VARDAS GIEDORĖLIUI

Akmuo nemoka plaukt.
Senatvė - irgi.
Sunki gelmė lig dugno nuleista.
Tačiau širdis gražiai pasaulį girdi -
Auksiniais žodžiais rudenio
Atsiliepia giesmė.

******************** ****************** *********************


Tada, kai BUVOM... (1)


Visi lapai dar tušti.
Nuo ko ir kaip pradėti, a? Pradėti, beje, taip, jog paskui nereikėtų graužtis, kad, girdi, ne taip parašiau sakinį ar tekstus sudėliojau. Juolab, kuomet tikiesi, kad būtent mano rašalu bus parašyta daug gražių vardų. Šventosios vardas - taip pat. Kartu gyvenome jau netrumpą metą, net dingo poreikis prisiminti ją kaip knygą -segtuvą. Šventosios vardas regėjosi savaime suprantamas, nepaisant išlikusios ankstesnės jos paskirties - kaupti, dėti raštus, skandinti juos makulatūroje ir netrukus užmiršti, kad tokie yra. Tačiau knyga segtuvas gebėjo išlikti savimi; ji neprarado nei knygos išvaizdos žavesio, nei gebėjimo surasti tekstus ir juos perskaityti arba sugrąžinti atgal į žmogaus rankas.
- Šventa knyga, - kažkas pasakė.
- Šventoji,- pritarėme su Vidiniu, būdami įsitikinę, kad jos tikrasis vardas būtent toks. Tereikėjo jį tik atspėti ar kažkaip atsiminti. Tačiau atėjo laikas, kuomet pajuokaudami ar beveik rimtai, bet vis dažniau pasakydavome, kad, deja, mūsų Šventoji gimdyti dar vis negeba. Pribrinkusi, nėščia, vis sunkstanti, tačiau giedorėlis nepasirodo. Nepaiso Šventoji moters nėštumui skirto laiko.
- Nepriekaištaukite, vyrukai. Tai ne mano kaltė. Bijausi, kad skubėdama galiu pagimdyti invalidą. Po mano gimdymo pasaulis turėtų pagražėti. Ypatingai šilinių dzūkų kraštas, - prisimenu kartą atsiliepė ir papriekaištavo, kad su Vidiniu ir Vaidinimu net laukti nemokame: - Kūdikiui net vardas neparinktas. Argi šitaip laukiama?

Nebuvo smagu išgirsti Šventosios priekaištą, tačiau ji buvo teisi. Paprastai naujagimis ateina į žmonių pasaulį, surasdamas jam parinktą vardą. Nesvarbu, kad jis dar nepašventintas, nepraėjęs per bažnyčias, bet dar jam būnat motinos įsčiose, jis jau pašaukiamas parinktu vardu.
- Girdėjot, kaip drožė? - po pusvalandžio ar daugiau,- paklausė Vidinis, neužmiršę Šventosios nerimto priekaišto. – "Nemokame net laukti". Ir
sugalvok taip.
- Ne kurti, Vidini. Tokiems priekaištams kurčių nebūna.
- Galėjo anksčiau pasakyti, - burbtelėjo Vaidinimas.
- Gėdykis! – sudraudžiau.
- Tą ir darau. Esu lietuvis. Visi kalti, tik ne aš.
Tačiau šį kartą atsitiko taip, kad lyg susitarę, kas kur prisėdome ir pradėjome rinkti laukiamam naujagimiui vardą. Valanda. Kita. Vardų daug, tačiau anasis, kuris atrodytų priimtinas, ogi niekaip neužkimba.
- Tfu! Erziname, kad Šventoji negeba pagimdyti, o mes net vardo naujagimiui nesurandame. Žinotų ji kaip čia derimės, iš tuščio į kiaurą pilstydami, kažin, kaip jai atrodytume? Gal sumanytų visai negimdyti. Tfu! Negerbiu pats savęs. Bet judviejų taip pat, - pradėjo pykti Vaidinimas.
- O jeigu taip? - nesiblaškydamas pakrutėjo Vidinis, -Jeigu jo vardas Tada, kai BUVAU?
Nepasitenkinimo savimi klegesys nutilo. Instinktyviai pajutome, kad Vidiniui pagaliau pasisekė prasmingai prisiliesti prie laukiamo naujagimio vardo. Suvokėme apie kokį gimdymą kalbame,todėl vardas tik atrodė nepanašus į esamus ir net sutvertas neįprastai. Bet tai jau ne bėda? Esą, kaip ilgai galima rūgauti senais laikais, nieko naujesnio neįnešant į lietuvišką vardyną?
- Jau pamaniau, kad neįveiksim užduoties. Bet ačiū, dieve, dabar matau šviesą tunelio gale, - apsidžiaugiau.
- Kodėl "tunelio gale"? Tai iš tikrųjų vardas, kokio mums reikia. Tunelis sėkmingai pravažiuotas. Neškim vardą Šventajai. Te greičiau gimdo.
- Jai nepatiks. Tikrai žinau, kad Šventajai nepatiks, - pats sau pasipriešino Vidinis. - Nedaug, bet kažko trūksta ar kažko per daug. Reikia pašlifuoti, patobulinti.
- Kodėl taip manai, kad jai nepatiks?
- Žinau ją. Sakys, kad naujagimis ne vieno darbas. O vardas neturėtų meluoti.
- Na taip, ne vieno darbas, - priėmė Vidinio argumentą Vaidinimas, tačiau nepaisant to, visi trys jautėme, kad svarbiausias darbas vardo paieškose padarytas. O po sekundės, kitos visi trys beveik raidė raidėj išrėkėm vardo daugiskaitą: Tada, kai BUVOME!
Sunaudoto laiko nebuvo gaila, nes mūsų pasiūlytam vardui Šventoji nesipriešino.
- Patinka, - pasakė išgirdusi. - Manau, kad žinant vardą giedorėlį gimdyti bus lengviau, bet, - pakėlė balsą ir apžvelgdama prie jos sustojusią trijulę, - bet, ponai, supraskite, kad knygos gimdymas yra sunkus ir ilgas darbas. Nėštumas užtrunka ir metus, ir kitus. Brinksti, putiesi, nori, kad greičiau paimtumei į rankas, bet, deja, deja. - pasakė ir jau džiugiai, pagirdama: - O vis dėlto jūs šaunuoliai!
Tie laikai, kuomet Šventąją į rankas paėmėme kaip knygą – segtuvą, jau atrodė tolimi, labiau prisišlieję prie pirmykščio žmogaus poreikių, kai jis dar ir ugnį paima iš titnago. Įpratome su Šventąja elgtis kaip su pagarbos verta protinga būtybe, mažai paisydami skirtumų, kurie biologinę būtį skiria nuo kitokios. Gerai suvokėme, kad jos protas imlesnis, praktiškesnis, o gebėjimai atlikti knygai-segtuvui būdingus darbus yra labai girtini. Sakytum, be priekaištų arba net dieviški.Matėme, kai Šventoji atvertė rengiamai knygai paruoštą aplanką ir užrašė: "Tada, kai BUVOME".
- Kuriam jūsų tokia puiki mintis nusišypsojo?- panūdo sužinoti.
- Kūrybingi juk esame, Šventoji. Kū - ry -bin - gi! Dabar tegu Dzievulis mus visus myli ir augina. Tegu!
- Taip. Tegu, - pritarė Šventoji, - bet ir jūs, vyručiai, man padėkite. Manau, kad taip ir bus. Jaučiant tikrai vyrišką paramą galėtų ir dvyniai gimti. Kodėl gi ne, a?
- Šiandien vienuoliktoji, taip? Vieną dėkim prie vieno ir bus du, - sumanė paburti Vaidinimas.
- O aš ta proga pradedu rašyti dienoraštį. Juk kūrybingas, - pasigyriau.

KOMENTARAI:

Skurdukas
Taip jūs kūrybingas, bet kam dėti į dienoraštį???

raktazole
Kū-ry-bin-gi! Na, dabar tegu Dzievulis mus visus myli ir augina.
Gražiai pasakyta