Pelėdos uoksas

Prano Karlono kūryba

Scenarijai Trispalvei (11)



Atgal į užrašus arba atsimenant pažintį
su Mykolo pasiuntiniu

     Lyg ir neapsižiūrėta, kaip arkangelo pasiuntinys, regis, nesistengdamas, tačiau vieną po kitos vardijo priežastis, kurios vertė jį sugrįžti atgal į titnagą, kartu primindamas ir jo šaukinį – Šklėrių titnagas. Galbūt toks priežasčių  neapibrėžtumas, pabirumas neakcentavo reikalo jas visas įsiminti, tačiau arkangelo Mykolo pasiuntinio dėmesys Kandžiui vertė suklusti. Beje, nesunkiai pastebėta, kad ir  Leokadija sulaukė jo didesnio dėmesio. Pakilus jai į Pastriekės departamentą, ėmė jos ranką, džentelmeniškai nešė sau prie lūpų. Norėjosi tikėtis, kad sulauks gero įvertinimo jos pasirodymas pakeliant vėliavą, jos padeklamavimai, į kuriuos jau suspėta parodyti kaip į himno prieskonius. Iš kur jie? Kaip atsiradę jos galvoje?
    Man nepasisekė prisiminti, kad anuokart lankydamasis (gal viešnagėjantis?) šioje erdvėje arkangelo pasiuntinys būtų  parodęs jai bent kiek didesnį dėmesį. Manyčiau, kad gal ir progos nebuvo, nes akivaizdu, kad Leokadijai Pastriekės departamentas buvo reikalinga nedaugiau kaip vergovė, kaip nemaloni, primesta pareiga, kad jis nebūtų užverstas šiukšlynu. Ateidavo čia  kaip valytoja su darbo reikmenimis – su skuduru, kibiru vandens, šepečiu, dulkių siurbliu. Ne be tokio jos rūpinimosi, galėjome čia jaustis kaip bažnyčioje arba  netgi daugiau: kaip komunizme, kuomet kiekvienam pagal poreikius: ir švarūs, ir tvarkingoje aplinkoje, ir nereikia pamąstyti, kad  galėtų būti blogiau, kitaip.. Nebuvo gėda  svečiui čia užeiti  ir  įsijausti į dvasios aprobuotus ir aprodomus peizažus, pavaikštinėti, pasibastyti, pagyventi, pabūti. Tačiau pati sau Leo (Leokadija) į tai rodė, kaip kvanktelėjusių, kaip  silpnapročių žmonių regėjimus, kuomet labiausiai nuogąstavo pamačiusi numestą degtuką ar paliktą žiebtuvėlį. O ką regiu šįkart? Ar galima patikėti, kad per  trumpą laiką taip nenuspėjamai pasikeistų žmogus? Plius, kuomet metų jam jau  tiek, kad atrodytų ir išprotėti laiko neužtenka.
   Dėl savęs neabejojau: savijautoje prigūžau, pritilau ir darėsi  įdomu stebėti ir bandyti suprasti, kas čia darosi? Nebūtų teisinga, jeigu kažkaip burbtelėčiau, kad bent kažkada čia gyventa bent kiek ramiau. Ramybės nebuvo, tačiau tokia būtis atrodė įprasta, įėjusi į kasdienybę, kuomet, saulei patekant, pakakdavo laiko atversti kalendorių ir pamąstyti, kuo reikėtų  užsiimti, atėjus su ja į dar vieną savo ir mūsų dieną. Ir taip  jau ir metai, ir  kiti, ir, ir... jau išsenka septintieji, kai pirmą kartą susitikau su arkangelo Mykolo pasiuntiniu.
   Nebuvo laikas tai  atsiminti, tačiau jo ir neprireikė, nes lyg savaime žinojau, kad tai būta laukiant 2009 metų Velykų, kuomet pagal susiklosčiusią tradiciją, saulei patekant, į Pastriekės (Pastogės) departamentą rinkdavosi dienos varduvininkai. Ne visi; rinkosi tik anieji, kuriuos su didesniu ar mažesniu Celsijų būreliu pripažino Lietuvio kalendorius. Nesunku neapsirinkant ir po šešerių metų parodyti, kad tai būta  balandžio 9 d., nes smagiai prisimena, kad atėjus į departamentą varduvininkų tebuvo  trys – Dalia, Dalija ir Maja.
    – Tik varduvininkės. Nei vieno vyro. Net keista.
    – Gyvename pagal Lietuvio kalendorių. Kaip sutarę, deja. .
    – Deja? – truputį nustebau.
    – Nieko tragiško. Taip išsprūdo. Galbūt, kad be vyrų ir varduvininkėms truputį liūdnoka, – šyptelėjo Maja lyg pažadėdama dar linksmiau pasišypsoti kalboje.– Kita vertus, vyro skonis nepriklauso nuo to, ar jis varduvininkas. O vyrų turime ir mes. Tik pažiūrėkite, kokie jie visi,  – aprodydama kas kur parkrikusius Celsijus pasakė Maja ir jau garsiai nusikvatojusi: – Vos nepasakiau, kad mūsų vyrai kaip arkliai, kuriuos Šv. Izidorius galėtų sukinkyti į plūgus pavasario arimams.
   – Ačiū, Maja, kad pastebi mūsų įmitimą. Gal arkliams neprilygstame, bet sveikata nesiskundžiame, – atsiliepė kažkuris iš Celsijų. – O  ar peikti, ar girti, kodėl Lietuvių kalendorius taip rodo į  dienos varduvininkus, tai  jau ne  man spęsti. Tačiau numanau, kad ir Aurimas, ir Paladijus, ir Kleopas, ir Dalius bent šiandien jo nepagirs, kad pasiliko neįrašyti į varduvininkus.
   – Ar nori pasakyti, kad kiti kalendoriai demokratiškesni?
   – Sakyk nesakyk,  bet šie vyrai  ten yra. Iš ten  šypsosi, kelia  šampano taurės kaip  varduvininkai. Čia gi turim  ką  turim – tris  moterėles  Bet, žinoma, svarbiau, kad “lietuvio kalendorius” veikia. Tik gal mes čia šnekame ne apie tai, kas  reikėtų.
   – Kodėl ne “apie tai”? Net labai “apie tai”, – paprieštaravo Dalija. Mano atmintimi galima abejoti, ponai, tačiau įsitikinusi, kad atsimenu žodį žodin, kaip tuomet kalbėjusi kalendoriaus gimdytoja Danutė Balsytė. Jeigu ne taip  pacituosiu, prašau, patikslinkite, – pasakė  ir nelaukdama pritarimų ar prieštaravimu lyg iš teksto:
  
    Čia Lietuva – reiškia čia gyvena lietuviai. Čia DAR Lietuva – reiškia čia Dar gyvena lietuviai. Be abejo, kalendoriaus tonas kupinas susirūpinimo, kad čia liktų Lietuva, kad čia liktų mūsų Žemė, kad čia liktų mūsų Namai, kad čia gyventų lietuviai. Ir kad mes patys savo Žemėje, savo Namuose būtume šeimininkai. Kitų namų mes neturime. Mes esame tik čia. Dar esame.  
   – Taip, tai jos,  Danutės Balsytės žodžiai. Jie parašyti  Lietuvio kalendoriuje šalia Vinco Kudirkos “Tautiškos giesmės”,– pasakiau žinančio žmogaus balsu. Ir pamačiau, kaip iš Celsijų būrelio išėjo neaukštas, kresnas, mano ūgiui prilygstantis vyras. Padavė ranką ir pajaučiau, kad kažkas labai  gero jo saujoje yra. Šiluma nuo pasisveikinimo nuvinguriavo per visą kūną ir neatsimenu, ar aš tuomet jaučiau, jog už Pastogės departamento langų šviečia mėnulis, ar kažkur jis pasinėręs po debesimis. Šviesu gi buvo ne tik sieloje, bet ir akyse.
   „Vėl sapnuoju? Ačiū Dievui, kad tai jau kitas sapnas, – sujudo galvoje, kad ,regis, net pakalbėjau: – Nesupykite, varduvininkės, kad iki sapno nesuspėjau pasveikinti. Bet atsiminkite: ” Linkiu būti. Svarbiausia - būti. Tai pirmas kartas kuomet taip anksti ateinu čia. Atrodytų, lyg specialiai į  mėnulį pasižiūrėti pro departamento pietinį langą. Sunku suvokti, kad tai vis tik ne sapnas.“
   – Prisėskim, ponas Pranai. –pasiūlė pasiuntinys. – Tai, ką jums pasakysiu, jau čia žino visi. Būtent jiems patarius atėjau pas jus.
    – Jūs ne iš Celsijų? Juos labai gerbiu. Nepaisant kokios nuotaikos, tačiau niekuomet nepalieka be savo globos.
    – Dzieduli, patikėk šiam angelui. Kuomet jis pasirodo, norisi būti tik su juo. Tai arkangelo Mykolo siųstas tau paremti angelas., – sužiuro tuomet į akis  šunelis  Kandžius.
   – Taip, esu vienas tų, kurie kažkada – seniai, oi seniai – buvo septynių dienų ir naktų arkangelo  Mykolo kovos su Liuciperiu liudininkais, – pirmą  kartą išgirdau tuomet jo tokį prisipažinimą, o po  kurio laiko visa tai kaip begebėdamas stengiausi kuo tiksliau sudėti į užrašą „Arkangelo Mykolo pasiuntinys“
   Po tiek tiek laiko pasiuntinys man nepasirodė labiau pasikeitęs – toks pats kresnas, ūgio sulig  manimi, o svarbiausia, kad pažįstamas. Ir nors jau įvardijo kelias priežastis, kodėl jis sugrįžęs atgal  į Šklėrių titnagą,  tačiau gyvai nujaučiau, kad  svarbiausios priežasties nepasakęs, betgi nuojautose jau reiškėsi ir pagrindinė jo sugrįžimo priežastis. Tai būtent sodo namelio pertvarka į karietą.
  „Kaip čia  taip? Viešpatie, apsaugok smegenis nuo tokios  nesąmonės. Ir vis dėlto  pertvarka. Netgi ne sodo namelio, o sodo pertvarka. Net su  jo tvora – pertvarka į  karietą.
-----------------------------------------------



Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2015-12-14




  
Ar tik nebūsiąs tuo pasiuntiniu pats karietos savininkas? Bet kas ir kuo bebūtų (visi čia vienas kitame), anas visgi akylas, ausylas ir šiaip kartais nušvintantis, nes pagaliau skyrė daugiau dėmesio departamento valytojai. Tai Mūza, be kurios dažnas tokių ir panašių palocių vienvaldis tiesiog pražūtų. Kitaip sakant, aš apie vizijų apsėstuosius ir jų antrąsias puses.

Bėga metai ir dienos, keičiasi gairės su Celsijais – kalendoriaus lapeliai… Kažkas pažįstamo iš ankščiau (tad natūraliai telpa į karietą).
Iš pradžių maniau, kad Celsijai – nuotaikos, paskui pasirodė, kad vyrai, gal kokie šulai, nurodantys bendrą aplinkos temperatūrą? Prasiveržus užuominai apie demokratiją, nevalingai pagalvojau apie rusų demokratijos tėvą Kisą Vorobjaninovą, bet karieta iš Pastriekės toliau Lietuvos sienos, jaučiu, neveža. Todėl įstringu tarp tiesiog Celsijų (įvairiai svyruojančių klaustukais).

Dzieduli, patikėk šiam angelui. > ką patikėk? Gal patikėk kuo?

Žodžiu, jau iki tol, kol nuojautose išryškėja pagrindinė pasiuntinio sugrįžimo priežastis (Tai būtent sodo namelio pertvarka į karietą (…)  Netgi ne sodo namelio, o sodo pertvarka. Net su  jo tvora), viskas ir taip aišku. Ne ta prasme, kad… o ta, kad vyksta ne kokia nors fasado renovacija, o erdvių transformacija sukaupto turinio išsaugojimo vardan. Namelis dar turi kažkokį pamatą, o karieta mobilesnė.















Pranas:
Taip,  Pakeleivi, teisus  esi, parūpo labiau  suglausti perskaitomą  prozą, aptverti dvasine erdve.  Dėl to ir  sodo namelis turėtų įgauti karietai būdingą  judrumą, dvasinę  talpą. Na, o kad  dėl to tenka patirti  akivaizdžių nesėkmių, ką  bepadarysi. Jau polėkis  apnykęs. Kentėsiu dar, poteriausiu. O Tau  labai dėkingas. Ačiū. 



Scenarijai Trispalvei (10)






10.  Laiminga, kai plevėsuoja

    Detaliau vertinti, kaip kas atrodėme,  susirinkus Pastriekėje keturių draugijoje, nebuvo įmanoma. Visi pažįstami, bet  vis dėlto ne iš vieno kelmo išspirti. Visi gyvybės būtyje, kvėpuojantys tuo pačiu oru. Visai suprantama, kad  dalis bet  kurio iš  mūsų iškvėpto oro nemenka dalimi patenka į kitų trijų nosis ir  burnas. Kas bepasakys, kodėl šitokio dalyko lyg nepastebime, nepaisome. O štai išgirdę ištartą žodį, suklustame. Neretai netgi pagal jį vertiname svarbius savo būčiai dalykus, prognozuodami naujus matymus, planuodami naują veiklą ateičiai.
   Vis keturi pažįstami. Visi. Ir Mykolo pasiuntinys, ir ponia Citata  su raide B ir aš, bet, pasakysiu, pertraukti  laiku. Su Mykolo pasiuntiniu ir ponia Citata susitikau tik po apvalaus dešimtmečio, ko nebepasakysi apie raidę B ar laiptais atitrepsinčius A ir Jotą, ar nežinia kodėl užtrukusį pasirodyti šunelį Kandžių. Citatai nebuvo nepagarbu ištarti pasiuntinio  vardą.  O man?  Atrodė, kad  jo vardas ne toks, kad jis labai nederi Mykolo ypatingojo pasiuntinio pareigybei. Raidė  B  irgi nesipuolė jo vadinti Vaidinimu. Tik vėliau, po  ponios Citatos betarpiško bendravimo, ir lietuviško raidyno Antroji suskato pasmaguriauti Vaidinimo vardu.
  – Žinojau, kad tamstos vardas Vaidinimas. Žinojau. Nebuvau užmiršusi Tačiau jis toks,  kad, atrodo ir dangaus nevertas. Nepatogu buvo tarti, – pakalbėjo raidė B, bet , matyt, šį kartą ketindama atitraukti pasiuntinio akis  nuo padangės. Vienok pasiuntinys pasiliko kaip užburtas –  nekrustelėjo, bet  kai laiptais į Pastriekės  departamentą pakilo Leokadija su  A ir  Jotu, lengvai  atsitraukė  nuo palangės, subaltavo šypsena kaip išpraustas  baltas titnagas ir tarė:
   – Beveik visi. O Kandžius, kaip ir priklauso ištikimiausiam, vis sargyboje ir pasirodys paskutinis. Ką gi, palauksim. Per dažnai užmirštame ištikimybei pasitarnauti.
   – Ypatingasis pasiuntinys laukia šunelio ir verčia tai daryti  kitus. Nauja. Ar- ne? – panosėje pasamprotavo raidė B.
   – Kandžius labai norėjo, kad jo laiškai būti perskaityti arkangelo  Mykolo ir šis  ryžosi juos  perskaityti. Jų kopijos išvertos į  žmogaus kalba. Tai dar, beje  viena priežastis, kodėl   šiandieną, ponai, su jumis.
   – Tai bent vaidinimai! Ką girdžiu  iš  tikrųjų yra  vaidinimas.  Ir dar  koks! Neįsivaizduojamas. Tačiau kur tas  mūsų raštininkas?  Aš irgi  ji seniai mačiau, – pakalbėjo ponia  Citata ir, sužiurusi į ant stalo sukrautą apaštą: – Įdomu, įdomu. Jeigu  ką, nepatingėsiu įsiminti ir Kandžiaus raštus...
    – Op, op, op, – pasigirdo laiptais šuoliukais atstriksinčio šunelio aidesys. Užšokęs ant grindų, susikaupė, apsižiūrėjo save ir, atsistojęs ant užpakalinių kojyčių, neskubėdamas, bet išsilyginęs, tiesus pagal visą ūgį, atėjo arčiau pasiuntinio. Nežinau, kaip tai galėjo  atsitikti, bet tiesa, kad aš dar niekuomet  nebuvau matęs tokių iškalbių jo akių. Ir pasijaučiau, kad – o dangau! – moku, sugebu suprasti, ką jomis kalba Kandžius. Nė vieno amtelėjimo, nė vieno cyptelėjimo. Stovėjo ant  kojyčių nedidelis, bet išvaizdus, žiūrėjo į pasiuntinį savo rudomis akutėmis ir tik klausyk:
   –Ačiū jums, ypatingasis arkangelo Mykolo pasiuntiny. Tikėjau, kad sugrįšite į titnagą. Labai tikėjau. Nepykite, kad tiek  daug  laiškų,  gal nemažiau, kiek  jų parašęs mano  dziedulis ar ponas Vidinis, – pakalbėjo akimis Kandžius, bet nenutilo. Žodžiai kaip pavasarojant paukščiai skrido ir skrido  sugrįždami atgal į atšilusį kraštą  –  sugrįžta kuistis, dirbti, perėti. O ir giedoti, kad  gali pratęsti save į ateitį, tikėti, kad  savo ar savo palikuonių sparnais apskraidys dar tiek  padangių,  kad  apie tai ir spėlioti, kalbėti netinka..
  .– Žinojau, kad  niekur nedingęs. Ir netgi norėjosi, kad  ilgiau užtuktų tavęs, Kandžiau, laukti. Tai man nemenka malonė ir proga parodyti, kaip didžiai tave gerbiu.  Manau, kad  dėl to nesiginčys nei dziedulis, nei ponia Citata ir  netgi raidė B. Ačiū, Kandžiau, už ištikimybę ir namams, ir  dangui, ir  žmogui. Ačiū, kad toks esi, kad  esi tikras šuo... Norisi tave minėti tau pačiam girdint. Suprantu, koks nemenkas džiaugsmas, kai vėliava iškelta.  Betgi ji netgi nemokėjo  suplevėsuoti, kol neatsirado vėjelis. Tačiau jai reikia  dar  ir ištikimybės. Sakyčiau, šuniškos ištikimybės, – netingėjo kalbėti Mykolo pasiuntinys, bet  ir ilga jo kalba neatrodė tokia. Norėjosi, kad  ji užtruktų. Ir vėlgi nebuvo tikėtasi, kai giliai įkvepęs oro, jis tars:
   – Beje, ponai, jeigu jums  atrodo, kad šitais žodžiais ką nors žeidžiu ar sakau juos perdėtai neteisingai, pagirdamas Kandžių, tai, prašau – pasižiūrėkite, kaip atrodo Vaidinimas, kuomet  jis nusileidžia ant  keturių. Taip sakant – ir ant rankų, ir ant kojų.. Palosiu, paurgsiu ir, man regis, suprasite, kad tai  darau ne  vaidindamas, o sureaguodamas išgirdęs perskaityta žodį.
   – Na jau, pone... Taip  tikrai – ne. O jeigu taip  reikia, tai leiskite  man tai padaryti, – paskiau pakildamas iš vietos.
   – O kodėl  tu? Kuo  už tave prastesnė esu, –- į varžytines dėl pastovėjimo ant keturių įsileido ir Leo (Leokadija)
. .–.Ačiū, ponai. Dėl ištikimybės  jūs pasiryžę daug kuo aukots.. Net , atrodytų, keliaklupsčiavimu, o iš tikrųjų  taip nėra,– pasakė pasiuntinys, o paieškojęs, pasikapstęs ant stalo padėtame jo pašte, ištraukė, atrodyt, labai nedidelį laiškelį ir padavė jį  raidei B.
   – Suprantu, kad be manęs ir arkangelo pasiuntinys negali  apsieti, – nesuprasi, ar rimtai, ar pajuokaudama atsiliepė B. .
   – Nėra  nei vieno, be kurio be nuostolių galėčiau apsieti, – neprieštaravo pasiuntinys.
   – Betgi aš, regisi, bijausi, rankos dreba, – vėl raidė B...
   – Vėliava laiminga ne tuomet, kai ji aukštai, o tuomet, kai plevėsuoja, – nepatingėjo pamokslauti Mykolo pasiuntinys.


------------------------------------------------------------- 
Sukurta: 2015-12-08 22:30:47
Gražu, kai susitinka pertraukti laiku, bet siejami to paties oro. Bandžiau skaičiuoti, kas tame ketverte, bet susimaišiau, nes aptikau daugiau (gal kaip vienas skaitytini dvejetų susitikimai?). Nesvarbu.
Svarbiausia, kad jie vienas be kito nebūtų iškėlę vėliavos (ir pasiuntinys sako, kad Nėra  nei vieno, be kurio be nuostolių galėčiau apsieiti).
Visi čia realūs ir tuo pačiu sudvasėję, skirtumo tarp raidžių, balsų, žmonių ir šunelio nėra. Galima  pastovėti ir ant galvos, ir ant keturių, ir kitąkart ant nesąmonės kokios. Tai visavertis daugiabriaunis bendravimas.
Gerai, visi su savo indėliais ir vaidmenimis, bet jau tas Kandžius…
Be jo neįmanoma, nes vėliava iškelta. Betgi ji netgi nemokėjo suplevėsuoti, kol neatsirado vėjelis. Tačiau jai reikia dar ir ištikimybės. Sakyčiau, šuniškos ištikimybės.