniaus miesto pakraštyje esančius Balsių sodus. Atsakymo, žinoma, nelaukiu, nes tai visai nesvarbu. Sodų sezonas baigiasi, užmigdydamas gamtos gyvastį ir ištrindamas dar neseniai šviesiai žydėjusias spalvas nepaisant, kad žmogaus gyvenimas čia pasilieka. Tiesa, jo gerokai mažiau negu vasarą ar net rudens pradžioje, bet daugiau negu užbaigiant ankstesniuosius sezonus, nes ir vėl ne viena šeima įsikūrė nuolatiniam gyvenimui sode. Truputį pavydu, o zylės mieliau glaudžiasi prie namų su žmogumi ir vėl lyg pirmą kartą matau, kokie tai gražūs, nuostabūs, laimingi, linksmi paukščiai. Žiema jau kone ant nosies, o jie spurda, skraido aplink langus, tūpia, vėl kyla ir, regisi, net laukia greičiau jos pasirodant. Ir vėl pusbalsiu zylėms:
- O prie žmogaus jums vis dėlto smagiau, a? Bet ir aš nežinau, kaip taip atsitiko, kad nedažnai jo geresnio žodžio susilaukia ištikimiausi krašto paukščiai. Oi, nemanykite, kad taip apie jus, zylės. Kad ir žvirblio dydžio, kad ir nepalygintinai spalvingesnės už jį, bet anas ištikimas kaip akmenėlis. O jūs? Neįsitikinęs ir dabar, ar vietinės, ar praskrendančios, bet žinau, kad daug jūsų savo kiemo nepalieka. Ką? Klausiate, kur aš susiruošęs?
Tuo laiku pasąmonėje išgirdau, kad kažką apie mane galvoja Vidinis ir net atsimindamas deklamuoja:

Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus.
Iš šimtmečių visų,
Iš mūšių pralaimėtų ir laimėtų.
Iš pragaro,
Net iš dausų.

Ant sienos – surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų.

Man ne vis vien –
Mylėsim? Nemylėsim?
Pats ašaras erškėtrožių surinksiu...
Tiktai prašau surast padėkit
Jų – vyčių – motinas,
Kad grįžtančius
Namo priimtų.
(„Prašau“, 2008-01-20)

- Ha, ko jis, Vidinis, knaisiojas? Bet kad jau toks esi, tai būk! Ateis laikas ir pažiūrėsim, kaip atrodys vaikas,- burbteliu, bet mintis subruzdo, pagyvėjo ir jau ne taip paprasta ja atsikratyti. Net ir senatvė (kai smegenyse sveika) mudviem su Vidiniu paliko galią jausti vienas kitą ten, kur esame, nepaisant toli ar arti. O kuomet Vidinis tampa poetu ir nori, kad jį išgirsčiau, tokia klausa „per smegenų žievę“ padidėja, tačiau ir šiaip retai ateina noras paimti telefoną ir paskambinti. Daugsyk bandėme pasiaiškinti, kokie dievai mudu apdovanojo tokia pajautimo galia. Ir - kodėl? Tai ne tas pats, kuomet žmogus nujaučia ateinančią nelaimę ar laimę, dažniausia net nenutuokdamas, nesuvokdamas iš kurios pusės ir kaip tai pasireikš tikrovėje. Tie ypatos – pranašai (arba paslaptingi subjektai), jų gyvenimas, būtis dėl kažkokių priežasčių pridengtas, saugomas paslapties. Ne kažin ką apie tai sugeba pasakyti netgi Vidinis, kuris tokiai jų būčiai gerokai imlesnis, jos sąvokų erdvėje orientuojasi lengviau, laisviau ir jau išmokęs suprasti, kad, girdi, jeigu nenorima, kad uostinėtume kas kaip atrodo jų departamentuose, tai geriau to nedaryti. Tačiau ne tik Vidiniui, bet ir man, įtaiga iš TEN visuomet labai raiški, įsiterpusi į mudviejų savastį ir net koordinuojanti gyvenimą ir poelgius. Nesakytumei, kad taip atsitikę nuo lopšio laikų, tačiau pėdsakai veda iš ten, kur šiliniai, kur Šklėriai.
„Betgi jis ruošiasi paskambinti – suvokiau. - Nagi, nagi! Kas atsitiko, kad telefono prireikė...“
Ir jau netrukus išgirstu:
- Laukiam parvažiuojant ir nesulaukiame. Negi pasiliekate žiemoti?
- Kas atsitiko?
- Knygutė atiduota spaudai ir dabar reikia laukti. Atrodo, kad neilgai. Panašu, kad „Eilėraščio sėja“ aplenks Kristaus gimimą.
- Betgi ne dėl to skambini.
- Ė, neklausk. Pavargau. Tiesiog neišeina iš galvos tai, ko nei pats suprantu, nei kitam moku paaiškinti.
- Gal žinai, kiek metų zylė gyvena?
- Kas, kas gyvena? Zylė? Na, ačiū, regis, pasišnekėjome. Beje, suskaičiavau, kad knygutėje būsią beveik pusantro šimto eilėraščių. Vadinasi, per metus vidutiniškai rašai du eilėraščius.
- Oho, kokia sparta! Jeigu ne tavo parama, ko gero, ir vieno nebūčiau gebėjęs parašyti.
- Baik! Vyriškai sutarėme, kad apie tai nekalbam. Reikėjo matyti, kaip atrodžiusi Asta su Daina. O ir raidžių trijulė, ypatingai Bėtė! Man regisi, kad paliktus už knygelės borto eilėraščius išmoksime greičiau ir geriau, negu sutalpintus „Eilėraščio sėjoje“.
-Tai todėl ir padeklamavai, kad žinočiau, kas už borto palikta? Ačiū, bet nesistenk!
- Kaip suprantu, toks erzelis neilgai truks, bet visi dabar baiminasi, kad leidyba tave sunaikins. Ir dvejų eilėraščių per metus negebėsi parašyti. Tiesą pasakius, aš taip pat baiminuosi.
Atsikvėpiau ir:
„Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus...“
------------

Dvi papūgos (2):

- Supratai?
- Ką reiškia „ supratai“? Mes jau ne zoologijos sode ir nepririštos šalia lankytojų takų. O tu?
- Bandau įteigti sau, kad ką tik gimusi. Kad ir su ūsais, bet ir laisvėje būtis prasideda nuo pirmo žingsnio. Aš dar jo net nežengiau, dar vystykluose
- Nori pasakyti, kad ne ką supratai?
- Nieko nesupratau.

Birželis 1

Birželis 2011
teka 04:51
leidžiasi 21:43
ilgumas 16.52

Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena


Šiandien 16°C / 28°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 16°C / 28°C, galimas trumpas lietus, perkūnija

1
TREČIADIENIS
Justinas Jogaila Galindė Konradas Juvencijus

Tarptautinė vaikų gynimo diena pasveikink
Vasaros pradžia pasveikink

Pienuotas lūpas visi laižo, kruvinų - niekas
**********************************************
*****************************************

Tau: (1)

Turbūt bent truputį nustebę,
Išvydę adresą ir parašą – Karlonas,
Aš irgi nemaniau, kad šitaip gali būti,
Tačiau dabar man nieko taip labai nerūpi
Kaip parašyti laišką Tau.

Neatsišauk!
Nes pavardės ar vardo man nereikia,
Tyloj įkritęs, sunkiai besuvokt galiu,
Kokia erdvė po kepure didžiulė,
Kai kojas jau pravaikščiojęs, namo grįžtu -
Nei kalba kas, nei verkia ar dainuoja.
Ant delno žiogas šokteli su smuikeliu:

- Kadais šita šalis [b]Savęspi[/b] pavadinta,
Aš grosiu, Pranai, tu rašyk!...
*****
Vomui( Stasiui)

Labas.
Na jau!
Po "pristatymus" nevažinėju ir net niekuomet apie tai negalvojau. Bet dar parašinėju. Galbūt dažniau prisėdu prie "Negražios pelėdos". Tai prozos ir poezijos maišalynė. Ją spausdinu ir Rašyke, ir ŽŽ. Nei ten , nei ten niekas neskaito. Bet man tai proga išlaikyti tekstus. Šitą dalyką, kad suprastumei, reikia skaityti nuo pradžios... Atvertęs iš vidurio ir aš pats jau nesuprantu, apie ką parašyta.
Bet manau, kad tai bus (jeigu bus?) geriausias mano darbas... Na,žiūrėsim, kaip dugną dėsim. O dabar aišku, kad reikalinga labai vyriškai paredaguoti, pertvarkyti.
Tai tiek Stasiau.
Dabar mano Pastriekės (ar Pastogės) departamente + 29 C.
Būk drūtas!